Vis didėja rašančiųjų skaičius. Literato plunksna jau ir Lietuvoje išmaitina ir aprengia keliolika šeimynų, kai prieš karą galėjo išsilaikyti tik pora profesionalų (P. Cvirka ir J. Marcinkevičius). Vis kyla rašančiųjų produktyvumas. Niekas nesistebi, kai kasmet poetas pagamina po lyrikos tomą, dramaturgas sukala tragikomediją, prozininkas teškia erotinę ar kriminalinę apysaką. Skaitytojo galvai tenka vis gausesnis literatūrinės produkcijos davinys, kurį vis sunkiau apžioti. Kaip atskirti šiame davinyje maistingiausius elementus nuo pjuvenų? Kaip nepasimesti virstančioje knygų lavinoje?
„(…) Kiekvienoje naujoje knygoje, kurią imu į rankas, ieškau pirmiausia talento…“ – sakė A. Venclova. Tai naudingas patarimas. Jei pajutai knygoje talento leteną, skaityk iki galo. O jei nepatyrei magnetinės traukos, lipk iš vežimo, nes kelionė bus varginanti ir beprasmiška. Talentas – vienintelė meninės produkcijos aukso valiuta, kuria galima pasitikėti. Vienintelė galia, varinėjanti gyvybės kraują žodžių ląstelėmis. Vienintelė sąlyga, be kurios nėra meno.
Tad kodėl kritika, ieškodama kūrinyje idėjinio grynumo ar formalinio eksperimento, niekados nepasigenda talento? Mat, nepatogu. Kaip rašytojas, „sielų inžinierius“, bus be talento?.. Mat, negražu. Kaip drėbsi į akis garbingam kelių tomų autoriui, kad jo parakas seniai iššaudytas?.. Todėl kas išleido savo „žalios jaunystės metuos“ nors menkiausią knygelę, tas bus spausdinamas iki grabo lentos, nes rašytojavimas, matyt, panašus į hašišą – paragavai, ir jau nebeatsitrauksi. Kokia būtų įdomi ir netikėta dabartinės literatūros panorama, sudaryta ne pagal nusistovėjusią nomenklatūrą, o pagal talentų kalibrus! Kai kurie „vedantieji rašytojai“, be abejonės, atsidurtų kukliame petite, o bevardžiai („ir kiti“) galbūt užimtų paradinį plotą. Tokie smagūs perrikiavimai vis dėlto mažai ką tepakeistų mūsų literatūrinio gyvenimo mechanizme. Talento niekas nebelaiko „dievo burna“, iš kurios sklinda „šventa tiesa“. Mažai kas betiki, kad per talentą ištrykšta pati gyvenimo esmė, kurios neįmanoma koreguoti. Šiandieniniame pasaulyje literatūrinio gyvenimo mechanizmas yra tvirtai reguliuojamas, ir talentas gauna balsą, paklusdamas vienokiam ar kitokiam reglamentui. Talento savarankiškumas – išblukusi romantikų iliuzija – kartais nebesiderina ir prie industrinių šiuolaikinio meno gamybos būdų (televizija, kinas, estrada), kur literatas tėra žodinės medžiagos tiekėjas – juodadarbis.
Ir vis dėlto menas nekeičia savo prigimties. Jei reglamentacijos procese užgesta kūrinyje talento kibirkštis, jos neatstos jokia erudicija, moralė ar kruvinas darbas. Pačios gražiausios idėjos tįso kaip išdvėsusios žuvys, o sektini heroizmo ir dorovingumo pavyzdžiai subyra į kelio gruzdą, kurio jau niekas nepastebi. Vėjais nueina valstybės investicijos, nedavę jokio efekto, nes tvirtai tebegalioja O. Balzako sentencija: „Visas darbas pasaulyje neatstos nė grūdelio talento.“
II.
Tad kas gi yra šitas stebuklingas grūdelis, be kurio didžiausi žodžių masyvai lieka dykviete, o, jam įkritus, žaliuoja ir žydi? Tai kūrybos instinktas. Toks pat stiprus ir neišvengiamas, kaip paukščių giedojimas ar žuvų migracija. Tai nesutramdomas noras rašyti – rašyti alkanam ir pjudomam, rašyti net mirties patale. Tai fatališka būtinybė, kuri suryja viską – dvasinę ramybę, karjerą, sveikatą (iš visų profesijų rašytojai dažniausiai serga persidirbimu), kuri prilygsta kone pačiai gyvybei (R. M. Rilkė klausė jauno poeto: „Prisipažinkite sau, ar jūs mirtumėt, jeigu negalėtumėt rašyti?“).
J. Biliūnas rašė savo „Piestupį“ ir „Liūdną pasaką“, gulėdamas nekūrenamoje verandoje, pasidėjęs ant krūtinės lentelę. Temperatūra pakildavo nuo kiekvieno parašyto puslapio, ir gydytojas liepė gulėti „kaip kaladei, nei judėti, nei jokių minčių“. Bet naktimis sapnuodavosi kūrinių herojai („net sapnuoju apie tat“), ir jis vėl rašydavo, skubėdamas į savo mirtį.
