Šiuolaikinio šokio ir tarpdisciplininio meno pasaulyje vis ryškiau pastebimas kūrybinis tandemas – Ieva Gaurilčikaitė-Santas (Ieva Gaurilčikaitė-Sants) ir Krišjanis Santas (Krišjānis Sants). Šiedu menininkai, dirbantys tiek atskirai, tiek kartu, formuoja savitą estetiką, kurioje susilieja šokis, scenografija, garsas ir kūno patyrimas. Jų darbai netelpa į scenos rėmus – duetas kuria erdvinius potyrius, leidžiančius publikai ne tik stebėti, bet ir aktyviai įsitraukti. Nors jų pavardės dar nėra plačiai žinomos žiūrovams, šiuolaikinio meno bendruomenei pora puikiai pažįstama.

Ieva Gaurilčikaitė-Santas gimė Lietuvoje, Kėdainiuose, tačiau kūrybinį kelią pradėjo svetur. 2015 m. baigusi šiuolaikinio šokio studijas Škotijoje (The Scottish School of Contemporary Dance), 2016-aisiais ji jau gilinosi į šokio praktiką Izraelyje. Ievos partneris, latvių šokėjas, choreografas bei scenografas Krišjanis Santas, drauge su ja baigė scenografijos magistrą Latvijos dailės akademijoje (2018), studijavo šiuolaikinį šokį Briuselyje (P.A.R.T.S.: School for Contemporary Dance). Galop menininkai sukūrė duetą „IevaKrish“, pasižymintį nežodine raiška, kurioje didelis dėmesys skiriamas ritmui, o sykiu – šiuolaikiškomis lietuvių, kaip baltų, tradicinio polifoninio dainavimo interpretacijomis. Kolektyvas išaugino tarptautinius projektus vystančią nepriklausomo šokio organizaciją „Tuvumi“. Latviškai žodis tuvums (vns.) reiškia artumą, o šnekamojoje kalboje vartojant jo daugiskaitinę formą omenyje turimas artumas kaip veiksmas, kaip ketinimas ir kaip erdvė. Esama ir daugiau simbolikos: Latvijoje vienkiemių sodybos dažniau atpažįstamos pagal savo pavadinimus nei adresus; žvelgiant iš šios perspektyvos, „Tuvumi“ taip pat galima suvokti kaip šokio namų pavadinimą – nors oficialių, fizinių šokio namų Latvija dar neturi, savo veikla šis kolektyvas tarytumei kuria metafizinius. Užgimę Rygoje, „Tuvumi“ strategiškai plečia savo veiklą Latvijos regionuose, Lietuvoje, Švedijoje, likusioje Europoje ir už jos ribų.

Šios organizacijos kūrybos arsenalas platus – nuo imersinių performansų iki tarpdisciplininių instaliacijų. Kolektyvo darbuose jaučiama didelė žiūrovo patirties svarba. Vizualus projektas „Labrys“, 2020 m. pristatytas šiuolaikinio gatvės teatro festivalyje SPOT Vilniuje, kvietė publiką į spektaklį su apribotu matomumu. Atlikėjai judėjo aplink sėdinčią auditoriją, o ši sukosi apie savo ašį, kad galėtų stebėti visą vyksmą – išsyk ir žiūrėjo, ir kūrė choreografiją. 2021 m. sumanymas pakito – buvo panaikintas vizualumo aspektas. „House of Labrys“ tapo solidarumo su regos negalią turinčiais asmenimis projektu, sulaukusiu nemenko dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir šiuolaikinio meno platformose užsienyje. Pavyzdžiui, 2022 m. jis tarptautinio šiuolaikinio šokio spektaklių ir kūrybos centro bei akademijos „Tanzhaus NRW“ kuratorių pakviestas atidaryti sezono programos Diuseldorfe. O štai Krišjanio bendradarbiavimas su švedų menininku Eriku Erikssonu atnešė į sceną spektaklį „Vērpete“ – dinamišką, spiraliniu judėjimu paremtą šokio patirtį, 2024 m. tapusią prieinama ir Lietuvos žiūrovams, susibūrusiems Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „Plartforma“ bei festivalyje „ConTempo“ Kaune, taip pat Švenčionėliuose. Latvijos teatro apdovanojimuose „Vērpete“ įvertintas kaip geriausias šiuolaikinio šokio spektaklis.

