Didysis Kauno potvynis 1946-aisiais tapo didžiausia XX a. stichine nelaime Lietuvoje, iki šiol itin mažai tyrinėta.

Neatskleistos paslaptys nugrimzta laiko vandenyse, kol atsiranda pasiryžusiųjų jas surasti, iškelti ir atskleisti. Liaudies pasakose jie vadinami karžygiais arba jaunikaičiais, o gyvenime – ne visada, bet labai dažnai – istorikais arba rašytojais.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas, istorikas, mokslų daktaras Gediminas Kasparavičius savo naujoje knygoje „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“ kviečia skaitytoją pasinerti. Šįkart ne į dvi gražiausias Lietuvos upes Nemuną ir Nerį, bet į jų potvynio istoriją. Ledams susispaudus ties santaka, neturėdama kur tekėti Neris pasuko link Vilijampolės, Sargėnų ir į Jonavos gatvės pusę, o ankstų kovo 24-osios rytą pro savo namų langus kauniečiai išvydo miestą užliejantį vandenį.

Ar visi patikėjo, kad nesapnuoja? Bėgo ieškoti Nojaus laivo? Rado jį? Ką tuo metu darė sovietų valdžia? Ar ji veikė, o gal miegojo po represinių pokario darbų? Juk gamta siuntė ženklus, įspėjančius apie artėjančią nelaimę. O spauda? Ką ji rašė ir ko nerašė, kai kovo 25 d. vanduo pakilo iki 8,57 m ir du trečdaliai miesto bei priemiesčių paniro po vandeniu?

„Šio tyrimo tikslas – atskleisti, ką darė okupacinė valdžia, kai 1946 m. potvynis užliejo Kauną, jo prieigas ir vandeniui nuslūgus, ir kaip tą laikotarpį išgyveno paprasti žmonės. Iki šiol tai viena didžiausių neatskleistų XX a. Lietuvos istorijos paslapčių, užmarštin nugramzdintas sovietmečio puslapis ir skausmingas kauniečių kolektyvinės atminties randas“, – rašo knygos įvade autorius.

Tai buvo ilgiausia miesto istorijoje savaitė: kasdieninį gyvenimą pakeitė gelbėjimo darbai ir žuvusiųjų paieškos, o Kaune pasklido liudininkų pasakojimai ir skausmo dėl netekčių aidas.

Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Redaktorė Lina Dimaitė, dailininkas Saulius Bajorinas.

Parengė Loreta Jastramskienė

Gyvenamasis namas (Panerių g. 67) 1946 m. potvynio metu. J. Gryško nuotrauka. Iš Kauno miesto muziejaus rinkinių

Ištrauka iš dr. Gedimino Kasparavičiaus knygos „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“

UPĖS SMOGIA

Kovo 24-osios naktį apie 0.30 val. vandens horizontas pasiekė 6,06 m ir vis kilo. Jau apie 1.00 ar 1.30 val. daugumą kauniečių pažadino šniokščiančio vandens garsas ir staugiančios fabrikų sirenos – skelbiančios tragiškiausio potvynio miesto istorijoje pradžią. Senamiestyje, kur vanduo pradėjo semti pirmiausia, į Vilniaus gatvę stengdamiesi pabėgti nuo artėjančio vandens pradėjo plūsti sovietų kariuomenės kariškiai su arkliais ir karine technika. Jie buvo įsikūrę buvusioje kunigų seminarijoje ir jos prieigose, todėl sovietų kariškiai vieni pirmųjų pajuto gamtos stichiją. Suprantama, artėjantį pavojų dar anksčiau už juos pajuto miesto požemiuose ir kanalizacijoje gyvenančios žiurkės bei kiti graužikai. Šie cypdami būriais traukė į aukštesnes vietas stengdamiesi apsisaugoti nuo atslenkančio vandens. O tvartuose įkalinti gyvuliai, kiaulės ir karvės, savo likimą pasitiko baubdami. Tai kartu su potvynio vandens šniokštimu ir gyventojų pagalbos šauksmais kūrė nepaprastai kraupią atmosferą.

