Neseniai lankydamasis Niujorke užsukau į japonišką Manhatano knygyną. Tarp angliškai išleistų knygų apie Japoniją radau lentyną, pažymėtą „Wabi-Sabi“, ir joje surikiuotus tokius leidinius kaip „Wabi-sabi meilė“, „Wabi-sabi kelias“, „Wabi-sabi menininkams, dizaineriams, poetams ir filosofams“ bei vieną mažosiomis raidėmis užrašytu pavadinimu „Tiesiog netobula: peržvelgiant wabi-sabi namus“.
Kas yra wabi-sabi? Kodėl jam skirtas visas skyrius šalia sušių ir karatė temų?
Dažniausiai wabi apibūdinama kaip tradicinė japonų estetika: tobulai netobulo, t. y. pažeisto arba nebaigto, grožis. Iš tikrųjų wabi ir sabi yra panašios, bet skirtingos sąvokos, dažniau vartojamos ne pačioje Japonijoje, bet už jos ribų. Net šioje šalyje užaugusiems žmonėms gali būti sunku tiksliai apibrėžti šiuos autentiškus japoniškus žodžius.
Toshikatos Mizuno medžio raižinys Įėjimas į arbatos kambarį. Iš serijos „Arbatos kelio kasdienybė“, 1896. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją
Kaip klasikinės japonų kalbos, literatūros ir kultūros tyrinėtojas aš taip pat profesionaliai domiuosi wabi ir sabi bei jų samprata Vakaruose. Iš paviršutiniškos paieškos „Google Books“ matyti, kad šis terminas anglų kalba pirmą kartą spausdintu pavidalu pasirodė apie 1980 m. Galbūt tai buvo uždelsta reakcija į japonų meno kritiko Yanagi Soetsu knygą „Nežinomas amatininkas“ (The Unknown Craftsman), išverstą į anglų kalbą ir išleistą 1972 m.
Šios knygos esė „Netaisyklingumo grožis“ Yanagi rašė apie arbatos ceremonijos meną ir paprastą jo žavesį. Apskritai iš pavadinimo galima suprasti, kad jį pavergė estetikos pojūtis, nesiejamas su tradiciniais tobulumo, rafinuotumo ir simetrijos idealais.
Yanagi teigia, kad už šiurkštumo glūdi paslėptas grožis, kurį mes apibūdiname specifiniais būdvardžiais shibui, wabi ir sabi. Shibui reiškia asketišką arba santūrų, tačiau būtent wabi ir sabi išpopuliarėjo užsienyje, veikiausiai dėl rimo.
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse paplitęs junginys wabi-sabi buvo importuotas atgal į Japoniją kaip sudėtinis terminas. Internetiniuose japonų kalbos šaltiniuose, kuriuos radau, dažniausiai rašoma apie tai, kaip paaiškinti wabi-sabi užsieniečiams. Standartiniuose jų žodynuose šios sudurtinės sąvokos nėra.
Senovinis sudaužytas chawan – arbatos indas, restauruotas kintsugi aukso technika. © Marco Montalti | Dreamstime.com nuotrauka
SKAUDI POEZIJA
Wabi – daiktavardis, kilęs iš klasikinės japonų kalbos veiksmažodžio wabu, susijusio su šiuolaikiniu veiksmažodžiu wabiru ir būdvardžiu wabishii. Wabu reiškia vargti arba būti nelaimingam.
Štai garsus IX a. waka tankos – trumpo 31 skiemens posmo, sudarančio klasikinės japonų poezijos pagrindą, – pavyzdys. Poetas Jukihira buvo dvariškis, provincijos gubernatorius, anot kai kurių šaltinių, ištremtas į Sumos įlanką, pagarsėjusį Vakarų Japonijos pajūrio ruožą.
jei kartais manęs
išties kas nors pasigestų,
sakyk, kad vargstu –
Sumos įlankoj lieju
sūrymu jūros žoles
Pasak legendos, Sumos įlankoje Jukihira patyrė ne vien kančias; ten jis pamilo ir buvo mylimas dviejų seserų. Tačiau jo eilėraštis puikiai atspindi wabi skausmą – neviltį dėl to, kad buvo ištremtas iš jam įprastos dvaro aplinkos.
Mačios arbata ir jos ruošimo reikmenys © Subbotina | Dreamstime.com nuotrauka
VARGANA ARBATA
Ilgainiui wabi kančia įsigalėjo legendinėje Japonijos tradicijoje – arbatos ruošime.
Paprotys gerti mačios arbatą Japonijoje paplito apie 1200 m. Iš Kinijos grįžę dzenbudistai vienuoliai parsivežė žalių miltelių ir vartojo juos kaip vaistą ir stimuliantą. Laikui bėgant arbata išpopuliarėjo tarp gyventojų; XVI a. viduryje tapo įprasta kasdienio gyvenimo dalimi.
Būtent tada šio gėrimo ruošimas ir patiekimas tapo aukštuoju menu, dabar žinomu kaip chadō arba sadō, vadinamuoju Arbatos keliu.
