Užrašydamos diktuojamus tekstus, redaguodamos rankraščius, spausdindamos jų kopijas literatūros asistentės dažnai dirba už mažą atlygį ir dar menkesnį pripažinimą. Christine’a Jacobson tyrinėja nepakankamai įvertintas moterų, tokių kaip Theodora Bosanquet, Vera Nabokova ir Valerie Eliot, pastangas, kurios, dirbdamos mašininkėmis, redaktorėmis ir rėmėjomis, padarė didelę įtaką šiuolaikinei literatūrai.

Kai išradėjas Christopheris Lathamas Sholesas 1872 m. pasiūlė rinkai rašomąją mašinėlę, jis atsisakė pozuoti su savo prietaisu spaudos fotografams. Vietoj to, pirmosiose išradimą fiksuojančiose nuotraukose matyti jo dukra Lilliana, vilkinti aksominę liemenę ir plačią suknelę, laikanti dešinę ranką virš ankstyvojo „Remington No. 1“ prototipo klavišų, o kairę – ant vežimėlio svirties. Nuotraukos žinutė XIX a. žiūrovams tikriausiai buvo aiški: šis aparatas yra taip lengvai valdomas, kad jį gali naudoti net moteris.

Rašomoji mašinėlė nuo pat savo atsiradimo buvo siejama su tam tikromis nuostatomis apie lytį ir įgūdžius. Tokios prielaidos išliko iki šiol ir daro įtaką mūsų kultūriniam supratimui apie raštininkų darbą. Pavyzdžiui, prisiminkime serialo „Mad Men“ bandomąją seriją, kurioje biuro vadovė Džoan Halouėj rodo naujajai sekretorei Pegei Olson jai skirtą rašomąją mašinėlę ir pataria nesijaudinti: „Nors atrodo sudėtinga, bet ją suprojektavę vyrai padarė pakankamai paprastą, kad galėtų naudoti moteris.“ Ir daugybė moterų tai darė: iki 1880 m. (prieš rašomajai mašinėlei plačiai paplitus) dailioji lytis sudarė tik keturis procentus biuro darbuotojų, tačiau 1920 m. jų jau buvo pusė, o dauguma dirbo stenografėmis arba mašininkėmis. Vėliau Sholesas buvo šlovinamas už tai, kad atvėrė moterims galimybes dirbti biure ir išlaisvino jas iš menkų ekonominių pasirinkimų. 1923 m. išleistoje knygoje „Rašomosios mašinėlės istorija“ (The Story of the Typewriter), pristatančioje spausdinimo įrenginio išradimą, ši idėja tiesmukai perteikiama net viršelyje.

Tačiau, priešingai nei manyta, sekretorių darbas reikalavo gerų techninių įgūdžių. Dauguma moterų, dirbančių šioje srityje, buvo baigusios sekretorių ar mašinraščio mokyklas, investavusios nemažai laiko ir pinigų. Biuro darbuotojos taip pat dažnai turėjo išmokti ne tik spausdinti nežiūrint į klaviatūrą, rašyti diktantą, bet ir kitų dalykų, pavyzdžiui, grafinio dizaino, tiriamojo darbo ir redagavimo. XX a. pirmosios pusės sekretorių vadovėliai, tokie kaip plačiai naudojamas Johno Greggo ir Ruperto SoRelle’o „Taikomoji sekretorystės praktika“ (Applied Secretarial Practise, 1934 m.), rodo, kad įprastai joms buvo keliami įvairūs reikalavimai: vieni skyriai buvo dedikuoti JAV mokesčių kodeksui, susijusiam su darbo užmokesčio apskaita, o kiti – asmeninei išvaizdai ir maloniam bendravimui telefonu.