Šiandien „IevaKrish“ laikomas vienu įdomiausių eksperimentinio scenos meno duetų Baltijos šalyse. Poros darbai pasižymi jautrumu, estetine darna ir socialiniu aktualumu. Vizualiniai sprendimai, judesio ritmai, garsinė aplinka čia jungiami į organišką visumą. Ieva su Krišjaniu kuria ne tik intelektualiai, emociškai turtingus projektus, bet ir geba subtiliai įrašyti savo asmeninę patirtį į meninę kalbą. Tai ypač ryškiai atsiskleidžia jų naujausiame šokio spektaklyje „Oblicus“, primenančiame autobiografinę šiuolaikinės meilės meditaciją.

 .                              .   

„Tai yra mano ir tavo šiuolaikinė meilės istorija, mūsų šiuolaikinė sutartinė“, – tokiais žodžiais pradedamas pasirodymas, liepos 2-osios vakarą žiūrovams sugužėjus į pagrindinę Rygos kultūrinę erdvę „Hanzas Perons“. Atstu atsiklaupę vienas priešais kitą, sutuoktiniai skaito savo laiškų ištraukas: vienas jų parašytas netrukus po vestuvių, kitas – dieną prieš „Oblicus“ premjerą.

 

„Oblicus“ – jautrus, polifoniškas, hipnotizuojantis kūrinys, visapusiškai įtraukiantis stebėtoją ir iškeliantis žmogaus kaip individo, kaip santykių dalies bei meilės temas. Ieva ir Krišjanis sugeba įtaigiai perteikti intymų pasakojimą, tam pasitelkdami subtilius, tikslius, sakytum apskaičiuotus, judesius, Julijos Bondarenko (Jūlija Bondarenko) šviesų ir Karlio Tuonės (Kārlis Tone) garsų sintezę, o žiūrovai kviečiami liudyti ne linijinę istoriją, o emocinį kraštovaizdį, kuriame įvairių medijų ir kūnų darna byloja garsiau už žodžius.

Šokėjams iš lapų skaitant tekstus, savo meilės laiškų ištraukas, išnyra baimės ir pažadai saugoti vienam kitą, svarstymai apie sunkias darbo dienų pabaigas ir patogius vienas kito marškinėlius, taip pat prisipažinimai meilėje – šie jausmai tęsiasi net sapnuose. Pasibaigus dialogui, šviesa salėje užgęsta. Įtempęs klausą, išgirsti šokėjus judant grindimis, jų šnopavimą, traškančius sąnarius – kūrėjai leidžia žmonėms apsiprasti su tamsa. Suintensyvėjus kvėpavimui, girdint tą pačią judesių ritmiką, galop raudona šviesa prasklaido tamsą. 

Vizualinis spektaklio pasaulis konstruojamas iš dūmų ir raudonos šviesos. Šioji, tarsi trečiasis veikėjas, čia nėra vien dekoratyvus elementas – ji tampa emociniu leitmotyvu, perteikiančiu įtampą, pyktį, nuovargį, aistrą, ramybę. Dūmų sluoksnis, tarsi prislopinęs realybę, priverčia erdvę išskysti ir leidžia žiūrovui persikelti į tarpines būsenas, kuriose galioja kitos taisyklės.

Menininkų judesiai iš pradžių – tarsi dvi atskiros kalbos, mėginančios atrasti bendrą sintaksę, reginys protarpiais primena Williamo Forsythe’o ar Anne’os Teresos De Keersmaeker kūrybą. Muzikai greitėjant, greičiau juda ir šokėjų kūnai – ne chaotiškai, o ritmingai, it pagal tikslią choreografinę lygtį. Apima jausmas, kad stebime ne vien šokį, bet ir tam tikrą piešinį – gal net paralelę tarp dviejų gyvenimų, kurie ne visada dera, tačiau bando rasti bendrą vektorių. Kartais jie tiesiogine prasme sutampa – polifoniški judesiai sinchronizuojasi, atsiranda vientisas ritmas, dalijamasi judesio savybėmis.

