Dialogas su García Lorca

Tu, kuris suteikei Gilo-Robleso moliūgui lyrišką atspalvį, matei Unamumo apuoką ir benamį Barojos šunį, ar nenorėtum man pasakyti, kokia sraigės prasmė Tavo darbų platybėse?
Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.SKAITYTI DAUGIAU

Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų

Kai 2019-aisiais grįžau iš bene žymiausio Kinijoje tarptautinio teatro festivalio Udžene, daugybei žmonių pasakojau apie nejaukią, nemalonią, netgi bauginančią krašto atmosferą. Supynus šiuos pojūčius su žiniasklaidoje piešiamu Kinijos įvaizdžiu, pradėjo kilti klausimai, ar mes, lietuviai, keliaudami į šią šalį, juolab – dalindamiesi su jos gyventojais savo kūryba, netarnaujame jų režimui, ar negiliname kinų suvokimo, kad nusipirkti įmanoma absoliučiai bet ką, todėl galima tuo pačiu metu engti savo piliečius ir mėgautis kitokiose sąlygose užaugančiomis gėrybėmis?SKAITYTI DAUGIAU

„Džokonda“ džiuglėse

Vidury džiunglių, tarp lijanų ir palmių, pačioje tankmėje, teka dvi upės: viena plukdo juodus vandenis, kita – pieniškai balsvus. Susitikusios jos šliejasi ir liejasi, bet nesusimaišo. Paslaptingose gelmėse nardo rožiniai delfinai ir ryškiaspalvės žuvys. Upių santakoje stūkso miestas. Miesto centre – teatras. To teatro viduje, šviečiant šimtui devyniasdešimt aštuoniems stiklo sietynams, ištaigingai pasipuošę ponios ir ponai itališko marmuro laiptais kyla į prabangią lyros formos salę, kur savo instrumentus jau ruošia orkestras. Šviesai pritemus ir vėl nušvitus, suskamba pirmieji operos „Džokonda“ garsai.SKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Valiušaitis: „Man labiau rūpėjo buvimo prasmė“

Berengiant disertaciją apie jaunųjų rašytojų sambūrius sovietmečiu, tenka peržiūrėti gausybę archyvų, anuometinės spaudos puslapių, prisiminimų knygų. Visgi ne mažiau svarbi (jei ne svarbesnė) medžiagos rinkimo dalis – bendravimas su gyvais liudininkais, rašytojais, kritikais, leidėjais ir kitais sovietmečio literatūros lauko dalyviais. Vienas tokių pašnekovų – Vidmantas Valiušaitis – žurnalistas, publicistas, redaktorius, devintajame dešimtmetyje reiškęsis kaip reiklus ir drąsus literatūros kritikas. Išsaugojęs daugybę tą laikotarpį fiksuojančių objektų (laiškų, nuotraukų, įvairių tekstų rankraščių ir kt.), V. Valiušaitis ne tik sutiko jais pasidalyti, bet ir skirti laiko pokalbiui apie to meto literatūrinį, kultūrinį jaunimo gyvenimą Kaune ir Vilniuje.SKAITYTI DAUGIAU

Profesorius ir jo idėjų laboratorija

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.SKAITYTI DAUGIAU

Ingrida Veliutė: „Paveldas nebūna patogus“

Viename interviu humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, paveldosaugininkė, alpinistė Ingrida Veliutė, 2017-aisiais inauguruota „Metų kauniete“, teigė: „Iš savo tėvų esu išmokusi, kad atkaklus darbas ir kantrybė anksčiau ar vėliau atneša norimų rezultatų“. Ir iš tiesų, šiandieną ji – ne tik mokslininkų, menininkų, visuomenininkų bendruomenių narė, bet ir Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė, kuriai patikėtos kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo bei sklaidos sritys. SKAITYTI DAUGIAU

Kęstučio Navako „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, arba Kodėl poeto gyvenimas yra liūdnas

Žaliakalnio samurajus ištirpo laike mažiau nei prieš pusmetį. Vasario šešioliktąją suūžė visi kultūrininkai, asmeniškai ar tik iš matymo pažinoję Kęstutį Navaką. Akimirksniu jis tapo visiems savas, visų vertinamas. Taip veikiausiai ir pridera – paminklai statomi po mirties. Šiandien bangos rimsta, tuoj jis „nuguls“ į mokyklinius vadovėlius ar filologų interpretacijas ir bus apibertas klišėmis tapusiais epitetais – reikšmingas, išskirtinis, talentingas.SKAITYTI DAUGIAU

Abrakadabra, arba Kaip mes sukūrėme „Cambridge Analytica“

POKALBIS ORO UOSTE: SKANDALO PRADŽIA Atskridęs iš Mumbajaus, ėjau ilgu Frankfurto oro uosto koridoriumi. Vykau į Liverpulį, Frankfurtas buvo tik tarpinė stotelė. Turėjau įprastą užduotį – padėti dar vienai pasaulinei korporacijai susigaudyti jos duomenų gausybėje. Visus duomenis galėjau rasti nepakilęs nuo kėdės savo virtuvės kampe, bet žmonės, kuriuos apima metafizinis duomenų sudėtingumo siaubas, taip pat turi mėgstamas vietas. SKAITYTI DAUGIAU

(Ne)panaudota Lietuvoje*

Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą. Kas?