Vera ir Vladimiras Nabokovai, 1958 m. Carlo Mydanso nuotrauka; kadras iš YouTube įrašo Vladimir Nabokov writes to his wife Véra | Love Letter

Kai spausdinimas tapo profesionalia veikla, mašininkėms atsirado daugiau darbo galimybių ne tik tradiciniame biure. Vienas pirmųjų žurnalų sekretorėms ir stenografistėms „The Gregg Writer“ ragino moteris panaudoti savo įgūdžius dirbant romantiškam asmeniui – rašytojui. Žurnaluose, pavyzdžiui, „The Author, Playwright and Composer“, moterys, tokios kaip „ponia A. M. Gill“ ir „ponia M. Fuller“, reklamavo savo paslaugas „spausdinimo, rankraščių rengimo, indeksavimo ir koregavimo“ srityse. Tiems, kam tai buvo įdomu, raštininko – t. y. literatūros kūrinių kopijuotojo ar diktanto užrašytojo – darbas suteikė intelektualiai įdomesnį užsiėmimą ir galimybę prisidėti prie literatūrinės kultūros puoselėjimo.

Nors jų vardai ir indėlis nėra dažnai pripažįstami, sekretorės darė didelę įtaką šiuolaikinių rašytojų karjerai ir palikimui. Patyrusios mašininkės gebėjo kurti raštus diktuojant arba tvarkyti chaotiškus rankraščius, taip leisdamos autoriams sutelkti dėmesį į kūrinio gimimą, o ne jo gamybą. Tačiau, kaip ir biuro sekretorės, jos darė kur kas daugiau, ne tik spausdino. Rankraštininkės buvo svarbios pirmosios skaitytojos, naudingos redaktorės ir autorių kūrinių gynėjos. Nors kai kurios moterys už šį darbą gaudavo atlyginimą, daugelis kitų sunkiai įgytus spausdinimo įgūdžius siūlė nemokamai, atlikdamos savo kaip žmonos, motinos ar dukros pareigas. Jos spausdino namuose, greta dažnai derindamos namų ruošą ir vaikų auginimą.

Vivienne Eliot su rašomąja mašinėle savo namuose Londone, apie 1921–1922 m.

Nuotrauka iš Harvardo universiteto Houghton bibliotekos archyvo,

publikuojama pagal PD licenciją

Mokslininkai ir biografai neskubėjo tirti, kaip veikė šie bendradarbiavimai. Tai nestebina: sekretorių darbas tapo moteriška veikla, todėl buvo nuvertintas. Paplitę stereotipai apie mašininkes prisidėjo prie supratimo stokos. Be šių kliūčių, mašininkių vardai tradiciškai nebuvo įtraukti į bibliotekų katalogus ar archyvus, todėl mokslininkams buvo sunkiau įvertinti jų indėlį. Tačiau jei žinote, kur ieškoti, literatūros archyvuose tikrai atrasite mašininkių darbo pėdsakus, galinčius atskleisti jų įtakos rašytojų palikimui mastą.

Savo memuaruose apie bendradarbiavimą su Henry’iu Jamesu Theodora Bosanquet rašo: „Iš pradžių tarpininkavimas tarp ištarto žodžio ir spausdinto teksto buvo tiek pat bauginantis, kiek ir žavus.“ Bauginantis, ji paaiškina, nes Jamesas savo namuose Rajuje, Rytų Sasekse, turėjo naują ir gana sudėtingą „Remington“ modelio rašomąją mašinėlę, kurią ji privalėjo greitai išmokti valdyti. Tačiau Bosanquet ir jos pirmtakės Mary Weld dienoraščiai, laiškai bei kiti archyviniai dokumentai rodo, kad „meistro“, kaip Jamesas buvo vadinamas savo laikais, diktanto užrašymas taip pat galėjo kelti nerimą.

1897 m. Henry’is Jamesas, kuriam pradėjo skaudėti dešinę ranką dėl reumato, nusisamdė sekretorę ir draugui pasakė: „Visa rašyba – beprotiškas skausmas, kurio įrodymai yra akivaizdūs. Netrukus pradėsiu diktuoti sekretorei.“ Jis susirado Mary Weld, parašęs į vietinę sekretorių rengimo mokyklą, ir, nusprendęs, ką ji turės dėvėti – tamsų paltą, sijoną, šiaudinę plokščiabrylę skrybėlaitę – ėmėsi darbo. Netrukus po to, kai Weld pradėjo eiti šias pareigas, Jamesas parašė savo broliui Williamui, lygindamas ją su buvusiu raštininku: „MacAlpine’o moteriškoji įpėdinė yra daug geresnė už jį! Ir ekonomiškesnė!“ Kitaip tariant, Weld buvo daug gabesnė už savo pirmtaką, bet greičiausiai gaudavo mažesnį atlyginimą.

