Yra žmonių, kurie į interviu ateina jau nugludinę mintis – ne sykį jas ištarę viešai, aiškiai apsibrėžę tapatybę ir turėdami seniai formą įgijusius atsakymus. Yra ir tokių, kurie atvyksta tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save. Aktorė Agnieszka Rawdo – būtent tokia. „Pagavai mane vidinių svarstymų etape“, – sako ji. Šie žodžiai tampa mūsų pokalbio raktu.

Teatro žiūrovams A. Rawdo pažįstama iš vaidmenų labai skirtingų estetinių pasaulių spektakliuose – nuo Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ bei „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ iki Jono Vaitkaus „Apreiškimo Marijai“, taip pat vėlesnių darbų su jaunesnės kartos režisieriais – Antanu Obcarsku, Augustu Gornatkevičiumi ir Dariumi Gumausku. Kino mėgėjai ją turbūt geriausiai pamena kaip pagrindinio vaidmens atlikėją Eglės Vertelytės filme „Gardutė“ (2024).

Šnekamės apie aktorystę, kuri nebėra tapatybės ašis. Apie į paraštes pasitraukusius autoritetus, kūrybos pokyčius ir kūną, vis dar svarbų savęs pažinimo įrankį. Tai pokalbis apie laiką, kai seni atsakymai nebeveikia, o nauji dar tik ieško pavidalo. Apie tai, kas nutinka, kai leidi sau nežinoti.

Agnieszka, šiuo metu suki lizdą, kitaip tariant, ieškai naujų namų, erdvės, kur, kaip sakai, būtų visa ko centras. Neseniai susilaukei sūnaus. Ar tai pakeitė Tavo santykį su aktoryste? Gal šiame etape išryškėjo naujų krypčių?

Galbūt tik dabar pradedu suprasti, kur iš tiesų norėčiau eiti. Ilgą laiką mane vedė stiprus aktorystės nervas – kurti, ieškoti, judėti, neprarasti impulso. Jaučiu, kad tas nervas atsipalaidavo. Svarstau, ką tai reiškia. Mano aktorystė šiuo metu miega. Keista – tame nėra tragedijos. Greičiau tai labai savitas etapas, kuriame mokausi dar aiškiau girdėti save.

Paraleliai suintensyvėjo asmeninė veikla – kūno terapijos praktikos pagal pačios sukurtą metodą. Tačiau kai pradedu jausti, kad atimu šeimai skirtą laiką, kažkas viduje ima nebesiderinti. Norisi ieškoti geresnės pusiausvyros.

Kartu išryškėja kitos traukos. Vis dažniau galvoju apie režisūrą – juk tai buvo pirmosios mano studijos. Kol kas dar labai atsargiai, bet šiuo metu derinu vieną projektą.

Ką reiškia žodžiai, kad aktorystė miega?

Kai su Robertu Wilsonu Nacionaliniame Kauno dramos teatre kūrėme spektaklį „Septynios vienatvės“, atrodė, kad kas nors nuolat turi vykti. Tarsi horizonte būtų kita stotelė, kita galimybė. Jutau stiprų poreikį judėti į priekį.

Dabar sulaukiu mažiau kvietimų vaidinti ir svarstau, ar tai susiję su mano vidine kaita, būsena ir santykiu su savimi.

Šiuo metu daug dėmesio atitenka mano asmeninei kūno terapijos veiklai. Nebenoriu ateities sieti su viena kryptimi, nes toks gyvenimas būtų trapus. Aktorystė kuriam laikui pasitraukė į kitą planą, todėl ir sakau, kad ji miega.

Esi pastebėjusi, jog dažnai dėstytojai ar režisieriai jaunus aktorius ramina kartodami, kad kine ar teatre nėra nesvarbių rolių – kiekviena jų reikšminga. Sakai, kad vis dėlto tai skamba lyg savotiškas paguodos prizas. Ką Tau atskleidė pagrindinis vaidmuo kino režisierės E. Vertelytės kulinarinėje komedijoje „Gardutė“?

