Jokioje kultūros įstaigoje jūsų taip neapgaus kaip muzikiniame teatre. Prieš akis prožektorių šviesoje į sceną įplaukia grafienė: nėriniais dekoruota suknelė, plačiabrylė juoda skrybėlė, ant pečių krinta dvi šviesių plaukų sruogos. Laikysena, kostiumas ir grimas nedviprasmiškai sufleruoja, kad grafienė – brandi moteris, kaip ir parašyta spektaklio programėlėje, tris kartus išsiskyrusi ir vėl besidairanti vyro.

Jūs nė nenumanote, kad po solidžios grafienės įvaizdžiu iš tiesų dainuoja 29-erių juodaplaukė. Neatspėtumėte ir to, kad jos skrybėlė prieš mėnesį tebuvo spalvingas sombreras iš karnavalinių drabužių parduotuvės. Ir nė akimirkai nepagalvotumėte, kad likus minutei iki išėjimo į sceną ištaigingoji suknelė plyšo per siūlę, o dabar laikosi tik ant kelių paskubomis kostiumininkės įsegtų žiogelių.

Iliuzija gyvuoja tol, kol vyksta spektaklis. Vos nusileidus raudonai Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) uždangai, grafienė subyra į atskiras dalis: įplyšusi suknelė grįžta taisymams, buvęs sombreras atsiduria tamsioje skrybėlių saugykloje, o micelinis vanduo nuplauna raukšles ir suktą charakterį išduodančius skruostikaulių šešėlius.

„Linksmoji našlė“ (2025). Viktorija Zeilikovičiūtė – Valensjena, Žygimantas Galinis – Baronas Mirkas Cėta, Dainius Bervingis – Kromovas. Režisierė Viktorija Streiča, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Martyno Aleksos nuotrauka

Retas gali pamatyti, kaip iš tiesų atsiranda muzikinio teatro veikėjas. Iš tiesų solisto įkūnytas personažas – tik paskutinis iliuzijos etapas. Grafienės ir karininkai, figarai ir montekristai, imperatorės ir šrekai – visi jie gimsta ant muzikinio teatro siuvimo stalų, matavimų kambaryje, grimerių kėdėje priešais veidrodį. Kasdien čia plušantys įvairių sričių profesionalai, nematomieji teatro „iliuzionistai“, žino vieną mūsų silpnybę: esame linkę tikėti tuo, ką matome. Būtent todėl pirmiausia akį pagauna personažų išvaizda. Juk geras kostiumas, pasak užkulisių meistrų, žiūrovų akyse kartais vaidina daugiau nei solistas.

KUR GIMSTA TEATRO VEIKĖJAI

Personažo, sužibančio premjeros vakarą, kontūrai pradedami formuoti visai kitokioje, natūralioje saulės šviesoje. Platūs langai ir balta spalva – tai viršutiniame KVMT pastato aukšte įsikūrusi siuvykla. Į ją patenkama praeinant garsųjį stogo balkonėlį – garsųjį, nes jį tikrai atpažintumėte, jei sekate dizainerio Juozo Statkevičiaus instagramo istorijas. Baltos durys įmantria rankena atsiveria į koridorių, kurio gale – siuvykla su įvairiomis mašinomis, galybe medžiagų bei įrankių. Atskiroje patalpoje įrengtos skrybėlininkės dirbtuvės. Visam šiam fabrikui vadovauja mažame kabinete įsikūrusi Jolanta Lisicovienė. Ant jos stalo – segtuvas su naujausio spektaklio eskizais, medžiagų atraižomis ir audinių kodais.