Būtent ši – sinchronizuotų judesių – tema aptariamame „IevaKrish“ kūrinyje išreikšta bene stipriausiai. Subtiliomis detalėmis – apgalvotais rankų, kūno padėties pokyčiais, suskaičiuotais žingsniais, apskaičiuotomis trumpomis pauzėmis – šokėjai atskleidžia ne tik tai, kaip du žmonės susitinka, bet ir kaip jie mokosi būti drauge, išlaikyti individualumą, sykiu ieškodami bendros kalbos. Vienu momentu pasirodo visiškai nauja judesių kombinacija, tarytum būtų pasiektas naujas santykių etapas. Neapleidžia įspūdis, kad stebime poros kelionę per įvairias emocines būsenas: nuo įsimylėjimo iki konflikto, nuo pykčio iki susitaikymo, nuo atsiskyrimo iki grįžimo.

Įdomu tai, kad „Oblicus“ persiritus į antrą pusę vėl išnyra pradžioje matyti judesiai – jie integruojami su naujais. Panašiai kaip santykiuose, grįžtama prie to paties, bet su nauja patirtimi, naujomis emocijomis. Kūnai liudija laiką – praeitį, dabartį, galbūt net ateitį. 

Viena scena itin išsiskiria emociniu intensyvumu: judesiai iš kampuotų ir statiškų tampa švelnūs, plastiški, tarsi pyktį, ginčą keistų šilti jausmai, susitaikymas; tiesa, nepaisant kūrinio nuotaikos, šokėjai visada išlieka šalia. Tokia nuosekli emocinių etapų choreografija labai įtikinamai atskleidžia santykių dinamiką: žmonės gali skirtis, ginčytis, tačiau meilė – tas nekintamas centras, aplink kurį viskas sukasi – kaip planetos aplink savo ašį. 

Finalą lengvai galėjo sugadinti pigus triukas su šviesos šaltiniais ant rankų. Jeigu menininkų duetas būtų nusprendęs pasirodymą baigti toms švieselėms (Janio Bukovskio (Jānis Bukovskis) autorystė iš „Those Guys Lighting“) it jonvabaliams nakty sukant ratus aplink juos, tai tebūtų dar vienas Disney’aus vertas happy endingas. Vis dėlto pabaiga kitokia – žiūrovo žvilgsniui sekant šviesos šaltinius, šokėjai apsinuogina. Besisukant vienam aplink kitą, švieselėms priartėjus prie kūnų, tačiau niekada neprisilietus, drabužiai numetami ant žemės. Trumpa nuostabos akimirka stebėtojo veide, o paskiau – ramybė, lydinti lėtėjančius atlikėjus, rimstančią muziką, šviesas. Nuogumas, kuriame slypi šiltas apkabinimas, tirpsmas vienas kitame, skirtas ne mums, o scenoje esančiam duetui.

„Oblicus“ – ne tik šokio spektaklis, bet ir jausmų žemėlapis, pagal kurį kviečiama keliauti ne vien šviesai tamsoje jautriomis akimis, įsiklausančiomis ausimis, bet ir širdimi. Čia šokis tampa sakralus, beveik prilygsta transui. Pasikartojantys polifoniški judesiai, atmenantys menininkų meilę, panėšėja į maldą ar ritualą. Raudona šviesa išsisklaido, „jonvabaliai“ nusileidžia ant žemės, nuogi kūnai pasuka skirtingomis kryptimis, žiūrovas pasilieka sau – jau gerokai nutolęs nuo realybės, priartėjęs prie savosios meilės istorijos.

Tokių įtraukių darbų Latvijos šiuolaikinio šokio kloduose daugėja. Akivaizdu, kad šis menas išgyvena aktyvų augimo etapą, pasižymintį kūrybine įvairove, tarptautiniais ryšiais ir aiškiai bręstančia menine tapatybe. Jau šiandien aktyviai ruošiamasi kitiems metams, kai bus minimas šalies šiuolaikinio šokio trisdešimtmetis. Vienu iš šventės akcentų taps šokio namai, atversiantys duris Valmieroje. Nors ilgą laiką Latvijos šokio scena užsienyje buvo mažiau matoma nei Estijos ar Lietuvos, situacija keičiasi – tiek dėl jaunų, ambicingų choreografų, tokių kaip „IevaKrish“, tiek dėl institucinio palaikymo. Šalies mastu veikiantis Latvijos šokio informacijos centras, festivaliai „Laiks dejot“, „Horos“, „Homo Novus“, taip pat performanso erdvės – „Hanzas Perons“, Rygos cirko arena – prisideda prie nuoseklaus šio scenos meno augimo ir didesnio tarptautinio matomumo.

2025-08-07