Jiedu kasryt dirbdavo Jameso namuose – šį laiką Weld vėliau pavadino „šventomis valandomis“. Naująja „Remington Standard 8“ rašomąja mašinėle ji spausdino romano „Balandės sparnai“ (The Wings of the Dove), „Ambasadoriai“ (The Ambassadors) ir „Aukso taurė“ (The Golden Bowl) tekstus, savo kalendoriuje pažymėdama kiekvieno iš jų pradžios ir pabaigos datas. Pavyzdžiui, „Balandės sparnams“ užbaigti prireikė 194 dienų. Ranka rašytame prisiminime „Mokytojas, arba žvilgsnis į Henry’į Jamesą“ (The Master, or a Glimpse of Henry James) Weld išsamiai aprašė šiam darbui reikalingą tikslumą, prisimindama, kad Jameso raštuose „nėra nė vieno žodžio, nė vieno kablelio, kurie nebūtų savo vietoje“.

Tai, kad Weld suprato ir žavėjosi itin sudėtinga Jameso sintaksės struktūra, parodo, kaip ji harmoningai bendradarbiavo su savo darbdaviu tiek kaip sekretorė, tiek kaip skaitytoja. Svarbu paminėti, kad trys jos surinkti romanai yra Jameso vėlyvojo laikotarpio šedevrai, kuriuose tiriamos smulkiausios sąmonės veiklos detalės, išreikštos sudėtingu, puošniu prozos stiliumi, kurį skaityti be galo sunku. Rašytojo biografas Leonas Edelis ir kiti teigia, kad Jameso stiliaus pokyčiai šiuo laikotarpiu iš dalies buvo susiję su jo perėjimu prie diktavimo. Romanistas, nevaržomas sąnarių ligos, galėjo visiškai laisvai išsakyti savo mintis Weld. Nors jis visada mėgo ilgus sakinius su netiksliais jungtukais, jo stilius tapo dar barokiškesnis. Galima teigti, kad šis pokytis būtų įvykęs ir be Weld, bet jam pasisekė, kad rado žmogų, kuris taip puikiai suprato jo tikslus. Kai buvo išleista knyga „Balandės sparnai“, autorius vieną egzempliorių dedikavo Weld: „Mis Weld, savo bendradarbei, Henry’is Jamesas“.

Jamesas šį rašymo būdą tobulino su savo paskutine sekretore, „liekna, berniukiška“ Theodora Bosanquet, kurią jis įdarbino po to, kai sukūrusi šeimą Weld atsistatydino. Pavargusi indeksuoti pajūrio erozijos tyrimų ataskaitas, Bosanquet su džiaugsmu pasinaudojo proga dirbti su rašytoju, kurio kūrybą labai gerbė, net jei dėl to turėjo persikelti iš Londono į atokų Rytų Saseksą. Bosanquet surinko tai, kas vėliau buvo pavadinta jo kūrinių Niujorko leidimu – ambicingą projektą, leidusį Jamesui peržiūrėti savo ankstyvąsias noveles ir apsakymus bei paprastesnę prozą pakeisti vėlesniu, sudėtingesniu stiliumi. Norėdamas sukurti šias naujas versijas, Jamesas pradėjo nuo pirmųjų leidimų korektūrų, parašydamas nedidelius pataisymus paraštėse. Puslapiai, kuriems reikėjo didesnių pataisymų (daugiausia papildymų), buvo diktuojami Bosanquet, kuri kiekvieną išplėstą puslapį sunumeruodavo raide (pvz., 8a, 8b, 8c). Houghtono bibliotekoje saugomas peržiūrėtas „Moters portreto“ (The Portrait of a Lady) rankraštis rodo, kaip dramatiškai galima išskleisti romaną diktuojant; kai kurios scenos pailgėdavo tiek, kad Bosanquet žymėjimo sistema pasiekdavo abėcėlės vidurį.

