Gabrielė Labanauskaitė – ne tik dramaturgė, bet ir žmogaus teisių aktyvistė, tad nenuostabu, kad savo kūryba ji siekia šviesti visuomenę socialinės nelygybės klausimais. Vienas jų – moterų diskriminacija. Tačiau kalbėsimės ne tik apie tai: aptarsime ir dramaturgijos vertinimą Lietuvoje, pačios G. Labanauskaitės kūrybą, jos procesus ir artėjančią premjerą.

Prieš metus „NeSustojusiai kultūrai“ duotame interviu, paklausta apie dėmesį dramaturgijai, sakėte, kad jo skiriama per mažai. Tai grindėte tuo, kad „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose ši teatro sritis įvertinama ne kasmet. Kaip, jūsų manymu, būtų galima pagerinti situaciją?

Sumenkusį dėmesį, arba skeptišką požiūrį, rodo ir mažėjantis dramaturgijai skirtų festivalių, dirbtuvių, profesionalių recenzijų skaičius. Pernai su teatralais Justu Terteliu ir Ieva Brike parengėme peticiją, prašydami, kad ši specialybė būtų gerbiama kaip ir visos kitos, o jai skirta nominacija „Auksiniuose scenos kryžiuose“ taptų kasmetinė. Peticiją pasirašė daugybė palaikančių žmonių. Taip pat labai prisidėjo Aleksandras Špilevojus, asmeniškai kalbėdamas su tuomečiu kultūros ministru. Be to, per apdovanojimus 2024-aisiais jis viešai išsakė nusivylimą, kad dramaturgai liko neįvertinti. Po kurio laiko mus pakvietė į posėdį Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje. Ten svarstėme, kaip spręsti šį opų klausimą. Nors išgirdau kontroversiškų nuomonių, tačiau esu labai dėkinga, kad į mūsų prašymą buvo atsižvelgta ir šiais metais į apdovanojimus dramaturgijos kategorija sugrįžo. Žinoma, situacija priklauso ne tik nuo „Auksinių scenos kryžių“, bet tai vieni iš svarbiausių teatro apdovanojimų ir ignoruoti juose dramaturgus – nepagarbu. Tikiuosi, kad ši nominacija pagaliau taps nuolatinė.

Dar vienas didelis pokytis: 2019 m. tuometėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), dabar jau jos Nacionalinėje kino mokykloje, parengta nauja studijų programa – kino dramaturgija.

Be to, esu linkusi spręsti problemas veiksmais ir pati. Bent jau tiek, kiek galiu. Taip gimė kartu su studentais organizuojamas pjesių skaitymo festivalis – kūrybinė laboratorija „Dramokratija“. Džiaugiuosi, kad yra „Versmė“, Dalios Tamulevičiūtės konkursas, tačiau norisi daugiau iniciatyvų, suteikiančių galimybę autoriams augti, skleisti jų kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Minėtame interviu nuskambėjo ir kita įdomi mintis: „Vis dar neturime tik lietuvių dramaturgijai skirto teatro ar specialios erdvės.“ Suprantama, kad norisi būti įvertintai vietinių režisierių, bet pagal jūsų dramas spektakliai statomi ir už gimtinės ribų (neseniai grįžote iš savo pjesės „Kraujo broliai“ repeticijų Niujorke). Kur būti pastebėtai jums svarbiau – Lietuvoje ar užsienyje?

