Pirmasis Chucko Palahniuko romanas „Kovos klubas“ (Fight Club, 1996) – šiandien toks pat aktualus ir prieštaringas kaip ir prieš 30 metų.

Tai istorija apie depresijos apimtą, nuo nemigos kenčiantį bevardį pasakotoją (akt. Edwardas Nortonas), kuris nesąmoningai susikuria alter ego – charizmatišką anarchistą Tailerį Durdeną (akt. Bradas Pittas). Rutuliojantis įtemptiems santykiams su pankuojančia Marla (akt. Helena Bonham Carter), pasakotojas kartu su Durdenu įkuria pogrindinius kovos klubus, virstančius Destrukcijos projektu (Project Mayhem) – slapta naikinimo ir smurto kampanija, nukreipta prieš korporacinę Ameriką.

Knyga, kurią Ch. Palahniukas parašė dirbdamas sunkvežimių mechaniku, savo kelią pradėjo kukliai: pirmąjį tiražą, kaip teigiama, sudarė vos 5 tūkst. egzempliorių. 1999 m. filmas, režisuotas Davido Fincherio, kinuose nesulaukė sėkmės, tačiau DVD formatu tapo kultiniu ir grąžino žiūrovus prie knygos. Šiandien romano pardavimai viršija 600 tūkst. egzempliorių.

Knyga ir filmas sulaukė dvilypių vertinimų: vieni juos kritikavo kaip fašistinį smurto šlovinimą, kiti gyrė kaip sumanią šiuolaikinio kapitalizmo satyrą. Per pastarąjį dešimtmetį „Kovos klubas“ išpopuliarėjo tarp vadinamosios manosferos bendruomenės – internetinės ekosistemos, vienijančios mizoginus ir antifeministus, kurie daro vis didesnę įtaką jauniems vyrams.

Praėjus trims dešimtmečiams, kyla klausimas – ar „Kovos klubas“ iš tiesų skatina mizoginiją? O gal viskas kur kas sudėtingiau?

NE MANIFESTAS, O SATYRA

Vos kiek daugiau nei 200 puslapių turintis „Kovos klubas“ skaitomas lengvai. Ch. Palahniuko proza lakoniška ir aštri. Didžiąją dalį laiko personažai kalba aforizmais ir pseudofilosofiniais išvedžiojimais, o ne detalizuoja aplinką ar įvykius. Citatos itin paveikios: „Tik tada, kai prarandi viską, tampi laisvas daryti bet ką.“ Arba: „Tu nesi tavo darbas, tu nesi pinigai banke. Tu nesi automobilis, kurį vairuoji. Tu nesi piniginės turinys. Tu nesi tavo prakeiktos kelnės. Tu esi visą pasaulį užpildanti šokanti ir dainuojanti šiukšlė.“

Šios idėjos atsispindi ir filme – pašėlusio tempo, kone maniakiškame kūrinyje, kuriame kartojasi daugelis romano minčių. Tačiau „Kovos klubas“ nėra manifestas – tai ciniška XX a. pabaigos kapitalizmo ir globalizacijos satyra, nukreipta į vyrus.

Apžvalgininkai peikė kūrinį, esą jis palaiko toksišką vyriškumą, galintį skatinti smurtą. Pavyzdžiui, kino kritikas Rogeris Ebertas teigė, kad „Kovos klubas“ – tai „linksmai fašistinis filmas su ryškiomis žvaigždėmis“ ir „smurto šlovinimas, kuriame herojai sau leidžia gerti, rūkyti, mylėtis ir prikulti vienas kitą“.

Deja, yra daug pavyzdžių, kai žmonės priėmė filmo naratyvą tiesiogiai. Mano vidurinės mokyklos mokiniams įkūrus savo „kovos klubą“, netrukus buvo imtasi griežtų priemonių. Niekada nepamiršiu susirinkimo, per kurį direktorius paskelbė, kad kiekvienas, įstojęs į šį klubą, bus nedelsiant pašalintas iš įstaigos.

Tačiau dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad „Kovos klubas“ ir Taileris Durdenas buvo pasisavinti manosferos atstovų.

„KOVOS KLUBAS“ IR MANOSFERA

Manosferos bendruomenės narių manymu, Durdenas simbolizuoja pasakotojo virsmą iš „beta“ į „alfa“ vyrą. Teigiama, jog naratorius atsisako moteriškosios, apgavystę išgyvenusios savo versijos, kad taptų geresnis: stiprus, ryžtingas, kitaip tariant, toks, koks turėtų būti kiekvienas.