J. Janoniui dar buvo likę dvi ar trys dienos. Išplėšęs iš mokyklinio sąsiuvinio lapą, jis pradėjo rašyti eilėraštį „Ave, vita…“. Mintis užsikirsdavo ir nutrūkdavo vidury strofos. Sekančią dieną ryžtinga rašysena varydavo ją tolyn, kol ji vėl užspringdavo ties skausmingu prisiminimu. Poetas negalėjo žengti į „šaltą kapą“, neužbaigęs paskutinio eilėraščio: talento balsas buvo stipresnis už ligą („Aš baisios ligos suėstas“) ir psichikos aptemimą.
S. Nėris buvo laiminga. Ji mylėjo. Rudenį ištekės. Bet jei „bernelis“ atsibelsdavo rašant eilėraštį, 32 metų moteris neatidarydavo durų. Kūryba buvo svarbesnė už laimę. „Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo – amžino… Sau nieko, nieko nenoriu… Net meilės atsisakyčiau, ir garbės – visko“, – įrašo ji tuo metu dienoraštyje.
Į normalų žmogaus gyvenimą talentas įsiveržia tarsi pašalinė jėga, diktuodama savo keistus įsakymus. Išbunda nepažįstamas balsas, kurį būtina išrėkti, nes nutylėtas drasko krūtinę. A. Baranauskas, dar vaikiūkštis, lakstydamas paskui žąsis, šūkauja savo piemenišką dainelę: „O tu smala, smalaūsi, / Kam tu gaudai mano žūsį“. Butkų Juzė, ganydamas svetimą bandą, žiūri į dangų ir verkia, nesuprasdamas, kas slegia, dėl ko taip neramu. Dešimties metų E. Mieželaitis kuria eiles, pjesę, romaną, idant nutildytų šitą nerimo kirminą. Mažamokslis kareivis J. Marcinkevičius, nuteistas kalėti iki gyvos galvos, rašo apsakymus, palindęs po kameros narais, o, išėjęs į laisvę, sako: „… Dabar kad ir kas abi rankas nukirstų, vis tiek rašyčiau.“
Jei menas prasikala iš žmogaus buvimo nesulaikomai, kaip žolė pro akmenį, tai talentas yra šio organiško proceso realizuotojas ir smogiamoji jėga. Jis iškyla taip pat neišvengiamai, kaip neišvengiamas yra pats menas, kuris gimsta „dėl tų pat tikslų, dėl kurių yra žmonės, medžiai ir vandenys“ (A. Gudaitis).
Kaip atsiranda žmoguje kūrybinė galia? Iš kokių elementų ji sudaryta? Kas ją formuoja – genetinis kodas, socialinė aplinka, kultūrinės tradicijos, išsimokslinimas?
Anglų poetas V. Bleikas buvo įsitikinęs, kad kažkas iš viršaus diktuoja jam kūrinių sumanymus, nepaisydamas jo valios ir norų. „Kažkas nematomas rašo priešais mane galinga lazda“, – sakė N. Gogolis. Kūrybinė galia – tai įvairių patologinių žmogaus anomalijų pasėka, savotiška eliptoidinės psichozės rūšis. Tokie buvo pirmieji mokslinės psichiatrijos teiginiai (C. Lombrozo darbai). Kūryba – užslopintos seksualinių potroškių ir primityviųjų instinktų energijos išsiliejimas, konflikto tarp pasąmonės okeano ir sąmonės kranto išraiška, bėgimas nuo slegiančių menkavertiškumo ir mirties baimės kompleksų. Toks buvo Z. Froido mokslas. Talentas – ypatingai stipri intelekto koncentracija, kuriai būtinas sveikas psichikos pagrindas, asmenybės brandumas, aiškus mąstymas, asociacijų judrumas ir turtingumas, mokėjimas sutelkti visas jėgas vienam tikslui (L. Termeno, J. Guilfordo, A. Maslovo eksperimentai). Kūrybos instinktas – itin jautri ir gili intuicija, nepriklausoma nuo intelekto ir praktinių požiūrių, atverianti tikrąjį daiktų ir esmės regėjimą, kuris neprieinamas protui (A. Bergsonas ir B. Kroče). Talento branduolys suformuotas biologinių prielaidų – tai genų kombinacija, kurios negalima nei pakeisti, nei papildyti, anarchiškas genų žaidimas (2 milijonai judančių, skylančių, susiliejančių genų pirmoje lytinėje ląstelėje!), lemiąs 4/5 intelekto sudėties. Taip šneka šiuolaikinė genetika, žadanti netolimoje ateityje pateikti tikslią kiekvieno naujagimio sugebėjimų metriką. Pritaikę talentų patikrinimui ir atrankai testų sistemą, amerikiečių psichologai charakterizuoja kūrybinį mąstymą tokiais bruožais: greitas sąvokų tekamumas, netikėti sąvokų deriniai, emocinis imlumas, sumanumas probleminėje situacijoje, drąsūs ir originalūs sprendimai, savarankiškumas, priešinimasis konvencionalumui ir inercijai, vidinis laisvumas, estetinis intelekto ir jausenos tipas ir kt.