Mano karjera prasidėjo nuo pastatymų Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje. Sakyčiau, tai ne visai tipinė situacija, nes dažniausiai žmonės pradeda savoje šalyje, o vėliau, jeigu viskas gerai, jų kūryba sklinda plačiau. Mano atveju buvo atvirkščiai. Prieš koronavirusą vėl padaugėjo bendradarbiavimo su užsienio teatrais, paskui viskas sustojo – keli projektai pasibaigus antrajai pandemijos bangai įvyko, o keli taip ir liko idėjomis. Komentuodama dabartinę savo kūrybos situaciją sakyčiau, kad pastatymų čia ir kitose šalyse santykis apylygis. Tai džiugina, nes man svarbūs abu kontekstai. Man patinka gyventi ir dirbti Lietuvoje. Turime turtingą ir įvairialypę teatro bendruomenę, esu jos narė. Tačiau taip pat svarbu kūryba ir bendradarbiavimas su įvairiais menininkais, menininkėmis ir užsienyje. Taip ne tik skleidi žinią apie lietuvių dramaturgiją, jos kontekstą, bet ir išlendi iš uždaro rato, pamatai, kas svarbu pasauliui – ar tai, kas aktualu mums, aktualu ir kitur. Pavyzdžiui, 2011 m. rašydama „Kraujo brolius“ galvojau, kad pjesėje bus nagrinėjamos tik Lietuvoje opios problemos (homofobija, rasizmas, antisemitizmas ir t. t.) – kitaip tariant, kad užsieniečiams tai nebus aktualu. Tačiau spektaklių pagal šią pjesę jau pastatyta Latvijoje, Ispanijoje, Argentinoje, o dabar kuriamas ir Niujorke. Baisu, kad istorija kartoja savo klaidas ir panašūs iššūkiai vėl kyla net ir demokratiškose Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Monikos Penkutės nuotrauka

Ką įvardintumėte kaip šiuolaikinę lietuvių dramą rašančių moterų branduolį? Kuo jis skiriasi nuo vyriškojo?

Būsiu subjektyvi. Manau, kad paliko rėžį Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba, labai įsiminė poetinė, magiškojo realizmo kalba. Žaviuosi Daivos Čepauskaitės plačiu temų spektru, jos pjesės dinamiškos, įvairialypės, išjaustos ne tik iš dramaturginės, bet ir iš aktorinės perspektyvos. Save turbūt priskirčiau tarpinei linijai tarp šios ir jaunesnės kartos. Daugiausia kalbu apie žmogaus teises, socialinę nelygybę, mėgstu derinti prozą su poezija, slengą. Daug rašau operai – tai bendra su už mane kiek jaunesne Vaiva Grainyte. Žaviuosi ironija jos kūryboje, išgryninta forma, tekstų lakoniškumu. Toliau – panašaus amžiaus, bet savo mąstymu atskira moterų, merginų, LMTA studijavusių kino dramaturgiją, karta. Jai priklauso Birutė Kapustinskaitė, gebanti jautriai nagrinėti santykius, ypatingai mamos ir dukters, mamos ir sūnaus linijas. Taip pat – Teklė Kavtaradzė, aktyviai dirbanti tiek kaip pjesių autorė, tiek kaip spektaklių dramaturgė. Iš dar jaunesnių įvardinčiau Virginiją Rimkaitę, tiksliai ir užbaigtai vystančią temas, svarbu nepamiršti ne visiems žinomų, bet talentingų Uršulės Toleikytės ir Indrės Bručkutės. Talentingų moterų kūrėjų yra ir daugiau: kai tik galiu, rekomenduoju pjeses bei jų autores kūrybos ieškančioms režisierėms ar režisieriams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – man svarbu moterų solidarumas ir viena kitos palaikymas.

Kalbant apie dramaturgių ir dramaturgų skirtumus, atrodo, kad moterims labiau būdinga bendradarbiauti. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra pavyzdžių, kai bendradarbiauja kelios autorės arba viena dramaturgė, kita režisierė, bet tos ribos tarsi išsitrina ir kuriama labai demokratiškai: nėra tokių griežtų hierarchinių galios principų kaip tarp vyresnės kartos vyrų. Visgi galia ir toliau priklauso vyrams. Jie dominuoja didžiausiose teatrų scenose.

Gal pastebite temų, problemų, aktualių, pavyzdžiui, Žemaitės ar kurios kitos autorės kartai ir šiandien kuriančioms dramaturgėms?

