Lauros Kutkaitės pirmajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) „Sirenų tyla“ mitologija susipynė su dokumentiniais aktorių pasakojimais iš teatro gyvenimo. Spektaklis pelnė pagrindinį 2022 m. Europos jaunųjų režisierių festivalio „Fast Forward“ prizą. Įkvėpta apdovanojimo, L. Kutkaitė sukūrė spektaklį Dresdene, kūrinys „Teiresijo krūtis“ pernai pasirodė LNDT scenoje, o šiemet kartu su Meno ir mokslo laboratorija pristatė premjerą „Tremolo“. Tačiau šįkart su Laura susitikome pasikalbėti ne apie jos kūrybą, o apie festivalio „Theatertreffen“ tarptautiniame forume Berlyne metu užsimezgusią draugystę su kūrėja iš Nepalo, kur režisierė praėjusį rudenį dalyvavo kūrybinėje stažuotėje.

Laura Kutkaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pradėkime nuo Tavo kelionės priešistorės. Kas paskatino vykti į Nepalą ir ar žinojai, ko galima tikėtis iš šios kelionės?

2023 m. kartu su 31 scenos menų kūrėju iš viso pasaulio buvau pakviesta dalyvauti festivalio „Theatertreffen“ tarptautiniame forume Berlyne, Vokietijoje. Tai buvo intensyvi patirtis, netrūko dirbtuvių, diskusijų, susitikimų su menininkais ir kasdienės teatrinės programos stebėjimo. Būtent ten susipažinau su Akanchha Karki – teatro režisiere ir aktore iš Katmandu, Nepalo. Tuo metu dar nesvarstėme apie galimybę bendradarbiauti ateityje, juolab kad susitikimas vyko visiškai kitame kontekste. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmas žingsnis link didesnių pokyčių mano profesiniame kelyje.

Antruoju žingsniu laikyčiau savo sprendimą sukurti performatyvią paskaitą apie moterų seksualinį malonumą. Esu daug keliavusi po Europą, stebėjusi ir patyrusi įvairiausių teatro formų, tačiau jau kurį laiką jaučiau, kad noriu iššūkio – patirties, kuri praplėstų mano pažinimo lauką ir suteiktų naujų perspektyvų. Tada ir kilo mintis išplėsti savo akiratį, keliaujant į visiškai kitą kultūrinę aplinką. Paklausiau Akanchhos apie galimybę atvykti ir, mano nuostabai, ji atsakė, kad kaip tik ketino kreiptis į mane dėl bendradarbiavimo. Priėmiau tai kaip gerą ženklą ir nusprendžiau teikti prašymą Lietuvos kultūros tarybai skirti mobilumo stipendiją kūrybinei stažuotei teatro kolektyve „Katha Ghera“ Katmandu, Nepale. Stipendiją gavau po antro paraiškos teikimo.

„Katha Ghera“ yra Akanchhos įkurtas kolektyvas, veikiantis jos pačios įsteigtame „Kausi“ teatre. Tai erdvė, kuri ne tik suteikia sceną meninėms idėjoms, bet ir veikia kaip atvira platforma socialiniams bei politiškai svarbiems klausimams nagrinėti. Tuo pačiu metu susiklostė dar viena svarbi aplinkybė – Latvijos meno akademija Rygoje pakvietė mane vesti dirbtuves studentams mano pačios pasirinkta tematika. Po šios patirties supratau, kad turiu pakankamai įrankių gilintis į savo tyrinėjamas temas dar plačiau, net jei tai reikš staigų šuolį į naują kultūrinę ir meninės raiškos aplinką.

Suprantama, buvo nerimo: žinodama, kad leisiuosi į visiškai kitokią kultūrą, supratau, kad ne tik kaip kūrėja, bet ir kaip asmuo susidursiu su rimtais iššūkiais. Akanchha man patarė: „Nesitikėk nieko. Neturėk jokių lūkesčių. Viskas yra kitaip, nei įsivaizduoji. Atvyksi ir pati viską pamatysi.“ Nusprendžiau ja pasitikėti ir laikytis šio principo – nekelti sau išankstinių nuostatų ir tiesiog priimti patirtį tokią, kokia ji bus. Po Nepalo stengiuosi ir, manau, neblogai sugebu šį principą taikyti ir kasdieniame gyvenime. Tai didelė dovana.