Talento mįslė, matyt, dar neįspėta iki galo (fiziologai tebeieško smegenų požievyje estetinių emocijų centro, valdančio meninius pergyvenimus). Bet porą iliuzijų mokslas išsklaidė negrąžinamai: 1) menininkas gauna „jėgą“, ne iš žmonių einančią“ (Ad. Mickevičius), 2) „rašytoju gali tapti kiekvienas, bet tam reikalinga atkakli valia, milžiniškas mokymasis“ (N. Ostrovskis).
Talentas, be abejo, yra biologiškai determinuota žmogaus galia. Tu negali tapti Gete, Tolstojumi ar Belinskiu, nors ir labai stengtumeisi, dėl visiškai menkos priežasties – gamta nedavė tau atitinkamų duomenų. Tu negali pasidaryti netgi paprasčiausiu poetu ar romanistu, nors ir baigtum su pagyrimu maskviškį Literatūros institutą, nes „bevertis mokslas tiems, kurie neturi poetinės dovanos“. Tačiau biologinės talento ribos turbūt nėra fatališkai nekintamos. Juk meninis talentas funkcionuoja ne gamtoje, o tarp žmonių, ne izoliuotame organizme, o kultūros sferoje. Talentas tampa dvasine jėga, kurios dydis priklauso jau ne vien nuo biologinių prielaidų, bet ir nuo sukauptų dvasinių vertybių sudėties, jautrumo savo amžiaus problematikai, vidinio ryšio su tautos padėtimi, pasaulėjauta ir kultūra. Talentas žymiai išplečia savo spektrą ir pakyla virš duotų galimybių, sugerdamas į save kultūros syvus. Kultūrinio dirvožemio gylis, jo išpurenimas ir šiluma aktyviai stimuliuoja talento augimą.
III.
Eilėraštį S. Nėris pradėjo kraupia metafora: „Rudens naktys – lavonai atvėsę.“ Paskui nubraukė ją ir prabilo visai paprastai: „Naktys rudenio – tamsios ir vėsios.“ Kodėl? Kaip atrado poetė šį optimalinį variantą? Koks spindulys vedė mintį per žodžių miglas į vienintelę nutūpimo aikštelę?
Kodėl A. Vienuolis perrašinėjo 17 kartų apsakymą „Grįžo“? Kas nubrėžė prieš akis idealią kūrinio projekciją, kurią reikėjo įgyvendinti? Iš kur toks tikslus judėjimas tobulėjimo kreive?
Nėra pasikartojančių kūrybos procesų. Koks bebūtum prityręs „žodžio dresiruotojas“, į naujo kūrinio pradžią vis vien eisi „kaip į ešafotą“, nežinodamas, kuo baigsis tavo žygis. Rašymas – toks nepakartojamas, savitas, nepagaunamai intuityvus ir besikeičiantis, slapčiausius psichikos resursus apimąs darbas, kad čia neįmanoma įžvelgti, rodos, jokios sistemos (žymaus psichologo H. Ralė požiūris).
Jaunajam K. Binkiui eilėraščiai byra kaip iš rankovės – jis lengvai improvizuoja. V. Mykolaitis-Putinas ilgai renka archyvinę medžiagą istoriniam romanui „Sukilėliai“, nusibraižo vietovės žemėlapį, sudaro veikėjų sąrašą, smulkiai suplanuoja pirmuosius epizodus ir tik tada ima lėtai rašyti. O J. Marcinkevičius diktuoja tiesiai į linotipą savo romaną „Ties bedugne“. B. Sruoga rašo istorinę dramą „Kazimieras Sapiega“ maždaug 4 metus. O Just. Marcinkevičius sukuria „Mindaugą“ per 10 dienų, užsidaręs Druskininkų sanatorijoje. J. Avyžius kasdien sėdasi prie stalo ir dirba po 7 valandas, parašydamas maždaug vieną puslapį. O V. Sirijos Gira romaną „Buenos Aires“ išpleškina per 3 savaites, nuėjęs paupin (namuose – vaikų triukšmas), pasidėjęs popieriaus lapą ant rąstgalio. J. Vaičiūnaitė rašo eilėraštį blaivia galva, vartydama žodynus, ir po to atidžiai šlifuoja pirminį tekstą keletą dienų. O V. Onaitis, kūręs eilėraščius savo naktinio sargavimo valandomis skaudama ir ūžiančia galva, buvo įsitikinęs, kad „sveikas žmogus vargu ar gali būti menininkas. Menininkas privalo skraidyti virš bedugnės.“
Ar yra šitoje kūrybinio darbo įvairovėje koks nors dėsningumas? Ar įmanoma rekonstruoti ir išnagrinėti jo eigą? Juk kūrybos aktas neįsileidžia pašalinių analitikų, ir paties rašytojo savistaba, jo autokomentarai, atmiešti filosofijos ir estetikos priedėlių, yra bene vienintelis informacijos kanalas. Bet neretai ir patys kūrėjai negali paaiškinti, iš kur atsirado veikale vienokie ar kitokie motyvai, kodėl buvo atmesta šešiolika frazės variantų, o pasirinktas septynioliktasis, pagaliau „kaip įvyko, kad galėjo šitą parašyti“ (Vydūnas).