Apie 2 val. nakties jau buvo pradėtas semti Bazilikos šventorius. Panašiu metu Nemuno ir Neries vanduo susitiko Rotušės aikštėje. Už kelių gatvių esančioje Jonavos gatvės pradžioje, šalia miestiečių vadinamos Žuvų rinkos, vietos gyventojai ropštėsi į antrus aukštus mėgindami pabėgti nuo vandens. Ne visiems jiems pasisekė tai padaryti. Iš Neries srauni banga su ledo lytimis dalį jų įkalino namuose, o greitai į vidų plūstantis vanduo nespėjusiuosius ištrūkti pražudė. Jonavos gatvės pradžioje esančiame avalynės fabrike „Lituanika“ likę per naktį budėti darbininkai taip pat puolė į antrą aukštą, vėliau neramiai stebėjo, kaip vanduo užsėmė apatines patalpas.

Nemažai kauniečių, kuriuos pažadino sirenos ir ledų sprogdinimo dundesiai, pamanė, kad grįžo frontas. Dar kitus apėmė panika, kai pabudę ir pamatę į kambarius greitai plūstantį vandenį puolė gelbėtis bėgdami iš savo namų.

Tą naktį turbūt didžiausią potvynio siaubą išgyveno Vilijampolės gyventojai. Neries upei pradėjus eiti ledai toliau grūdosi ties santaka ir vandens horizonto lygis jau siekė virš 6 metrų. Tarp 2–3 val. nakties trūkus ledų sangrūdai Neryje aukščiau Kauno, ties Mikeliškių k., 2,5 m aukščio vandens banga su lytimis šniokšdama pasiekė Vilijampolę. Potvynio vandenys, plačiai išėję iš upės vagos, pirmiausia į Vilijampolę veržėsi nuo anuomet vadinamos Sargėnų gyvenvietės pusės, o ne nuo upės vagos. Vanduo taip pasisuko greičiausiai negalėdamas pratekėti ledais užsikimšusia Nerimi, kurią varžė ne tik santakoje susigrūdę ledai, bet ir priešais esantis Eigulių tiltas bei jo ledlaužiai.

Koks tai buvo apokaliptinis vaizdas, sunku įsivaizduoti. Sovietų kariškiai bėgdami nuo Eigulių tilto Varnių gatve link Milikonių kalno dar mėgino žadinti Slabados gyventojus. Tačiau vanduo sparčiai kilo ir per kelias minutes užliejo daugelį Vilijampolės vietų. Kaip staigiai kilo vanduo, iliustruoja šio rajono jauno mokytojo ir jo šeimos tragedija. Prasidėjus potvyniui Panerių ir Varnių gatvių kampe gyvenęs mokytojas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais buvo pažadinti sovietų kariškių. Šie šeimai liepė palikti namus ir bėgti link aukštesnės vietos į Milikonių kalno pusę. Nors atstumas nebuvo labai tolimas ir iš pradžių vanduo siekė kelius, tačiau jis kilo pernelyg greitai. Mokytojo žmoną pas save į antrą aukštą įsitempė kaimynystėje gyvenę žmonės, jauniausią 7 metų sūnų išgelbėjo šalia bėgęs giminaitis. Deja, tėvą su glėbyje turėtais sūnumi ir dukra galinga potvynio versmė nusinešė.

Neries vandenys toliau srauniai veržėsi per Vilijampolę siaubdami rajoną. Daug kur gyventojai tiesiog bėgo nuo juos atsivejančios potvynio bangos, tačiau neretam jų lytys ir ledinis vanduo buvo per didelis iššūkis. Stichija nešėsi ne tik žmones, bet ir įvairius daiktus, tvoras, net medinius pastatus. Kai kuriuos galingi ledo luitai tiesiog sutraiškė arba perskyrė perpus. Upė negalėdama tekėti savo vaga surado žemiausią kelią Vilijampolėje, matyt, kur seniau būta jos senvagės. Tą baisią valandą vanduo plūdo mažesnėmis ir didesnėmis rajono gatvėmis bei gatvelėmis. Per buvusio sudeginto geto griuvėsius ir Sąjungos aikštę, per Veterinarijos akademiją Veršvų link. Vien čia 11 namų nunešė vanduo ir ledai, daugybė kitų namų buvo stipriai apgadinti ar sugriauti.