Esu labai dėkinga festivaliui „Theatertreffen“, suvedusiam mane su Akanchha ir atvėrusiam naujų galimybių. Beje, kiek žinau, kiti du menininkai, su kuriais susipažinome tame pačiame festivalyje – vienas iš Šveicarijos, kitas iš Filipinų, taip pat neseniai susibūrė bendram kūrybiniam projektui. Tai įrodo, kad tokie susitikimai gali vesti prie netikėtų ir reikšmingų bendradarbiavimų.

Nusikelkime į pirmąsias dienas Nepale. Kokius aplinkos, visuomenės aspektus pirmiausia išskyrei pati sau? Kaip tai transformavosi bėgant laikui?

Oro uoste mane pasitiko Akanchha, pasipuošusi šventiniu sariu, ir iškart pasakė, kad keistai jaučiasi čia jį vilkėdama ir kad negalvočiau, jog žmonės taip rengiasi kasdien. Įsėdome į jos tėvų automobilį, jie man su džiaugsmu papasakojo, kad susipažino tuometėje Sovietų Sąjungoje, Kyjive. Pasirodo, anksčiau sovietai labai daug investavo į edukaciją Nepale. Vis dėlto stengiausi per daug nesivelti į šį pokalbį, nes ir pačioje Lietuvoje girdžiu užtektinai nostalgijos sovietams, nenorėjau to klausytis dar ir čia, o ypač tik ką sutikusi šiuos žmones. Važiuojant visų pirma pastebėjau neįtikėtinai chaotišką eismą, kas porą metrų susitelkusius milžiniškus elektros laidų lizdus, lyg juos 50 metrų aukštyje būtų sukrovusios elektrinės varnos, ir nuolatinį triukšmą, kuriame automobilių ir mopedų sig­nalai buvo viena iš bendravimo priemonių. Atvykau tiesiai į svarbiausią jų festivalį – „Dashain“. Tai didžiausia metų šventė, kurios metu susiburia šeimos, kai kur aukojamos ožkos ir kiti gyvuliai, vyksta daugybė ritualų, žmonės priima palaiminimus ir simbolinį vokelį iš vyresniųjų.

Akanchha pakvietė mane prisijungti ir aplankyti jos vyro, aktoriaus ir režisieriaus Sudamo CK, tėvus, gyvenančius tikrame Nepalo kaime, į kurio pusę vyksta tik vietinis autobusas. Verta paminėti, kad jis labai skiriasi nuo turistams skirtų transporto priemonių. Taigi vos atvykusi į Nepalą, kitą dieną iš sostinės jau vykau į kaimą. Vienu didžiausių iššūkių šiame krašte man tapo asmeninės erdvės, kurią labai vertinu, trūkumas. Buvo sunku susitaikyti su tuo, kad kelios kūno dalys nuolat lietėsi prie kitų žmonių, o kartais nepažįstami keleiviai atsiremdavo galva į mano petį ir užsnūsdavo, bet buvo ir labai gražių, pasakiškų akimirkų: autobuse visą kelionę laikiau ant rankų mažutį kūdikį, kad jo mamai būtų lengviau. Vienas epizodas mane mažumėlę sukrėtė: dvimetis berniukas liepė mamai stotis, kai ši atsisėdo ant autobuso grindų, nes nebeturėjo jėgų stovėti, ir ji tiesiog pakluso. Tokios akimirkos atskleidė gilesnius socialinius reiškinius – Nepale stipriai įsišakniję patriarchaliniai modeliai, pagal kuriuos moterys turi gimdyti tol, kol susilauks berniuko. Nenuostabu, kad jiems nuolaidžiaujama, ir vien dėl to, kad gimė berniukais, jie laikomi savotiškais princais.

Atvykome į mažą miestelį, paskui laukė dar 30-ies minučių kelionė motoroleriu aukštyn kalnais. Kelionė autobusu mane lengvai šokiravo – jaučiausi lyg nusikėlusi į laikus, kurių pati negyvenau, bet apie juos skaičiau ar girdėjau. Turėjau keliauti motoroleriu kartu su Sudamo tėvu, nes Akanchha su vyru norėjo atsilikti, kad galėtų slapta surūkyti cigaretę. Nepale moterys viešai negali rūkyti – visuomenės akyse tai laikoma amoraliu elgesiu, nebent joms jau per 60-dešimt. Be to, negalėjau laikytis už jo pečių, nes tai būtų nepriimtina, todėl iš paskutiniųjų stengiausi išlaikyti pusiausvyrą ir nenulėkti nuo kelio, o tai buvo labai sunku. Kai atvykome iki Sudamo tėvų namų, kaimynai paminėjo, kad ant to kelio, kuriuo ką tik atvažiavome, prieš kelias valandas gulėjo tigras.

Porą naktų praleidome autentiškame Nepalo kaime, kur kas kelias naktis tigrai vagia ožkas. Laikas ten atrodė ir bauginančiai, bet ir lyg iš pasakos. Tos kelios dienos man padėjo įsižeminti naujoje šalyje, turbūt net reiktų sakyti – naujoje laikinoje mano realybėje. Gyvenimas kaime teka visiškai kitaip nei mieste – gamta ir tradicijos yra viso kasdienio gyvenimo pagrindas, o bendruomenės nariai gyvena glaudžioje simbiozėje su savo aplinka, nors ir miestuose tai gana ryšku.

Kalbėdama apie šią kelionę, esi užsiminusi apie bendruomenės formuojamą toksiškumą. Kaip tai atsiskleidė? Kaip tai veikia vietines moteris, žinant, kad lyčių nelygybė šioje valstybėje labai ryški?

Turėjau neįkainojamą, tačiau kartu ir morališkai sunkią patirtį, nes mano draugė yra nepalietė ir mes atvirai kalbėjomės su dirbtuvių dalyvėmis. Labiausiai mane sukrėtęs pasidalinimas buvo apie tai, kad seksualinis smurtas dažniausiai vyksta šeimose – ir už tai visuomet atleidžiama. Jei toks smurtas vyktų viešai ar su nepažįstamais žmonėmis, bendruomenė jį pasmerktų. Tačiau kai tai nutinka už uždarų durų, visi gali toliau dėvėti „gerų žmonių“ kaukes. Tokia realybė – beveik kiekvienos merginos patirtis.

Kaip sakė mano vietinė bičiulė, čia religija iš tiesų yra opiumas liaudžiai. Žmonės gali nemokėti skaityti ar rašyti, tačiau religinės šventės suteikia struktūrą jų gyvenimui. Ir būtent jų metu vyrai ir moterys atlieka socialinius vaidmenis, kurie neretai tampa išnaudojimo mechanizmu. Moterys sėdi prie vieno stalo su savo engėjais, nes atsisakymas dalyvauti reikštų pasmerkimą joms pačioms – ne tiems, kurie iš tiesų jo nusipelno.

Viena iš giliausiai mane sukrėtusių įžvalgų gimė stebint savo bičiulę ir jos bendravimą su aplinka. Aš tai įvardinau kaip „fantominę pareigą“ – ir ji iškart pasakė, kad tai labai taiklu. Nepalo kultūroje žmonės tiesiog nesugeba pasakyti „ne“, nes tai būtų priimta kaip įžeidimas. Dar daugiau – jiems svetima netgi žodžio „prašau“ koncepcija. Jie tiesiog nurodo, ką reikia padaryti, ir toks bendravimas priimamas kaip natūralus. Bet jei „prašau“ būtų pasakyta artimam žmogui, tai jau būtų suprasta kaip emocinis atsiribojimas ar net įžeidimas.

Bendruomeniškumas neatsiejamas nuo negalėjimo pasakyti „ne“, ir būtent dėl to jis tampa toksiškas. Kai pagalba yra pareiga, o ne pasirinkimas, neįmanoma suprasti, ar žmogus padeda iš tikro geranoriškumo, ar iš baimės būti pasmerktam savo bendruomenės.

Visgi aš esu baltaodė europietė ir negaliu jiems diktuoti savo pasaulėvokos. Galiu tik stebėti, kalbėtis ir suprasti, kad mūsų noras „gelbėti“ dažnai kyla iš nežinojimo. Kartais puolame gelbėti tuos, kurie neskęsta. Arba, dar blogiau – gelbėdami galime prisidėti prie jų skendimo, nes nesuvokiame, kad kitoje kultūroje plaukti reikia kitaip.

Bodnato stupos viršūnė su maldų vėliavėlėmis (Katmandu, Nepalas). Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nepale dalyvavai kūrybinėje stažuotėje. Kaip vystėsi ji ir tavo bei A. Karki bendradarbiavimas? Kaip ten vertinamas scenos menas, teatras? Turbūt ir jo erdvėje stipriai skleidžiasi tavo minėtas toksiškumas, hierarchijos keliami iššūkiai?

