Su Klaipėdos dramos teatro aktore Digna Kulionyte pasikalbėti norėjau jau seniai – vien jos nepaprastai turtingas aktorinis kelias scenoje yra intriga. Tik 26-eri, o jau įkūnijo ir Ofeliją, ir Dezdemoną, ir Džuljetą! Pernai įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia aktorė už Mašą „Žuvėdroje“ (režisierius Jokūbas Brazys) bei tyrinėtojos Dignos ir Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „LOST LOST LOST“ (režisierius Michałas Borczuchas).

Digna – Oskaro Koršunovo kurso aktorė, žengusi į sceną su jaunatviška jėga, įsimenanti žiūrovui ir po vienintelio pasirodymo. Jau dabar jos vaidmenų bagažas verčia kilstelėti antakius ir retoriškai paklausti: o kas toliau?

Susitikome gana ankstyvą ūkanoto rudens šeštadienio rytą tylioje teatro fojė. Pokalbis buvo ilgas, nuoširdus, šiltas. Scenoje Digna žavi aktoriniu maksimalizmu, o kalbantis stebino savianalizė, racionalus požiūris į kūrybą, atvirumas ir… Molėtų linija. Smagu girdėti pasakojant apie žmones, kurių pavardžių skambesys toks pats, kaip ir mano vaikystės kaimynų…

Pokalbį pradėjome nuo naujausio jos vaidmens – Morgo darbuotojos Nauberto Jasinsko spektaklyje „Sugrįžimas“: veiksmas vyksta iki sterilumo estetizuotame morge, o pasakojimas baigiamas lavono prievartavimo scena.

Šis spektaklis žiūrovams nepatogus, jauti, kaip muistosi arba sėdi visiškai sustingę, net ir mūsų komandos nariai sutinka, kad stebėti kai kurias scenas nejauku. Darbo procesas buvo ypač įdomus, nes režisierius rinkosi novatoriškas raiškos formas. Scenoje ne kalbame, tik sinchroniškai žiopčiojame pagal mūsų balsų įrašą. Labai smalsu, kaip tai veikia žiūrovą. Pasirodo, ta fonograma davė papildomą sintetikos efektą ir jis nėra pasyvus. Vienintelis matytas spektaklis, kuriame naudojamas šis elementas, – to paties režisieriaus „Bowel“.

„Sugrįžimas“ – dar vienas Klaipėdos dramos teatro spektaklis apie mirtį. Iš eilės net kelios premjeros sukasi apie pabaigos ašį. O kūrėjai – labai jauni ir dažniausiai dar nėra patyrę mirties artumo, realumo. Ir tada ši tema tampa netgi labai patogi, tarsi automatiškai leidžia spektakliui įgyti prasmės.

„Sugrįžimas“ labiau siejasi su meile, užgimusia po mirties. Per pastaruosius metus mano pačios požiūris labai pasikeitė mirčiai prisilietus ir priminus apie gyvenimo laikinumą. Pajutau jai didžiulę pagarbą.

Dabar laukia kitas spektaklis, jo medžiaga yra dar sunkesnė, destruktyvi, gausi žiaurumo, su tokio svorio vaidmeniu teks susirungti tikriausiai pirmą kartą. Režisieriaus klausiau, kodėl norėjo tai statyti, tikėdamasi išgirsti, jog visas tas žiaurumas jam atrodo prasmingas, jis įžvelgia šviesą, bent jos krislelį. Iš tikrųjų skauda tada, kai matau, kad žmogus siekia meilės taip, kaip moka, klysdamas ar naikindamas, nori mylėt, tik nežino – kaip. „Romeo ir Džuljeta“ irgi neišvengia šios temos, pjesė byloja apie gyvenimą ir meilę mirties fone. Bet po Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džuljetos“ mane aplankydavo šviesa ir lengvumas, verkiau, nes jie visgi susitiko ir bus kartu, tik ne šiame, o pomirtiniame pasaulyje. 