2017 m. kalbėdamas su „Vice“ žurnaliste Paulle Doyle manosferos atstovas Krisas Cantu pabrėžė, kad „Kovos klubas“ – filmas apie vyrų teises.

Jis sakė suprantąs pasakotojo vartotojiškumą (besaikį drabužių bei baldų butui dangoraižyje pirkimą) ir tikino jaunystėje gyvenęs panašiai. „Privalome nusikratyti mums primestų egzistavimo modelių ir perprogramuoti save“, – teigė jis, kaltindamas „politkorektiškumą“, kad „daugelis vyrų“, besijaučiančių kaip Durdenas, bijo kalbėti viešai.

Šios bendruomenės nariai knygoje ir filme mizoginiją įžvelgia ir ten, kur jos iš esmės nėra. Be to, noriai cituoja daugelį pseudofilosofinių aforizmų, ypač susijusių su moterimis. „Mes – vyrų karta, užauginta moterų, – samprotauja Durdenas. – Įdomu, ar dar viena moteris iš tikrųjų yra atsakymas, kurio mums reikia.“

Tai susiję su Ch. Palahniuko mintimi, kad berniukai dažnai auga neturėdami tinkamų pavyzdžių. Tačiau manosferos rate šis teiginys buvo iškraipytas, siekiant įrodyti, esą moterys įgijo per daug galios ir „feminizavo“ naująją vyrų kartą, kuri dabar privalo susigrąžinti savo statusą.

GALIMYBĖ JAUSTI

„Kovos klubas“ – istorija apie vyrus, mėginančius rasti ir susigrąžinti tapatybę. Tačiau negalime kūrinio redukuoti į nusivylusių vyrų toksiško vyriškumo manifestą.

Feministė Susana Faludi, vertindama filmą, teigė, kad tai pasakojimas apie vyrus, suvokiančius, jog yra įstrigę nesibaigiančio vartotojiškumo priespaudoje, tokioje, kurią dešimtmečiais kentė moterys.

Pasakotojo išgyvenimus ji vadina „šiuolaikinio vyro krize“: „Jis neturi tėvo, yra įstrigęs beveidės korporacijos kabinete ir bando susikurti tapatybę remdamasis „Ikea“ brošiūromis, pramogų žurnalais ir saviugdos kursais.“

Tokio individo pasaulyje nėra „visuomenei naudingų vyrų vaidmenų“, jis persmelktas „komercinių vyriškumo įvaizdžių“. Šiame kontekste personažų veiksmai atrodo kur kas suprantamesni. „Kovos klubas“ tampa ne tik kraštutinio vyriškumo išraiška, bet ir galimybe vyrams kultūroje, kuri stengiasi pašalinti visas emocijas, pagaliau išmokti jausti.

Pasakotojas kalba: „Niekur nesijauti toks gyvas, kaip kovos klube.“ Net ir Destrukcijos projektą galima pateisinti. Nors Durdeno komanda griebiasi smurto, jie taikosi tik į turtą, vengdami pakenkti žmonėms.

Didžiausias išpuolis – biurų sprogdinimas – įvykdomas naktį; pastatuose esantys „savi“ užtikrina, kad niekas nežūtų. Ataka itin destruktyvi, tačiau nukreipta prieš kompanijų godumą, o ne prieš nekaltuosius.

Personažai kovoja taip, tarsi bandytų paneigti toksiškiausias savo lyčiai taikomas normas. Jie atmeta klasikinę vyriškumo sampratą, teigiančią, kad visko privalai pasiekti pats. Ch. Palahniukas yra teigęs, kad knygoje svarbiausia bendruomeniškumo jausmas, o ne Durdeno įsitikinimai.

Kolektyviškumo idėja persmelkia visą kūrinį. Štai kodėl pasakotojas ir klubo dalyviai neturi vardų, o ir patį Durdeną mato tik pagrindinis herojus. Šie vyrai stipresni būdami kartu nei atskirai: tai pagrindinė žinia, atmetanti šiuolaikinės visuomenės skatinamą individualizmą.

„Kovos klubas“ – ne ekstremistinis manifestas, o bandymas suprasti, kaip atsidūrėme tokioje padėtyje.

