Susirašinėjau su bičiuliu, muziejaus Azijoje direktoriumi. Svarstėme, ar tai, kad vykstame į šių metų „meno pasaulio olimpines žaidynes“ – Venecijos bienalę – pateisina keliaujant išskiriamą anglies dioksido kiekį.

Jaučiausi dviprasmiškai. Pagrindinę parodą kuravo Koyo Kouoh, kurios 2016 m. Airijos bienalės „EVA International“ paroda, skirta 1916-ųjų Velykų sukilimo šimtmečiui, man labai patiko. Kouoh šiemet mirė nuo vėžio. Po jos mirties surengta Venecijos bienalė, pavadinta „In Minor Keys“ [„Minoras“, – red. past.], atrodė kaip paskutinė proga įvertinti šios lyderiaujančios Afrikos kuratorės subtilų ir išmintingą darbą.

Tačiau trauką Kouoh parodai temdė nemalonus suvokimas, kad Bienalė, regis, ideologiškai regresuoja. Rusija ir Izraelis, abi karo nusikaltimaiskaltinamos šalys, joje dalyvauja itin prieštaringai vertinamomis aplinkybėmis.

Be didžiulės kviestinių kuratorių suplanuotos šiuolaikinio meno parodos, Bienalė skatina valstybes ir savarankiškai rengti ekspozicijas nacionaliniuose paviljonuose Giardini di Biennale bei įvairiose miesto erdvėse. Po visapusiškos Vladimiro Putino invazijos į Ukrainą, 2022-aisiais Rusija buvo pašalinta, o jos paviljonas per 59-ąją ir 60-ąją Bienales liko uždarytas. Tačiau praėjusiais metais Italijos ministrės pirmininkės Giorgios Meloni vyriausybė Bienalės direktoriumi paskyrė dešiniojo sparno ideologą Pietrangelo’ą Buttafuoco’ą.

Buttafuoco’as atšaukė Rusijos pašalinimą. Jis taip pat padėjo perkelti Izraelio parodą iš įprasto Giardini paviljono į griežtai saugomą akligatvį antrojoje oficialioje Bienalės vietoje – milžiniškame Arsenale.

„Regis, ši bienalė prakeikta“, – parašė man draugas. Nors jaučiausi veidmainiaujanti dėl aplinkai daromos žalos, užsisakiau skrydį į Veneciją.

Pikti protestai ir smurtiniai atkirčiai

Artėjant parodai, bičiulio įžvalga atrodė vis labiau pagrįsta. Prasidėjo sudėtingas karo, valstybinio smurto ir aktyvizmo spektaklis. Jo kulminacija tapo pikti protestai bei agresyvūs atsakymai per išankstinę Bienalės peržiūrą.

„Art Not Genocide Alliance“ (ANGA) [Meno, ne genocido aljansas, – red. past.] subūrė 236 kuratorius, menininkus ir meno darbuotojus, agituojančius už Izraelio pašalinimą bei geresnes sąlygas kultūros darbuotojams.

Italijos naujienų agentūros „Adnkronos“ ir meno leidinio „Hyperallergic“ žiniomis, Kouoh tarptautinei žiuri atsisakius svarstyti Izraelio bei Rusijos kandidatūras prestižiniams Bienalės „Auksinio liūto“ apdovanojimams, menininkas Belu-Simionas Fainaru, atstovavęs Izraeliui, pagrasino jiems teisminiais veiksmais. Žiuri atsistatydino. Jų tyla nebuvo paaiškinta.

Atsikratęs Kouoh paskirtos profesionalios, vien iš moterų sudarytos ekspertų žiuri, Buttafuoco’as įvedė „Eurovizijos“ stiliaus žiūrovų prizą. Šio straipsnio rašymo metu daugiau nei 70 menininkų protestuodami pasitraukė iš apdovanojimų.

 

Kaip ir meno kūrinys, prakeikimas yra performatyvus posakis, glūdintis ritualinės simbolikos bei magijos sankirtoje. Žmonės linkę tikėti, kad menas, skirtingai nei prakeikimai, yra gėrio jėga. Tačiau, kaip teigiu savo knygoje „The Deployment of Art“ [„Mano panaudojimas“, – red. past.], egzistuoja ilga istorija praktikos, kai valstybė pasitelkia meną ir menininkus piktavališkų savo smurto planų įgyvendinimui. Man 61-oji Bienalė primena vieną iš tokių pavyzdžių.

Pareiškime Bienalės tinklalapyje Buttafuoco’as išryškina dvasinius Kouoh vizijos aspektus. „Tai paroda, persmelkta dvasios, šventumo, kurie asmenį, grąžina prie esminių dalykų… žmogaus žvilgsnis vėl nukrypsta į dangų.“

Daugelis pagrindinėje parodoje eksponuojamų meno kūrinių sunkiai dera su tokia vizija. Preciziški Pio Abado piešiniai, kritiškai vaizduojantys kasdienius imperinio plėšikavimo objektus – nuo kambarinių augalų ir šokolado iki pagrobtų Benino bronzos dirbinių.

Walido Raado fotografijų serija, vaizduojanti lovas, kuriose miegojo Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderis Yasseras Arafatas. Joanos Hadjithomas ir Khalilio Joreige’o įspūdinga skulptūrinė dingusio senovės Ortosijos miesto, glūdinčio po suniokotos pabėgėlių stovyklos griuvėsiais Pietų Libane, rekonstrukcija.

