Aktorius, atlikėjas ir tarpdisciplininių projektų kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas jau daugiau nei du dešimtmečius kuria savitą sceninę kalbą, kurioje dera muzika, teatras, humoras ir jautrus žvilgsnis į žmogų. Plačiajai auditorijai jis tapo žinomas kaip vienas muzikinės grupės „Liūdni slibinai“ narių, vėliau kūrybinius ieškojimus pratęsė solo projektuose, tarp kurių – satyrinis personažas Vitalijus Špokaitis, autobiografinis spektaklis „Slabodkės Vyšnelė“ ir kiti darbai, tyrinėjantys tapatybės, atminties bei savęs pažinimo temas.

Pastarieji metai D. Vaitiekūnui atnešė ne vieną reikšmingą profesinį įvertinimą: pagrindinis vaidmuo miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“ pelnė tiek publikos simpatijas, tiek kritikų pripažinimą, o kūrybinę biografiją papildė „Auksinis scenos kryžius“. Vis dėlto, kalbant apie D. Vaitiekūną, svarbūs ne vien sceniniai pasiekimai. Vis didesnę jo kūrybos dalį užima tarpdisciplininiai ir socialiniai projektai, ypač darbas su kurčiųjų bendruomene. Muzikinis-socialinis projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo erdve tyrinėti klausymosi, meno prieinamumo ir tarpusavio supratimo temas. Šiandien D. Vaitiekūnas šias patirtis plėtoja ir meno doktorantūros studijose, ieškodamas būdų, kaip menas gali tapti ne tik saviraiškos forma, bet ir galimybe geriau pažinti kitą žmogų.

Esi vienas nedaugelio Lietuvos scenos žmonių, kurie prieš publiką nebijo būti pažeidžiami. Jautrumas Tau yra pasirinkta strategija ar charakterio dalis?

Labai džiaugiuosi, kad iš šalies atrodo, jog nebijau būti pažeidžiamas, bet iš tikrųjų taip nėra. Tai turi savo kainą. Be to, nuolat lydi ilgi apmąstymai, ką turėčiau daryti, kad mano darbas būtų paveikus ir kad žmonės susitapatintų su kuriamu personažu. Ieškodamas atsakymų, daug laiko praleidau vaikščiodamas miškuose, sėdėdamas terapijoje, darydamas įvairius pratimus. Man svarbu ne klausytis vidinio kritiko balso, o telktis į meną ir remtis intuicija.

Pažeidžiamumas atima daug jėgų, bet kuriant tam tikrus vaidmenis ir atliekant kai kuriuos darbus tai yra intuityvi strategija. Šie dalykai natūraliai kyla iš mano asmenybės. Jei manęs paklaustų, ar dažnai feikinu, atsakyčiau, kad scenoje stengiuosi nedaryti nieko, kas prieštarautų mano tikrajam „aš“. Aišku, menas ir gyvenimas – du skirtingi dalykai. Personažai nėra tapatūs man pačiam. Pačių jautriausių, skausmingiausių momentų, kurie išgyvenami čia ir dabar, į sceną nenešu.

Turiu taisyklę: viskas, kas autobiografiška ir asmeniškai be galo svarbu, turi būti išgyventa ir tik tada tapti kūrinio dalimi. Nenoriu, kad publika pasijustų kaip terapijos seanse, stengiuosi, kad žmogus jaustųsi žiūrovu, kuris ateina pasidalinti ir išsinešti kažką savo. Kita vertus, taip apsaugau save nuo neigiamos aplinkinių reakcijos. Jei turi atvirą žaizdą ir scenoje pasakoji apie tai, ką tau beprotiškai ir nepakeliamai skauda, nelieka distancijos, tik širdgėla. Tokius dalykus reikėtų gydyti, o ne rodyti kitiems. Kančia scenai tinka nebent tada, kai nėra visiškai tapati tavo dabartinei būsenai – kai ją naudoji kaip kūrybinę medžiagą, bet neleidi auditorijai tavęs tiesiogiai ir stipriai sužeisti.