Digna, esate laiminga aktorė: 26 metų, o jau suvaidinote Džuljetą, Dezdemoną, Ofeliją – pagrindinius Shakespeare’o moterų vaidmenis, Mašą – Jokūbo Brazio pastatytoje Antono Čechovo „Žuvėdroje“.

Taip, tikrai esu apdovanota! Gali būti labai talentingas, bet talentą atskleidžia tik darbas. Reikia ir talento, ir sėkmės, ir darbo. 

O kas gi lemia, kad svarbiausi, klasikiniai scenos vaidmenys atitenka jums? 

Pavyzdžiui, Ofelija spektaklyje „Requiem“ tapau todėl, kad dalyvavau režisieriaus Dmitrijaus Krymovo aktorinio meistriškumo dirbtuvėse Klaipėdos dramos teatre. Jis davė užduotį kūnui, tekstą, panašiai kaip per stojamąjį egzaminą. Ir jeigu nori vaidmens, turi pasinaudoti duotu tuo vienu šansu, atiduoti visą energiją. Režisieriui svarbu pamatyti, kad aktorius girdi, mato, pasitiki. O atvykusi į lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz meistriškumo dirbtuves tiesiai pasakiau, kad labai norėčiau su ja dirbti. Ir dabar vaidinu jos spektaklyje „Meilė“ Klaipėdos dramos teatre personažę Tylioji be amžiaus (mirties įvaizdis). O su J. Braziu mokėmės viename kurse, kuriam vadovavo Oskaras Koršunovas. 

Bendraujame pirmą kartą ir matau didelį kontrastą su sceniniu įvaizdžiu. Akivaizdu, išsaugojote savyje vidinį vaiką ir išoriškai esate panaši į mergaitę. Scenoje nebijote būti pažeidžiama. O konkurencijos teatre nejaučiate? Juk visi aktoriai svajoja apie didelius vaidmenis.

Niekas nedraudžia aktoriui sakyti, kad nori dirbti su kokiu nors režisieriumi. Sveika konkurencija tikrai visada būna. Aplink mane labai daug stiprių moterų aktorių, mokausi iš jų. Ir tėtis man sakydavo, kad visada distanciją mokykloje bėgčiau su greitesniu už save. Gal jo neaplenksiu, bet savo laiką pagerinsiu.

Esate sportiška?

Buvau aktyvus vaikas, mėgau karstytis po medžius, žaisti gaudynes ar važinėtis riedučiais, riedlente, paspirtuku, dviračiu. Mokykloje irgi mėgau sportuoti, dalyvaudavau lengvosios atletikos rungtynėse. Lankiau ir muzikos mokyklą, ir rankinio treniruotes, ir Molėtų kultūros centro teatro studiją „Remarka“ pas Jolantą Žalalienę. Vidinį vaiką būtent Jolanta man padėjo atverti, ugdyti ir nepaleisti. Leido suprasti, kad galima jį savyje turėti. 

Ar užcementuoti jį, ar leisti sau būti daugiau leidžiančiam, pažeidžiamam, atviram, jautriam?

Taip. Kartais leisti sau būti ir naiviam. 

Ir žiauriam, nes vaikai žiaurūs dėl patirties neturėjimo?

Suaugusieji moka apsimesti, o vaikai – ne. Todėl vaikiški spektakliai sudėtingas žanras – jeigu vaikams neįdomu, nusisuks nuo scenos. Suaugęs iš mandagumo gali pasėdėti, pakentėti, paploti arba tyliai pakilti ir išeiti iš salės. Tokį žiūrovo atvirumą mielai priimu – kam jam gaišti savo laiką.

Bet pasitaiko ir labai netaktiškų situacijų. Šviežiausia ir nemaloniausia patirtis buvo rodant „Žuvėdrą“ gastrolėse nedideliame Lietuvos mieste, kai finale salėje pasigirdo „Panoramos“ transliacija iš telefono. Tai nepagarba aktoriui ir visiems žiūrovams. Teatras – kolektyvinis patyrimas, žiūrovas kartu kuria teatrą. Teatras iš viso įvyksta net ne scenoje, o kažkur tarp žiūrovo ir scenos – vaizduotėje. 