Lietuvių liaudies mįslė

Ledas – sidabras – auksas. Metalas – plastikas – gelžbetonis.SKAITYTI DAUGIAU

Jean-Christophe Moncys: „Dalis manęs yra kažkur kitur“

Pirmą kartą Jeaną-Christophe’ą pamačiau Père Lachaise kapinėse, jo tėvo kremavimo ceremonijoje. Nuo to laiko prabėgo daugybė metų – žinojau, kad šis Paryžiaus lietuvis veikia teatro baruose ir aktyviai darbuojasi Lietuvos labui, tačiau ką daro konkrečiai – ne. Jeaną-Christophe’ą supo ir tebesupa daugybė Lietuvai nusipelniusių išeivių, tad mudviejų pokalbis buvo puiki proga ne tik pabandyti nupiešti jo portretą, bet ir prisiminti Lietuvos nepriklausomybei svarbias Prancūzijoje gyvenusias asmenybes.SKAITYTI DAUGIAU

Tarp Kabelių ir Senovės: menotyrininko Algio Uždavinio dienoraščių pėdsakais

DZŪKIJOS PRIEGLOBSTYJE Menotyrininko, kultūrologo, filosofijos mokslų daktaro, lyginamųjų civilizacijų studijų specialisto Algio Uždavinio (1962–2010) prieš pat mirtį užsieniečiams sukurtas ir socialiniuose tinkluose patalpintas Kabelių apibrėžimas su jo mokslinių interesų sritimis nesusijęs, todėl gali nustebinti arba paprasčiausiai likti nepastebėtas. Juk nei senovės Egipto, nei Mesopotamijos, juo labiau Sirijos, Irano, Indijos, arabų kultūrų tyrinėjimai, regis, nieko bendro su Dzūkijos prieglobstyje esančiais kaimais neturi: „Akimis neaprėpiami laukai, juosiantys vienišą mano tėvų trobelę (seniau priklausiusią mano amžinatilsį seneliui), stūksančią vidury miškų Lietuvos pietuose. Pasaulio centre… žmogaus nepaliesta gamta, išvengusi negailestingų moderniosios civilizacijos gniaužtų…“1 Straipsnyje panaudoti iki šiol niekur neskelbti 1973–1975 m. A. Uždavinio vaikystės dienoraščiai taip pat neblogai atskleidžia Kabelių fenomeną.SKAITYTI DAUGIAU

KALBAM SIENOSE

Kartą paryčiais išėjau pasivaikščioti po miesto centrą. Jaučiausi tarsi būčiau sėdusi į lėktuvą ir nusileidusi svetur. Įspūdinga, kaip triukšmingi automobiliai ir zujantys žmonės keičia miesto veidą. Lėtai žingsniuodama gėrėjausi naujai atsivėrusia architektūra, nepastebėtais medžiais, gatvės šviestuvais, aptrupėjusiomis ir naujai išdažytomis sienomis. Nuostabu, kad vietos pažinimas susideda iš daugybės variacijų. Pradedant nuo paros laiko, baigiant vaikščiojimo būdu.SKAITYTI DAUGIAU

Žiaurus didysis tuštumos grožis

All changed, changed utterly:    A terrible beauty is born.

Pasaulinis karantinas daugelį priklausančiųjų vidurinės ir aukštosios kultūros pasauliams privertė prisiminti skirtingas knygas bei artefaktus. „Dekameroną“ – nes epidemija tikra ir karantinas tikras; „Marą“ – nors romane maras metaforiškas, simbolinis, alegorinis, bet vis tiek; „Mirtį Venecijoje“ – keista, labiau knygą, o ne filmą, bent jau vertinant pagal anglakalbių tviterį; paslaptingai žmonių negausius Edwardo Hopperio paveikslus; žinoma, Aleksandro Puškino „Puotą maro metu“ bei daugybę kitų. Gi ypatingų pretenzijų neturintieji iš savų kultūros sandėliukų lenktyniaudami traukia visokį distopinį kiną. Galiausiai patys pižoniškiausi, išugdyti spekuliatyviųjų realistų, Marko Fisherio ir panašių retrofuturizmo giedorėlių, brutalistinės architektūros ir „Ghost Box“ markės produkcijos, negalėjo apeiti to, kas akivaizdu: virusų užplombuoti kruiziniai laivai, prabangūs viešbučiai pasiturintiesiems –tai juk grynai iš vėlesnių Jameso Grahamo Ballardo romanų. Viskas išties taip.SKAITYTI DAUGIAU