Prieš potvynio vandeniui pasiekus Veršvus, gyventojai, išgirdę kaukiančias „Inkaro“ fabriko sirenas, puolė bėgti į aukštesnes vietas. Čia taip pat ne visiems pavyko ištrūkti iš savo namų. Ypač tiems, kurie gyveno toliau nuo šlaito, arčiau Nemuno, – jiems teko slėptis namuose, sprukti į antrus aukštus ar palėpes viltingai tikintis, kad vanduo jų nepasieks. Dailininkui Povilui Ričardui Vaitiekūnui, gyvenusiam prie „generalkos“, penktame take, staiga užsėmus namus teko su šeima glaustis palėpėje ir mažamečio akimis stebėti Veršvuose įsisiautėjusį potvynį. „Mus apsėmė iki lubų. Pro langą įplaukė valtis. Man buvo 6 metai, atsimenu, per aukštinį žiūriu, – prieš mūsų namą telefono stulpai buvo, – tai lytys atplaukia, prieš stulpus prasižioja ir aplink mūsų namą nuplaukia. O greta, žiūriu, kaimynų namą jau neša lytys. Alfukas sėdi ant stogo ir šaukia: „Ratujcia, ratujcia!“ Kiaulės žviegia. Kas ten darėsi!“

Veikiausiai panašiu metu negalėdamas pratekėti įprasta vaga Nemunas pasuko per Lampėdžius – užtvindė žemuosius Kaniūkus ir ieškodamas kelio link Nevėžio nutekėjo Raudondvario plentu, toliau per gyvenvietę ir laukus. Taip abi upės pavertė Lampėdžius, Kaniūkus, Veršvus, Vilijampolę ir Sargėnus vienu dideliu tyvuliuojančiu ežeru su nedidelėmis salelėmis. Tragišką potvynio pradžios naktį iš Žemaitijos grįžusi partizanų ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa mėnulio šviesoje susijaudinusi stebėjo Vilijampolę. „Pamačiau užlietą visą Vilijampolę iki pat kalno. Buvo dar naktis, švietė didelis mėnuo, ir taip siaubingai atrodė užlieti namai, žmonės ant stogų sulipę šaukė pagalbos, gyvuliai baubė, tarytum pasaulio galas. Šniokštė pasruvęs vanduo tarp namų ir medžių“, – prisiminimuose rašė antisovietinio pasipriešinimo dalyvė.

Stichinio potvynio pradžioje įsisiautėjusi Neris su ledais nusiaubė ne tik Sargėnus, Vilijampolę ar Veršvus. Nemažai nukentėjo žemutinė Eigulių gyvenvietė ir Jonavos gatvė, kurioje susigrūdo ledai. Čia potvynio vanduo pakilo iki pat šlaito, todėl iš žemiau esančių sodybų gyventojams teko evakuotis į aukštesnes vietas. Deja, ir čia vanduo kilo labai greitai ir ne visiems pavyko ištrūkti iš savo namų. Prasidėjus potvyniui kai kas mėgino bėgti per langus, tačiau vanduo Jonavos gatvėje žemesnius namus greitai užsėmė iki pat stogo. Tik po kurio laiko jau nusekus vandeniui buvo randama languose įstrigusių skenduolių.

