Tapytoja Kunigunda Dineikaitė iš vaikystės atsineša ir iki šiol kasdien puoselėja tai, ko retas šiuolaikinis žmogus dar turi – lėto laiko patirtį ir gilų žvilgsnį į pasaulį. Akimis ji tyrinėja vandens mirguliavimą ir žuvis, saulės judėjimą, pušų kamienų šešėlius. Šie kasdienybės momentai persikelia į paveikslus. O gal – paveikslai persikelia į kasdieną? Kunigunda sako, kad takoskyros tarp meno ir gyvenimo nėra – ji klaidžioja po mišką taip pat, kaip po drobes, kvėpuoja spalvomis ir, regis, jomis užkalba ateitį.

ORANŽINĖ. SPALVA KAIP PIRMAPRADĖ ATMINTIS

K. Dineikaitės santykis su spalva kyla iš ankstyviausių, dar ikiverbalinių patirčių. Jis tapo savotiška pasaulio suvokimo struktūra, kuri formuoja ir mintis, ir kūrybą: „Mano pirmas prisiminimas yra spalva. Esu klaususi mamos, kas buvo ta oranžinė šviesa, kurią išvydau vos pabudusi, ir kodėl vis girdėjau jos balsą – tai tolstantį, tai artėjantį. Mama sunkiai galėjo tuo patikėti: man tebuvo gal keturi mėnesiai, kai tėtis tą vienintelį kartą jūros pakrantėje buvo pastatęs oranžinę palapinę, kurioje aš, dar kūdikis, miegojau. Tuo metu jie vaikščiojo aplink, kalbėjosi, tai priartėdami, tai nutoldami.“

Saulių fejerverkai iš nežemiško spindesio, iš žvaigždžių, iš lelijų, 2021. Aliejus, drobė, 160 × 100 cm

Tapytojai spalvos išliko svarbios iki šiol: „Regis, jaučiu jas kaulais. Mano mintys turi spalvas – jas priskiriu žmonėms, vietoms. Paveikslai gimsta būtent iš spalvos ar jų derinių, kurie sužadina tam tikras asociacijas.“

Šis jautrumas koloritui, kaip ir estetinis pasaulio jutimas, nuo pat pirmųjų dienų yra neatsiejama Kunigundos savasties dalis. Jos mama – rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, o tėtis – inžinierius dr. Vincas Rimgaudas Dineika; abu vertino meną, grožį, mėgo estetišką aplinką, daug keliavo po tuometinę Sovietų Sąjungą. „Tėtis iš Bulgarijos buvo parvežęs balto stiklo lempą, dekoruotą piešiniais; namuose netrūko skulptūrų, meno albumų. Jie sakydavo, kad gražiai gyventi niekas negali uždrausti – kaip ir tyliai tikėti.“ Neseniai Kunigunda, peržiūrėdama senų daiktų dėžę, aptiko atviruką – impresionistinį André Deraino žvejų laivelių peizažą. Šis vaizdas visą vaikystę stovėjo jos kambario lentynėlėje tarsi grožio etalonas. „Juokaudama mestelėjau vyrui: tik nesakyk, kad mano kūryboje nėra to paties braižo, tos pačios spalvinės laisvės, kuri sklinda iš šio atviruko.“

Augusiai aplinkoje, kur buvo tikima grožiu ir menu, K. Dineikaitei kūrybinis procesas yra tarsi nenutrūkstantis vidinis vyksmas – tekėjimas, kuriame susipina patirtys, nuojautos ir vaizdiniai. „Ruošdamasi tapyti nuolat galvoju, mąstau, pasižymiu mintis, rašau dienoraštį, brandinu dar neišgrynintas idėjas… Ir staiga, po kurios nors nakties, prabundu – pasąmonė tarsi pamėtėja spalvų derinį, jų mases, santykius. Tuomet jau žinau, ką darysiu studijoje. Arba vasarą guliu hamake, skaitau knygą – ir netikėtai iškyla vaizdas: dviejų spalvų derinys. Sumaišau jas ir išgaunu visiškai naują spalvą, kurios pati niekada nebūčiau sugalvojusi. Taip veikia smegenys, vaizduotė, jokios čia ezoterikos. Nors… gal truputį jos ir yra“, – juokiasi.