Tačiau kiti kūriniai geriau atitinka miglotus, painius Buttafuoco pasakojimus apie „šventumą“ bei „dvasingumą“.

Arsenale ant pjedestalo sukasi išrautas alyvmedis, primenantis išniekintų Palestinos alyvmedžių giraičių vaizdus, o reginį lydi prie jo nederanti skambi muzikinės dėžutės melodija. Šis Theo Eshetu’o darbas pavadintas „Sudaužytų širdžių sodas“ (Garden of the Broken Hearted), tačiau prie jo pritvirtinta etiketė nepaaiškina, iš kur ir kodėl medis buvo išrautas, tik tai, kad jis „stovi kaip poetiškas laikinumo atspindys“.

O štai Alfredo Jaaro „šventovė“, skirta strateginėms žaliavoms, – vibruojanti raudona katedra, pavadinta „Pasaulio pabaiga“ (The End of the World), – taip stipriai veikia jusles, jog net apsvaigo galva. Vėliau pamačiau, kaip prie jos susmuko jauna moteris, kuriai pagalbą teikė greitosios pagalbos medikai. Daugybė kitų kūrinių semiasi įkvėpimo iš ritualinių tradicijų bei dvasinių praktikų, kilusių iš „Afrikos galios centro“ (Buttofuocco terminas).

Apžiūrint parodą, aplink gausu policijos. Ginkluoti, šalmuoti pareigūnai grandine apsupo „Pussy Riot“ demonstraciją prie Rusijos paviljono, kur aktyvistės paleido mėlynų, geltonų ir rožinių dūmų balionėlius, skanduodamos „kruvinas rusų menas“ bei „sukuruota Putino, įskaitant lavonus“.

Paskutinę išankstinių peržiūrų dieną, kai daugelis paviljonų solidarizuodamiesi su streiku užsidarė anksčiau, po Giardini sodus būriais po dešimt ar dvidešimt patruliavo ginkluoti policininkai. 16.30 val. taiki ANGA protestuotojų eisena, kurioje buvo daug šeimų su mažais vaikais – vežimėliuose ar nešamais ant pečių, pajudėjo iš Giardini į Arsenalą. Ten riaušių policija lazdomis išvaikė demonstrantus. Virš miesto iki vidurnakčio ir dar ilgiau ratus suko policijos stebėjimo sraigtasparniai. 

Pragaro vizijos

Kai ateities meno istorikai tyrinės 61-ąją Bienalę, jie galbūt atkreips dėmesį į ANGA protesto plakato šūkį: „Palestina – tai pasaulio ateitis.“ O štai lankytojams vertėtų išeiti už Giardini bei Arsenalo ribų ir apsilankyti neoficialioje paralelinėje parodoje, kurią organizuoja Buenos Airių šiuolaikinio meno muziejus (Museo Moderno Buenos Aires).

Pavadinimą pasiskolinusi iš Johno Miltono pragaro aprašymo, paroda „Matoma tamsa: ilgas diktatūros šešėlis“ (Darkness Visible: The Long Shadow of the Dictatorship) subūrė skirtingų kartų menininkų grupę. Jų kūrybą formavo valstybinio teroro režimas (1976–1983), vykdęs sistemingą grobimų, kankinimų, žmogžudysčių ir tūkstančių žmonių priverstinio dingimo politiką.

„Matoma tamsa“ meną pristato kaip priemonę, padedančią suprasti istoriją, saugoti atmintį ir žmogaus teises bei skatinančią dalyvauti aktyvistiniuose veiksmuose prieš valstybinį smurtą. Vienoje Marcelo Brodsky’io fotografijoje užfiksuota „Madres de Plaza de Mayo“ ¹ demonstracija, kurios dalyvės reikalauja informacijos apie prievarta pradangintus savo vaikus. Nuotraukoje matoma Brodsky’io motina (jos sūnus dingo be žinios), laikanti plakatą, brėžiantį sąsajas tarp Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklų Varšuvoje ir ESMA’os – slaptos kankinimo bei naikinimo bazės, kurią Argentinos chunta naudojo diktatūros laikotarpiu..

Kai apžiūrinėjau šį kūrinį, ekspozicijos kuratorė Victoria Noorthoorn paaiškino: „Norėjome šitą parodą surengti Venecijoje būtent dabar, nes mūsų, argentiniečių, menininkai turi daug ką pasakyti apie baimę, smurtą, skausmą ir traumas – Argentinos represinio režimo randus. Jų darbai primena mums apie būtinybę ginti pagrindines vertybes: žmogaus bei pilietines teises, demokratiją, saviraiškos laisvę ir meninę kūrybą.“

Protestai, kuriuos mačiau Venecijoje, buvo paženklinti tikro pykčio, solidarumo, bet taip pat – ir švelnumo bei džiaugsmo akimirkų. Tai vilties ženklas, kad menas ir menininkai gali kūrybiškai iš naujo sukurti ateities bienales, panaikinti prakeiktą dabartį ir išvesti mus iš artėjančios tamsos.

1. Argentinos žmogaus teisių asociacija, įkurta reaguojant į Jorge’ės Rafaelio Videlos karinės diktatūros vykdytus pažeidimus, – red. past.

– – –

APIE AUTORĘ:

Clare’ė Carolin – britų meno istorikė, kuratorė, akademikė. Dirba Londono Karaliaus koledže (King’s College London) kaip vyresnioji dėstytoja, jos specializacija – šiuolaikinis menas, kuratorystė ir meno ryšys su politine galia bei smurtu.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

2026-06-22