„Pirmiausia gauname eskizus ir dailininko užduotį, – pasakoja siuvyklos koordinatorė Jolanta. – Viskas prasideda nuo vizijos – kaip turi atrodyti personažas, kokia jo stilistika. Tada su dailininke važiuojame į parduotuves, renkame medžiagas, žiūrime, kas geriausiai tinka. Paskui organizuojame matavimus, svarstome, ką reikia pataisyti, patrumpinti, praplatinti. Kostiumas nuolat transformuojamas, keičiasi net per repeticijas, kol tampa galutiniu, jau sceniniu variantu.“

Čia pat dirba ir teatro skrybėlininkė Inga Vaitkevičiūtė. „Muzikinis teatras visada garsėjo išskirtiniais galvos apdangalais“, – tvirtina ji, rodydama ant stovų kabančias damų, karininkų, džentelmenų skrybėles. Nors Ingos dirbtuvių durys veda į siuvyklą, jos profesinis pasaulis labai skiriasi nuo kolegių. „Itin daug technologinių sprendimų. Dizaineris gali nupiešti nepaprastai įdomią idėją, bet ne visada pagalvoja, kaip ją įgyvendinti. Tada ieškau išeities“, – priduria. Meistrė pasakoja kartais pradedanti nuo visiškai netikėto pagrindo – kad ir karnavalinių drabužių parduotuvėje rasto sombrero, kurį žingsnis po žingsnio paverčia puošniu damos galvos apdangalu.

Aukštu žemiau, kitoje pastato pusėje, kampiniame kambaryje su langais į Miesto sodą, personažus kuria grimerės, tarp jų ir Vaida Rimkutė. Čia keli mėnesiai iki premjeros vyksta bene įdomiausi eksperimentai, diskutuojama, kaip scenoje turėtų atrodyti veikėjo veidas ir plaukai. Dalis sprendimų priimama teatro salėje, kur repeticijų metu veikėjų išvaizda įvertinama prožektorių šviesoje.

Miuziklas „Sugar“ (2025). Žanas Voronovas – Džefris / Dafnė. Režisierius Andrius Žiurauskas, kostiumų ir grimo dailininkė Emilija Gutauskaitė. Donato Stankevičiaus nuotrauka

KUO DIRBTINIAU, TUO NATŪRALIAU

Spektaklių programėlėje įrašyti kostiumų dailininkai – neretai tik vizijos autoriai. Jiems nebūtina techniškai išmanyti, kaip sukurti personažo įvaizdį. Grimuojant svarbiausia ne originalumas, o daugeliui atpažįstami, stereotipiniai bruožai – juk mūsų smegenys automatiškai perskaito veidus. Šiuos dėsnius puikiai išmananti grimerė V. Rimkutė nedvejodama pasakytų, kaip turėtų atrodyti bet kurios operetės sukta, klastinga, strateguojanti dama: „Galima keisti antakių formą, pasiaurinti lūpas, patamsinti skruostus – tai suteikia griežtumo. Jeigu merginos charakteris švelnus, naudojamos šiltos spalvos, vengiama ryškumo. Tada veidas atrodo subtilesnis. Daug lemia ir spektaklyje vaizduojama epocha“, – aiškina specialistė.

Kad ant skirtingus bruožus turinčių veidų išgautų panašų rezultatą (juk vieną vaidmenį neretai atlieka keli artistai), grimeriams tenka adaptuoti savo schemas. Ypač jei vyresnius atlikėjus keičia jaunesni (taip nutiko su 1993 m. nesyk statyta ir vis dar rodoma operete „Šikšnosparnis“). „Kai pradėjau dirbti, – dalijasi Vaida, – teatre dar dainavo senosios kartos solistės Virginija Dirginčiūtė, Sabina Martinaitytė. Jų veido forma kitokia, be to, tada dar naudojom seną rusišką grimą. Dabar ateina jaunesni solistai, pasikeitė ir bruožai, ir kosmetikos priemonės.“

Ne visada pakanka nedidelių makiažinių pakeitimų. Vaida pasirausia geriausių pavyzdžių stalčiuje ir ištraukia nuotrauką, kurioje – pamiršta palaidoti susiraukšlėjusi juodadantė močiutė iš miuziklo „Adamsų šeimynėlė“. Jei reikėtų tokių autentiškų bruožų, nė viena KVMT solistė nepereitų atrankos. Įtikinama Adamsų močiutė gimsta pirmiausia grimo specialistų dėka: „Tai vadinama charakteriniu grimu, – sako V. Rimkutė. – Klijuojame raukšles, piešiame, dedame peruką, naudojame specialų dantų laką, kad dantys atrodytų išgedę.“ Rezultatas – hiperbolizuotai pasendinta šimtametė pelenų spalvos veidu su viena ant kitos užvirtusiomis raukšlėmis. Įdomu, kad bjaurios herojės vaidmuo ne visada atstumia: „Yra solisčių, kurios tokiu įvaizdžiu labai džiaugiasi“, – priduria Vaida.