RAUDONA. IŠMOKTAS NEPASITIKĖJIMAS IR PYKTIS

Bakalauro studijų laikotarpis nebuvo toks šviesus ir lengvas. Klausantis Kunigundos prisiminimų iš Vilniaus dailės akademijos, ryškėja ir platesnis kartos kontekstas – nors žmonės, augę lūžio metu, jau išsilaisvino, bet vis dar yra slegiami sudėtingų patirčių. „Studijų metais nuolat atrodė, kad viską darau ne taip – ne taip tapau, ne taip kalbu, ne taip jaučiu. Neturėjome dažų, viduje buvome susikaustę. Tuo metu tapytojai daugiausia reflektavo skausmą, traumas. Buvo tarsi gėda gyventi, rengtis gražiai.“

Dailininkė prisimena ir labai konkrečius išvaizdos vertinimus: „Esu sulaukusi pastabų dėl to, kaip rengiuosi, kaip atrodau – pavyzdžiui, dėl raudonai lakuotų nagų. Be to, vis kliūdavo mano avimi kerziniai aukštakulniai. Sakydavo, kad meno aplinkoje labiau tikčiau su slidininko kostiumu… Galiausiai visi rengėsi džinsais, megztiniais – visais įmanomais būdais stengėsi neutralizuoti save aplinkoje. Labai keistas laikas: rodos, jau dešimtmetį nepriklausomoje šalyje gyvenantys jauni žmonės, o vis tiek – lyg įsprausti į rėmus.“

Ši nuolatinė įtampa ilgainiui virto sprendimu išvykti: „Vedina vidinio pykčio, magistro studijoms išvažiavau į Angliją – tarsi išroviau save su šaknimis.“

Mes einame su gulbe kartu, ji mano kairėje. Plaukiame į šiaurę. Šiaurė pasisuka į vakarus ir saulės palydėjimas tampa amžinas, 2022. Aliejus, drobė, 112 x 250 cm

Susitinka miražai, sukūrę tave erdvėje iš šviesos, iš aukso dulkių, virpesių ir čiauškėjimo oro, 2021. Aliejus, drobė, 160 x 130 cm

GELTONA. ŠVIESUS LŪŽIS

K. Dineikaitė įstojo į Sasekso universiteto Vest Dino koledžą, kur ją pasitiko ne tik kitokia akademinė sistema, bet ir atviresnis, pagarba su žmogumi grįstas santykis. „Buvau nustebinta to gėrio“, – trumpai apibendrina.

Visgi dėl ankstesnių patirčių susiformavęs nepasitikėjimas niekur nedingo – jis veikė net ir pasikeitus aplinkai. „Kai reikėjo pristatyti magistrinį projektą, neturėjau pinigų – iš vietinių statybininkų gavau sieninių dažų ir lako, kūriau eskizus, etiudus. Komisija ramiai sėdėjo, klausėsi, o man iš karto kilo jausmas, kad nusišneku – taip giliai buvo įsišaknijęs tas vidinio kritiko balsas.“ Tačiau tikrovė pasirodė visai kitokia: „Kai baigiau kalbėti, jie pradėjo ploti, sakė „bravo“. Gavau stipendijas ir pragyvenimui, ir studijoms. Iš nuostabos verkiau. Galvojau – kaip tai įmanoma? Tuomet pirmą kartą rimtai ėmiau klausti savęs, kodėl taip bijojau kalbėti, būti atvira.“