Kitapus Nemuno, Marvelėje, situacija taip pat buvo sudėtinga. Čia jau iš vakaro žmonės turėdami Nemuno pavasarinių potvynių patirties laukė artėjančios nelaimės. Akylai stebėjo upę įvairiomis priemonėmis matuodami jos horizontą: įsmeigtais pagaliukais į žemę ar užsemtomis laiptų pakopomis. Kovo 23 d. vakare Nemunui pasiekus 6 m ribą ir pradėjus eiti ledams vanduo jau veržėsi iš vagos ir sėmė arčiausiai upės gyvenusiuosius. Su išgąsčiu buvo žiūrima į visai šalia namų plaukiančias ledo lytis sulig namo dydžiu. O naktį potvyniui įsismarkavus nuo triukšmo pažadintiems gyventojams nuostabą sukėlė į žemutinius aukštus besiveržiantis vanduo. Nedelsiant buvo keliamasi į antrus aukštus. Kai kurie būtų ir nuskendę savo namuose, jei ne drąsūs kaimynai. 50 metų Marvelėje gyvenantis senukas Andrius Čekavičius dar nebuvo matęs tokio baisaus potvynio. Jį su moterimi iš namų (Naujoji Marvelė 107) išgelbėjo, kai troboje buvo 80 cm vandens. Su valtimi atplaukęs kaimynas Poderis ištraukė pro langą ir perkėlė į saugią vietą.

Centro ir senamiesčio, taip pat kitų žemesnių Kauno vietų gyventojai jautė gresiantį potvynio pavojų. Tačiau dauguma jų nesitikėjo taip greitai plūstančio vandens. Nemaža dalis žmonių anuomet šiose vietose buvo įsikūrę pusrūsiuose. Jų gyventojams net ir išgirdus perspėjančias sirenas ir šokant iš lovų vandens patalpose jau buvo iki kelių. Pribėgus prie durų ir jas atidarius vanduo su dar didesne jėga plūdo į pusrūsį. Taip žmonės atsidūrė potvynio spąstuose, iš kurių ištrūkti ne visiems pavyko. Ne ką lengviau buvo ir aukščiau gyvenusiesiems. Pavyzdžiui, Kęstučio gatvėje šalia Valstybės teatro įsikūrusi Danutės Virgailytės šeima išgyveno filmo vertą dramą. Kovo 24-osios naktį namus pradėjus semti ji su broliu pabudo, kai vandens namuose jau buvo iki kelių. Negalėdami atidaryti durų abu užsiropštė ant plytinės krosnies, o vanduo nepaliaujamai kilo ir po kelių minučių jau pasiekė vaikams kaklus. Drąsus kaimynų jaunuolis užlipęs stogais stengėsi padėti nelaimėliams norėdamas išlaužti langines, tačiau kelias iki jų sušalusiems ir potvynio nuvargintiems vaikams buvo per sudėtingas. Tada kaimynų jaunuolis pakvietė pagalbos ir keletas vyrų išardė dalį stogo, pralaužė virtuvės lubas ir taip išgelbėjo nuo šalčio sustirusius brolį su seseria.

Maironio ir Kęstučio 44 (dab. Kęstučio g. 69) gatvių kampe studentas R. Baltrušis kovo 23-iosios vakarą grįžęs į nuomojamą butą palėpėje rado nerimaujančią šeimininkę. Ji įspėjo apie naktį būsiantį didelį potvynį. „Ir tikrai, apie 1.30 val. naktį pažadino žmonių riksmai, verksmai ir pagalbos šauksmai. Pro langą išvydau Kęstučio ir Maironio gatvėje tyvuliuojanti vandenį. Tolėliau plūduriavo kelios liepsnojančio mazuto statinės. Tai buvo vienintelė šviesa gūdžioje naktyje patvindytame mieste. Šeimininkės giminaitis, išgirdęs kieme gyvenančios vienišos senutės šauksmą, iki kaklo drumzliname vandenyje nubrido gelbėti. Rado sušalusią, bestovinčią ant stalo“, – taip savo matytus vaizdus aprašė R. Baltrušis. Vėliau per asmeninį pokalbį prisiminė, kad tą naktį vienas vyresnio amžiaus kaimynas vis dėlto paskendo.