Pribloškia ir tai, kad tiek Adamsų močiutei, tiek kitiems veikėjams grimo kambaryje skiriama stebėtinai mažai laiko – vos 10–15 minučių. Kūrybiniai sprendimai turi būti ne tik įtaigūs, bet ir lengvai atkartojami. Pavyzdžiui, šiuo metu gaminamos straubliukus primenančios Šreko ausys. Nors iki premjeros liko dar keli mėnesiai, jau ieškoma greitai uždedamos konstrukcijos iš silikono arba oro plastilino, o galbūt specialiai sukurtos žalios plikės. Tokios detalės retai gimsta viename teatro departamente – eksperimentiniai Šreko ausų modeliai guli ir skrybėlininkės dirbtuvėse.

Tiesa, tie ant radiatoriaus džiūstantys straubliukai neprilygsta animaciniame filmuke matomoms ausims. Tačiau vaidinant svarbiausia ne tikroviškumas, o įspūdis. „Artistai dainuoja, mimikuoja, todėl net barzda kiekvienam klijuojama skirtingai: vienam žemiau, kitam aukščiau. Iš arti gali atrodyti nenatūraliai, bet scenoje – gerai.“ Paklausus, ar žiūrovui matomi grimo triukai yra profesinė nesėkmė, Vaida tik nusišypso: „Kine kitaip – ten reikia paslėpti menkiausią detalę, kad nesimatytų dirbtinumo. O pas mus žiūrovas gali matyti, jog aktorius dėvi priklijuotą barzdą arba peruką. Tai normalu – juk čia teatras.“

Imrės Kálmáno operetė „Silva“ (2019). Ieva Goleckytė – Silva. Režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

ESKIZE VIENAIP – REALYBĖJE KITAIP

Grimas ir perukai – tik pirmas personažo sluoksnis. Nepakeičiami ir daugelio žiūrovų mėgstami muzikinio teatro kostiumai ne tik sufleruoja tam tikrą epochą ar veikėjo aplinką. Kaip skruostų ir antakių forma pabrėžia charakterio ypatybes, taip jas identifikuoti padeda kostiumo siluetas, spalvos, medžiagos, dekoras ir sukirpimas – priklausomai nuo spektaklio siužeto ir kostiumų dailininko vizijos.

Paklausta, kokias dizainerio savybes labiausiai vertina kostiumų siuvėjos, koordinatorė J. Lisicovienė nedvejodama atsako: „Konkretumą ir aiškų žinojimą, ko nori. Tada labai lengva dirbti. Yra dizainerių, kurie puikiai išmano ir stilistiką, ir techninį įgyvendinimą, tad paprastai turi savo gamybos ar mados linijas. Kiti visą kostiumo vaizdą laiko galvoje ir kuria tik gyvai. O siuvėjos per tiek metų išmoko kiekvieno piešinį paversti rea­liu drabužiu.“

Koordinatorei antrina viena iš siuvėjų: „Pamenu pirmus „Linksmosios našlės“ matavimus su J. Statkevičiumi. Suplanavome, kad viskas užtruks dešimt minučių. Galiausiai su soliste Gabriele Kuzmickaite primatavimuose stovėjome valandą! Juozukas viską dėliojo vietoje, tiesiai ant žmogaus.“

Neretai būna ir taip, kad dizaineriui tenka sumažinti savo lūkesčius. Lietuviška paradinė karininko kepurė gali pasirodyti vienas paprasčiausių galvos apdangalų, tačiau skrybėlininkė I. Vaitkevičiūtė mato netikėtai sudėtingą konstrukciją – formą laikančius šiaudelius, kelis odinius įklotus, standinimus, juostas. „Dailininkas sako norįs identiškos kepurės. Bet vieneto kaina – 150 eurų, o tokių reikia daug, pavyzdžiui, visam chorui. Todėl dažnai tenka ieškoti kompromiso, teatrinio varianto“, – pasakoja Inga.

