Mes visi gimstame nuogi, o žmogaus kūno skulptūros iš prigimties yra tokio senumo kaip ir pati žmonija.

Meno istorijoje nuogumas neturi vienos vienintelės reikšmės; jis gali reikšti viską – nuo nekaltumo iki seksualinio troškimo, nuo triumfo iki pralaimėjimo. XX a. meno istorikas Kenneth’as Clarkas atskyrė sąvokas „plikas“ (naked), reiškiančią be drabužių ir susigėdusį, ir „nuogas“ (nude), reiškiančią kūną gražiausiu pavidalu. Vis dėlto šiandien dauguma žmonių šiuos du žodžius vartoja sinonimiškai.

Daugiausia įtakos turėjusios nuogo vyro kūno skulptūros kilo iš senovės Graikijos, pradedant VI a. pr. Kr. Būta nemažai priežasčių, kodėl kultūroje akcentuotas būtent vyriškas nuogumas – klasikos tyrėja Larissa Bonfante’ė siūlė graikų nuogumą suvokti ne tik kaip drabužių nebuvimą, bet ir kaip savotišką „kostiumą“. Kitaip tariant, tai, ką „dėvi“ tam tikrose situacijose.

Menininkai daugelį svarbių graikų visuomenės figūrų – įskaitant dievus, sportininkus, karius bei herojus – vaizdavo nuogus. Nuogumas tam tikroje aplinkoje buvo viešojo gyvenimo dalimi, pavyzdžiui, sportininkai treniravosi ir varžėsi nuogi, o raumeningo pusdievio Heraklio skulptūros galėjo puošti šventyklas. Tvirtai žengiančių jaunų vyrų skulptūros, vadinamos „kouroi“, buvo naudojamos tiek kaip aukos dievams, tiek kaip antkapiniai paminklai.

Turėti gražų, atletišką, jaunatvišką kūną – nesvarbu, ar išlavintą sportui, ar karui – reiškė būti „kalos“ (gražiam), bet taip pat įrodydavo tavo „arete“ (tobulumą).

Grožio ir tobulumo idealų įkūnijimas

Šiuos abstrakčius idealus atspindi garsioji skulptūra „Ieties nešėjas“ [dar žinoma kaip „Doriforas“], sukurta skulptoriaus Polikleito prieš maždaug 2400 metų. Jis tikėjo, kad grožį sudaro dalių harmonija. Be simetrijos, „Ieties nešėjas“ stovi kontraposto poza – viena koja remiasi, kita ilsisi.

Šis darbas įkvėpė daugybę kopijų ir tapo pavyzdžiu pirmojo Romos imperatoriaus Augusto portretui po penkių šimtmečių. Valdovas vaizduojamas tokio pat atletiško sudėjimo, kontraposto poza, tačiau konkretus asmuo įkūnijamas pridedant aristokratišką togą bei detaliai išpuoštus šarvus.

Čia imperatoriaus kūnas perteikia bendrą drąsaus, savimi pasitikinčio herojaus įvaizdį, o drabužiai suteikia žinių apie jo statusą ir pasiekimus. Ši skulptūra rodo, kaip apranga gali nusakyti konkretų laiką, vietą ar vaidmenį, o klasikinis nuogumas laikui atrodo nepavaldus.

Klasikos atgimimas

Klasikos atgimimai, tokie kaip Europos Renesansas (apie 1400–1600 m.) ir neoklasicizmas (apie 1750–1900 m.), sugrąžino „herojišką nuogumą“, Vakarų kultūroje kiekvieną kartą įsitvirtinusį vis labiau.

Žlugus Romos imperijai po griuvėsiais palaidotos senovinės skulptūros buvo atrastos ir sužavėjo vėlesnius menininkus – taip gimė daugybė jų kopijų bei interpretacijų. Eskizavimas ir kūrybinis darbas studijuojant nuogus gyvus modelius tapo svarbia menininkų mokymo dalimi, ypač nuo XVI a., atsiradus meno akademijoms.

Tačiau, kaip ir drabužiai, nuogo kūno „kostiumas“ laikui bėgant keitėsi.

Pavyzdžiui, Michelangelo „Dovydas“, užbaigtas 1504 m., biblinį herojų vaizduoja kaip susimąsčiusį nuogą jaunuolį, turintį tik akmenį ir laidynę, kuria jis nugalės Galijotą. Siaurų klubų „Dovydo“ kūnas labai skiriasi nuo „Ieties nešėjo“ ir neatitinka Polikleito idealių proporcijų.