Žiūrovas yra ir įkrova aktoriui. Ir kartais jauti, kad dar nepritraukei jo dėmesio, dar dialogas neužsimezgė, o kitą kartą, kad jau šis tas užsimezgė ir dabar svarbiausia nepaleisti jo. Todėl kiekvienas spektaklis kiek skiriasi. Mes, aktoriai, kiekvieną kartą į teatrą ateiname vis kitokie: su skirtinga nuotaika, skirtinga fizine savijauta, gyvenimiškais rūpesčiais. Lygiai taip pat ir žiūrovas, bet abu ateinam ir susitinkam savo noru, aktorius, palikdamas savo gyvenimą už durų, siekia apgauti, o žiūrovas siekia būti apgautas. Esu išsikėlusi sau tikslą per daug nepataikauti žiūrovui, bet kartu norisi su juo ir žaisti. Manipuliuojame savo jausmais, patyrimais, juslėmis – viskuo. Žiūrovas pats nusprendžia, kiek pasiduoda tai manipuliacijai ir kiek – ne. 

Kalbate idealistiškai. Premjerinis profesionalų spektaklis kartais labai skiriasi nuo vaidinamo jau dešimtą ar šimtąjį kartą. Matai negyvą, „atidirbtą“ spektaklį. Ir gali būti nuoširdumu, gyva energija paveikianti patirtis mėgėjų teatre, kuri nurungia profesionalų ledą. Ar visada galima saugiai pasislėpti už profesionalumo?

Taip, scenoje turi būti čia ir dabar. Ir jeigu nėra tos energijos, scena negyva. Ją nužudo aktoriaus žinojimas, kas ir kaip bus toliau, o didžiausias aktoriaus „žudikas“ yra patogumas ir įsitikinimas, kad apskritai viską jau žino. Leisk sau nežinoti. Apgauk save. Apgauk partnerį. Tai nėra lengva. Matematikos mokytojas kartą nupiešė apskritimą ir pasakė: „Visa, ką žinau, yra apskritime, o visa, ko nežinau, yra už apskritimo, ir kuo labiau didėja mano žinojimo ratas, tuo labiau didėja ir nežinojimo riba.“ Patys brangiausi partneriai man tie, kurie iš tikrųjų mato ir girdi scenoje, tada yra galimybė užgimti magiškajam čia ir dabar. 

Kuriais savo scenos partneriais labiausiai pasitikite? 

Atrandu vis daugiau partnerių, su kuriais, atrodo, kvėpuoju vienu ritmu. Bet, savaime suprantama, pirmiausia tai kurso draugai.

Koršunovo mokykla scenoje aiškiai jaučiama. Jo ugdytiniai išsiskiria iš kitų, nes yra, kaip sakote, čia ir dabar. Ši mokykla reikalauja ne tik profesinės meistrystės, bet ir atsivėrimo negailint savęs. J. Brazio spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ labai aiškiai matėsi, kad jūsų trijų ansamblis (Digna, Džiugas Grinys ir Saulius Ambrozaitis) ne tik labai profesionalus, bet ir atviras patirčiai ir žiūrovui. Jaučiau jūsų jėgą.

Taip, mums scenoje lengva susikalbėti, nes mokėmės, augome, pažinome vieni kitus ketverius metus, vedami tų pačių mokytojų – O. Koršunovo, Dariaus Meškausko ir Viktorijos Kuodytės. Toks susikalbėjimas yra ir su kitais jų mokiniais. 

Kuo ypatinga ta mokykla, leidžianti scenoje atskleisti savo potencialą? 