Kūrybos procesas nueina savo šaknimis į pasąmonės „gilumas, kur žmogus nustoja buvęs žmogumi, į gilumas, neprieinamas valstybei ir visuomenei“ (A. Blokas). Čia be paliovos vyksta ritminiai svyravimai, panašūs į tuos procesus, kurie sudaro kalnus, vėjus, jūrų sroves. Pasaulis įsilieja į žmogų tūkstančiais signalų, padirginimų, įspūdžių, kurių sąmonė nepastebi, bet jie vartosi, juda ir šnabžda patamsyje, sudarydami asmenybės viduje pastovią įtampą. Žmogus visą laiką kalba pats su savimi, nesuvokdamas, aišku, šitos savo begarsės ir lekiančios vidinės kalbos (greitis – 400 žodžių per minutę). Bet kartais negirdimas žodžių srautas ir neregima vidaus įtampa paliečia sąmonę keistu ūžesiu. Dar nėra jokių vaizdų ir idėjų. Tik neaiškus ritminis gausmas, kurį poetas užpildo atsitiktine žodžių makulatūra (V. Majakovskio pasakojimas). Palengva išnyra iš sutemų birūs vaizdiniai, padriki regėjimai, minties fragmentai. Miglota gilumos banga, dar neišsidiferencijavusi, atneša meninio sumanymo gemalą, kurį dar ilgai brandina tiek smegenų požievio automatinės linijos, tiek kūrėjo intelektas, patirtis, kultūra.
Pasąmonės impulsai asmenybei „dažnai atrodo netikėti, keisti ir svetimi, tarytum atėję iš visai kitoniško psichinio pasaulio“ (V. Sezemanas). Tai „kažkoks nepaaiškinamas žinojimas, kylantis iš užmirštos rasės ar šeimos patyrimo“ (E. Hemingvėjus). Tai nežinia iš kur plūstančios „geriausios kokybės mintys, dėl kurių tavo „aš“ niekuo dėtas“ (V. A. Mocartas). Pasąmonės balsą kūrėjas priima kaip neatšaukiamą virš jo stovinčios galios įsakymą („Aš esu ruporas pašalinės jėgos kaip mediumas. Aš noriu pabėgti, pailsėti, skaudėjimą nusikratyti, bet tai neįmanoma“, – sakė F. Kirša), kaip grėsmingą savo nežinomojo alter ego valią („Manęs jis niekad nepalieka, / Jis dieną naktį su manim…“ – sakė V. Mykolaitis-Putinas), kaip visagalį meninės tiesos ir meninio tobulumo dėsnį, kuriam privalo paklusti („Noriu pasakyti, kad rašytojas, bent mano supratimu, nėra savo galvosenos viešpats. Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoje seniai sukinėjasi, tik bereikia – juoda ant balto – padėti ant popieriaus. Na, štai tu rašai. Bet staiga tu turi skubėti. Tau iš plunksnos greičiau nei rašalas plaukia visai kas kita. Visiškai kitos mintys – ar tai dar galima pavadinti mintimis, aš nežinau. Atrodo, kad tau kažkas diktuoja, ne, dar kitaip: kad kažkas tavo ranką valdo ir tu privalai tik šitaip rašyti, o ne kitaip“, – pasakoja I. Simonaitytė).
Kūrybinio akto metu išjuda, įsitempia ir šokinėja viename verpete visi psichikos klodai. Smegenys dirba „aukščiausiais apsisukimais“. Nervų sistema perkrauta iki kraštutinumo, kaip pilotui, sodinančiam lainerį apniukusiame aerodrome. Kartais šis darbas darosi panašus į neurozę (poetas G. Traklis klausinėjo savo draugo: „Pasakykite man, ar aš nesu pamišęs“).
J. Grušas, rašydamas dramą, naktimis sapnuoja savo personažus, su jais kalbasi ir ginčijasi. Užpuola nemiga. Nusikamavęs ir išvargęs rašytojas iš tiesų suserga pusiaukelėje.
K. Saja, pradėjęs naują pjesę, tegalvoja tik apie ją – slidinėdamas, šnekėdamas su draugais, net šokdamas su gražia mergyte. Bando skaityti knygą – nieko nesupranta, nes jo paties personažai spokso iš svetimo teksto. Jie svaidosi smagiomis replikomis per visą nemigo naktį, kurią sutrumpina tik tabletė. Bet popieriuje jie atgyja tik tada, kai iškrečia neužplanuotą pokštą ar pasako žodžius – visiškai netikėtus autoriui.