Miuziklas „Adamsų šeimynėlė“ (2017). Akvilė Gerbenčiūtė – Mirtišė Adams, Raimondas Baranauskas – Gomesas Adamsas. Režisierė Viktorija Streiča, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

(NE)PRISITAIKANTIS KOSTIUMAS

Su grožiu ir estetika muzikinio teatro scenoje visada konkuruoja patogumas. Juk tai – miuzikluose ir operetėse daug šokančių ir judančių solistų prioritetas. Jį nuolat mini ir atliepti bando visų kostiumų ir grimo profesionalai. Vis dėlto, techniniai kompromisai – galimybė pasireikšti kūrybingumui ne rūbo išorėje, bet viduje. Pavyzdžiui, praskleidus vieną iš didžiulių miuzikle „Elizabeth“ dėvimų įspūdingų sijonų, galima pamatyti netikėtą vaizdą – siūlių, pamušalų, virvelių ir mazgų raizgalynę. Mat tam, kad drabužis būtų kuo patogesnis ir iš išorės atrodytų nepriekaištingai, neretai jį tenka kas kelis mėnesius taisyti. „Artistų kūnai keičiasi. Per pusmetį žmogus gali priaugti arba numesti net dešimt kilogramų, todėl kostiumus nuolat tenka koreguoti“, – dalijasi siuvyklos koordinatorė J. Lisicovienė.

Ryškiausiai individualaus pritaikymo problema atsiskleidžia kuriant galvos apdangalus. Švarką ar suknelę dar gali praplatinti arba susiaurinti, bet skrybėlės – ne. „Juk kiekvieno galvos forma skirtinga, – pasakoja skrybėlininkė Inga, kurios lentynoje, beje, galima rasti vieno KVMT solisto viršugalvio maketą. – Reikia atsižvelgti ir į plaukus, spektaklyje naudojamus perukus, šukuosenas. Žmogus gali turėti mažą galvą, bet didžiulį peruką – tada visa konstrukcija keičiasi.“

Kita vertus, ne viską galima pritaikyti prie artisto. „Sukurti kostiumą, kuris būtų ir labai gražus, ir visiškai patogus, beveik neįmanoma, – kalba viena iš siuvėjų. – Yra dailininkų, kurie itin vertina patogumą, bet yra ir tokių, kuriems svarbiausia vaizdas. Pavyzdžiui, J. Statkevičius labai mėgsta suvarstymus. Aišku, artistėms nepatogu. Jis sako: „Pakentėsite, turite atrodyti gražiai.“

ILIUZIJA, KURI LAIKOSI ANT ŽIOGELIO

Kai veikėjo apranga paruošta, ji keliauja į dviejuose aukštuose išsidėsčiusias KVMT vyrų ir moterų kostiumų saugyklas. Čia ant stelažų dviem lygiais sukabinti spalvingiausi rūbai ir jų dalys. Kai kurių scenoje matytų drabužių nė neatpažintume: tarsi debesėlis plaukiančios rokokinės suknelės – tiesios ir subliuškusios, o palubėje kabantys jų putlumą formuojantys posijoniniai paniers primena miltų maišus. Atmintinai kiekvieno šio frakų, suknelių ir batų pasaulio kertę žino moterų kostiumininkė Ekvelina Petravičienė ir vyrų kostiumininkė Vita Atlavinienė. Būtent jos su kolegėmis palydi veikėją į sceną.

Dorotis su prabangiai atrodančiais muzikinio teatro kostiumais – nemenkas iššūkis, ypač kai dauguma pasiūti iš tvirtų, ilgaamžių medžiagų. Lifto čia nėra, todėl išlygintus ir pataisytus drabužius tenka nešti į kiekvieną persirengimo kambarį. Komplektus, kartais sveriančius ir dešimt kilogramų, solistai dėvi iki šešių valandų.