Man jos pagrindas yra ta frazė: tik nebijodamas būti, gali būti. Darius vis primindavo: scenoje esi įdomus tik tiek, kiek esi negailestingas pats sau. Scena gyva dėl drąsos veikti, neiti paviršiumi. Beje, pastebėjau, kad studentų kūrybiškumas ir bebaimiškumas įkvepia profesionalus. Jeigu aktorius tik pajaučia, kad apsivelia patogumu, jam reikia peržiūrėti studentų darbų, nes jie nebijo klysti. Reikia įsikvėpti iš tų jaunų žmonių gaivališkumo, jėgos. Jie tikrai atiduoda viską, kad užliptų į scenos kalną. 

Bet aktoriai pavargsta? 

Net ir jauni žmonės pavargsta. Aš, pavyzdžiui, labai bijau kartojimosi. Ir dar labiau gal – pajusti…

Patogumą?

Tikriausiai. Patogumą ir nežinojimą, kaip jo išvengti. Pačiai neįdomu žiūrėti tokį teatrą ir nenoriu būti tokio teatro dalimi. Todėl būtina ilsėtis, reikia pauzių, kad galėtum prisipildyti. 

Ilsėtis fiziškai, psichologiškai ar ilsėtis darant pauzes scenoje?

Ilsėtis ir fiziškai, ir psichologiškai laisvomis valandomis, dienomis, savaitėmis arba atėjus ilgesnėms pauzėms, o kartais jas pasirinkti ir padaryti sąmoningai pačiam. Reikia duoti sau laiko prisipildyti, nes neatsitraukiant imama šaudyti tuščiais šoviniais. Deja, ir pati negaliu pasigirti gebėjimu ilsėtis. Bet mokausi.

Bet neturite pauzių. 

Žinau, kad jos ateis.

Dabar jūsų aukso amžius. Turite viską: jaunystę, talentą, režisierius, teatrą, pagrindinius vaidmenis. Tačiau visa praeina. Kyla klausimas apie aktoriaus profesijos išskirtinumą. Kokią svarbą turi tai, kas nuo žmogaus nepriklauso, ką jis atsineša gimdamas. Ypač kalbant apie moteris scenoje. Scena vertina grožį, nes talentui suteikia magnetizmo?

Grožis labai subjektyvus. Vieniems vieni dalykai patrauklūs, kitiems – kiti. Net nežinau, kas yra tas grožis, bet, manau, magnetizmas eina iš vidaus. Stengiuosi žmogų vertinti ne pagal išvaizdą, o pažinti jo vidų. 

Jūsų labai stiprūs šeimos ryšiai. Keletą kartų paminėjote tėvus. 

Tikrai taip! Jaučiu labai stiprų ryšį su šeima, gimtaisiais Molėtais ir ten gyvenančiais žmonėmis.

Iš tikrųjų nemažai molėtiškių stoja į LMTA mokytis aktorinio meistriškumo. Kas tai lemia?

Stoja ir įstoja. Manau, dėl to „kalta“ J. Žalalienės teatro studija „Remarka“. Ten išmokau pamatinių dalykų: gerbti, mylėti tuos žmonės, su kuriais einu į sceną, būti komanda. Jolanta studijos nariams yra teatro mama – priima ateinančius atvira širdimi. Bendraujame iki šiol. 

Turėjau tapti gydytoja, mokiausi chemiją, fiziką, biologiją. Kartą sėdėjau gimnazijos valgykloje ir kaliau Mendelejevo lentelę, priėjo Jolanta ir jai pasakiau: „Galvoju, gal pabandyti į aktorinį stoti.“ – „Tai aišku, – pritarė Jolanta, – pabandyk.“ Nuvažiavau per atvirų durų dienas pirmą kartą į LMTA apsižiūrėti, išėjau su stipriu jausmu, kad noriu čia būti! 

Mama, linkėdama man visko, kas geriausia, bandė paaiškinti, kokia nelengva aktoriaus duona, bet, matydama pasiryžimą, leido spręsti pačiai. Išties pasisekė, nes neturėjau įrodinėti šeimai, kad galiu būti aktorė. Tėvai visada manimi tikėjo.

