„Pirmasis pasaulyje dirbtinio intelekto meno muziejus“ turėtų atverti duris kitą mėnesį specialiai šiam tikslui pastatytame 35 tūkst. kvadratinių pėdų ploto pastate Los Andželo centre. „Dataland“ yra menininkų Refiko Anadolio ir Efsun Erkiliç idėja; jie garsėja dirbtinio intelekto ir milžiniškų duomenų rinkinių taikymu didelio masto imersiniams meno projektams kurti.

„Gyvasis muziejus“ pristatys nuolat besikeičiančią įtraukią audiovizualinę patirtį, pagrįstą milijonais gamtos vaizdų, garsų ir kvapų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kaip tai atrodys, „Dataland“ svetainėje pateikiami ypatingo grožio, fantasmagoriški ekologijos stebuklų vaizdai.

Anadolis teigia norintis, jog „Dataland“ „sukurtų naują muziejaus sampratos paradigmą, sujungdamas žmogaus vaizduotę su dirbtiniu intelektu ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis.“ Tačiau už futuristinio fasado ir viduje eksponuojamų trumpalaikių kultūrinių peizažų slypi gilesnės muziejaus istorijos šaknys.

Didžioji paroda Krištolo rūmuose: visų tautų pramonės ekspozicijos salė. Nuotrauka priskiriama Claude’ui-Marie Ferrier ir Friedrichui von Martensui, 1851. Iš Rijksmuseum archyvo. Publikuojama pagal PD licenciją

MUZIEJAUS IŠTAKOS

Tarp „Dataland“ įkūrėjų siekių ir svajonių bei XIX a. susižavėjimo naujomis technologijomis egzistuoja akivaizdus ryšys. Didžiulės parodos anuomet žadėjo naujas viešųjų renginių ir komercinių pramogų formas. 1851 m. Krištolo rūmuose (Crystal Palace) Londone vyko Didžioji paroda. Specialiai šiam tikslui suprojektuotas stiklo ir geležies pastatas buvo laikomas technologiniu stebuklu. Parodą aplankė daugiau nei šeši milijonai žmonių, o jos tikslas buvo pristatyti Didžiosios Britanijos pramoninę galią.

Čia pademonstruota daugiau nei 100 tūkst. artefaktų iš įvairių pasaulio šalių. Tarp jų – lokomotyvai, hidrauliniai presai, žemės ūkio produktai ir muzikos instrumentai. Žymiausias eksponatas buvo tuo metu didžiausias žinomas pasaulyje deimantas, prieš dvejus metus Karalienės Viktorijos užsakymu parvežtas iš Indijos.

1893 m. Čikagos pasaulinės parodos „Midway“ parkas buvo garsus gyvais eksponatais ir jaudinančiais pramoginiais atrakcionais, iš kurių pagrindiniais tapo pirmieji pasaulyje apžvalgos ratas ir komercinis kino teatras. Čia taip pat buvo eksponuojami „tautų kaimai“, arba „žmonių zoologijos sodai“, kurie stiprino rasistines kolonijines ambicijas.

Šis laikotarpis Europoje ir Jungtinėse Valstijose davė pradžią šiuolaikiniam viešųjų muziejų judėjimui. Ankstyvosios parodų institucijos rėmėsi Apšvietos idealais – pramonės ir technologijų pažanga, pilietiniu švietimu bei nacionaline tapatybe.

Pavyzdžiui, Pietų Kensingtono muziejus (1857) ir Smitsono instituto Grafikos menų skyrius (1897) skatino lankytojų susidomėjimą naujomis technologijomis, tokiomis kaip kinas ir kelionės geležinkeliu, bei prekiavo masinės gamybos suvenyrais, menančiais egzotiškus ir smalsumą žadinančius kraštus.

Lygiai taip pat, kaip šiandien reiškiame prieštaringas nuomones apie dirbtinio intelekto sukurtą meną, XIX a. žiūrovai turėjo išmokti reaguoti į naujas kultūros formas. Pramogos buvo pagrindinis veiksnys.

Institucijos greitai suprato, kad kino filmų žiūrėjimas yra socialinė ir vieša veikla, kuri tampa dar geresnė, jei žmonės pamiršta skepticizmą ir išreiškia asmenines reakcijas. Geriausiai žinomas (nors ir pernelyg dramatiškas) pasakojimas aprašo 1895 m. vykusią brolių Lumière’ų filmo peržiūrą. Pasakojama, kad judančiam traukinio vaizdui tarsi skriejant link žiūrovų, šie ėmė šaukti ir slėptis po kėdėmis.

Londono gamtos istorijos muziejus, 1881. Iš Courtauld meno instituto archyvo. Publikuojama pagal CC BY-NC-SA licenciją

PASAULINIS IŠNAUDOJIMAS

„Dataland“ XIX a. pirmtakai turi ir tamsesnę pusę.

