Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. programos dalis „Focus Lituanie“ baigėsi. Per šį laikotarpį tiek visko vyko, kad buvo sunku rasti laiko prisėsti ir situaciją apmąstyti giliau. Renginių sūkuriui rimstant ir didžiajai Lietuvos programai Paryžiuje artėjant prie pabaigos, metas atidžiau pažvelgti į mūsų šalies scenos menų pristatymą Prancūzijoje. Man pačiam, didelės dalies „Focus Lituanie“ rodytų spektaklių tėvynėje nemačiusiam, tai buvo puiki proga po beveik ketverių metų iš naujo pažinti Lietuvos teatrą. Juk, kai palikau Vilnių, mūsų valstybės teatrų horizontas atrodė kitaip. Dabar ryškiausi kūrėjai buvo dar tik bebaigiantys studijas ar pastatę pirmuosius spektaklius. Taigi, kokia toji prancūzus pasiekusi Lietuvos scena?

Grįžęs kelioms dienoms, savaitei ar ilgesniam laiko tarpui, visada stengdavausi išlaikyti Lietuvos teatro pulso pojūtį, bet pastaruoju metu buvau kiek nuo jo atitolęs ir nostalgiškai prisimindavau praeities kūrinius, šmėkštelinčius tik retsykiais. Neneigsiu, esu linkęs tiek prie vadinamosios lietuviškos klasikos, sujungiančios simbolių kalbą ir enfant terrible režisūrinių peilių aštrumą, tiek prie šokiruoti savo atvirumu, kartais – net tiesmukumu (gerąja prasme) linkusio naujojo teatro. Tad, jau persikėlęs į Frankfurtą prie Maino ir apšerkšnijusį rytą rašydamas šį straipsnį, noriu pažvelgti į antrąją minėtą kategoriją. 

Pradėkime nuo Eglės Švedkauskaitės ir jos spektaklio „Fossilia“, kuris savo estetika bei režisūrine mintimi yra jungtis tarp to, ką matydavau dar gyvendamas Vilniuje, ir to, ką šį rudenį išvydau Paryžiuje. Ne veltui jis atidarė Lietuvos teatro programą. Spektaklio recenzijų Lietuvoje, kaip ir Prancūzijoje, netrūko ir jos didžiąja dalimi yra pozityvios, todėl neverta dar kartą mikroskopiškai tyrinėti kūrinio. Verčiau pažvelkime į jo ir prancūzų žiūrovų santykį. Ką dažnas jų žino apie Sibirą, išskirtų, suluošintų šeimų istorijas, sunaikintą tautos intelektualinį branduolį, stalinistinę politiką? Ką nors paviršutiniško, o gal tik pačius pavadinimus. Švedkauskaitė ryšiui su publika užmegzti pasirenka šeimos temą. Tokių santykių mechanika pažįstama visiems; šeimos paslaptis išsiaiškinti knieti ir prancūzams, kurie galbūt ieško savo aristokratiškų, o gal – kultūrinių šaknų. Kitaip tariant, istorijos. Taigi, jau turime du raktus. Trečiasis – kolonializmo, kaip rūkas tvyrančio scenoje, motyvas. Atrodo, dar visai neseniai aiškinant mūsų tautos istoriją šią sąvoką pradėta vartoti ir Lietuvoje, o prancūzams ji puikiai pažįstama. Taigi režisierė, laipsniškai lipdydama Lietuvos trauminės patirties pasakojimą, pasitelkdama vienos šeimos istoriją, randa kelią į prancūzų širdis.