Mėgsti žaisti identitetais – nuo Vitalijaus Špokaičio iki pagrindinio vaidmens miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“. Kas Tave traukia prie transformacijos?

Kūryba man – būdas pažinti save ir kitus. Meninis projektas „100 aš“ atsirado kaip žaidimas skirtingais savo pavidalais, paverčiant juos personažais. Norėjau suprasti, kaip sugyvena ir veikia skirtingos mano asmenybės dalys.

Tačiau kartais svarbiau tampa ne identitetas, o tema. „Slabodkės Vyšnelė“ išsivystė per „Istorijų festivalį“ (programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis), nagrinėjusį miesto gyventojų ir miegamųjų rajonų atmintį. Viskas susiklostė dėl daugybės atsitiktinumų. Festivalio organizatoriai pakvietė sukurti ką nors apie Kauną. Esu kilęs iš Panevėžio, tad susimąsčiau: kas bendro tarp manęs ir laikinosios sostinės? Spektaklyje pasakoju, kaip 1992–1993 m. man, tuomet dar vaikui, atrodė Vilijampolė: ji priminė Disneilendą, o tetos Genutės šiame mikrorajone atidaryta parduotuvėlė „Vyšnelė“ buvo geriausia pasaulyje vieta. Kūrinyje kalbu ir apie Panevėžį, dabartinį santykį su juo. Rengdamas šį pasirodymą, beveik po trijų dešimtmečių vėl aplankiau tetą Genutę, o tas kelias laiko dimensijas tiesiog kūrybiškai sujungiau į vieną autobio­grafinę istoriją.

Hedwig yra personažas-metafora, simbolizuojantis į dvi dalis perskeltą ideologinį pasaulį ir dichotomijos žalą. Šiame spektaklyje labai svarbus Berlyno sienos, dalijančios erdvę į dvi galios sferas, motyvas. Personažas tampa to skilimo simboliu, o visa gyvenimo tragedija yra nulemta dichotomijos. Be kita ko, čia įsiterpia lyties tema. Visi šie metaforiniai Hedwig aspektai man atrodo gerokai svarbesni ir universalesni už vieno žmogaus istoriją.

Tavo darbas su kurčiųjų bendruomene yra vienas įdomiausių pastarojo meto reiškinių Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Kaip kilo poreikis pradėti šį projektą ir atsigręžti į žmones, kurie dažnai paliekami paraštėse? Tai labiau meninės formos paieškos ar noras daryti socialinį poveikį?

Motyvaciją lėmė keli dalykai. Pirmiausia – profesinis alkis. Mano karjera klostėsi taip, kad vaidmenų teatre, išskyrus komercinius pastatymus, beveik negavau, pasiūlymų dirbti kine – irgi, tad troškau pagaliau pasinerti į gilesnius kultūrinius procesus.

Antroji priežastis buvo pandemija. Per karantiną netekau visų savo pajamų, tačiau tai tapo proga atsisėsti ir pagalvoti ne apie tai, kas „apsimoka“, o kas man, kaip žmogui ir kūrėjui, iš tiesų įdomu. Tuo metu nežinojome, kiek ir kaip apskritai galėsime dirbti, tad tai buvo laikas grynai savirefleksijai.

Trečiasis aspektas – smalsumas. Iki tol mano kūryba buvo gana intro­spektyvi. Daug mąsčiau apie save, santykį su pasauliu. Tačiau pasiekiau tam tikrą seklumą ir supratau, kad metas gilintis į kitą. Juk gali puikiai pažinti save, bet jei neprisileisi aplinkinių, nesuprasi jų, tam tikra prasme nustosi egzistuoti.