Esminis lūžis jos santykyje su savimi ir kūryba įvyko studijoje, kur tuo metu lankėsi žymi belgų profesorė. Priėjusi ji paklausė: „Ar tau patinka tavo darbai?“ – „Žinoma, ne. Jiems trūksta gylio, skausmo, mėsos.“ – „Žinai, Kunigunda, geras paveikslas GALI būti gražus.“

Šis vienas sakinys apvertė viską aukštyn kojomis. „Grupiokė, girdėjusi mūsų pokalbį, pamėtėjo man cigarečių pakelį. Išėjau į lauką, atsistojau ir surūkiau visą – vieną po kitos. Verkiau. Jaučiausi lyg po šalto dušo, nuplovusio visus blokus ir atvėrusio visiškai naują perspektyvą.“ Noras siekti grožio sugrįžo – ne kaip paviršiaus kokybė, o kaip leidimas sau būti tikrai.

ŽALIA. LĖTO LAIKO ESTETIKA IR ETIKA

Šiandien, kai gyvenimo tempas kartais darosi nepakeliamai spartus, tapytoja sąmoningai renkasi priešingą kryptį. „Didžiausia šių dienų privilegija, tikroji prabanga yra laikas, – įsitikinusi ji. – Kokybiškas laikas. Mano jaunesnis brolis nuosekliai siekia karjeros, nuolat juda pirmyn, o aš jaučiu visai kitokią gausą – ji slypi laike, galėjime būti, stebėti, įsigilinti, jausti, patirti.“

Kunigundos darbai nesuderinami su skubėjimu: „Suprantu, kad prie kūrybos negaliu tiesiog pribėgti. Reikia į ją įeiti, pabūti, leisti jai vykti.“ Ši būsena neatsiejama ir nuo erdvės – aiškiai juntamo skirtumo tarp miesto ir pajūrio. „Vilniuje labai daug pastangų išlikti. O pajūrio laikas yra mano laikas. Ten viskas sulėtėja, atsiranda visai kita buvimo kokybė. Galiu ramiai sėdėti sodybos terasoje, žiūrėti į oranžinius pušų kamienus ir nustebti, kad jų ryškiai violetinius šešėlius dar labiau pabrėžia greta esančios žalumos. Nuostabus spalvų šokis.“

Apie šį beveik meditatyvų ryšį su aplinka ji pasakoja itin jautriai: „Kuo ilgiau stebi peizažą, tuo labiau jis pradeda kalbėti, šnibždėti. Iš pradžių matai tik paviršių, vėliau pradedi įžvelgti santykius, įtampas, tylą. Ima megztis dialogas, vidus nuščiūva, ir tuomet prabyla patys paslaptingiausi dalykai, kuriuos belieka išversti į tapybos kalbą.“

Pajūris jai svarbus nuo vaikystės, kai tėvai įsigijo sodybą miško apsuptyje, netoli Šventosios. „Niekas mūsų ten neganydavo. Žinodavome, kada pietūs, kada vakarienė, o visą likusį laiką galėjome daryti, ką norime. Išeidavau viena prie jūros ryte ir grįždavau tik vakare, palydėjusi saulę. Gulėdavau ant smėlio ir gerdavau į save visą aplinką – dangų, bangų mūšą, žuvėdrų klyksmą, net pokalbius, kurie paplūdimyje ypač aiškiai girdisi.“

Vietiniai, ji spėja, veikiausiai šypsodavosi stebėdami miestietę mergaitę, kuri žingsniuodama takeliu vis sustoja ir kažką tyrinėja. „Prieidavau prie upelio, pasilenkdavau ir ilgai stebėdavau vandens judėjimą – jo ritmą, gylį, paviršių. Tyrinėdavau dilgėlę, jos šešėlį, arba nuo tilto žiūrėdavau, kaip plaukioja žuvys, kaip kinta šviesa.“

Šiais atradimais ji iki šiol dosniai dalijasi su kitais: „Šventojoje turiu vietinių draugių – paskambinu ir sakau: noriu jums parodyti stebuklą! Tik reikia lygiai 19.15 val. būti mano nurodytoje vietoje. Susitinkame, jos klausia – kur tas stebuklas? Mosteliu į ryškiai rožiniais žiedais apsipylusį medį, tikriausiai laukinę obelį. Tuo metu leidžiasi saulė, ir medis ima švytėti – aplink viskas skendi šešėlyje, o jis tarsi įjungta lempa. Dabar jau juokais pačios sako: susitinkame prie „stebuklo“.