K. Boruta ištisom dienom vaikšto po kambarį. Rūko. Patylomis sako savo plunksnai – rašyk. O ji tyli. Pradedamas vienas ir kitas romanas, bet nesiklijuoja. Ir vėl įniršęs laksto, drebindamas grindis.
Kūrybos aktas panašus į giluminį gręžinį: srovė ištrykšta, tik pataikius į gyslą. Bet pataikyk! Kažkur glūdi milžiniškas vaizdinių masyvas (talentas – nepaprastai talpus gyvenimo medžiagos kondensatorius, jautriausias laikmečio barometras), tačiau jis atsiveria tik po daugelio bergždžių nusileidimų. Kūrybos aktas mažiausiai panašus į sklandų suformuluotų idėjų ar susiklosčiusių vaizdų fiksavimą. „Poetas iš anksto negali žinoti, kur jį nuves spontaniškai iškylančių asociacijų logika“, – sako A. Baltakis. Jis pagaliau tam ir rašo, kad sužinotų („O štai aš niekados negalėdavau po pirmų dviejų eilučių numatyti, kas bus toliau“, – pasakojo A. Blokas).
Tačiau būtų pavojinga nusiteikti, kad meninės vertybės trykšta tiesiog iš iracionalios mūsų prigimties dalies (Dž. Santajana), kad autoriaus pareiga tik automatiškai stenografuoti pasąmonės signalus (A. Bretonas). Kūrybos akte sąmonė atrenka, įvertina, sutelkia pagal vieną idėjinę-emocinę dominantę visą užplūdusią medžiagą, valdingai ją transformuoja ir lydo į menines formas, atsiremdama tiek į kultūrinę tradiciją, tiek į paveldėtą bei išsiugdytą estetinį jautrumą. Sąmonės struktūra – sąvokų gausa ir judrumas, apibendrinimo galia, žinojimo lygis, sąžinės ir etikos diapazonas, vertinimo aspektai ir idealai – aktyviai dalyvauja kūrybos procese. Dažnai ji duoda net pirmuosius judėjimo postūmius, nustato užduotis, pakreipia darbą tokia kryptimi, kurios reikalauja jos galingieji determinantai – socialiniai, ideologiniai ir moraliniai laiko įstatymai. Sąmonė priima ir „visuomeninius užsakymus“, pagal kuriuos reikia skubiai pagaminti pageidaujamo turinio ir formos meninį produktą („maloniausias impulsas, turbūt, būna užsakymas, jei žinai, kad padoriai sumokės“). Užangažuotame ir intelektualizuotame šio amžiaus mene intelektas, racionalus apskaičiavimas ir ištreniruota valia vaidina žymiai didesnį ir atviresnį vaidmenį, negu romantizmo epochos kūryboje.
J. Janonis kūrė eilėraštį kaip raudoną plakatą, su kuriuo darbininkų klasė turėjo žengti į „paskutinę kovą“. „Pervarta arti: ji už durų“, – tvirtino jis 1915 m. „Atžalos“ laikraštėlio įžanginiame. Tą patį jis norėjo pasakyti ir eilėraštyje „Atžalos“. Bet pagal generalinį meno dėsnį (mokslinė tiesa nepriklauso nuo to, kas ją pažįsta; meninė tiesa sutapusi su subjektu), revoliucijos idėja virto emociniu vyksmu: atsirado juslinis santykis su daiktais, išbudo atsiminimai, prabilo asmeninė patirtis. Poetas grįžo į skaudų vaikystės įspūdį – vyrai kerta beržyną aplink gimtąją grytelę, o jis verkia, žiūrėdamas į laukymę. Iškirsto beržyno reginys tapo siautėjančios reakcijos simboliu, o žaliuojančios atžalos – džiaugsmingu „pervartos“ ženklu.
Savo pirmąją istorinę dramą „Milžino paunksmė“ B. Sruoga parašė „vytautiniam“ konkursui. Pasakiška literato kišenei 10.000 litų suma sugundė net keliolika plunksnų. Bet B. Sruogos debiutas liko nepastebėtas konkurso žiuri. Užuot sukūręs pompastišką odę tvirtam valdovui, jis parašė elegišką Lietuvos saulėlydžio giesmę, sudėdamas į ją savo paties filosofinę rezignaciją ir graudesio nuotaiką, kurią tebesinešė iš jaunystės dienų kaip „lietuvių sielos“ esminę žymę (Jogailos monologas „Visi mes esame svečiai pasauly“ nusidriekia savo ištakomis iki 1916 m. laiškų: „Ir rodos kartais, kad niekas taip lietuvio dūšiai nėra artima, kaip ruduo, rudeninės raudos“).