Jei pats tam nesuteiki prasmės, net ir didžiausi įvykiai gali likti nereikšmingi. Esame linkę manyti, kad tam tikri pasiekimai iš esmės pakeis mūsų gyvenimą: kur nors nueisi, ką nors pelnysi, ir staiga viskas taps kitaip. Tačiau jokio stebuklingo tramplino nėra. Neatsiveria nauja tikrovė, gyvenimas savaime netampa kokybiškesnis.

Man atrodo, svarbiau ne pasiekimai, o tai, ką gebi iš jų pasiimti – kiek leidi sau išgyventi džiaugsmą, vertę, pilnatvę. Pasirodo, net pasidžiaugti tuo pačiam su savimi nėra taip paprasta. Vaidmuo „Gardutėje“ mane išmokė susitelkti į save ir neieškoti papildomo patvirtinimo išorėje.

Puikiai prisimenu filmo premjerą. Buvau tokia sutrikusi, kad bendrakursė pasiūlė mane „pagloboti“. Tuo metu pagalvojau: juk tai mano šventė, kodėl aš jos nejaučiu? Atrodė, labai stengiuosi joje būti, tačiau net ir tokią dieną džiaugsmas neateina savaime, jei sąmoningai jo neįsileidi. Mes dažnai tikimės, kad šventę sukurs aplinkybės ar kitų reakcijos. Žinoma, gera sulaukti žmonių palaikymo, išgirsti gražių žodžių, matyti, kad kūrinys palietė, patiko.

Vyras mane dažnai moko jaustis mažu sraigteliu dideliame mechanizme – suvokti savo vietą, kartu neprarandant reikšmės jausmo. Anksčiau, klausydama atsiliepimų apie spektaklį ar filmą, neretai laukdavau ne pasakojimo apie patį kūrinį, o atsakymo į klausimą: „O kaip aš?“ Dabar mokausi matyti visumą. Nuostabu sau pripažinti, kad „Gardutė“ yra geras darbas, ir pasidžiaugti ne tik savimi, bet ir tuo, ką sukūrėme kartu.

Tavo trajektorijoje – labai skirtingi estetiniai pasauliai: nuo Ninos Zarečnajos ar Džuljetos O. Koršunovo spektakliuose iki vėlesnių darbų su jaunesnės kartos režisieriais, tokiais kaip A. Obcarskas, A. Gornatkevičius, D. Gumauskas. Ar skirtinga teatro kalba ir režisūrinės sistemos keičia aktorių? Kaip šios patirtys paveikė Tave?

Žiūrint iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad visąlaik jaučiau tam tikrą vientisumą, pasitikėjimą savo amatu. Studijų metais dėstytojai padėjo suformuoti profesinį stuburą. Tikiu savo išskirtinumu, darbštumu, žinau, kad galiu. Tai leido išlikti savimi.

O. Koršunovas mano gyvenimo ir aktorystės kelyje buvo esminė figūra – jei ne jis ir mano kurso dėstytojai Vytautas bei Velta Anužiai, to kelio tikriausiai apskritai nebūtų buvę. Mudviejų tarpusavio ryšys, nuo kurio vėliau net savotiškai reikėjo sveikti, mane stipriai formavo, o jo tikėjimas manimi ir profesinė meilė, kurią jaučiau, sukūrė nepaprastai stiprų saugumo pojūtį, lydintį iki šiol.

Ilgainiui visa tai pradėjo šiek tiek riboti. Atsirado klausimas: o kur esu aš pati, kas esu be O. Koršunovo užnugario?

J. Vaitkus paliko visai kitokį pėdsaką – jis išmokė drąsos pasikliauti savimi. Paradoksalu, bet ilgą laiką maniau, kad jis manęs nemėgsta. Esu guodusis dėstytojui V. Anužiui, o šis tik numodavo ranka: „Su juo taip būna, bet tai galima pakeisti.“ Tačiau būtent su J. Vaitkumi jaučiausi labai laisva. Galiausiai supratau, kad jis vertino mano savarankiškumą, požiūrį. Tuomet sustiprėjo suvokimas, kad ne tik režisierius žino – žinau ir aš.