SUSIVIENIJIMAS PRIEŠ TUŠTUMĄ

Ch. Palahniukas atvirai kritikuoja Durdeno įkūnijamas ir manosferos atstovų aukštinamas vyriškumo formas. Nors kūrinys dažniausiai prisimenamas dėl legendinių taisyklių („Pirmoji kovos klubo taisyklė: apie kovos klubą nekalbama“), neretai pamirštama, kad pabaigoje pasakotojas visko atsisako: Durdeno, Destrukcijos projekto ir paties inicijuoto smurto.

Tai istorija ne apie pagrindinio herojaus virsmą „alfa“ vyru, o, D. Fincherio žodžiais, apie brandą ir savo kelio paieškas.

Kovų klubuose vyraujantis žiaurumas suteikia personažui galimybę jausti, bet to jam neužtenka. Kad tikrai pasikeistų, prasmės ir ryšio turi ieškoti kitur – Marlos glėbyje.

Įdomu, kad kai kurie manosferos atstovai kritikuoja tokią pabaigą, nes ji neatitinka jų ideologijos. Pavyzdžiui, K. Cantu ją vadina „holivudine“ ir teigia, kad remiantis Raudonosios piliulės logika E. Nortono personažas turėtų atstumti Marlą. „Ji, viso labo, pump and dump“, – sako R. Cantu.

Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kad manosferos bendruomenė nesupranta tikrosios kūrinio prasmės. Marla nėra pump and dump objektas, ji – centrinė figūra, moteris, padedanti pagrindiniam veikėjui augti. Kaip teigia S. Faludi, kai pasakotojas „atsikrato vaikinų“ ir „pasirenka maištingą, normų neatitinkančią moterį, kurios bijojo siekti“, atrodo, kad jis pagaliau pasiruošęs žengti į gyvenimą kaip suaugęs vyras.

„Vis beprasmiškesniame, vartotojiškame pasaulyje išeitimi tampa ne karas prieš moteris, o susivienijimas su jomis prieš šią tuštumą“, – sako ji, teigdama, kad kūrinio pabaiga tam tikra prasme yra feministinė.

KULTŪRINĖ VYRŲ KRIZĖ

Šiandien, kai vadinamieji lyčių karai atrodo stipresni nei kada nors anksčiau, nesunku pražiūrėti „Kovos klubo“ daugiasluoksniškumą.

Tačiau knyga taip pat tapo kultūros, stokojančios šias temas nagrinėjančių kūrinių, auka. Apie tai užsiminė ir pats Ch. Palahniukas, komentuodamas, ką, jo manymu, iš romano perėmė manosferos atstovai.

„Esu nusivylęs, kad mūsų kultūra šiems vyrams nesuteikė platesnio kūrinių pasirinkimo, – sakė jis 2017 m. – Galiausiai jie vis grįžta prie „Matricos“ ir „Kovos klubo.“

Vėliau Ch. Palahniukas parašė daugybę romanų, pardavė milijonus kopijų. Naujausia knyga „Shock Induction“ išleista 2024 m. Jo 1999 m. satyra „Survivor“, pasakojanti apie paskutines puritoniškos sektos nario valandas, šiemet bus ekranizuota Oklande.

Jei rimtai nepriimsime manosferos atstovų skleidžiamo šmeižto ir klaidingų interpretacijų, „Kovos klubas“ vis dar turi ką pasakyti.

Tai pranašiška knyga – ji išprognozavo smurtą ir chaosą, kuriuos šiandien, deja, stebime realiu laiku. Tačiau galiausiai šis romanas gali paskatinti judėti į priekį. Pabaiga, kai pasakotojas randa ramybę Marlos glėbyje, simbolizuoja: turėtume ieškoti ryšio tarp visų žmonių, o ne stoti į dar vieną lyčių kovą.

Toks tikrasis palikimas, kurį turėtume pasiimti iš „Kovos klubo“.

APIE AUTORIŲ

Simonas Coplandas – Australijos nacionalinio universiteto garbės mokslo bendradarbis, besigilinantis į sociologiją. Daugiausia dėmesio skiria socialiniams ir kultūriniams tyrimams, o akademinė veikla apima sociologijos teorijas, socialinės struktūros ir kultūrinės praktikos analizę. Aktyviai bendradarbiauja su studentais ir mokslininkais, dalyvauja seminaruose, konferencijose, skaito paskaitas ir Australijoje, ir tarptautinėje erdvėje.

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

Publikuojama iš „The Conversation“ pagal CC licenciją