Kūrybos procese (nesvarbu, kas davė pradžią) visados taip būna: aktuali idėja apsivelia atsiminimais, smulkmena išjudina asociacijų spiečių, pastebėtas faktas ar išskaityta mintis pereina į vidinį gestą, atsiveria daugybė dvasinės patirties versmių. Diskursyvinis mąstymas, įprastas moksle, publicistikoje, šiokiadieniame žmonių bendravime, negali užpildyti ir išsemti kūrybinio akto, nes, kaip paaiškėjo, formalus mąstymo aparatas ir nevaidina pagrindinio vaidmens išsivysčiusioje žmogaus sąmonėje (A. Kolmogorovo teiginys). Kūrėjui ypač svarbi vaizduotės galia, įspėjanti užslopintas daikto ir žmogaus galimybes, suvienijanti įvairialytę medžiagą tariamumo lygtyse, lipdanti visai naujus spalvų, garsų ir formų pasaulius. Menininkas gali būti emociškai ne toks jautrus, menkesnio intelekto, nes lemianti kūrybos jėga yra vaizduotė. Toks J. Grušo požiūris.
Kūrybinis darbas, kaip matome, nepaprastai sudėtingas, įtemptas ir sunkus, sugrobiantis visą rašytojo gyvenimą iki intymiausios kertelės, išdžiovinantis jo dvasines atsargas (kartais iki paskutinio lašo). „Rašymą laikau sunkiu darbu, ir jis man iš tiesų sunkiai vyksta“, – skundėsi V. Mykolaitis-Putinas. „Po desėtkos „plunksnos vedžiojimo“ metų kūryba virsta juodu darbu, o juodi sodiečių laukų darbai į nepasiekiamo grožio meno kūrinius“, – sakė T. Tilvytis pačiame savo talento stiprume.
IV
Rašytojo darbas yra kažkas daugiau, negu profesija. Tai viena iš žmogiško buvimo formų. „Bet menkas poetas, jei jis eilėraštį savo gyvenimu nerašo. Tai visai ne poetas, bet tik šiaip sau rašantis“, – teigė K. Boruta.
Rašytojas – pasaulio dalelė, prisigėrusi jo šviesos ir tamsos, pulsuojanti jo potvyniais ir atoslūgiais, užlieta pralekiančio laiko triukšmu. Gyvenimo dialektika suvarė giliai savo pirštus į jo pasąmonę, mąstyseną, jausmus ir vaizduotę. Talentas negali prabilti kitaip, negu leidžia sukaupta neuronų mechanizme informacija (F. Basinas), tvinkčiojantys dvasinės energijos rezervai, nubrėžta meninio šoklumo riba. Rašymą reguliuoja vidinis imperatyvas, kuris vienas temas iškart užspaudžia, o kitoms duoda plėtotis (susiorganizavusi meninė mintis turi pati savo valią, anot poeto H. Mišo). Tik vidinė būtinybė lemia kūrinio natūralumą ir vientisumą – fundamentines meniškumo kategorijas. Negalima kėsintis, laužyti ir prievartauti šitos menininko vidinės būtinybės: reikia elgtis itin apdairiai ir švelniai su talentu, pačiu trapiausiu instrumentu pasaulyje – tai pagrindinė E. Mieželaičio poetinės publicistikos knygų mintis.
Kai visuomenė puola triuškinti kūrinio, neatliepusio jos politiniams bei moraliniams idealams, rašytojas jaučiasi taip, tarsi būtų traiškoma jo vienintelė egzistencija ir jo asmenybė raunama iš šaknų.
Moljeras mirtinai susirgo, kai antrą kartą buvo uždraustas „Tartiufas“. N. Nekrasovas siuto ir gėrė, smaugiamas cenzūros kilpų. Poetas V. Hazenkleveris nusižudė, nepakeldamas hitlerinėje Vokietijoje deginamų jo knygų ir ideologinės meno kontrolės. Buržuazinėje Lietuvoje Butkų Juzė ilgam užmetė eilėraščius, aiškindamasis: „Nuobodu, kad negalima atvira burna dainuoti.“
O kas atsitinka talentui, kai jis nepaiso savo vidinio balso, kai, išgąsdintas ar suviliotas, ima piešti „dėdžių didvyriškoje uniformoje“ portretus, anot V. Krėvės?
Talentas neišvengiamai degraduoja. Jo darbas netenka giluminės projekcijos ir natūralumo, trykštančio iš gyvybinių psichikos klodų, kurie staiga prityla. Kompromisų rūdys suėda moralinį potencialą, sunaikina smegenyse tūnantį pasaulio atvaizdo autentiškumą, išsekina vaizduotę, pajungtą popierinėms fikcijoms. „Tarp autoriaus sąžiningumo ir moters nekaltybės yra tam tikra analogija. Jeigu ją vieną kartą prarasi, daugiau nebesusigrąžinsi“, – kalbėjo E. Hemingvėjus.