O kurgi minėtoji jungtis tarp praeities ir dabarties? Tai – jausena. Visų pirma – scenoje esančio objekto svarba (scenografė Ona Juciūtė), „Fossilios“ kūrybinei komandai padedanti sukonstruoti įsivaizduojamybę. Minimalizmas, būdingas ir „Sporto grupei“ (apie ją – truputį vėliau), leidžia kūrinį paversti universaliu. Regime kamerą, ledo lytį, banginio kaulus bei archeologine virvine tvorele apvedžiotus namo kontūrus. Būtent akivaizdžiai simbolistiniai sprendimai priartina Švedkauskaitės kūrybą prie to, ką buvo įprasta matyti anksčiau, bet drauge režisierė pasiūlo naujų elementų, pavyzdžiui, kamerą, inspiruojančią kartkartėmis iškylančią kinematografinę vaidybą, kai labiau norisi susikoncentruoti į objektyvo fiksuojamą vaizdą, o ne scenos realybę. Tuomet atsiranda du planai: veiksmas scenoje protarpiais virsta tarytum užkadriniu, o tai, kas turi būti parodyta, – filmu. Tai žingsnis į naują, „tiesioginę“ tikrovę, sakančią „štai, taip yra iš tikrųjų“, o toks režisūrinis sprendimas tartum apibendrina spektaklio žanrą, artimą dokumentikai. Tad galima sakyti, kad Švedkauskaitė prancūzų auditorijai pasiūlė ne tik Lietuvos traumos istoriją, bet ir naują būdą pažvelgti į ją – sąlyginai dokumentinį filmą in the making (šiuo metu kuriamą). Taip ir atsiskleidė esminė spektaklio tema – jaunosios kartos santykis su tautos trauma. „Fossilia“ suponuoja Lietuvos novatoriškumą ir žengimą tolyn, ne tik nepamirštant praeities, bet ją išgyvenant, suvokiant, reziumuojant ir padarant išvadas, po kurių galima judėti pirmyn, geresnio gyvenimo link.

Istoriškumas, dokumentika ir artėjimas prie naujo valstybės gyvenimo etapo būdingi ir Karolio Kaupinio kūriniui „Radvila Darius, Vytauto“. Prancūzų įvardintas kaip ciné-concert (kino koncertas), šis darbas leidžia per ironijos prizmę pažvelgti į valstybę, kuri dar tik gimsta. Kiekvienam lietuviui iškart akivaizdu, kaip toli buvo nueita, o prancūzas, matęs ir „Fossilią“, netruks pastebėti, kokius etapus šalis turėjo įveikti bei kaip įspūdingai ji vystosi. Juk šiandien Lietuva jau baigia susilyginti su Šiaurės ir Vakarų partneriais, o tam tikrais aspektais galbūt net juos lenkia. Kaupinio kūrinį, kurį, kaip ir Švedkauskaitės atveju, regėjau pirmą sykį, galima vertinti kaip pozityvią provokaciją ir akstiną patirti praeitį. Spektaklis – lyg tavo paties prisiminimas. Tai įspūdingas pasiekimas, ypač atsižvelgiant į faktą, jog tais laikais dar net nebuvau gimęs. Darau prielaidą, kad panašiai jautėsi ir prancūzai – autorius pasiūlė svetimą atsiminimą ir įsodino jį į prancūziškas smegenis.

Režisierius pasitelkė man iki šiol nematytą scenos meno koncepciją, su kuria tikrai nebuvau susipažinęs iki išvykdamas iš Lietuvos. Visgi šiuo atveju svarbu pažvelgti ne į koncepcijos kitoniškumą, bet ir į puikų programos sudarymą – atrodo, kad Švedkauskaitė žengia pirmą žingsnį, o Kaupinis judesį pratęsia. Abu kūriniai apibrėžia Lietuvos trauminį laiką, jį dokumentuoja ir permąsto. Būtent permąstymo aktas ir yra didysis skirtumas, įvykęs pastaraisiais metais. Jis neįtikėtinai svarbus kuriant distanciją su trauma ir ją priėmus judant tolyn. Tai nebėra priminimas apie skausmingus potyrius, jų analizė ar kova prieš agresorių, bet žvilgsnis iš naujos perspektyvos. Dokumentinis ir intelektinis veiksmas čia tarytum psichologinės terapijos seansų paskutinioji dalis, kai problema yra įsisąmoninta ir pradedama judėti pirmyn, gyventi be pykčio jai, tačiau su empatija, siekiant, kad daugiau tai nepasikartotų. Aišku, šiandienos kontekste pykčio bei baimės šešėliai vėl grįžta, bet su jais kovojama proaktyviai, numatant penkis ėjimus į priekį. Vienas iš šios kovos būdų ir yra „minkštoji galia“ – kultūra, kuri geba save transformuoti priimdama tradicijas, traumas, bet kartu su jomis juda tolyn ir padariusi išvadas lipdo naują visuomenę, gyvenančią ir vaikštančią aukštai iškelta galva.