Lemiamas atsitiktinumas įvyko žiūrint buvusio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos spaudos konferenciją apie karantino taisykles 2020 m. balandį. Pamačiau gestų kalbos vertėją ir pradėjo kilti prisiminimai apie mano ankstesnius susitikimus su kurčiaisiais. Ši tema mane jaudino, kėlė įvairių klausimų. Atrodė, kad kurčiųjų pasaulis kultūriškai labai įdomus, tad smalsumas nuvedė mane pas juos mokytis.

Pagrindinis užmojis buvo išmokti klausytis – psichologine, filosofine prasme. Galvojau, kad kurtieji yra sukaupę gerokai daugiau žinių apie tikrąjį įsiklausymą negu girdintieji.

Bandymas suprasti, kaip kurtieji girdi, troškimas tai paaiškinti buvo be galo įdomu tiek Tau pačiam, tiek aplinkiniams. Ar pavyko apčiuopti kitokį suvokimą?

Išsiaiškinau, kad girdintys žmonės labai mažai išmano apie girdėjimą. Suvokiau, kad ir mano žinios ribotos. Šį fenomeną, reiškinį buvau linkęs supaprastinti iki fizinio pojūčio, ignoravau kitus lygmenis, tokius kaip klausymasis kūnu ar psichologiniai aspektai. Juk mes interpretuojame ne tik garsą, bet ir juo perteikiamą informaciją.

Mums nebūtina biomediciniškai suprasti visus žmoguje vykstančius procesus: kaip garsų vibracija veikia pėdas, krūtinę ar kūną, kaip smegenys dekoduoja akustinius signalus. Tai jau neuromokslininkų kompetencija. Tačiau vieną dalyką, manau, privalome suprasti: faktą, kad gyvename audiocentristinėje kultūroje. Garsas yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių, be kurių vargiai įsivaizduotume visavertę komunikaciją. Į kurčiuosius mes žiūrime per savo audiocentristinius „akinius“.

Būtent tai man atskleidė asmeninė patirtis, kitų žmonių pasidalijimai po spektaklio „Mes taip nesitarėm“ premjeros ir reakcijos į mano ir kolegos iš Suomijos parengtą metodologinį leidinį. Daugeliui pirmiausia kyla klausimas, kaip kurtieji girdi, bet labai retai kas pasidomi, kaip jie jaučiasi girdinčiųjų pasaulyje.

Šiuo metu pagrindinė kūrybinė ir akademinė mano kryptis – dėmesys saugiai dialogo erdvei. Mene žmogiškieji procesai kartais yra gerokai svarbesni už visuotinai pripažintą rezultatą. Prestižas yra konstruktas, kuris turi vertę tik todėl, kad kažkas ją sugalvoja.

Minėjai, kad teirautis kurčiųjų, kaip jie girdi, nėra pats tinkamiausias kelias. Ar pats jų to paklausei?

Niekada neužduodu šio klausimo. Juk kurčiasis nebūtinai yra visiškai kurčias – jis gali girdėti dalį garsų, jausti tam tikro dažnio bangų vibracijas. Svarbiau gilintis, kaip jiems sekasi gyventi kartu su mumis – tais, kurie pasaulį suvokia per klausą.

Ką Tau davė ši patirtis? Galbūt pasikeitė Tavo juslinis pasaulio suvokimas?

Išmokau į garsą reaguoti visu kūnu. Viena moteris pasakojo, kad lankosi klasikinės muzikos koncertuose tik ten, kur yra medinės grindys. Ji nusiauna batus ir klausosi vibracijų. Perėmiau šią praktiką iš kurčiųjų, esu dalyvavęs tokiame koncerte.

Pradėjęs tai taikyti supratau, kiek daug girdžiu nesąmoningai. Kūnas, be abejonės, klauso ne tik ausimis, bet anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio. Kai susitelki į kitas jusles, klausymasis tampa kur kas jautresnis ir gilesnis. Be to, išmokau gestų kalbos pagrindus, tad galiu susišnekėti su kolegomis iš kurčiųjų bendruomenės ir geriau pažinti jų kultūrą. Dabar mokausi bendrauti nežiūrėdamas į telefoną.