Populiarėjant arbatos ceremonijai, galingi karvedžiai varžėsi įsigydami geidžiamiausius reikmenis: židinius, virdulius, samtelius, šluoteles ir dubenėlius, kuriuose plakamas ir iš kurių gurkšnojamas gėrimas. Tam skirtas kambarys būdavo puošiamas retais meno kūriniais, pavyzdžiui, paveikslais ar kaligrafijos darbais ant pakabinamų ritinių, įmantriomis gėlių vazomis ir smilkalinėmis.
Vėliau atsirado arbatos žinovų ir mokytojų, pasisakiusių už griežtesnį ir asketiškesnį jos pateikimą – wabi cha, tai pažodžiui reiškė „varganą arbatą“. Naujai iškilę karo vadai ir pirkliai per arbatos gėrimo pobūvius puikavosi savo turtais, o wabi stiliaus arbata pabrėžė subtilumą, saikingumą ir santūrumą.
Wabi pėdsakų nesunku įžvelgti senuose arbatos kambariuose, kuriuose jaučiama amžiaus patina, stovi elegantiški, beveik nepastebimi baldai, ir pačiuose induose, ypač netaisyklingų formų, sutrūkinėjusiuose ar niūrių atspalvių arbatinukuose.
Wabi cha pasiekė savo viršūnę bene XVI a., kai garsus arbatos meistras Sen no Rikyū įvedė naujoves, likusias iki šiol. Tarp jų: bambukiniai arbatos semtuvėliai, juodi raku keramikos indai ir „įėjimas šliaužiant“, t. y. 2 x 2 pėdų (0,61 x 0,61 m – vert. past.) dydžio durys, pro kurias lankytojai įlenda į jaukų tarsi motinos įsčios arbatos kambarį.
Miela vienatvė
Kaip ir wabi, sabi yra daiktavardis, kilęs iš klasikinio veiksmažodžio sabu. Dabar veiksmažodis sabiru reiškia „rūdyti“ ir siejamas su amžiumi bei irimu. Šiuolaikinis būdvardis sabishii apibūdina vienišą.
Klasikinėse eilėse galima aptikti daugybę sabi pavyzdžių, tačiau kaip estetinis idealas ši sąvoka iš tikrųjų atsirado XVII amžiuje. Ypatingą vienatvės rūšį poetai dažnai bandė perteikti 17 skiemenų poetine forma – haiku.
Mokslininkas Makoto Ueda pastebėjo, kad sabi – tai „ne praradusio mylimąjį žmogaus vienatvė, o vienišumas, kai naktį tyška lietus ant didžiulių taro lapų, kai verkia cikados tarp baltų sausų uolų, kai virš audringos jūros driekiasi Paukščių takas ar kai per liūtį šniokščia galinga upė.“
Matsuo Bashō, XVII a. haiku meistras, įžvelgė sabi šiame jo mokinio Mukai Kyorai eilėraštyje:
po gėlių žiedais
baltas galvas surėmę
du seni sargai
Kaip vienas terminas wabi ir sabi jungtis atsirado pastaruoju metu, ne senovėje, ir, atrodo, ne Japonijoje. Vis dėlto ši sąvoka kilo iš japonų estetikos: sabi – iš poezijos, o wabi – iš arbatos.
Kartu šie žodžiai, regis, užpildo Vakarų žodyno spragą, kai kalbama apie meną ir gyvenimą: atsitraukus nuo tobulumo, išbaigtumo ir pertekliaus, apima ilgesys palikti ką nors nebaigtą, suskilusį, neišsakytą.
Iš anglų k. vertė Viktorija Sab
PAULAS S. ATKINSAS yra Vašingtono universiteto (Sietle) Azijos kalbų ir literatūros katedros japonistikos profesorius. Jo specializacija – viduramžių Japonijos literatūra, drama ir kultūra. Tarp Atkinso publikacijų – monografijos „Teika: Viduramžių japonų poeto gyvenimas ir kūryba“ (The Life and Works of a Medieval Japanese Poet, 2017) ir „Atskleista tapatybė: Komparu Zenchiku no dramos (Revealed Identity: The Noh Plays of Komparu Zenchiku, 2006), taip pat recenzuoti žurnalų „Monumenta Nipponica“, „Harvard Journal of Asiatic Studies“, „Journal of Asian Studies“, „Asian Theatre Journal“, „Journal of the American Oriental Society“ ir „Japanese Language and Literature“ straipsniai.
2021 m. Kornelio universitetas profesoriui Atkinsui skyrė Kyoko Seldeno, o 2011 m. Čikagos universitetas – Williamo F. Sibley memorialines vertėjo premijas. Jis yra Stanfordo universiteto japonistikos mokslų daktaras, studijavęs Tokijo universitete kaip Fulbrighto disertacijos stipendininkas, dirbęs vizituojančiu dėstytoju ar moksliniu bendradarbiu Kioto prefektūros universitete, Nanzano, Hosei ir Kejo universitetuose.
***
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com)
pagal CC licenciją