Apie naują visuomenę kalba „Sporto grupė“. Gabrielė Labanauskaitė, Gailė Griciūtė bei Viktorija Damerell šiuo spektakliu lyg taria: „Sveiki atvykę į šiandieną, puikus naujas pasaulis nėra tobulas.“ Taip, tai skaudus dūris tikėjusiems idealiu rytojumi, tačiau, kaip ir komunizmo saulė, kuri niekada nepatekėjo, tobula visuomenė neegzistuoja. Atsiranda ydų, naujų siekių, socialinio spaudimo, kūno kulto šizofrenijos. Visa tai it per ašaras ir išjuokia kūrybinė komanda (minėtąjį niuansą atskleidžia išskirtiniai sporto treniruoklių-muzikos instrumentų garsai). „Haksliškas pasaulis, išties“, – galima apibendrinti pasibaigus performansui. Scenoje – mūsų visuomenės dabartinis etapas ir juodasis kraštutinumas: žingsnis per toli, kai įvyksta atotrūkis nuo bendruomenės ir susikuriama ego celė. Tokioje aplinkoje klesti nutautėjimas bei asimiliacija, sakoma: „Noriu būti kaip visi ir taip pat – unikalus.“ Kūnas bei kūniškumas užima visą erdvę, ir būtent į šią tragediją neria „Sporto grupės“ autorės.  

Tai erdvė, kurioje dar nesu buvęs. Atsimenu, dirbdamas Valstybiniame jaunimo teatre per Gintaro Varno „Puikaus naujo pasaulio“ peržiūrą į sąlyginį „Sporto grupės“ pasaulį žvelgiau kaip į tolimą, o gal net neįmanomą ateitį, kuri dėl kokios nors kliūties netaps tikrove. Deja, trys lietuvių kūrėjos lapkritį Paryžiui pranešė: šis pasaulis jau atėjo ir mes esame jo dalis. Tai – kasdienybė. Ne, tai ne „amerikonų“ pasaulis ar kas nors Vakaruose, tai Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir t. t. Tad ką daryti? Kaip problemą spręsti? Sunku pasakyti, atsakymų nėra. Galbūt tik vienas – nepamiršti savęs; kalbu ne vien apie tautiškumą, kultūrą, namus, bet ir apie savitumą, kurio formavimas šiandien kažkuriuo metu dažnai nutrūksta. Kodėl? Nebelieka vaizduotės, o jos vietą užima vizualai, randasi gyvos patirties stoka.

Čia ir atkeliaujame į imersinį šokio kūrinį-protestą, siūlomą Agnietės Lisičkinaitės. Jos darbas „Hands Up“ yra realybės simuliacija, dar įtaigesnė nei Lukaszo Twarkowskio „Respublika“, Vilniaus kino klasteryje stebinusi savo įtraukumu. Režisierė aštriu, tiesmuku dūriu išverčia visuomenės vidurius ir beda pirštą į susiskaldymą. Tai – konceptualusis menas, kurį sunku susprausti į rėmus. Tai – išraiška pykčio ir nevilties šiame pasaulyje, kuriame mums lieka tik tikėjimas, kad aukštyn iškeltos rankos ir stojimas krūtine prieš iššūkius, vidinius ar išorinius priešus yra būdas būti. 

Būtent taip tarytum užsidaro visuomenės vystymosi ciklas ir tenka klausti – kas toliau? Nuo Sibiro taigos atkeliavome į kultūros centrą – Paryžių – ir nebijome ne tik pasakyti, kad esame, bet dar ir prancūzams parodyti, jog jų socialinė situacija toli gražu ne tobula. Ši drąsa bei progresas problemų sprendimo ir kovos už save atžvilgiu džiugina; gal bendruomenės gali vėl suartėti, susivienyti, siekti to paties tikslo – taikos ir ramybės? Galbūt, tačiau mūsų visuomenės augimo lygmenys skirtingi, todėl susiskaldymas natūralus, kaip ir bet kur kitur. 

Tokioje situacijoje belieka tikėtis vieno – jungtinio platesnės perspektyvos matymo, kad nenutiktų taip, kaip šį lapkritį, kai „New York Times“ skelbė: „Lietuvoje valdžią ima antisemitai.“ Mūsų teatras gali prisidėti prie apsisaugojimo nuo tokių ateities klaidų. Reikia nenustoti kurti ir nesupanašėti, judant tolesnio ,,vakarėjimo“ link. 

2024-12-16