1924 m. Virginia ir Leonardas Woolfai užsakė ir išleido nedidelį Bosanquet memuarų „Henry James at Work“ tiražą, kuriame ji pasakoja, kaip rašytojas sakęs: „Žinau, kad diktuodamas esu pernelyg išsiblaškęs“, ir pridūrė: „Atrodo, kad kalbėdamas viską išreiškiu daug efektyviau ir nenutrūkstamai nei rašydamas.“ Bosanquet ir jos rašomoji mašinėlė buvo nepakeičiamos šio proceso dalys. Jamesas ją praminė savo „Remingtono žyne“, o kai jos įrenginys sugedo ir buvo laikinai pakeistas naujesniu, tylesniu modeliu, rašytojui buvo sunku tęsti darbą.

Jiedu tapo labai artimi, glaudžiai bendradarbiavo iki pat rašytojo gyvenimo pabaigos. Bosanquet netgi užrašydavo Jameso mintis, kai šis buvo mirties patale, ir, keista, netgi po jo mirties. Mokslininkė Pamela Thurschwell atrado Bosanquet 1930-aisiais parengtus užrašus iš spiritizmo seansų ir automatinio rašymo (žodžiai, parašyti asmens, esančio transo būsenoje), kurie dabar saugomi Kembridžo universiteto bibliotekos Psichinių tyrimų draugijos archyve. Tarp jų Thurschwell aptiko Henry’io Jameso vaiduoklio prašymus atnaujinti diktavimo sesijas, tikintis sukurti pirmąjį literatūrinį kūrinį iš dvasinio pasaulio, „kad papildytų jūsų turimus mūsų pasaulio įrodymus“. Archyvuose nurodyta, kad ji susitikdavo su Jamesu tris ar keturis kartus per dieną. Nors automatiniai raštai yra neįskaitomi, Bosanquet, kaip gera sekretorė, viską perrašydavo.

Grafas Levas Tolstojus, diktuojantis tekstą savo dukrai Aleksandrai, apie 1909 m. Nuotrauka iš knygos „Rašomosios mašinėlės istorija, 1873–1923“, publikuojama pagal PD licenciją

Nei Weld, nei Bosanquet neužsiminė, kiek joms mokėjo Jamesas, tačiau iš jo laiško broliui galima spręsti, kad atlygis buvo mažesnis nei vyrams, kuriuos buvo įdarbinęs. Tačiau Weld ir Bosanquet apibūdina savo diktavimo sesijas kaip įdomų, malonų darbą, kuris vyko daugiausia ryte, o popietės buvo laisvos kitoms veikloms. Weld atveju Jamesas sumokėjo už jos mokymąsi knygų įrišimo meno, o Bosanquet turėjo laiko savo pačios kūriniams. Pastebėjęs, kad Weld patinka gėlės, rašytojas ant jos stalo parūpindavo šviežiai skintų žiedų iš savo sodo. Kitaip tariant, jis atrodo buvęs geras darbdavys. Sudėtingiau nustatyti darbo sąlygas ir atlyginimą žmonoms, kurios spausdino savo vyrų darbus.

***

Romanistas, poetas, vertėjas, entomologas, lepidopterologas ir šachmatų meistras Vladimiras Nabokovas, laisvai kalbėjęs anglų, prancūzų ir rusų kalbomis, niekada neišmoko dviejų dalykų: vairuoti automobilio ir spausdinti. Šias pareigas atliko jo žmona Vera. Anot Nabokovo, Vera buvo jo „pirmoji ir geriausia skaitytoja“, ir nuo jų santuokos pradžios 1920-aisiais Berlyne ėmėsi spausdinti jo rankraščius. „Ji buvo mano pirmojo romano konsultantė ir vertintoja“, – per interviu sakė Nabokovas, nurodydamas, kad žmonos vaidmuo buvo svarbesnis nei paprasčiausiai atlikti švarų rankraščio kopijavimą. Vera dažnai atsisakydavo komentuoti savo indėlį, tik prisipažindavo, kad taisė jo rašybą ir posakių vartojimą. Tačiau Stacy’ė Schiff ir kiti biografai atkreipė dėmesį į jos vaidmenį ne kartą išgelbėjus „Lolitos“ rankraštį nuo sunaikinimo, dar kartą patvirtindami, jog Vera buvo Nabokovo kūrybos arbitrė ir gynėja.