Vanduo Naujamiestį irgi sparčiai sėmė. Prieplaukos krantine, Maironio, Kęstučio, S. Daukanto, A. Mickevičiaus gatvėmis pasiekė Laisvės alėją, net Soborą. Toliau veržėsi link Vienybės aikštės. Žemiau buvusia S. Daukanto gatve nutekėjo iki pat K. Donelaičio gatvės. Čia sustojo ties Karo muziejaus sodeliu, atnešė ledo lyčių – jos vėliau tarytum liudijo apie įvykusią nelaimę. Kauno valstybinio universiteto pastate (K. Donelaičio ir S. Daukanto gatvių kertėje) likusi budėti dėstytoja Rimutė Rimantienė tą naktį telefonu nuolat palaikė ryšį su Medicinos fakulteto rūmuose (A. Mickevičiaus gatvėje) budėjusiais kolegomis. Paryčiui kolega jai pranešė, kad nebeįmanoma ištrūkti iš Medicinos rūmų. Rimantienė išėjusi ant universiteto rūmų laiptų patikrinti padėties taip pat pamatė šniokščiantį vandenį ir nešamą lytį. Ji galiausiai sustojo šalimais Karo muziejaus skvero.

A. Mickevičiaus gatvėje Medicinos fakulteto kaimynystėje buvusį kalėjimą, kuriame laikė sovietams nepalankius asmenis, taip pat smarkiai apsėmė. Kovo 24-osios naktį potvynio vanduo čia atplūdo iš Kalėjimo ir A. Mickevičiaus gatvių. Buvo užsemti ne tik rūsiai, bet ir pirmas kalėjimo aukštas, tarnybinės patalpos – čia vandens buvo virš langų. Iš žemutinių aukštų buvo evakuojami kaliniai, bet kilus suirutei karceryje ir pirmame aukšte, nespėjus visų perkelti, paskendo bent trys kaliniai. Politinio kalinio Zenono Valausko atsiminimai taip pat patvirtina, kad pirmas kalėjimo aukštas buvo apsemtas, o iš apatinių aukštų kaliniai buvo suvaryti į antrąjį. Vėliau dalis jų buvo išvežti į Vilniaus Lukiškių kalėjimą.

Nemunui pajudėjus pirmomis potvynio valandomis galinga vandens ir ledo masė išstūmė Kauno uoste žiemojusius laivus. 25 dideli baidokai pakilus vandeniui atsidūrė Prieplaukos krantinės gatvėje. Potvynio naktį likę budėti Nemuno laivininkystės upeiviai puolė gelbėti laivų. Už kelių šimtų metrų nuo uosto tuo metu pagrindinėje miesto kepykloje „Parama“ (tada Duonos gamykla Nr. 1) naktinės pamainos darbuotojai buvo priversti sustabdyti gamybą, kai vanduo visiškai apsėmė kepyklos patalpas. Įsibridę darbininkai perkėlinėjo duonos ir batonų produkciją, miltus ir kitą fabriko nuosavybę į aukštesnes vietas. Bet kai vanduo pasiekė pažastų lygį, gelbėjimo darbų nebebuvo įmanoma tęsti.

Tais laikais itin svarbus buvo arklių transportas. Prie didesnių ir svarbesnių įstaigų būdavo arklidės su arkliais. Taigi pradėjus semti „Paramos“ kepyklą pavojus grėsė ir šalia transporto bazėje laikomiems arkliams. Jų gelbėti ryžosi netoliese budėję milicininkai: nepaisydami srovės, šalto vandens du 3-iojo skyriaus milicininkai raiti pasiekė arklides ir iš ten išvadavo 22 arklius.