Mano galva, šiuolaikinė moterų dramaturgija nuo vyrų skiriasi tuo, kad dažniau nagrinėja žmonių santykius, socialines temas, jose yra daugiau veikėjų moterų. Ryškėja feministiniai motyvai. Tada, aišku, pasiseka ir aktorėms – jos gauna daugiau pagrindinių vaidmenų. Tokias pjeses dažniau renkasi moterys režisierės arba neheteroseksualūs vyrai režisieriai. Moterims tiek anksčiau, tiek dabar ypač rūpi žmonių santykiai, tarpusavio ryšys, jos siekia atspindėti laikmečio socialinę aplinką – tai paralelės su Žemaitės kūryba. Nors pjesės nebūtinai yra dokumentinės, tačiau labai koreliuoja su esama realybe. Vyrai neretai mėgsta imtis istorinių, epinių, „didelių“ pasakojimų, o mes dažniau žvelgiame į kasdienybę pro padidinimo stiklą, fiksuojame detales, akimirkas. Kitaip tariant, mūsų kūryboje daugiau intymumo. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl moterų pjesių pastatymams parenkamos mažesnės, kamerinės salės.

2013-ais viename interviu piktinotės, kad Lietuvoje nėra teatro dramaturgijos studijų. Kaip pati tapote dramaturge? Kokių žinių, pastangų reikalavo ir tebereikalauja pjesių rašymas?

Buvau savamokslė, kuriai pasisekė: iš esmės visas žinias susilipdžiau iš įvairiausių patirčių, dirbtuvių, trumpų mokymų. Įgūdžius tobulinau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kai pradėjau studijuoti teatrologijos doktorantūrą ir rašyti disertaciją „Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje“, perskaičiau daugybę pjesių, teorinių straipsnių ir knygų. Esu dėkinga savo darbo vadovei prof. Aušrai Martišiūtei-Linartienei, taip pat jaučiančiai didelę meilę lietuvių dramaturgijai, parašiusiai ne vieną veikalą šia tema, įkvėpusiai mane nerti giliau ir aprėpti kiek įmanoma platesnį tyrinėjimų lauką. Labai padėjo kelis mėnesius trukusi stažuotė vienoje didžiausių pasaulio bibliotekų – Britų bibliotekoje Londone. Turėjau prieigą prie įvairiausių šaltinių visame pasaulyje, tad daug skaičiau, spausdinau, skenavau, tiesiog rinkau medžiagą, kad vėliau galėčiau ramiai „apdoroti“. Dirbdama kitose šalyse, dalyvaudama teatro simpoziumuose, suvažiavimuose, susipažinau su dramaturgėmis ir dramaturgais, kurie atvėrė dar platesnį dramaturgijos kontekstą.

Kalbėdama apie teatrui tinkamiausią literatūrą, esate sakiusi: „Teatro atžvilgiu varomoji jėga yra konfliktas, dažniausiai vystomas kanonine struktūra ir pasibaigiantis kulminacija. Tačiau toks teatras ir jį aptarnaujanti dramaturgija jau seniai manęs nebedomina, norisi ieškoti naujų išraiškos formų ir atrasti ypatingą, savitą dramos teksto santykį su veiksmu scenoje.“ Ar pavyko pasiekti tikslą?