Šiuo atžvilgiu ypač pavojinga profesionalo padėtis itin priešiškoje menininkui buržuazinėje visuomenėje. Dėl duonos kąsnio jis privalo mik­liai taikytis prie konjunktūros, grakščiai aptarnauti publiką, kuriai menininkas tėra tarnas, lakstantis su visokiais įpareigojimais. Toks rašytojas darosi dvasios vertelga, „smulkus prekiautojas žodžiais“, kurio darbus anksčiau ar vėliau istorija išmeta į šiukšlyną. Norėdamas išlaikyti savo talento nepriklausomumą, K. Binkis pirko skolon dvaro centrą, bet bankrutavo ir paskui buvo priverstas rašyti brangiai apmokamą „vado biografiją“. Rašančiojo profesija taip dažnai išniekina „širdies liepimą“, taip įžūliai unifikuoja dvasines vertybes pagal „visuomeninį užsakymą“, taip negailestingai suvienodina ir sumala individualybes, kad daugelis talentingų kūrėjų jos bijo iš tolo. K. Boruta 1932 m. išspausdino laikraštyje skelbimą, ieškodamas „pamokų, vertimų, korektūrų ir kitokio darbo“, nes „tik tokiu būdu aš galiu apsaugoti savo kūrybą nuo prostitucijos“. A. Vienuolis, ilgametis vaistininkas, perspėjo jaunus literatus nuo per ankstyvos profesionalizacijos, kuri pakerta natūralius žmogaus kontaktus su gyvenimu ir gali per greit išdžiovinti kūrybos rezervuarus. Pasidaryti profesionalu – tai reiškia „stichinį kūrybos procesą paversti sąmoningu amatu“, o tai ne visiems laimingai baigiasi (E. Kazakevičius).
Talentas – kintantis dydis. Jis gali ilgai plėtotis iki savo ribos, o gali ir tuoj pat užgesti kaip degtuko žybtelėjimas vėjyje ar nueiti į nepasiekiamą gelmę kaip išgąsdinta žuvis. Kiekvienas laikas turi savo gyvus, savo begęstančius, savo numirusius talentus. Liūdna žiūrėti į nutilusius vulkanus, ypač kai jie didingai stūkso prezidiumuose kaip palaidotų vertybių paminklai…
Tik tvirta asmenybė gali išsaugoti šitą retą gamtos dovaną – talentą, apginti kūrybą – vienintelę talento buvimo formą – nuo griaunančių niveliacijos jėgų.
Tačiau talentas, kaip ir krintantis meteoritas, nežino, kur nusileis – į uolėtą viršūnę ar į pelkę. Kartais jis nusėda į stambią, originalią ir drąsią asmenybę, o kartais jungiasi su visiškai menku žmogiškumo branduoliu. Rašytojas yra pagaliau žmogus su būdingais baimės, prisitaikymo ir pasisekimo kompleksais, kaip ir kiekvienas civilizuotos visuomenės narys (net E. Hemingvėjui prieš mirtį vaidenosi visur FTB agentai). Literatūrinio gyvenimo grumtynėse paprastosios žmogiškos silpnybės smarkiai išbrinksta ir keleriopai padidėja. Mat, talentui reikalingas savo vertės pajautimas (kaip aš rašysiu, abejodamas savimi!), publikos pripažinimas („… visi poetai, net geriausieji, iki tam tikro laipsnio kurtizanės – jiems reikia meilikauti, norint priversti juos dainuoti“, – sakė K. Marksas), imperatoriškas dominavimas tam tikroje srityje. Kai sueina krūvon 142 „kūrybinės psichologijos“, besiveržiančios į „neliečiamųjų kastą“ (vadinamą klasiką) ir į „amžinybę“ (realizuojamą kol kas užsieninių baldų talonais), prasideda gana linksmas „žmogiškosios komedijos“ spektaklis. Kodėl nepastūmėti bičiulio nuo šlovės pjedestalo, kai čia tiek mažai vietos? Kodėl nepakišti kojos jaunam ir įžūliam konkurentui, kai toks malonus nedalomas viešpatavimas? Ko jaudintis, kai tavo draugui tratina dantis, jei tave tebesmilko kodylo dūmais? Kodėl nenutildyti kritikos, suabejojusios tavo kūrybos nemirtingumu ir griaunančios tavo laimingą pasitenkinimą savimi („Aš žinau, / Kad rašau dar visai neblogai. / Aš manau, / Kad taip mano ir mano draugai“, – T. Tilvyčio parodija). Kartais stebiesi, kiek daug veidų turi tas pats rašytojas: čia jis drabsto skundais savo literatūrinį mokytoją, o netrukus drožia patetišką ašaringą kalbą apie jo atminimą; čia jis visam pasauliui šaukia apie neteisingai užgautą ir sužalotą savo „jaunystės mūzą – kumelaitę“, o kartu linksmai daužo vėzdu kitų pakaušius. Talentas įnirtingai grumiasi su žmogiškąja menkyste, kartais laimėdamas, t. y. išlikdamas, o kartais pralaimėdamas, t. y. pražūdamas.