Jei kostiumų kūrėjas nusprendžia naudoti autentiškus istorinių rūbų modelius, tenka padėti solistėms įsliuogti į keliasluoksnes barokines sukneles bei suveržtus XIX a. korsetus. Čia net įgudusioms kostiumininkėms prireikia pagalbos: „Reikia taip suveržti, kad ne kiekviena gali. Aš, pavyzdžiui, kartais nė neįtempiu pakankamai. Net vyrai sako, kad ne visada turi tiek jėgos“, – pasakoja Vita. Daugiausia pagalbos reikia miuzikle „Elizabeth“ ir operetėje „Linksmoji našlė“. „Pirmojoje drabužiai labai sunkūs ir paprasčiausiai jų labai daug, – tvirtina Ekvelina. – O antrajai J. Statkevičius sukūrė daug suvarstomų suknelių – jos formuoja siluetą, bet kol suverži…“

Būna ir taip, kad prieš pat žengiant į sceną plyšta rūbą prilaikiusi siūlė ar užtrauktukas. „Tada reikia čia pat susiūti ar susagstyti, – pasakoja Vita. – Viską rankomis, su žiogeliu. O ką darysi? Turėjome kolegę, kurios žiogeliais sutvirtinti kostiumai atlaikydavo visą spektaklį.“

Kartais ir pačioms kostiumininkėms tenka dalyvauti solistų transformacijoje – už poros metrų nuo scenos prožektorių šviesos, užkulisiuose, pagelbėti keičiant drabužį ar net… lytį. „Miuzikle „SUGAR“ (dar žinomame kaip „Džiaze tik merginos“ – aut. past.) reikėdavo per penkias minutes du pagrindinius solistus perrengti moterimis. Tai turbūt vienas sudėtingiausių dalykų“, – dalijasi Ekvelina.

Vis dėlto būtent jos pamato tą ypatingą momentą, kai artistas staiga virsta savo įkūnijamu veikėju: „Vieniems tai nutinka tik scenoje, – sako Vita. – O kiti vos apsirengę jau vaikšto kaip personažai. Man labai įsiminė baleto artistas, „Dezdemonoje“ vaidinantis Jagą. Vos tik apsivelka sceninius drabužius, kad ir valandą prieš spektaklį, tampa neatpažįstamas.“

„Linksmoji našlė“ (2025). Marija Arutiunova – Hana Glavari. Režisierė Viktorija Streiča, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Martyno Aleksos nuotrauka

PAKARTOJIMAS: Į SCENĄ VĖL ŽENGIA GRAFIENĖ

Kai kitą sykį KVMT pamatysite šviesiaplaukę grafienę nėriniais dekoruota suknele ir skrybėlaite, tikriausiai negalėsite nuspėti, kokia iš tiesų yra solistės plaukų spalva, kiek kartų taisytas jos kostiumas ar kas slepiasi po standžiu sijono siluetu. Teatro meistrų sukurta iliuzija tokia stipri, kad žiūrovas pamiršta realybę ir prieš akis regi tik personažą.

Tačiau perskaičius šį tekstą gali būti kiek sunkiau pamiršti, kas, grojant smagiai muzikai, vyksta užkulisiuose. Dabar nujausite, kad kur nors šalia scenos kaip tik stoviniuoja kostiumininkė su sauja žiogelių, pasiruošusi paskutinę minutę gelbėti įplyšusią siūlę. Galėsite spėti, kad po įspūdinga suknele slepiasi virvelių, pamušalų ir dygsnių raizgalynė. Svarstysite, ar ta plačiabrylė skrybėlė kadaise buvo pigus sombreras iš karnavalinių drabužių parduotuvės, ir įtarinėsite, kad scenoje matomo veikėjo geraširdiškumas buvo kruopščiai surežisuotas grimo bei matavimų kambariuose.

Gražiausia tai, kad net suprantant šį mechanizmą, teatro magija nesubyra, netgi tampa dar įspūdingesnė. Juk iš grimo, netikrų plaukų, paslėptų siūlių, kompromisų ir skubių pataisymų čia kas vakarą atgyja kostiumai, kurie kartais ima vaidinti patys.