Kaip įdomu išgirsti savo pamąstymus, išsakytus prieš dvylika metų! Nežinau, ar pavyko. Ko gero, vis dar ieškau. Kanoninė struktūra yra orientuota į kulminaciją ir iš dalies siejasi su patriarchatu, su tam tikra menine erekcija, išsprogimu, įtampos užkėlimu. Vien jau dėl to ieškau kitokių formų ir nuolat žaidžiu. Kulminacija – viena efektyviausių priemonių sudominti žiūrovą, išlaikyti jo dėmesį, tačiau nesistengiu struktūros automatiškai kreipti jos link, veikiau sąmoningai svarstau, ar kulminacija visada reikalinga, ar naudingiau jos atsisakyti, kokios dar yra kūrybos ir buvimo scenoje galimybės. Kiekvienas atvejis – unikalus, tad reikia ieškoti atskiros prieigos. Taigi sakyčiau, kad vis dar ieškau. O tai darydama, naudojuosi ir klasikinės dramaturgijos principais, bet stengiuosi derinti įvairius elementus, suprasti, ką kūriniui suteikia vienoks ar kitoks sprendimas.

Monikos Penkutės nuotrauka

Kuriate ne tik dramas, bet ir inscenizacijas. Kaip prieinate prie tokių kūrybinių avantiūrų?

O, jas rašyti man labai patinka, dažniausiai į šį nuotykį leidžiuosi, kai pakviečia režisierės ar režisieriai. Netrukus imsiuosi „beveik inscenizacijos“, kurią Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, statys režisierė Greta Štiormer. Sakau „beveik inscenizacija“, nes atsispirsime nuo jau egzistuojančio kūrinio – „Rugiuose prie bedugnės“, bet keliausime nauju, nepramintu taku. Spektaklio „L. yra S.“, kuris rodomas Vilniaus mažajame teatre, pjesė gimė panašiu būdu: kadaise susižavėjau Williamo Shakespeareʼo tragedija „Karalius Lyras“ ir pradėjau fantazuoti, kokia galėtų būti Lyro gyvenimo priešistorė – tragikomedijoje nieko neminima apie jo vaikystę arba meilės romanus. Taigi pradėjau: kas, jeigu jam būtų aštuoniolika ir jis gyventų šiais laikais? Su „L. yra S.“ prisiliečiau prie anuomet dar besiformuojančio, dabar jau išpopuliarėjusio žanro, kažko tarp šiuolaikinės adaptacijos ir visai naujos pjesės. Veikėjai – nauji, jų santykiai – išgalvoti, aplinkybės ir leksika – šiuolaikiškos, tačiau yra daug intertekstų, citatų iš „Karalius Lyro“ ir originalios režisūrinės interpretacijos scenoje.

Kas visgi įdomiau pačiai: kurti naują siužetą ar pritaikyti jau egzistuojančius kūrinius teatrui? Su kokiais sunkumais, o galbūt ir malonumais, susiduriate užsiimdama tiek vienu, tiek kitu?

Įdomu ir tas, ir tas. Rašant inscenizacijas ar adaptacijas atkrenta daug galvos skausmo dėl turinio, kas kada turėtų įvykti, kokie veikėjai ir taip toliau. Turi medžiagą (įdomią istoriją, romaną ar kitokios formos turinį) ir vienintelis tavo uždavinys – įtraukiai, tinkamai aktualizuoti ją scenoje. Tam tikra prasme jaučiuosi kaip vertėja. Galima ir daugiau eksperimentuoti šitoje srityje, bet kartais, jeigu tiesiog tvarkingai „išverti“ kūrinį į teatro kalbą, tai jau gali būti paveiku ir pakankama. Taip nutiko su „Mechanine širdimi“, Artūro Areimos statyta Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) – sakyčiau, ten buvo daugiau dramaturgijos amato pritaikymo scenoje nei autorinės kūrybos.

Rašyti inscenizacijas man lengviau, o dirbant prie visiškai naujos pjesės, procesas, aišku, ilgesnis. Jo metu patiriu ne tik autorinės kūrybos malonumą, bet ir susiduriu su sprendimų duobėmis. Žinoma, yra ir kitų aspektų: nemažai laiko reikia paskirti siužeto išvystymui, veikėjų atrankai, atsakymams į klausimus, kas, kodėl, kaip, kada turėtų įvykti ir būti, laiko ir erdvės išdėstymui, žodžiu, visiems esminiams naratyvo konstravimo principams, bet tai irgi uždega, yra be galo įdomu.