Projekto duomenų rinkinys yra didelis gamtos modelis (angl. Large Nature Model, LNM) – atvirojo kodo programa, apmokyta panaudojus pusę milijardo vaizdų, „etiškai“ gautų iš partnerių institucijų, įskaitant Vašingtono Smitsono institutą (Smithsonian Institution) ir Londono Gamtos istorijos muziejų (Natural History Museum). Šią medžiagą papildo informacija, kurią Anadolio komanda surinko iš šešiolikos atogrąžų miškų – „nuo Čilės iki Indonezijos ir Australijos“.

„Dataland“ svetainėje neskelbiama, iš kur partnerių institucijos gavo savo kolekcijas. Tačiau žinome, kad jose greičiausiai yra XIX a. pavyzdžių. Gamtos istorijos objektų kolekcionavimas XIX a. buvo pelninga verslo sritis. Žmonėms ir prekėms vis lengviau keliaujant po pasaulį, išsiplėtė tiekimo grandinės ir išaugo globali objektų pervežimo industrija. Muziejų rinkiniai buvo glaudžiai susiję su smurtiniais, sisteminiais Europos imperializmo, kolonijinės ekspansijos ir mokslinio išnaudojimo procesais.

„Dataland“ reklamuoja „leidimais grįstą“ požiūrį į institucijų duomenų naudojimą. Jis nurodo dabartinį bendradarbiavimą su Amazonės Yawanawá tauta kaip „radikaliai atsakingą“. Be to, tvirtina, kad kontroliuoja muziejų suvartojamų gamtos išteklių poveikį aplinkai. Tačiau panašu, kad didžiuliams istoriniams ištekliams, gaunamiems iš partnerių muziejų, „Dataland“ netaiko savo pačių etinių standartų, kuriais vadovaujasi kuriant atogrąžų miškų kolekcijas. Muziejus nutyli apie įsipareigojimus, kuriuos jis gali turėti šiuolaikiniams tų bendruomenių, iš kurių buvo nusavinti eksponatai ir jų sukauptos žinios, palikuonims. Organizacija nenustato jokių apsaugos priemonių, tinkamų kultūrinių protokolų ar garantijų tiems, kas nori susipažinti su jo kolekcijomis ar pasigilinti labiau.

Toks požiūris neatitinka Jungtinių Tautų deklaracijos dėl čiabuvių teisių. Deklaracijoje įtvirtinta autochtonų teisė savarankiškai spręsti dėl savo duomenų panaudos. Tai apima tautines tradicijas, paprotines žinias ir nuosavybės teisę į gamtinius išteklius.

Daugelis institucijų, su kuriomis bendradarbiauja „Dataland“, dabar siekia kompensuoti kolonizuotų bendruomenių atminčiai, kultūriniam paveldui ir reputacijai padarytą žalą. Jungtinės Karalystės Gamtos mokslų kolekcijų asociacija (Natural Sciences Collections Association UK) tvirtina, jog šis reparacinis darbas yra „aktyviai pasakoti nuslėptą tiesą, kad ir kaip būtų sudėtinga, apie tai, kaip mes įgijome savo kolekcijas – [mes privalome] pripažinti, kad jas turime, tačiau kokia kaina?“

Kuriant didelio masto gamtos modelį, per mažas skaidrumas ir sąmoningo požiūrio į istorinių kolekcijų vertybių naudojimą stoka yra rimtas trūkumas. Tai primena kritiką, kad dirbtinio intelekto menas nepakankamai paiso autorių sutikimo ir nesuteikia pripažinimo ar kompensacijos šiuolaikiniams menininkams.

„Dataland“ – tai ateities muziejus. Tačiau jis negali pabėgti nuo istorinio ir labai žmogiško palikimo, kurį perėmė iš savo prototipų – tradicinių muziejų.

***
APIE AUTORĘ. Kylie Message – australų muziejininkystės ir viešųjų humanitarinių mokslų tyrėja, profesorė, dirbanti Australijos nacionalinio universiteto (ANU) Humanitarinių tyrimų centre. Jos darbai daugiausia skirti muziejų, kultūros politikos, socialinio aktyvizmo ir viešosios atminties sritims. Mokslininkė tyrinėja muziejus ne tik kaip kultūros vertybių saugyklas, bet ir kaip politinių diskusijų, pilietinių judėjimų bei kolektyvinės tapatybės formavimo erdves. Ji yra parašiusi reikšmingų veikalų apie šiuolaikinius muziejus, rasizmo reprezentaciją, kuratorinį aktyvizmą ir kultūros institucijų vaidmenį demokratinėje visuomenėje.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab
Publikuojama iš „The Conversation“ pagal CC BY-ND 4.0 licenciją