Aktoriaus, kaip scenos žmogaus, profesija labai negailestinga ir pavojinga tuo, kad esi visiškas savo kūno įkaitas. Juk daugelį kitų darbų gali atlikti ir tada, kai nesi geriausios formos. Ar jaučiate ir kaip priimate tą pažeidžiamumą?

Taip, jaučiu, todėl tenka ypač rūpintis savo kūnu ir sveikata. Bet ir sportininkėms, šokėjoms ar balerinoms taip pat. 

Balerinos į pensiją išeina 40-ies, sportininkai – dar anksčiau.

Taip, aktorius lieka scenoje ilgai. Pasitaiko visokių traumų ir per repeticijas, ir per spektaklius. Todėl itin svarbu nepraleisti apšilimo, būti susikaupusiai, scenoje yra ir daug technikos – esu patyrusi galvos traumą: per repeticiją užkrito sunki konstrukcija. 

Kaip stiprinate savo kūną, ar lieka laiko grožio procedūroms?

Tobula, jei galiu pradėti rytą baseine. Prieš spektaklį visada stengiuosi apšilti. Užsiimu aktoriniais trenažais, kurie padeda sąmoningai valdyti, pažinti kūną, ieškoti naujų galimybių ir ugdyti vaizduotę. Jeigu aktoriaus kūną palygintume su muzikos instrumentu, tai pavadinčiau instrumento derinimu, kad jis scenoje galėtų tobulai skambėti. Grožiui neskiriu daug dėmesio, bet kartais, be abejo, mėgstu pasilepinti kokiomis nors procedūromis. Labiau rūpinuosi savo sveikata. Aktorius turi būti disciplinuotas, nes priešingu atveju gali labai išsiderinti. 

Jūsų vaidmenys sunkūs, reikalaujantys specialaus fizinio pasiruošimo. Atostogaudama Molėtuose, užuot karštą vasaros dieną atsipalaidavusi prie ežero, jūs ruošiatės spektakliui „Requiem“ (jūsų Ofelija nuskęsta tikrame didžiuliame akvariume) – atliekate pratimus, kaip ilgiau išbūti po vandeniu.

Su vandeniu pavyko susidraugauti tik atradusi ramybę. Jei mintys chaotiškos, po vandeniu neišbūsi. Nardymo treniruotės buvo visiškai naujas puslapis. Jos išmokė suimti save į rankas. Po vandeniu lieki tik tu su savo mintimis ir širdies plakimu. Gavau ir gyvenimiškų pamokų, nes per daug skubu, lekiu, viską greit darau, rankos dreba, širdis daužosi, visa įsiaudrinusi. Nardydama išmokau sulėtėti ir nurimti, kontroliuoti savo nervų sistemą. 

Vienu metu labai intensyviai dirbate su išties skirtingais režisieriais: O. Koršunovu, J. Braziu, A. Duda-Gracz, M. Borczuchu, D. Krymovu, Adomu Juška. Kaip sekasi persijungti?

Kiekvieną spektaklį pradedu nuo balto lapo. Kartais iš pradžių net atrodo, kad nebemoku vaidinti. Visi režisieriai turi savo metodus ir braižą, svarbiausia būti psichologiškai lanksčiam, mokėti prisitaikyti, gebėti klausytis ir leisti būti vedamam režisieriaus. Gera dirbti su tais, kurie tikslus įgyvendina aktoriaus nelaužydami ir negriaudami.

O kaip jaučiatės po spektaklio? Ramiai užmiegate?

Dažniausiai po spektaklio grįžtu pėsčiomis. Išėjusią iš teatro įžemina buitis: reikia išvesti šunį, pavalgyti, įsiklausau į kūną – ko jam norėtųsi ir ar nieko neskauda. Su mintimis irgi panašiai: smegenys dirba nuolat, neužmiega, juk pasąmonė viską priima už gryną pinigą ir nepasakysi, kad čia buvo tik spektaklis. Analizuoji, kas pavyko, kodėl nepavyko, ką galėsiu padaryti geriau. Kūnui lengviau paleisti patirtis, o jam aprimus, nurimsta ir protas. Spektaklyje „Meilė“ mano personažė visą laiką būna susimetusi į kuprą, tad reikia prasitampyti, nusiprausti netikrą kraują, kuriuo būnu aplieta, po „Žuvėdros“ norisi tiesiog tyliai pasėdėti. 