Vykdant šį projektą turbūt pasitaikė epizodų, kurie privertė permąstyti žmogaus galimybių ribas?

Patyriau neįtikėtinų situacijų. Su kolega kurčiuoju reperiu Marku Vuoriheimu išleidome kurčiųjų scenos menų atlikėjų ugdymo metodologiją. Po pristatymo Helsinkyje jis mane vežė į oro uostą. Judėjome autostrada 100 km/h greičiu: viena ranka jis laikė telefoną, kita komunikavo gestais filmuodamas vaizdo įrašą, o vairavo… alkūne.

Sėdėjau šalia ir supratau, kad juo visiškai pasitikiu. Nesakau, kad reikėtų nesilaikyti kelių eismo taisyklių, tačiau tą akimirką pamačiau, kokios neįtikėtinos gali būti žmogaus galimybės ir kokie įgūdžiai išsivysto, kai viena juslė yra ribota. Tai priverčia nulenkti galvą prieš žmogaus adaptacinius gebėjimus ir drąsą gyventi.

Ar po projekto ir albumo „Mes taip nesitarėm“ pastebi pokyčių mūsų visuomenėje ir pačios kurčiųjų bendruomenės įtrauktyje? Galbūt atsirado daugiau iniciatyvų, kurios padėtų jiems tapti lygiaverte kultūros lauko dalimi?

Mūsų projekto poveikį pakomentuoti išsamiau galėtų tyrėjai ar sociologai. Be to, yra ir kitų reikšmingų iniciatyvų. Svarbu paminėti, kad pamatai pokyčiams Lietuvoje buvo klojami dar iki mūsų. Yra daugybė žmonių, kurie tyliai ir ramiai daro tokį darbą. Viena jų – Anželika Teresė, gestotyrininkė, stipriai reikšmingai prisidėjusi ir prie mūsų veiklos.

Savo indėlio poveikį galiu pamatuoti tik pagal tai, kiek kultūros organizacijų kreipiasi į mane su užklausomis dėl informacijos ar kontaktų. Per tuos šešerius metus žiniasklaida noriai bendradarbiavo, o įvairios institucijos – nuo nacionalinių teatrų iki muziejų – prašo patarimų. Tačiau yra keli faktai. Po LRT reportažo apie mūsų projektą televizijos laida „ Kultūros savaitė“ nusprendė laidas versti į gestų kalbą. Išleidę metodologines gaires aš ir Markas sulaukėme skambučio iš kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos – jie pasidžiaugė įsigiję vibrotaktilinius grotuvus, kad turėtų prieigą prie šios technologijos mokykloje.

Manau, didžiausias pokytis yra tas, kad kurčiuosius ėmėme matyti ne kaip socialinę grupę, kuriai reikia padėti, o kaip pagarbos vertą auditoriją. Vienu metu jie net juokavo, kad nebespėja vaikščioti į televizijos laidas. Tai rodo, kad ledai pajudėjo, bet šį darbą turime tęsti visą gyvenimą. Norisi tikėti, kad mano komanda prie to prisidės ir ateityje.

Į temas, kurias aptarėme, dabar giliniesi meno doktorantūros studijose. Galbūt svajoji edukuoti visuomenę?

Visi apmąstymai ir atradimai dirbant su kurčiaisiais tapo impulsu – pajutau poreikį ieškoti įrankių, kaip šią veiklą plėtoti toliau. Nusprendžiau, jog doktorantūra yra tinkamiausia platforma viską susisteminti. Man reikėjo erdvės, kur galėčiau gauti intelektualių pastebėjimų, peržengti tam tikrą savo naivumą ir rasti būdų užfiksuoti tai, kas šioje srityje yra nauja. Žinoma, mano daktarinės studijos yra meninio, ne grynai mokslinio tyrimo lauke.