Vanduo pasiekė net ir tolėliau esantį Vytauto prospektą. Jau paryčiais verždamasis Šiaulių, Karo ligoninės, Griunvaldo ir kitomis gatvėmis atitekėjo maždaug iki tos vietos, kur yra Kauno autobusų stotis. Šiose apylinkėse žmonės irgi plaukiojo valtimis, praustuvėmis stengdamiesi išsigelbėti ar išgelbėti tai, ką turi. Čia prie potvynio prisidėjo ne tik Nemuno vanduo, bet ir Girstupio upelis, mat jis ir taip per pavasarinius potvynius šioje vietoje patvindavo, o 1946 m. gerokai plačiau išsiliejo.

Darbininkų priemiestyje Šančiuose prie Nemuno vanduo apsėmė šalia upės esančias teritorijas. Daugiausia Žemuosiuose Šančiuose nukentėjo išilgai Nemuno ėjusi Kranto alėja ir smėlingos Kranto gatvelės, kurių tuomet buvo 20. Jos visos buvo numeruotos ir pavadintos panašiai kaip JAV didmiesčiuose: Kranto 1-oji, Kranto 2-oji ir t. t. Čia darbininkai gyveno vienaaukščiuose mediniuose nameliuose su „salkomis“ – mansardomis. Jos ir tapo pagrindinėmis slėptuvėmis potvynio naktį, kai vanduo užliejo pirmus aukštus. Kai kurių to meto žmonių nuomone, prie nemažo apsėmimo galėjo prisidėti šalia Geležinkelio tilto pastatyti ledlaužiai, nes jie trukdė ledui praplaukti ir priešais tiltą susidarė tokios ledų sangrūdos, kad per stačiai pasišiaušusias lyčių keteras iš vieno kranto nesimatė kito kranto, todėl potvyniui įsismarkavus ledai grūdosi priešais geležinkelio tiltą ir vanduo sėmė Šančius.

Apie potvynį Panemunėje žinių suteikia fragmentiški Lietuvos partizanų ir pasipriešinimo dalyvių atsiminimai. Potvynio dienomis Kaune atsidūrusiai partizanų ryšininkei N. Nausėdaitei teko organizuoti pasipriešinimo dalyviams medicininę pagalbą. Prisiminimuose ji rašė: „Nebuvo kada galvoti, skubiai reikėjo vaistų, tvarstomosios medžiagos ir gydytojos. Sesuo per ryšininkus prašė atvežti jos buvusių aušrokų chirurgę, nes tokia pagalba buvo būtina. Su chirurge turėjome pasiekti Panemunę, kur mūsų laukė pastotė. Priėjusios prie Panemunės tilto, radome jį nuneštą ledų. Nežinojau ką bedaryti, bet pamačiusi keletą vyrų prie valčių, ėmiau prašyti, kad perkeltų. Iš pradžių niekas nesutiko, nes vanduo ištvinęs, plaukė didžiulės ledo lytys. Pražūtis leistis į tokią kelionę, bet aš su ašaromis ėmiau prašyti, kad žūt būt mums reikia persikelti. Tada vienas vyrukas pagailėjęs sutiko, tik sako, kad maža vilties laimingai pasiekti krantą. Lytys daužė valties kraštus, irklais stūmėmės tarp jų. Pagaliau laimingai pasiekėme krantą ir tik tada, kai pastotė su gydytoja nuvažiavo, aš atsikvėpiau.“ Kito antisovietinio pasipriešinimo dalyvio Jurgio Kriščiūno-Rimvydo 1947 m. į Vakarų pasaulį išsiųstas laiškas savo giminaičiams suteikia žinių, kad ledai ir Panemunės gyvenamiesiems namams pridarė nuostolių. Buvo apsemti arčiau upės dar tarpukaryje pastatyti vasarnamiai, vilos, kai kuriuose iš jų vanduo siekė antrą aukštą. Ledai nunešė verandas, sunaikino namų apyvokos daiktus ir kita.