Per visą XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Vera buvo vienintelė šeimos maitintoja – dirbo stenografe biure. O namuose iki vėlyvos nakties spausdindavo Nabokovui, iš esmės praleisdama didžiąją dalį savo paros prie rašomosios mašinėlės. Ji toliau talkino vyrui ir po sūnaus Dmitrijaus gimimo 1936 m., derindama kūdikio maitinimą su knygos „Kvietimas bausmei“ spausdinimu. Atrodo, vienintelis kartas, kai ji sulėtino tempą, buvo periodas po plaučių uždegimo 1942 m., kuomet, anot Nabokovo atsiprašymo savo leidėjui, ji „vis dar negalėjo parašyti daugiau nei penkių puslapių per dieną.“

1958 m. Carlo Mydanso padaryta nuotrauka iliustruoja darbo eigą, kurią pora galiausiai ištobulino. Abu sėdi prie mažo stalo; Nabokovas laiko indeksinę kortelę virš kitų tokių kortelių, sudėtų į mažą dėžutę, o Vera sėdi prie rašomosios mašinėlės. Nabokovas ant kortelių užrašydavo scenas, detales ir siužeto vingius, kuriuos galėdavo begalę kartų permaišyti, kol likdavo patenkintas romano eiga. Priklausomai nuo to, kiek scenarijus buvo išplėtotas, rašytojas arba diktuodavo jį Verai, arba prašydavo išspausdinti mašinėle trimis egzemplioriais (visada trimis).

Vera taip pat tvarkė vyro korespondenciją, derėjosi dėl leidybos sutarčių, siuntė jo apsakymus žurnalams ir net užpildžiusi pateikė jo „Guggenheim Fellow“ stipendijos paraišką. Nors buvo diskretiška, ji paliko rašytinius liudijimus, nurodydama save kaip korespondentę arba atskleisdama, kad laiškas buvo siunčiamas „Vladimiro Nabokovo vardu“.

Akivaizdžiausias požymis, leidžiantis suprasti, ką parengė ponas ir ką ponia Nabokova, yra spausdinimo kokybė. Nabokovas beveik nespausdino, o kai spausdino, tai darė prastai. Houghtono bibliotekoje saugomi Nabokovų šeimos dokumentai atskleidžia kitus svarbius Veros indėlio aspektus. Dirbdamas Kornelio ir Wellesley universitetuose, Vladimiras prašydavo žmonos parengti jo paskaitų užrašus ir, kai susirgdavo, perduoti juos studentams. Išliko šio laikotarpio spausdintos paskaitos apie romaną „Daktaras Živaga“, kurių tituliniame puslapyje yra retas autoriaus žymėjimas: „VN nuo VE’N“. Gimtadienio atvirutė, nupiešta Vladimiro sūnui Dmit­rijui, žaismingai užsimena apie jos kaip šeimos vairuotojos statusą: Vera važiuoja greitkeliu, kuriame stovi Vladimiro romanų reklamos stendai, o jis nuo priekinės sėdynės gaudo drugelius.