Ir O. Koršunovas, ir J. Vaitkus turi retą gebėjimą atverti aktorių. Kadangi buvau gana nepriklausoma, man neskirdavo daug dėmesio – leisdavo veikti. Pamenu, likus penkioms minutėms iki spektaklio J. Vaitkus ateina ir pasiūlo visiškai pakeisti finalą: trumpai nupasakoja vaizdinį ir klausia – galėsi? Tokie iššūkiai ugdo drąsą.

Dirbdama su jaunesnės kartos režisieriais kartais jaučiu kitą kraštutinumą. Tarsi egzistuotų tam tikras įsivaizdavimas, kokie darbai man nebetinka. Jie mažiau teigia, daugiau klausia. Procesas tampa demokratiškesnis, daugiau diskusijos, ieškojimo. Man svarbus bendrakūrybos principas, bet kartais pasiilgstu aiškios režisūrinės vizijos.

Gyvename autoritetų persvarstymo, o gal net jų krizės laikais. Tu dirbai laikmečiu, kai režisieriai turėjo labai aiškų svorį, hierarchiją ir buvo laikomi beveik nenuginčijamu pavyzdžiu.

Man patiko dirbti su autoritetais. Buvo svarbu turėti, į ką lygiuotis, kuo tikėti, kas įkvepia. Patiko ateiti pas režisierių, kuris turi aiškią viziją, žino, ko ieško, įžengti į tą pasaulį tam, kad ją išpildytum. Tokiame procese keitiesi pats.

Šios figūros buvo labai greitai nustumtos į šalį, o naujų neiškilo. Iš dalies suvokiu priežastį – jaunieji kūrėjai suprato, kokia gali būti tokios pozicijos kaina, kaip lengvai žmogus tampa viešo pasmerkimo objektu. Matomumas šiandien apskritai turi gerokai daugiau rizikų.

Tačiau aš pati iš tų santykių daug gavau. Atsimenu ne griežtumą ar muštrą – nors jo, žinoma, būta, – bet tai, kaip vienas žodis galėdavo pakelti, įkvėpti, pažadinti pasitikėjimą savimi. Kartu visada jutau tam tikrą asmeninę atsakomybę. Man niekada neatrodė, kad kažkas su manimi tiesiog atsitinka. Jei būdavo sunku, jei santykis komplikuotas, vis galvodavau: o ką aš su tuo darau?

Abejoju, ar toks modelis šiais laikais, su jaunąja aktorių karta, dar būtų įmanomas. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog kitaip. Dėstytojai kartais sutrinka, kai studentai daug aiškiau artikuliuoja savo ribas: „nenoriu“, „neturiu nuotaikos“, „man tai netinka“. Reikia įsiklausyti į jų nuoširdumą, atsižvelgti į naujas taisykles.

Man vis dar kyla klausimas: kaip pasiekti rezultatą kultūroje, kuri remiasi principu „tik pozityvi nuotaika“? Pokytis, augimas, meistrystė retai būna komfortiški procesai. Kodėl apsimetame, kad tai turėtų būti patogu? Kartais gyvename iliuzijoje, kad transformacija turi vykti švelniai ir ramiai. Bet juk net mesti rūkyti tam tikra prasme skauda.

Šiuo metu dar mokomės, kokie galėtų būti nauji, veiksmingi bendradarbiavimo, bendros kūrybos įrankiai. Keistis turi ir pedagogai, ir režisieriai – ne atsisakyti reiklumo, bet ieškoti kitų būdų, kaip jį perduoti.

Įdomu, kad kine santykių kaita mažesnė. Ten nėra tiek laiko ilgoms diskusijoms ar kolektyviniams svarstymams. Kartais vaidmenį, ritmą ar emociją sudėlioja pats kadras – reikia veikti, pasitikėti procesu.

Kalbėdama apie teatrą mini ir elitiškumo nykimą.

Anksčiau egzistavo gana suprantama sistema – buvo tam tikri teatrai, vardai, hierarchijos. Lietuvos nacionalinis dramos teatras turėjo aiškų simbolinį svorį, egzistavo suvokimas apie centrą, į kurį orientuojamasi.