Nuogumas ir toliau buvo siejamas su dievišku grožiu bei galia. Pavyzdžiui, Michelangelo „Prisikėlęs Kristus“ vaizduoja Jėzų herojiškai nuogą, dievišką ir prisikėlusį iš numirusiųjų.

Nors imperatoriai paprastai nebūdavo vaizduojami be drabužių, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte’as 1802 m. paprašė būti įamžintas kaip Marsas, taip metaforiškai susiedamas save su romėnų karo dievu ir vizualiai su „Ieties nešėju“ bei „Belvederio Apolonu“.

Moterims – kitokie standartai

Moterų nuogumas skulptūroje turi savą istoriją. Kai kurios ankstyviausios figūros vaizduoja moteris nenatūraliai pabrėžtomis krūtimis, klubais ir gaktos trikampiais, tačiau mokslininkai vis dar nesutaria dėl jų interpretacijos.

Pavyzdžiui, maždaug 30 000 metų senumo paleolito „Vilendorfo moteris“, rasta 1908-aisiais, dažnai vadinta „Vilendorfo Venera“, taip ją siejant su dešimtimis tūkstančių metų jaunesne romėnų meilės deive. Tik figūrėlės nuogumas galėjo būti labiau praktinis nei erotinis – galbūt skirtas parodyti kūno pokyčius per nėštumą. 

Senovės Mesopotamijoje prieš 5000 metų gražūs nuogi kūnai vaizdavo tiek idealizuotas moteris, tiek deives, o štai Graikijoje moterų nuogumas buvo laikomas netinkamu ir skulptūrose išpopuliarėjo tik IV a. pr. Kr.

Garsiausias graikų nuogo moters kūno pavyzdys – skulptoriaus Praksitelio „Knido Afroditė“ – savo laikais buvo novatoriškas ir įkvėpė daugybę kopijų, ypač dėl kuklaus gesto, slepiančio lytinius organus. Romėniška šio gesto versija, dengianti tiek krūtis, tiek lytinius organus, vadinama „Venus pudica“ („drovioji Venera“) ir dažnai sutinkama iki šiol.

Egipto pirmosios moters faraonės Hačepsutos atvejis įdomus tuo, kaip menininkai vaizdavo moters, einančios tradiciškai vyro užimamas pareigas, kūną. Nuogos iki juosmens, dėvinčios kiltą ir netikrą barzdą kaip kiti faraonai, jos kūnas tampa dviprasmiškas lyties atžvilgiu, labiau valdovo nei moters.

Menininkai laikosi tradicijos – arba ne

Visų kultūrų menininkai tyrinėjo žmogaus kūną kaip objektą, todėl šiandienos kūrėjai tęsia labai ilgą tradiciją, kuomet lipdo ar tapo žmogaus figūrą be drabužių.

Autoriai gali siekti, kad jų darbai nebūtų taip aiškiai susieti su konkrečiu laiku ar vieta, kaip vaizduojant veikėją su tam tikro laikotarpio drabužiais. Arba gali bandyti išreikšti tuos pačius idealus kaip senovės skulptoriai – tobulumą, nemirtingumą, dieviškumą.

Visgi daugelis šiuolaikinių menininkų meta iššūkį tradicijoms ir kuria visiškai apsirengusių žmonių skulptūras. Pavyzdžiui, Thomo J. Price’o „Grounded in the Stars“ [„Įžeminta tarp žvaigždžių“] yra monumentali maždaug 3,6 metro aukščio skulptūra moters, kuri stovi herojiška kontraposto poza, vilki marškinėlius, tampres ir avi patogius batus! 

APIE AUTORĘ:

Anna Swartwood House tyrinėja Renesanso menininkų ir kūrinių tarpkultūrinius ryšius, menininkų biografijas bei architektūros ir tapybos sąveiką. Ji meno istorijos docentė Pietų Karolinos universitete, ten dėsto Renesanso ir Baroko meną bei bendrą meno istorijos kursą. Yra gavusi Michaelo J. Mungo apdovanojimą „Undergraduate Teaching“, buvo Pietų Karolinos „Honors College“ dėstytoja stipendininkė. Parašė knygą „Antonello da Messina and the History of Art“ [„Antonello da Messina ir meno istorija“] („Routledge“, 2025), yra gavusi įvairių stipendijų savo tyrimams vykdyti bei rašyti.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas

 

2026-04-28