Kai sužinai tiek daug dalykų, natūraliai kyla noras jais dalintis su pasauliu. Praėjusiais metais pasirodžiusi metodologija yra bandymas sujungti gestų kalbą ir muziką. Manau, edukacinės žinios sklinda per mūsų leidinius, albumą ir spektaklį „Mes taip nesitarėm“. Akademinės studijos yra skirtos labiau man pačiam – mokytis, mąstyti, diskutuoti, bandyti suprasti, ką naujos įžvalgos apie mūsų bendradarbiavimą su kurčiaisiais reiškia visuomenei, kaip jas galima panaudoti plačiau, giliau.

Kaip manai, ar yra perspektyvų, kad ateityje tokios studijos ir bendri kurčiųjų bei girdinčiųjų projektai taps nuolatine akademine praktika?

Būtų nuostabu sulaukti laiko, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademija užimtų lyderiaujančią poziciją šioje srityje – pavyzdžiui, surinktų mišrų kurčiųjų ir girdinčiųjų aktorių kursą. Tačiau tam reikia stipraus infrastruktūrinio pasiruošimo ir žmonių, kurie valdytų specifinius amato įrankius, nes tradiciniais metodais tokios studijos, mano nuomone, tiesiog neveiktų.

Atrodo, kad pastarieji metai Tau buvo labai intensyvūs – miuziklas „Hedwig and the Angry Inch“, apdovanojimai, gastrolės, viešumas. Ar sėkmė suteikia ramybės?

Sėkmė suteikia didesnę priežastį sulėtinti tempą. Ji reiškia, kad tave pastebėjo, bet kartu tai, jog esi labai pavargęs. Pastarųjų metų darbai pareikalavo neįtikėtinai daug energijos. Galbūt šiek tiek daugiau, nei turėjau. Miuziklas „Hedwig“ gimė iš mano ir bendraminčių idėjinio užsidegimo, tai buvo savotiškas protestas. Šį miuziklą kurti kartu pasiūlė Augustas Gornatkevičius; tema pasirodė labai artima, bet kelias iki rezultato buvo ilgas. Kartu skaitėme pjesę, rinkome profesionalų komandą ir kryptingai dirbome. Apdovanojimai ir įvertinimai, kurių dabar sulaukiu, iš tiesų yra už ilgą, kantrų ir labai sunkų darbą.

Kita vertus, visi šie pasiekimai suteikia ir dalį finansinio saugumo. Kol kas galiu laisviau žiūrėti į savo veiklą, nebereikia galvoti vien apie uždarbį.

Nors apdovanojimai gražiai papuošia biografiją, kaip minėjau, jaučiuosi išsekęs. Pernai sulaukiau nemažai įspėjamųjų ženklų: sveikata ir nervų sistema sakė, kad laikas sustoti. Todėl šiemet bandau daugiau būti žmogumi, mažiau – menininku ar kūrybine mašina, stengiuosi dažniau sakyti „ne“, palikti laiko poilsiui ir jėgų susigrąžinimui.

Ar Lietuvos kultūros pasaulyje jautiesi savas?

Taip, žinoma. Be to, per pastaruosius metus tapau dar artimesnis su kolegomis. Tai ne tiek mano paties nuopelnas, kiek visos kultūros bendruomenės susitelkimo, geresnio tarpusavio supratimo ir pajautimo, kiek daug mes vieni kitiems reiškiame, rezultatas.

Šiandienę kultūrinę erdvę sukūrėme visi kartu. Pastaruosius dešimtmečius daug žmonių dirbo tam, kad turėtume laisvesnę, nedogmatizuotą aplinką, kad galėtume rašyti ir kalbėti be cenzūros, be jokių nurodymų, kaip privalome mąstyti. Svarbiausia, kad mokomės sugyventi net ir tada, kai mūsų požiūriai išsiskiria, atpažinti, kur yra nuomonė, o kur jau propaganda ir informacinis melas. Mums nebūtina visiems pūsti į vieną dūdą – galime būti skirtingų instrumentų orkestras ir mokytis groti kartu.