VIOLETINĖ. MEILĖ KAIP ATSAKAS Į PASAULIO BEPROTYBĘ

2022-ųjų vasaris – karo Ukrainoje pradžia – tapo momentu, kai menininkė aiškiai apsibrėžė savo kūrybinę laikyseną. „Išvažiavau prie jūros, pasiėmusi draugės buto raktus, nes mūsų namas žiemą negyvenamas. Buvo paskutinės vasario dienos, jūra – visiškas štilis, nei bangelės, nei vėjo. Žiūriu ir galvoju – o kur karas?“ Šis disonansas tarp išorinio siaubo ir raminančios jūros tylos išprovokavo sprendimą: „Supratau, kad į savo paveikslus turiu dėti meilę ir taip dauginti gėrį šioje brutalioje realybėje.“ Neilgai trukus galerijoje „Kairė – dešinė“ Kunigunda atidarė parodą „Pasivaikščiojimas su gulbe“. „Iš pradžių norėjau parodą pavadinti „Ateities peizažai“, bet tada pagalvojau – o kokie tie peizažai? Protas sakė: įsijunk žinias – Buča, Mariupolis, kokia dar ateitis. Bet širdis ramino – ji turi būti graži, aš gimiau gražioje planetoje.“

Nerimaujant dėl įvykių pasaulyje ir Lietuvoje, ją palaiko viltingi patyrimai. „Prisimenu, kai kultūros protesto dieną visoje šalyje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“, buvau Vilniaus universiteto kiemelyje, o draugė vėluodama ėjo per senamiestį link jo ir vėliau pasakojo, kokią nenusakomą patirtį išgyveno – senamiestis ištuštėjęs, bet pro atvirus langus sklinda „Jūra“. Ji sakė: ėjau kaip kokioje misterijoje, lyg bažnyčioje… Man atrodo, tai buvo vienas gražiausių dalykų nepriklausomoje Lietuvoje.“

Pasirinkimas kurti grožį K. Dineikaitei yra ir sąmoningas atsakas į nerimą keliančią tikrovę, ir vidinė laikysena, stiprinanti ją pačią.

ROŽINĖ. SANTYKIS SU KITU IR SU MYLIMUOJU

Nors Kunigunda pabrėžia tapanti pirmiausia sau, jos kūryba neišvengiamai kuria santykį – su žiūrovu, su artimuoju. „Tapau sau, bet ir kitiems. Man svarbu, kad paveikslas skleistų šviesą, gerą energiją. Nenoriu dauginti negatyvo – jam esu nepakanti. Netoleruoju jokios smurto formos. Mano darbai atsidurs kažkieno namuose, ir tam žmogui turi būti gera.“

Toks ryšys nėra grindžiamas pataikavimu – priešingai. „Jei pataikaučiau, tapyčiau ramiau, rinkčiausi pastelines spalvas. Man nuoširdžiai keista, kad žmonės vis dar linkę rinktis neutralumą – tarsi spalva keltų baimę.“

Jos suvokimu, paveikslas nėra statiškas objektas – jis gyvas, kintantis, priklausomas nuo laiko, šviesos ir žiūrovo būsenos. „Paveikslai – kaip gamta: skirtingais metų laikais, skirtingoje šviesoje jie atsiskleidžia vis kitaip. Geras kūrinys tarsi auga kartu su žmogumi, kinta drauge su žiūrovo sąmonės būsena. Jį galima vis iš naujo patirti, įžvelgti skirtingas prasmes, augti kartu, kalbėtis.“