Standartizacijos amžiuje, kai rašytojų asmenybės darosi vis drab­nesnės, kai vis rečiau kas iš rašančiųjų brolijos bepavirsta „degančiais fakelais“ (kaip Ad. Mickevičius, L. Tolstojus, Š. Petefi, Maironis), pateikiama vis daugiau svarbių įrodymų, kad kūryba nepriklauso nuo asmenybės. K. Hamsunas buvo savimeilis, despotas, politinis daltonistas (okupaciją jis vadino išvadavimu), bet rašė gražius romanus. Ž. Ženė buvo plėšikas, nuteistas kalėti iki mirties, o sukūrė sukrečiančias humanistines pjeses. U. Somersetas Moemas dirbo anglų žvalgyboje, rašydamas tuo pat metu puikias knygas apie pasitikėjimą žmogumi. „Literatūra – ne asmenybės išraiška, o išsivadavimas iš asmenybės“, – tvirtina T. Eliotas. Kūrinys – tai nepatirtų jausmų kompensacija. Ne autoportretas, o tik trokštamų savybių idealus modelis. Nei romane, nei eilėraštyje, nei dramoje negalima ieškoti teisingų žinių apie autorių, nes meninė kalba nesutampa su autoriaus psichinių išgyvenimų suma. Psichinės aplinkybės tik padeda kilti kūriniui, bet nėra įrankis, su kuriuo padaromas meno kūrinys. Menininkas išnyksta, anot R. M. Rilkės, savo paties sukurtame kūrinyje, kuris egzistuoja savarankiškai, nepriklausomai nuo jo išorinės biografijos, ir negali būti suvestas į savo kilimo impulsus. „Tikrasis menininko vaidmuo yra užsiiminėti ne savo jutimais, o išraiška, kartais pakenkiant visam kitam. Menininkas yra išraiškos mašina“, – sako prancūzų poetas P. Reverdy. „Kurdamas savo kūrinį, kuri pats save“, – teigia lenkų poetas J. Pšibosius.
Meno depersonalizavimo teorija gražiai išsprendžia paradoksalų uždavinį – kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, bailys, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas; kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams. Ji nurodo, kokiu būdu atsiranda reikšmingas kūrinys iš visiškai banalaus pergyvenimo ar net be jokio tiesioginės patirties pagrindo. Ji paaiškina, kaip talentas kopia aukštyn per savo paties sudėtus žodžių luitus, nors tuo metu nė kiek nesikeičia jo genų sudėtis. „Juos augindamas, kentėjau ir mylėjau / augau pats drauge su jais“, – sakė V. Montvila apie savo lyrikos žodžius.
Taigi meninė kūryba nėra autoriaus asmenybės dublikatas. „Meno kūrinys – tai visados kažkas padaryta, apiforminta, prigalvota“, – sakė B. Eichenbaumas. Kūrybos akte žodis šokinėja per neužplanuotus barjerus ir atlieka nelauktus salto mortale, susidarydamas savo paties fonetinio, ritminio, sintaksinio žaidimo taisykles. Bet literatūra nėra tik „priemonių kombinacija“, išgryninta „žodžių konstrukcija“, izoliuota nuo psichologinės energijos, nuo konkrečių žmogiškos egzistencijos formų, nuo pasaulio suvokimo ir įprasminimo pastangų. Parašytą kalbą žmogus įprato priimti kaip psichologinę realybę (G. Bašalovas). Kūrybos procese žodis virsta dvasine materija, o šitą transformacijos aktą gali įvykdyti tik visos sutelktos žmogiškumo potencijos, kai autorius kalba „ne lūpomis, o visu savimi, galva, jos aiškiausia mintimi, vidaus gelmėmis, jausmų telkiniais, ir oda, ir pojūčių lizdais“ (J. Pšibosius). Rašytojas negali sukurti naujų pavidalų iš nieko, kaip darė senasis biblijos dievas, – jis privalo turėti savyje tam tikros dvasinės energijos ir medžiagos, kurią sudaro „skirtinga kiekvienos epochos psichologinė gama“ (K. Vygodskis). Pilnaverčiame kūrinyje „žodžio žaismas“ ir „gyvybės balsas“ darniai susilieja. „Meniškoj lyrinio kūrinio išraiškoj išdyla asmeniškumo žymės, o lieka tik jaučiamas išgyvenimo stiprumas, ypatinga dvasinė šiluma, nuotaika, gyvybe plazdąs prasmingas vaizdas“, – sakė V. Mykolaitis-Putinas.
Kiekvienoje unifikuotoje visuomeninių ryšių sistemoje menas visada išlieka blogiausiai sukoordinuota funkcija ir mažiausiai standartizuota detalė. Tai, galbūt, esminė meno žymė kompiuterių epochoje. Būtina išlaikyti šitą gaivinantį, budinantį, akinantį meno vaidmenį. Tai įmanoma, jei publikos stalui nebus tiekiami „kepti poetai“, kaip bijojo Š. Bodleras. Tai įmanoma, gerbiant talentą ir saugant jo individualumą.

Publikuota žurnale „Nemunas“, 1972 m. vasaris, Nr. 2, 17–20 p. (Kalba netaisyta.)