Tada laukia kolektyvinis etapas: teksto išbandymas per repeticijas, redagavimas, tam tikrų vietų, kurios dėl įvairių priežasčių scenoje suveikia ne iki galo, perrašymas.

Kad ir ką rašyčiau, labiausiai vertinu galimybę įgyti naujos patirties, kai su spektaklio komanda kuriame bendrą audinį.

Tapusi teatrologijos mokslų daktare, į dramos teoriją ėmėte žvelgti iš dviejų perspektyvų – ją ne tik dėstote studentams, bet, kaip esate prasitarusi, taikote ir savo kūryboje. Ar tarp jūsų pjesių, sukurtų iki ir po to, būtų galima brėžti ribą?

Ir taip, ir ne. Žinios suteikia teorinį pagrindą, taigi gali nuspėti, koks bus rezultatas. Be to, taip sutaupai daug laiko sau ir visai komandai. Antra vertus, atrodo, kad turėdamas mažiau žinių, eksperimentuodamas, gauni daugiau laisvės. Tai priklauso ir nuo pomėgių, ir nuo rašytojos asmenybės tipo. Save vadinčiau architekte, kuriai, prieš planuojant kambarių skaičių ir kas kur gyvens, svarbus namo pagrindas, karkasas, medžiagos. Iš savo mokymų rašyti patirties pastebėjau, kad kai teorija susiguli, tarp jos ir kūrybinių paieškų atsiranda simbiozė. Pavyzdžiui, „Kraujo broliuose“, kuriuos parašiau antrus trečius metus studijuodama doktorantūroje, nemažai žaidžiu laiku. Kartais naratologijos žinias pasitelkdavau kaip eksperimentų aikštelę: „Aha, o jeigu taip pabandyčiau, o jeigu taip pabandyčiau…“ Visgi nepasakyčiau, kad yra aiški riba tarp to, kaip rašiau iki studijų, ir kaip dabar.

Disertacijoje nagrinėjote ir savo pjeses. Vis dar tuo užsiimate? Ar, žvelgdama į savo tekstus kaip mokslininkė, gebate atsiriboti nuo autorystės? O gal nė nebandote?

Manau, šios dalys labai susijusios. Kadaise konsultuodama Vilniaus dailės akademijos doktorantą dėl meninės dalies sakiau: kaip akademikė mąstyčiau taip, o kaip menininkė – taip. Tada jis paklausė, kaip atskiriu tas dvi asmenybes. Pagalvojau, kad tai, ko gero, yra tos pačios asmenybės subdalys, kurios viena kitą papildo, veikia išvien – čia tik iliuzija, kad vienu metu mąstau tik akademiškai arba tik kūrybiškai. Dabar net šiek tiek juokinga ir nebesistengiu atskirti savo pasaulio suvokimo būdų.

O nagrinėti asmeninę kūrybą tenka nuolat – rašant, atsakant į klausimus per interviu, ją aptariant su studentais ar aktoriais, per konferencijas, teatro suvažiavimus. Smagu, kad gali būti sykiu ir menininkė, ir akademikė.

Esate savikritiška?