Kaip matyti iš archyvinių dokumentų, Vera labai mėgo savo pareigas, o Nabokovų santuoka buvo laiminga. Tačiau produktyvia literatūrine partneryste gali tapti net ir nelaimingos šeimos. Thomas Stearnsas Eliotas kartą pasakė, kad jo sudėtinga santuoka su pirmąja žmona Vivienne Haigh-Wood sukūrė tokią „proto būseną, iš kurios gimė „Bevaisė žemė“ (The Waste Land). Tačiau Vivienne atliko ir kitus vaidmenis rašant poezijos kūrinį. „Aš pabaigiau trečios dalies juodraštį“, – rašė Eliotas laiške, – „bet nežinau, ar jis tinkamas, ir turiu palaukti Vivienne nuomonės, ar jį galima spausdinti.“ Kaip ir Vera Nabokova, ji buvo svarbi pirmoji savo vyro kūrinių skaitytoja. Ankstyvasis poemos „Bevaisė žemė“ rankraštis yra nusėtas Ezros Poundo pastabomis, kurias, dėl jo paties žinomumo ir vaidmens padedant poetui rasti leidėją, išsamiai tyrinėjo daugelis mokslininkų. Tačiau Vivienne taip pat paliko reikšmingų pastabų apie šią poemą. Mokslininkė Arwa Al-Mubaddel teigia, kad Vivienne įtaka yra didžiausia antrojoje dalyje, kurios pradinis pavadinimas buvo In the Cage („Narve“), o Vivienne pasiūlė paskutinės dalies, kurioje plėtojamas vyro ir moters, primenančių porą, dialogas, pavadinimą A Game of Chess („Šachmatų partija“).

Daugelis Vivienne taisymų pagyvina dialogą ir paverčia jį panašesnį į pokalbį, pavyzdžiui, pakeitimas iš it’s the medicine I took in order to bring it off į it’s the pills I took to bring it off. Ji parašė naujas eilutes, įskaitant aštrią repliką: „Jei nenori turėti vaikų, tai kam tekėjai?“ Visi jos papildymai ir pakeitimai atsispindi vėlesniuose rankraščio juodraščiuose ir pub­likuotoje poemos versijoje. Abu sutuoktiniai buvo patyrę mašininkai, todėl nėra žinoma, kas tiksliai surinko „Bevaisė žemė“ kopijas publikavimui, tačiau ant Vivienne pažymėtos kopijos ji parašė: „Padaryk bet kuriuos iš šių pakeitimų – arba nė vieno, jei nori. Grąžink man šią kopiją ir leisk man ją turėti.“ Atrodo, kad Vivienne siūlė surinkti švarų rankraštį su priimtais pakeitimais. Nesvarbu, ar ji dirbo Elioto sekretore, ar ne, atliko svarbų vaidmenį kuriant poemą. Tačiau nepaisant jų audringos partnerystės, to nepakako, kad išsaugotų santuoką. Pora išsiskyrė 1933 m., o po ilgų metų kovos su psichikos liga Vivienne brolis ją paguldė į Nortumberlando psichiatrijos ligoninę, kurioje ji liko iki pat mirties.

Elioto antroji žmona Valerie buvo keturiasdešimt metų už jį jaunesnė ir dirbo jo sekretore „Faber and Faber“ leidykloje. Poetas jai pasipiršo biure, įdėdamas ranka rašytą raštelį tarp kitų laiškų, kuriuos šioji tą dieną turėjo atspausdinti. Britų laikraščiai paskelbė apie jų santuoką, juokais pabrėždami amžiaus skirtumą ir romantiškus santykius darbo vietoje. „Vėl tas pats“, – rašė Valerie laikraščio iškarpos viršuje, kurioje jų vedybos buvo pavadintos „gerąja naujiena visoms sekretorėms, įsimylėjusioms savo bosą.“