K. Dineikaitės kūryboje ypatingą vietą užima ryšys su vyru Tomu Martišauskiu – ne tik kaip su artimu žmogumi, bet ir kaip su kūrybiniu partneriu. „Tomas, žiūrėdamas į mano darbus, jau atpažįsta konkrečias vietas – aš jam jas parodau. Jis nėra tapytojas, tačiau labai jautrus kitos srities menininkas, skulptorius, ir su jo tiriančiu, palaikančiu žvilgsniu jaučiuosi saugi.“

Šis santykis – abipusis, paremtas natūraliu supratingumu ir rūpesčiu. „Kai vienas iš mūsų panyra į kūrybą, antras tarsi savaime perima buitį – gamina maistą, pasirūpina kitu. Nė nepastebi, kaip studijoje atsiranda kavos puodelis ar tyliai pasigirsta: „Pietūs!“

Ar jie svarstė apie bendrą kūrybos pristatymą? „Neseniai Tomas rengė ekspoziciją „Titanike“, pavadintą „Iš visos širdies“, ir lyg tarp kitko tarstelėjo – o mes? Gal surengiame parodą kartu?“ Vis dėlto ši idėja neskubinama. „Šiek tiek bijočiau – abu esame individualistai, solo kūrėjai. Bet tuo pat jaučiu, kad tai turi įvykti natūraliai, be jokio spaudimo.“

Naktimis per sapną, 2020. Aliejus, drobė, 90 x 120 cm

Gulbės sapnas II, 2023. Aliejus, drobė, 160 × 130 cm

BALTA. GYVENIMO IR KŪRYBOS SUTAPIMAS

Nors iš pirmo žvilgsnio Kunigundos tapyba gali pasirodyti itin juslinga ir spontaniška, pati menininkė pabrėžia, kad jos kūryboje ne mažiau svarbi kontrolė. „Kuo laisvesnis potėpis, tuo labiau jis apgalvotas. Manyje tai kyla iš vidinės jausmo ir racionalumo pusiausvyros. Be širdies nėra poezijos, o grynajam protui aš priešinuosi. Širdis man yra aukščiau.“

Šią laikyseną ji perduoda ir mokiniams savo įkurtoje studijoje „Baltas kubas“ – mokymas jai tampa ne mažiau svarbia kūrybos forma. „Mokytojos vaidmuo man yra absoliutus malonumas. Į studiją ateina žmonės, kurie nori gilintis, augti, siekia kokybės. Vidinis augimas ypač svarbus moterims – tapydamos jos gali mėgautis laiku, skirtu tik sau, analizuoti save, savo blokus, ieškoti pusiausvyros.“

Ji pastebi ir kitą tendenciją: „Dirbdama su mažesniais vaikais matau, kad jiems vis sunkiau išlaisvinti fantaziją – tiek daug vizualinės informacijos, iliustracijų, filmukų, kad nebelieka erdvės pačiam įsivaizduoti. Mokyklose per mažai dėmesio skiriama kūrybiškumo ugdymui, per daug šablonų – neatsiveria fantazijos ir mąstymo galimybės. Man dėl to labai gaila.“

Pačios menininkės vaizduotė, regis, veikia priešingai – intensyviai, beveik nepaaiškinamai. Ji ne kartą yra girdėjusi pusiau juokais mestų pastabų, esą galbūt pasitelkia kokias nors sąmonę veikiančias medžiagas, tačiau tokias rep­likas palydi tik atlaidžia šypsena.

Jos pasaulyje išnyksta riba tarp fantazijos ir gyvenimo, tapybos ir laiko, savęs ir kito. Gal būtent čia slypi Kunigundos kūrybos esmė – ne atsitraukti nuo pasaulio, o jame (iš)būti, nuolat renkantis grožį ir meilę.