Kovo 24-osios rytą auštant iš aukštesnių vietovių atsivėrė kraupūs potvynio padariniai. Spaudžiant šaltukui nuo upės šlaitų buvo matyti plačios apsemtos teritorijos. Kitiems potvynio tiesiogiai paliestiems gyventojams teko sulaikius kvapą katastrofą stebėti tiesiog nuo antro aukšto arba užsiropštus ant stogo ir bejėgiškai laukti pagalbos. Kitapus Neries gyvenusi Gruodžių šeima tapo daugiausia nuo potvynio nukentėjusių vietų – Vilijampolės ir Jonavos gatvės – liudininkais. „Vos prašvitus vėl atsidūriau ties langu. Rūkas. Rūkas tai rūkas, bet jis nepaprastas, nusitiesė per visą Vilijampolę. Lyg debesis būtų nukritęs nuo dangaus ir uždengęs visus namus, kitur net iki stogų. Tiltas irgi koksai tai nenormalus, lyg įdubęs – niekas juo nevažiuoja. Greit apsirengiu ir išeinu laukan. Dabar dar labiau nustembu. Ne rūkas, o koksai didžiulis ežeras vietoj Vilijampolės, o namai plūduriuoja jame. Girdisi riksmai: „Gelbėkit, gelbėkit“. Kitur jau aiškiai įžiūriu sėdinčius ant stogų žmones. Jonavos gatvė visa užversta ledais, vanduo pakilęs aukštai. Koks tai pastatas vidury Neries ant ledų įsikūręs riogso. Sunku sau įsivaizduoti, kad stichija per keletą valandų taip galėtų pakeisti gamtos veidą.“

Gruodžių šeima stebėjo vis dar kylantį ir toliau miesto prieigas semiantį Neries vandenį. Kovo 24 d. ryte potvynio pavojų pajuto ir šalia šios upės įsikūrusios Eigulių vandenvietės darbuotojai. Anuomet toli už miesto buvusią vandenvietę Neries vanduo pasiekė, kai susikimšę ledai ties Eigulių tiltu dar stipriau patvenkė upę. Vanduo, neturėdamas kur tekėti, pradėjo semti atstatomą vandenvietę. Sušaukus šalia gyvenusius darbuotojus smėlio maišais ir lentomis buvo mėginama apsaugoti vamzdynus ir neuždengtas angas. Deja, veltui, maždaug per pusę valandos vanduo kieme pakilo apie 0,6 m ir užsėmė visas patalpas. Vandenvietėje elektrą suspėta išjungti, bet elektros paskirstymo spintos ir varikliai atsidūrė po vandeniu. Taip vienintelė Kauno miesto vandenvietė nustojo dirbusi ir kauniečiai nebeteko geriamojo vandens.

Vandenvietės darbuotojai iš namų į mišką, kur aukščiau, galėjo patekti tik plaukdami mediniu kubilu, nes valties šalia nebuvo. Kylant vandeniui gelbėti suskubta ir tvartelyje uždarytus gyvulius. „Tvartukas, kuriame buvo laikomos karvės, stovėjo apie 2 m. žemiau negu kiemo teritorijos paviršius. Todėl karves reikėjo greičiau išvesti kur nors aukščiau. M. Sluckus savo karvutę atsivedė į mūsų visų gyvenamą dviejų aukštų namą ir užlaipino laiptais į 3-čią aukštą, t. y., pastogę, nes vanduo užliejo ir namus. Karvės kojas buvo aprišę skudurais ir į viršų karvutė lipo patenkinamai. Blogiau buvo, kai reikėjo karvutę nulaipinti žemyn. Ji visai nenorėjo eiti“, – atsiminimuose rašė Eigulių vandenvietės darbuotojas Justinas Jurjonas.