Įvairiai matau savo kūrybą – ir tai, ką joje būtų galima patobulinti, pataisyti, ir tai, kuo esu patenkinta. Ypač džiaugiuosi, kai scenoje gerai veikia sumanyti principai. „Kraujo broliai“ irgi buvo viena iš tokių dramų, kur galėjau pasitikrinti: „Aha, visose šalyse, kur ji buvo statyta, per liūdnas scenas žmonėms liūdna, per juokingas ir jiems juokinga.“ Žodžiu, tinkamai viską sustygavus, mechanizmas veikia ir visiškai kitame kontekste. Kartais tenka aukoti vieną aspektą dėl kito. Galiu papasakoti apie NKDT statytą spektaklį „Žalgirės“. Pjesėje nagrinėjama moterų galia priimti savo gyvenimo sprendimus (su kuo turėti santykius, ar gimdyti vaikus, ar kurti šeimą ir t. t.). Viskas perteikiama per LGBT+ moterų mėgėjų krepšinio komandos prizmę. Pirmiausia komediją rašiau Švedijai, ji vadinosi „Aliaska“ ir buvo žymiai radikalesnė, eksperimentiškesnė, o Lietuvai ją perrašiau, „suminkštinau“, išbraukiau daug intelektualių feministinių pasvarstymų, pridėjau daugiau veiksmo. Kodėl tai padariau? Švedų nereikia šviesti apie feminizmo pagrindus, ten šiomis temomis galima diskutuoti sudėtingesniu lygmeniu, nors problemų vis dar egzistuoja. Norėjau, kad spektaklis būtų suprantamas ir lietuviams, neišgąsdintų savo radikalumu, labiau supažindintų ir edukuotų, kokia Lietuvoje moterų situacija tiek sporte, tiek LGBT+ bendruomenėje. Taigi esmė išliko, bet išraiška stipriai pasikeitė.

Nuo „Žalgirių“ pastatymo NKDT praėjo aštuoneri metai. Galbūt per tą laiką moterų padėties klausimais įvyko reikšmingų pokyčių?

Norėčiau pasidžiaugti, kad greitai bus įtvirtintas partnerystės įstatymas, leisiantis įteisinti tos pačios lyties asmenų santykius. Jis nėra tobulas, bet tai pirmas žingsnis link demokratiškesnių vertybių. Taip pat džiaugiuosi, kad moterys vis dar gali pačios spręsti, ar gimdyti, ar nutraukti nėštumą, kad jos nėra vien tik reprodukciniai inkilėliai, už kurias sprendžia seimūnai. Man atrodo, labai svarbu atminti, kad laisvė nėra duotybė. Labai daug dalykų tenka įsteigti, priminti, veikti kartu, kad tai taptų realybe. Tai galioja ir kalbant apie dramaturgų vertinimą Lietuvoje. Grįždama prie įstatymų pridursiu, kad norėčiau rašyti pjesę, padedančią prevencijai prieš smurtą moterų atžvilgiu.

Tikiuosi, kad „Žalgirės“ bent kažkiek prisidėjo prie didesnės tolerancijos. Tą komediją pamatė daug žmonių, kurie į spektaklį apie neheteroseksualias moteris nebūtų atėję – juos pirmiausia suviliojo sportas. Atsimenu, prieš spektaklio premjerą buvo skandalas dėl dviejų besibučiuojančių moterų plakato Laisvės alėjoje – keletas miestiečių piktinosi, neva tai nepadoru, nepageidautina, kenkia vaikams, todėl jį reikia nukabinti. Jie nesusimąstė, kad bučinys simbolizuoja meilę. Suprantu, kad daliai visuomenės būtų patogiau tiesiog ištrinti kitokius žmones, bet taip elgdamiesi iškreiptume pasaulį ir meluotume patys sau. Man atrodo, aplinka keičiasi, daugėja tolerancijos. Ir nors jaunoji karta situaciją vertina kitaip, ateitis priklauso ir nuo politikų valios.

Turbūt jau supratote, kad veikiu ne tik kaip menininkė, dramaturgė, bet ir kaip žmogaus teisių aktyvistė. Man svarbu tekstais prisidėti prie visuomenės švietimo. Jeigu ne pasaulyje, tai bent jau Lietuvoje, aplink mus. Norėčiau, kad mano kūryba skatintų susimąstyti, diskutuoti temomis, kurias vis dar nutylime, laikome neaktualiomis. Siekiu atkreipti dėmesį į žmones, kurie lieka paraštėse, nes Lietuvoje dar ne visi gali jaustis lygiaverčiai.