Valerie dokumentai, esantys T. S. Elioto kolekcijoje Harvarde, atskleidžia, kad moteris buvo patenkinta savo sekretorės-žmonos vaidmeniu. Daugelyje laiškų draugams ji detaliai aprašo laimingą santuoką, kurioje ji ir toliau spausdino jo laiškus, atsisakiusi darbo „Faber and Faber“. Be to, kad tvarkė didžiąją dalį jo korespondencijos, Valerie asmeniniai laiškai atskleidžia, kad ji talkino jam kuriant paskutinę pjesę „Pagyvenęs valstybės vyras“ (The Elder Statesman, 1958), tuo pačiu padėdama Eliotui susidoroti su emociniais pakilimais ir nuosmukiais, kuriuos jis patyrė dėl pjesės sėkmės ir nusivylimų. „Atrodo, esu nuolat užsiėmusi… spausdinu ir perrašau „Pagyvenusį valstybės vyrą“, lankau visas repeticijas ir bandau apsaugoti Thomą nuo pernelyg stiprių emocijų svyravimų tarp džiaugsmo ir depresijos.“ Po Elioto mirties Valerie ėmėsi ambicingo projekto – surinkti ir suredaguoti visus jo laiškus – jų iki šiol išleista dešimt tomų. Ji taip pat buvo pirmoji, atkreipusi dėmesį į Vivienne redagavimo darbą kūrinyje „Bevaisė žemė“ – 1971 m. ji išleido rankraščio faksimilę su Vivienne ir Poundo pastabomis, kurias atspausdino dviem skirtingomis spalvomis, kad jas būtų galima atskirti vieną nuo kitos.

Rašomųjų mašinėlių era – nuo jų išpopuliarėjimo devintąjį XIX a. dešimtmetį iki asmeninių kompiuterių atsiradimo 1900-ųjų pabaigoje – sutapo su nepaprastu literatūros raidos laikotarpiu, apimančiu realizmą, modernizmo, postmodernizmo ir kitų krypčių atsiradimą. Tačiau raštininkai dirbo dar gerokai iki to, kai mašinėlė tapo diktuotojų pamėgtu įrankiu. Pažvelkime į maždaug 1909 m. fotografiją, kurioje Aleksandra Tolstaja rašo rašomąja mašinėle, diktuojant jos tėvui, rusų rašytojui Levui Tolstojui. Ši nuotrauka (kuri vėliau buvo panaudota „Remington“ reklamai) liudija dukters įsitraukimą į Tolstojaus kūrybą, tačiau nutyli apie kitą svarbią raštininkę šeimoje. Manoma, kad Tolstojaus žmona Sofija septynis kartus ranka perrašė „Karo ir taikos“ rankraštį nuo pradžios iki pabaigos, dažnai dirbdama vaikams sumigus, naktimis prie žvakių šviesos, naudodama plunksnakotį ir kartais padidinimo stiklą, kad galėtų perskaityti vyro užrašus. Rašomoji mašinėlė buvo užpatentuota kitais metais po romano pasirodymo.

Šių moterų – mamos ir dukros – pavyzdys pažymi tą trumpą laikotarpį, per kurį sekretorės naudojo rašomąsias mašinėles savo darbui. Vienoje pusėje – šimtmečius trukęs rankinis kopijavimas, kitoje – kompiuteriai, o sekretorės, kurios rašė mašinėle, atstovauja maždaug šimtmečio literatūriniam darbui. Jų pastangos nusipelno geresnio supratimo. Užrašai, laiškai, dienoraščiai ir rankraščiai rodo, kad šių moterų įtaka buvo kur kas didesnė nei paprastas teksto užrašymas; jų veikla išlaisvino autorius (tiek vyrus, tiek moteris) nuo varginančio darbo, užtikrino greitą tvarkingų raštų parengimą, kuriuos galėjo skaityti leidėjai ir spausdintojai. Tai reikalavo didelio sumanumo ir literatūrinio sklandumo, o dažnai apėmė ir svarbius antraeilius vaidmenis – skaitytojos, redaktorės, padėjėjos. Kai bus atskleista daugiau apie kitų literatūros mašininkių darbus, jų indėlio sąrašas tikrai išsiplės.

***
APIE AUTORĘ. Christine Jacobson yra Harvardo universiteto Houghtono bibliotekos šiuolaikinių knygų ir rankraščių ekspertė bei parodos Thanks for Typing: Women’s Type Labor in Literature and the Arts („Ačiū už spausdinimą: moterų darbas literatūroje ir mene“, Harvardo universitete, 2026 sausis – balandis) bendrakuratorė.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab