Prancūzų choreografas ir šokėjas Olivier Dubois jau daugiau nei dešimtmetį yra viena ryškiausių šiuolaikinio šokio figūrų Europoje – jo kūriniai provokuoja, verčia susimąstyti ir palieka stiprų emocinį įspūdį. Jis yra dirbęs su tokiais menininkais kaip Angelina Preljocaj, Janas Fabre ar Sasha Waltz, o 2011 m. buvo įtrauktas į 25 geriausių pasaulio šokėjų sąrašą (žurnalas „Dance Europe“). Dubois svarbus santykis su žmogumi, kūnu ir visuomene, o jo kūryba išsiskiria stipria fizine raiška ir konceptualumu. Šiemet vasarį Lietuvoje viešėjęs prancūzas spektakliu „Tragédie (Naujas pastatymas)“ (Tragédie – New edit) į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę abu vakarus sutraukė gausybę žiūrovų ir taip atidarė festivalį „New Baltic Dance“.

Žiniasklaidoje, reklaminėje medžiagoje, kultūros veikėjų socialiniuose tinkluose jūsų darbą „Tragédie“ dažnai lydi citata: „Būti žmogumi dar nereiškia kurti žmogiškumą – ir būtent tai yra mūsų žmogiškoji tragedija.“ Ką ši mintis jums reiškia šiandien?

Šie žodžiai skamba lyg mantra, tarsi savotiška patarlė. Kiekvienam jie sužadina ką nors asmeniško. Tuomet, perleidus per asmeninę prizmę, žmogiškumas išlieka sąvoka, kurią priimame visi, tačiau interpretuojame ir išgyvename skirtingai – atsižvelgiant į tai, kas esame, ką gebame ir ko trokštame. Savo darbais noriu skatinti apie tai mąstyti. Juk kurti reiškia kelti klausimus, nagrinėti „buvimo pasaulyje“ dilemą.

Trumpai tariant, vien buvimo žmogumi faktas dar nereiškia gyvenimo pagal moralinius ir egzistencinius principus. Todėl tragedija nėra vien tik nesėkmė – tai ir kvietimas. Ji primena, kad žmogiškumas nėra duotybė, bet tai, ką reikia kurti kiekvieną dieną: galbūt mintimis, švietimu, menu ir, visų pirma, meile.

Kas jus įkvėpė atgaivinti šį monumentalų darbą praėjus daugiau nei dešimtmečiui po jo premjeros 2012 m.?

Galbūt klausimas turėtų būti toks – kodėl reikėjo nutraukti rodymą? Todėl, kad norėjau atsikvėpti. Žinote, kai pavyksta sukurti stipriai rezonuojantį darbą, jis gali pradėti slėgti. Visi vėlesni šokio spektakliai neišvengiamai lyginami su „Tragédie“. Šis pastatymas man tapo ir meniniu barometru, ir savotiškomis lubomis, kurių, atrodė, neįmanoma pramušti. Todėl reikėjo atsitraukti nuo jo.

Vėliau, laikui bėgant, pasipylė kvietimai iš festivalių programų sudarytojų ir pačių menininkų – jie vėl norėjo pamatyti šį kūrinį. Po kelerių metų atkaklių prašymų pagaliau sutikau. Apie žmogiškumą kalbantis „Tragédie“ per pastarąjį dešimtmetį ar penkiolika metų patyrė reikšmingų pokyčių: kito vyrų ir moterų santykiai, iš naujo svarstyti lyties ir lytiškumo klausimai, daugiau dėmesio skirta žmogaus kitoniškumui ir įvairovei.

Mane sužavėjo mintis grįžti prie šio spektaklio naujų pokyčių kontekste – paversti pirminį darbą savotišku pagrindu, ant kurio galėčiau sukurti šiuolaikiškesnę tikrovę. Susitikimai su naujais menininkais, akistata su jautriomis temomis, knygos ir gilesnis suvokimas, ką šiandien verta permąstyti, mane labai įkvėpė. Taip gimė „Tragédie (Naujas pastatymas)“ (2022).

Jei akys neapgavo, Lietuvos scenoje pasirodė šešiolika atlikėjų, nors originali koncepcija sukurta aštuoniolikai.

Viskas labai paprasta: kvietimą dalyvauti festivalyje gavome gana vėlai, todėl iš aštuoniolikos žmonių tuo metu galėjo dalyvauti tik šešiolika. Su tokia situacija jau buvome susidūrę anksčiau ir žinojome, kad kūrinio tai nepaveiks.

Nusprendėte pakeisti dalį trupės. Ką apie tokį atnaujinimą sakė šokėjai, likę naujoje versijoje?

Manau, jie tiki nauju pastatymu, ir už tai esu jiems be galo dėkingas. Geriausias atsakas man – matyti juos laimingus, patenkintus ir pasiruošusius šokti šį kūrinį vėl ir vėl.

Abu vakarus daugeliui žiūrovų kūnu bėgo šiurpuliukai. Kokios emocijos kyla jums, stebint spektaklį jau sunkiai suskaičiuojamą kartą?

Vis dar verkiu, vis dar juokiuosi. Net po daugiau nei 180 pasirodymų kaskart ruošiamės itin susitelkę – iki pat paskutinės akimirkos. Vėliau susėdame aptarti, ką dar galėtume padaryti geriau. Tai pagarbos kūriniui, publikai ir visai meninei bei techninei komandai klausimas.

Kas turėtų nutikti, kad pats darkart sušoktumėte „Tragédie“? Galbūt pažadėjote sau ir trupei sugrįžti 200-ajam pasirodymui?

Jokiu būdu! Komanda kartą laimėjo lažybas, antrą sykį nedarysiu tos pačios klaidos, nors man labai patiko būti spektaklio dalimi. Vis dėlto vieno karto pakaks.

22, 40, 45, 120, 300, 1000 – tai ne atsitiktiniai skaičiai, o profesionalių šokėjų ir mėgėjų būrys jūsų darbuose. Kas už to slypi? Kas lemia trupės dydį ir ar matematika susijusi su jūsų kūrybiniu procesu?

Olialia! Kiekvienas darbas reikalauja tam tikro menininkų ar mėgėjų skaičiaus. Tai niekada nebūna atsitiktinumas – kaskart reikia ieškoti kūnų dermės. Kartais pasirodymai primena kamerinius orkestrus, kartais – simfoninius.

Kalbant apie matematiką, tiesa, kad kuriu savus matematinius procesus ar paradigmas, kurias taikau erdviniam rašymui. Nežinau kodėl, bet tai kelia savotišką svaigulį – atveria nepaprastas galimybių erdves. Galbūt tai mano obsesija.

Į pasirodymus dažnai įtraukiate mėgėjus. Kaip atėjo šis sprendimas?

Viskas prasidėjo nuo teatro, kuriame rezidavau, užsakymo. Tuo metu tai veikiau atrodė kaip pareiga, padėka už paramą mano kūrybai. Turiu pripažinti – tai manęs visai neįkvėpė. Iš pradžių net atsisakiau, paaiškindamas, kad mano darbui reikia patyrusių atlikėjų.

Vėliau mintį apsvarsčiau ir galiausiai sutikau, tačiau su sąlyga, kad tai netaps „pramoga“ ar prievole. Teatras išgyveno sudėtingus laikus; miesto, kuriame jis įsikūręs, gyventojai retai lankydavosi spektakliuose. Pajutau, kad mano vaidmuo, atsakomybė – prisidėti prie to, jog žmonės peržengtų įstaigos slenkstį ir suprastų, kad ši vieta priklauso jiems.

Taip sukūriau „Envers et face à tous“ (2011) su 120 mėgėjų, kurie niekada nesilankė tame teatre. Kiekvienas jų turėjo pakviesti po tris asmenis iš savo aplinkos, taip pat nė sykio ten nebuvusius. Taip buvo užpildyta visa sezono programa. Svarbiausia, kad man patiko dirbti kartu. Giliai sujaudino jų pasiryžimas ir atsidavimas. Tai, ką suteikiau šokantiems, jie man sugrąžino šimteriopai. Nuo tada nepaleidžiu šios minties.

Kadaise jums buvo pasakyta, kad jūsų kūnas šokiui netinka. Kaip manote, ar egzistuoja „tinkamas“ kūnas? Ko linkėtumėte jaučiantiems nuolatinį nerimą ir tiems, kurie apie tai vis primena?

Mano kūnas – taigi ir aš pats – neatitiko įprastų standartų ar vyravusio etalono. Tačiau gamta man davė daug, todėl galėjau atlikti viską arba, tiksliau, gebėjau priversti savo kūną paklusti bet kokiai technikai, net ir vienai reikliausių bei labiausiai apribojančių – klasikiniam baletui.

Dėl šios priežasties dirbau be galo daug. Savo techniką ištobulinau iki neįtikėtinų aukštumų. Nuolat kovojau prieš „monstro“, kitokio žmogaus, kuriuo galėjau būti laikomas, vaidmenį vien tam, kad žmonės pamirštų mano fizinį pavidalą.

Šiandien manau, kad šokti gali visi, bet tapti profesionalais – nedaugelis. Tam reikia nepaprasto reiklumo ir disciplinos. Sakyčiau, kad kiekvienas turėtų bandyti siekti savo svajonės, vedamas atsidavimo darbui ir nepalaužiamo pasitikėjimo savimi.

Iš kur semiatės įkvėpimo ir kaip atrodo kūrybinis procesas, kai idėja pagauna, sėkla pradeda dygti ir kelio atgal nebėra?

Manyčiau, mano atveju sumanymo brandinimas yra labai lėtas ir beveik nepastebimas. Kai atrodo, kad radau idėją – tiksliau, naują obsesiją – suprantu, kad ji iš tiesų manyje gyveno jau seniai. Tai tarsi mėsinėjimas – pilvo, jau perpildyto anksčiau nematytos juodos tulžies, skrodimas. Tuomet viskas ima veržtis, mane apninka savotiškas apsėdimas.

Jums labiau patinka būti choreografu ar šokti? Kaip nusprendžiate, kurį vaidmenį pasirinkti? Ar pasitaiko, kad norite abiejų?

Esu ir visą gyvenimą liksiu šokėjas. Tai gražiausia profesija pasaulyje, išmokiusi mane suprasti save ir aplinką, o kartu dovanojusi didžiulį džiaugsmą – galimybę nuolat judėti. Manau, kad tai menas. Nėra jokios hierarchijos, pagal kurią atlikėjas tampa kūrėju. Juo netampama – ir vienu, ir kitu tiesiog esi.

Choreografija į mano gyvenimą pasibeldė atsitiktinai. Neturėjau jokių siekių kurti, tačiau dėl vienos „klaidos“, vieno įvykio, su kuriuo teko susidoroti, 2006 m. Avinjono festivaliui privalėjau parengti savo pirmąjį solo darbą „Pour tout l’or du monde“. Tuomet viskas įsibėgėjo tarsi sniego gniūžtė, o profesionalai liko sužavėti. Jie prašė manęs dar vienos choreografijos. Kelis kartus atsisakiau, nes pačiam patiko tiesiog šokti. Tačiau 2008-aisiais galiausiai pasidaviau ir sukūriau pirmąjį sąmoningą darbą – „Faune(s)“, vėl Avinjono festivaliui. Tuomet išgyvenau pragarą: publikos, spaudos ir profesionalų atstūmimas buvo nepaprastai žiaurus. Tačiau nesustojau, nes mano širdis buvo atvira – turėjau kalbėti toliau.

Dalyvavote daugiau nei septyniose dešimtyse skirtingų pasirodymų. Kuris darbas – jūsų ar kolegos – įstrigo labiausiai?

Tokių labai daug, nes visi – arba beveik visi – turėjo man įtakos. Kūriniai sudarė mano meninę mozaiką. Tai asmeninių patirčių pasaulis, kurį smalsiai perėjau. Man patiko prisidėti šokant skirtingose meninės raiškos plotmėse.

Ne vieną jūsų spektaklį lydėjo skandalai. Kodėl atsidūrėte kalėjime?

Parodęs „Faune(s)“ sulaukiau įžeidimų spaudoje („šokanti kiaulė“), užpuolimų gatvėje. Kai šokau ant scenos, žmonės net spjaudė į mane ir t. t. „Révolution“ (2009) atveju sulaukėme skundų, žiūrovai spektaklio metu plojo ne pagal ritmą ir bandė jį sustabdyti. „Tragédie“ išprovokavo kraštutinių dešiniųjų demonstracijas dėl, jų teigimu, provokacijų, taip pat religinių grupių protestus prieš, jų akimis, pornografinį meną. Dviejose šalyse mane net sulaikė už „viešosios moralės įžeidimą“. Leisiu jums patiems atspėti, kur tai įvyko.

Į ką šiomis dienomis sutelktos jūsų mintys?

Šiuo metu dirbu prie spektaklio „Come out“ pagal to paties pavadinimo Steve’o Reicho muziką, skirto penkiolikai atlikėjų. Pristatymas numatytas 2026 m. lapkritį Paryžiaus filharmonijoje. Muzika čia perimama iš konkretaus įvykio: Harlemo riaušių 1966 m.

S. Reicho kūrinys prasideda sakiniu: „Teko, taip sakant, pradraskyti mėlynę ir nuvarvinti šiek tiek kraujo, kad patys pamatytų.“ Garso takelyje ši frazė kartojama, fragmentuojama ir iškraipoma, kol tampa banga, užpildančia erdvę. Tiesus, stoiškas kūnas, veikiamas ritmo, išlaisvėja, ima judėti, smurtas tampa struktūra, atmintis – mūšio lauku. Atlikėjai neša šį krūvį: kartodami veiksmus jie tarsi priešinasi, taip bendruomenę, kuri atsisako būti ištrinta, paversdami matoma. Šokis skleidžiasi, kinta, nuslopsta ir vėl atgimsta.

„Come out“ yra choreografinis manifestas: laiko ir kūno iškraipymas leidžia perduoti liudijimą, kurio tikroji prasmė tampa akivaizdi. Taip „Come out“ virsta šauksmu. Žmogišku, kolektyviniu kūriniu – kylančia jėga.

Vilniuje „Tragédie (Naujas pastatymas)“ parodėte du kartus. Kaip Lietuvos žiūrovai priėmė jus, trupę ir kūrinį? Kokius prisiminimus išsivežate namo ir kokį kitą darbą ateityje norėtumėte parodyti lietuviams?

Mums labai patiko! Festivalio organizatorių ir publikos priėmimas buvo išskirtinis. Visi jautėme, kad mus kvietė nuoširdžiai, o tai šiais laikais retenybė. Nė akimirkos nesijautėme taip, tarsi būtume atvykę užpildyti salės vietas, veikiau kaip menininkų ir technikų grupė, galinti dirbti geriausiomis įmanomomis sąlygomis.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsidūriau būtent tokiu metu, kai menininkų bendruomenė kovoja už laisvą žodį ir kultūrą, – ne tam, kad mokyčiau, o kad perteikčiau pasaulio pojūčius. Esu nepaprastai dėkingas, kad šokio gerbėjai įvertino mūsų darbą – salė buvo pilna įvairių sričių menininkų, skirtingo amžiaus žiūrovų.

Svajoju ateityje sugrįžti su „Come out“. Šis kūrinys, rodomas po „Tragédie (Naujas pastatymas)“, galbūt leis jautriau pažiūrėti į abu darbus, o gal ir pažinti mane šiek tiek artimiau. Manau, kad vienintelis būdas iš tiesų suprasti menininką yra perskaityti ar pamatyti kelis jo kūrinius. Man tai labai svarbu, tokia pažintis suteikia gyvenimui prasmę.

Jei turėtumėte galimybę paruošti spektaklį su Lietuvos profesionalais ir mėgėjais, kokias temas jis galėtų tyrinėti, kokia citata jį lydėtų ir kiek atlikėjų pasirinktumėte?

Labai norėčiau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyti šiuolaikinę klasikinio baleto versiją – galbūt „Romeo ir Džuljetą“ arba „Gulbių ežerą“. Jau turėjau progą kurti choreografiją Monte Karlo, Švedijos karališkajam ir kitiems baletams, man tai nuoširdžiai patinka. Darbo su mėgėjais specifika kitokia. Manau, kad toks projektas gali gimti tik susitikus ir kalbantis gyvai, kad kartu galėtume apibrėžti, ką norime tyrinėti.