ARISTOKRATIJOS SIMBOLIS, RŪMŲ IR DVARŲ PUOŠMENA, MENININKŲ KŪRYBOS OBJEKTAS

Rusų kurto atvaizdą šiandien galima pamatyti Kijeve, Šventosios Sofijos sobore, kurį, sekdamas Konstantinopolio pavyzdžiu, XI a. Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis (apie 978–1054) pastatė 1036-ųjų pergalei prieš pečenegus pažymėti. Į katedros chorą vedančios laiptinės sienas puošiančiose XII a. freskose vaizduojamos medžioklės scenos net paskatino sukurti legendą, neva Prancūzijos kronikoje rašoma, kad atvykdama Prancūzijon tekėti už Henriko I (1016/18–1032), Kijevo Didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo duktė Ana Jaroslavna (1036–1089 arba 1025–1075) kaip dalį savo kraičio į Paryžių atsivežė tris rusų kurtus. SKAITYTI DAUGIAU

Kita laimės versija

Pakeliui sproginėjo kaštonai po kojom, iš laimės smagiai ritinėjosi grindiniu, dar drėgni, ką tik išsprūdę iš dygliuoto kevalo įsčių, žvilgėjo ryto saulėje tobulu rusvumu ir viliojo prie jų prisiliesti. Jų smagumas persidavė ir mano nuotaikai: pakėlęs vieną, maloniai glotnų ir sklidų, nusinešiau saujoje iki pat darbo – pro mažąjį Ąžuolyną, laiptais žemyn palei „Kauko“ kavinę, į „Nemuno“ žurnalo redakciją, puslankiu pakibusią virš Gedimino ir Donelaičio sankryžos. Taigi, nesuklysiu pasakęs, kad tądien, 1986-aisiais, buvo saulėtas rugsėjo pabaigos, galbūt spalio pradžios priešpietis.SKAITYTI DAUGIAU

APIE KASDIENYBĖS ŽODŽIUS

Metafora (gr. „perkėlimas”) – vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas. Tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto, pvz.: „padangių ašaros“, „vilties gėlelė“ – Salomėjos Nėries poezijos metaforų pavyzdžiai iš Lietuvių kalbos žodyno.SKAITYTI DAUGIAU

JONAS MEKAS. NE MENININKAS, ATVYKĘS KAIP BENAMIS

Tai vienas iš paskutiniųjų Jono Meko interviu, pradėtas 2015 m. kovo 29 d. jo pamėgtoje Grinvič Vilidžo kavinėje „Zinc bar“ Niujorke, vėliau buvo tęsiamas susirašinėjant. Iš šimto paruoštų klausimų J. Mekas atsakė tik į šešiasdešimt.SKAITYTI DAUGIAU

Skaito visi ir visur. Privati ir vieša skaitymo erdvė šiandieną

Bemaž dvidešimt metų rašant apie architektūrą bei dizainą, daug kartų teko minėti ir bibliotekas, tačiau mažiau, nei norėtųsi, nei privalu, turint galvoje viešosios architektūros reikšmę ne tolygioje, bet veržlioje technologijų ir visuomenės vystymosi fazėje esančiame XXI a. Vienas iš šiuolaikinės bibliotekos vaidmenų – šios raidos pasiekimus padaryti prieinamus kiekvienam, ir tai bibliotekai, kaip pastato tipui, suteikė galimybę tapti tokiu pat atpažįstamu ir net pageidaujamu miesto ženklu kaip muziejus.SKAITYTI DAUGIAU

P. P. P. (1922–1975)

Šis mano tekstas – tai ne informacija, bet pasidalinimas meile. O toks pasidalinimas (ar prisipažinimas) dažnai būna nerišlus. Tai ne mokslinis darbas. Net norėdamas tokį parašyti, nesugebėčiau. Ir, veikiausiai, net nenorėčiau. Tai prisiminimų, impresijų, pagalvojimų skaidulos… Bet kuris raštingesnis italas suprastų, kad trys didžiosios „P“ raidės, P. P. P., įvardina Pierą Paolo’ą Pasolinį. Aš taip pat (nors ne italas ir ne ypač raštingas) jas naudosiu, patogumui ir šių raidžių junginio magijos dėlei.SKAITYTI DAUGIAU

Amžinai alkani namai

Praėjusiais metais viena vertingiausių, konceptualiausių ir uždariausių meno vertybių saugyklų Lietuvoje – Kazio Varnelio namai-muziejus – plačiau atvėrė duris visuomenei. Dabar užtenka atėjus nusipirkti bilietą, o norintys ekspoziciją apžiūrėti su gidu, turi registruotis. Muziejaus darbuotojai nusiteikę ambicingai: kiekviena jo veiklos kryptis, nuo ekspozicijų tvarkymo, ekskursijų iki komunikacijos priemonių bei suvenyrų, turėtų patenkinti net reikliausią lankytoją.SKAITYTI DAUGIAU