Mūsų bendradarbiavimas vystėsi labai organiškai – daug diskutavome apie teatro vietą ir funkciją visuomenėje, dalinomės skirtingomis patirtimis. Akanchha savo kūryboje aktualizuoja socialinius klausimus, kaip tik tuo metu festivaliui WOW (Women of the World, „Pasaulio moterys“) ji kūrė pasirodymą, kuriame dalyvavo moterys su fizinėmis ir psichikos negaliomis. Per šio darbo kūrybinį procesą taip pat suartėjome, mūsų pokalbiai su atlikėjomis leido dar giliau suprasti, kaip teatras Nepale tampa platforma įvairių bendruomenių balsams.

Kalbant apie perspektyvos pokyčius, prieš atvykdama įsivaizdavau, kad čia scenos menas labai glaudžiai susijęs su tradicija ir netgi religiniais ritualais, tačiau suvokiau, kaip sparčiai jis kinta, reaguodamas į šiuolaikines problemas. Įvairūs ritualai lieka užkulisiuose, tačiau jie vis tiek išlieka. Teatras šioje šalyje dažnai naudojamas ne tik kaip meninės išraiškos priemonė, bet ir kaip edukacijos bei socialinių pokyčių įrankis. Tai, be abejo, tikrai daro įtaką kūrinių kokybei, bet kartais jaučiau baltą pavydą, kad teatras ten taip arti žmonių. Arčiau nei pas mus.

Aišku, teatro aplinkoje, kaip ir daug kur, susiduriama su hierarchijos keliamais iššūkiais. Toksiškumo apraiškos gali mažumėlę skirtis mūsų kontekste, bet viskas, su kuo tai iš esmės susiję – valdžios troškimas, įsisenėjusios patriarchalinės struktūros ir išankstiniai lūkesčiai dėl kūrybinės erdvės, yra aspektai, su kuriais kūrėjai susiduria, man atrodo, nepriklausomai nuo geografinės vietos.

Kaip atsiskleidė patriarchaliniai modeliai ir iš jų kylančios patirtys? Galbūt savo atradimus galėtum palyginti su situacija Europoje?

Akanchha pasakojo, kad kūrėjoms vis dar tenka kovoti dėl vietos tiek scenoje, tiek užkulisiuose, nes priimant sprendimus dominuoja vyrai, o moterų kūryba neretai vertinama per konservatyvių lūkesčių prizmę. Bet ar tai neskamba pažįstamai? Viena iš ryškiausių problemų – menininkių matomumas ir jų temos. Kai kurios kūrėjos renkasi savicenzūrą, nes nenori prarasti galimybės dirbti. Manau, kad tai dažnas reiškinys ir pas mus. Žinoma, aš čia labiau kalbu apie aktores. Palyginti su Europa, patriarchalinės struktūros yra labiau įsišaknijusios socialiniuose ir profesiniuose santykiuose (bet vėlgi, tą lemia religiniai skirtumai, kuriems paaiškinti neturiu kompetencijų), tačiau kai kurie iššūkiai yra panašūs ar apskritai tokie patys. Europoje vyrai vis dar dažniau užima vadovaujamas pozicijas teatruose ir kultūros institucijose, o moterų kūryba dažnai matoma kaip nišinė arba mažiau universali. Kita vertus, Europoje vis aktyviau kalbama apie lyčių lygybę mene, egzistuoja daugiau struktūrų ir iniciatyvų, kurios skatina įvairovę ir palaiko moteris kūrėjas. Nepale tokių iniciatyvų nėra daug, dažniausiai jos ateina iš britų ambasados. Patriarchalinės sistemos meninį lauką persmelkia globaliai, tik jų pasireiškimo būdai ir galbūt įkarštis priklauso nuo kultūrinio ir socialinio konteksto.

Kas po šios stažuotės atmintyje ryškiausia? Kaip, Tavo manymu, tai paveiks Tavo tolesnę veiklą?

Sunku atsakyti. Viskas ryšku. Gal po šios patirties dar labiau sustiprėjo noras ne tik kurti scenos meną, bet ir ieškoti platesnių kūrybinių platformų, kuriose atsirastų vietos balsams, dažnai liekantiems paraštėse. Plėstis horizontaliai, į visas puses, ne vien vertikaliai. Būti džiunglėmis. Būti džiunglėmis savo kasdienybėje. Būti džiunglėmis, kai kuriu. Po šios patirties manyje liko džiunglės.