Tvenkiantis vandeniui ties Kaunu ir žemiau potvynio mastas buvo jaučiamas net Petrašiūnuose ir Pažaislio valsčiuje. Pramoniniame Petrašiūnų priemiestyje buvo užlieta vakarinė miestelio dalis. Čia po vandeniu atsidūrė vietos kooperatyvo kepykla. Ledai nunešė du gyvenamuosius namus ir tris ūkinius trobesius. Tačiau didžiausią žalą, kurią pajuto visas miestas, potvynis padarė elektros ūkiui. Tiesa, jau praėjus parai nuo tragiškiausios nakties. Kovo 25 d. apie 5 val. ryto vanduo užliejo atstatomų Petrašiūnų ir popieriaus fabriko elektrinių patalpas. Atstatymo darbai iškart stojo Pet­rašiūnų elektrinėje. Daugiausia nukentėjo popieriaus fabriko veikiančios elektrinės jėgainė. Jos variklius, transformatorius ir energijos paskirstymo įrenginius apsėmė, nors darbininkai pasiaukojamai viską kėlė aukščiau, kol vanduo pasiekė juosmenį. Pokariniam elektros trūkumą išgyvenančiam Kaunui tai buvo didelis praradimas, nes nebegalėjo veikti ne tik popieriaus fabriko elektrinė, bet ir šalimais buvęs energetinis traukinys (Nr. 60). Tai buvo vieni pagrindinių tuo metu elektros energijos tiekėjų miestui. Be elektros energijos liko svarbiausi objektai. Iš dalies šį trūkumą kompensavo Kauno centrinė dyzelinė elektrinė išnaudodama visas savo galimybes. Tačiau daug kur mieste buvo nutrauktos elektros energijos tiekimo linijos, ledai ir vanduo nunešė elektros stulpus, be to, per potvynį buvo apsemta nemažai transformatorių pastočių.

Kovo 24-osios rytą daug kauniečių, kurie tiesiogiai nebuvo nukentėję nuo potvynio, rinkosi aukštesnėse miesto vietose stebėti nelaimės ištikto miesto. Nuo Aleksoto ar Žaliakalnio šlaitų žmonės regėjo įsisiautėjusias upes. Einantys didžiuliai ledai gniaužė kvapą. Ant lyčių buvo matomi plukdomi pastatai, jų nuolaužos, buities apyvokos daiktai. Vis dėlto tragiškiausia buvo regėti ant lyčių galingos potvynio srovės nešamus naminius gyvūnus ir net žmones. Šaukdamiesi pagalbos jie tikėjosi jos sulaukti, tačiau ant šlaitų ir Geležinkelio tilto susirinkusieji tik bejėgiškai stebėjo, kaip sovietų kariškiai mėtydami virves nesėkmingai bandė pagelbėti nelaimėliams. Paskutine Nemunu nešamų vargšų stotele tapdavo Geležinkelio tiltas, kur priešais jį susigrūdusios ledo lytys sutraiškydavo atplukdytus pastatus, o kartu pražudydavo ir žmones. Šie matyti vaizdai daugeliui giliai įsirėžė į atmintį.

Sovietinė spauda tą rytą, taigi pavėlavusi visą parą, išspausdino įspėjamą straipsnį apie potvynio pavojų. Jame šalia nepagrįsto puikavimosi valdžios rūpesčiu ir darniai vykdomu pasirengimu potvyniui vis dėlto galima išskaityti ir tai, kad situacija nėra kontroliuojama. Buvo tikėtasi, kad dėl susidariusių ledų sangrūdų vanduo pakils 6–6,5 m, tačiau ir čia prasilenkta su spėjimais. Kovo 24 d. ryte Nemuno horizontas ties senamiesčio vandens matavimo stotimi jau siekė 7,94 m ir nuolat kilo. Fiksuotas vandens lygis gerokai lenkė iki tol buvusį rekordinį potvynio aukštį 1940 m., kai vanduo siekė 7,24 metro. Dėl to antruose namų aukštuose, palėpėse ar tiesiog ant stogų įkalintoms potvynio aukoms terūpėjo vienintelis klausimas – kiek vanduo dar kils? Potvynis tapo pagrindine pokalbių tema visame mieste. Šnekėta tik apie tai, kas užsemta, kiek ir kur paskendo, kiek užliejo, koks kur gylis, galiausiai – kada vanduo atslūgs.

Knygoje publikuojamų citatų kalba, rašyba ir skyryba netaisyta.