Šiuolaikinis aktorius, baigęs LMTA, gauna visą arsenalą priemonių, kurios leidžia ne tik įeiti į vaidmenį, bet ir iš jo išeiti, destruktyvios mintys nepersikelia į asmeninį gyvenimą. Dabar Lietuvos teatre mažiau bohemiško gyvenimo, mažiau savinaikos?

Tikiuosi. Suprantu, kad esu burbule žmonių, kurie stengiasi gyventi švariai, domisi psichologija. Apskritai daugiau kalbamės, su kolegomis esame atviri, daug empatijos, jaučiu, kad rūpime vieni kitiems.

Diktatoriškas, kankinantis aktorių režisieriaus tipas – jau praeitis?

Drįsčiau sakyti, kad taip, o jeigu atsiranda situacijų, kurios pažeidžia, peržengia žmogiškumo ir darbo ribas, atsiranda vis daugiau aktorių, kurie to netoleruoja ir pasako: „Ne, taip nebus.“ 

Atlikote ir keletą vaidmenų kine?

Pirmoji mano patirtis kine buvo studijuojant pirmame akademijos kurse. Vaidinau Mariją, vieną iš caro Romanovo dukterų „Netflix“ seriale. Vėliau teko filmuotis Algimanto Puipos filme „Sinefilija“ ir sausį ekranuose pasirodysiančiame „Vidurnakčio seanse“, režisieriaus Igno Miškinio filme „Pietinia kronikos“, kurio premjera jau visai čia pat, sausio 24 dieną. Taip pat netrukus pasirodys dar keletas trumpo metro filmų.

Studijos LMTA jus paruošė ir kinui? 

Taip, akademijoje buvo ir kino vaidybos paskaitų, nuotoliniu būdu dirbome su dėstytojais iš Amerikos. Bet tikroji patirtis įgaunama tik kino aikštelėje. Man patinka dirbti kine, tai tam tikra prasme matematika, „melas“ milimetrų tikslumu, nes kamera tave seka lyg per mikroskopą, parodydama kiekvieną mirktelėjimą, gestą, įkvėpimą. Ir labai matyti, kai blogai meluoji. 

Kaip aktoriai pildo save: knygomis, filmais, kelionėmis, bendravimu?

Kartais save papildai stebėdamas gatvėje žmones, žiūrėdamas į dangų, jūrą ar medžius. Be abejo, reikia knygų, produktyvaus bendravimo. Žiūriu filmus, kiek gero lietuviško kino yra ir vis statoma, iš kurio galima įkvėpti, labai mėgstu Yorgą Lanthymą, Martiną Scorsesę, Paolo Sorrentino, su nekantrumu laukiu Quentino Tarantino paskutinio filmo. Taip pat svarbūs spektakliai. 

Scenoje man tenka vaidinti žiaurius dalykus. Bet viliuosi, kad žiūrovas išeis įkvėptas gyventi, svajoti, o ne mirti. Kai pradėjome su J. Braziu dirbti prie „Storo sąsiuvinio“, kuriame vaidinu Kiškio lūpą – tokia karo našlaitės pravardė, prasidėjo karas Ukrainoje. Ir man šitos mergaitės vaidmuo yra tiesiog malda ir atnašavimas už visas tas mergaites, kurios gyvena kare… 

Beveik visi didieji klasikos vaidmenys atlikti, o ką dar norėtumėte scenoje įkūnyti?

Konkretaus vaidmens neturiu galvoje, bet svajoju apie sodrią, stiprią dramaturgiją ir moters vaidmenį joje, kuris leistų ieškoti ir atrasti naujas savo puses bei spalvas. 

2024-12-16