Dabar matau visai kitokį peizažą. Nesvarbu, tai Vilnius, Panevėžys ar Kaunas, visur galima rasti stiprių spektaklių, įdomių kūrėjų, gyvų procesų. Yra ir labai gerų darbų, ir mažiau sėkmingų. Lygis, mano akimis, tapo daug horizontalesnis.

Tam tikra prasme tai išlaisvino – nebeliko vieno centro ar vienintelės trajektorijos. Visi tapome vienodai vertingi: tiek kūriniai, tiek aktoriai. Tačiau kartu atsirado ir kita pusė: anksčiau egzistavo aiškesni keliai, o šiandien turi pasistengti, kad būtum matomas. Žvaigžde gali tapti greitai, bet reikia nuosekliai dirbti su savo viešumu.

Kokie vaidmenys, kūrybinės kryptys ar partnerystės Tau būtų įdomios?

Visų pirma norėčiau daugiau kino. Jaučiu, kad ten dar turiu neišnaudoto smalsumo ir erdvės sau. Rūpi išbandyti save televizijoje, gal net renginių vedėjos amplua. Vyras kartą labai taikliai paklausė, ar man iš tiesų labiau patiktų klausyti kitų, ar visgi būti centre ir kalbėti pačiai (juokiasi).

Kaip minėjau, vis labiau traukia režisūra. Norėtųsi kurti teatrą, kuris remiasi ne poreikiu bet kokia kaina nustebinti, o pačia medžiaga – tekstu, aktoryste, santykiu.

Geras spektaklis šiuo požiūriu buvo „Detoksikacija“ (Birutės Kapustinskaitės pjesė, režisierius D. Gumauskas, O. Koršunovo teatras – red. past.), gimęs dirbant su bendrakurse, nors pati jo nerežisavau. Ta patirtis sustiprino norą grįžti prie kūrybos, kuri kalba ne tiek apie socialines aktualijas, kiek apie žmogaus esmę – santykius, vienatvę, trapumą, tai, kas neišsenka.

Greta intensyvios aktorystės Tavo gyvenime pradėjo ryškėti darbas su kūnu. Papasakok, kaip išplėtojai autorinį Rawdo metodą.

Troškimas dalintis, regis, manyje glūdėjo visada. Iš pradžių tai vyko per aktorystės konsultacijas, viešojo kalbėjimo mokymus.

Tačiau vienu metu atėjau į labai sudėtingą tašką. Užklupo stiprus nerimas, panikos būsenos, kūno tirpimai. Norėdama sau padėti, pradėjau medituoti, ieškoti įvairių praktikų, stebėdama ir tyrinėdama daug ką atradau. Įdomiausia, kad mano patirtis medituojant nebuvo tokia, apie kokią daugiausia kalbama. Užuot atsipalaidavęs, kūnas kartais reaguodavo labai stipriai – tarsi konvulsijomis, nevalingais judesiais. Kol nepradėjau gilintis į kūno reakcijas, somatiką, nervų sistemos veikimą, nesupratau, kas tai. Pamažu ėmiau suvokti, kad mano kūnas taip apdoroja emocinę informaciją ir įtampą.

Vieniems žmonėms svarbu apie jausmus kalbėti, juos įvardyti, būti pamatytiems. Kitiems – patirti, išjausti. Pastebėjau, kad kai man sunku, kūnas pradeda ieškoti judesio. Toptelėjo, kad ir aktorystėje viskas kyla iš jo: balsas, emocinė raiška, laikysena. Pasidarė smalsu, ar žmogus apskritai yra savo kūne. Dažnai atrodo, kad gyvename galvoje, mintyse, o fiziškumas nieko nebereiškia.

Ėmiau gilintis, kaip judesys gali padėti atsikratyti įtampos, emocinių spazmų, vidinio stingulio. Iš pradžių viskas vyko labai intuityviai. Vėliau net psichoterapeutės, atėjusios į mano užsiėmimus, įvardijo: „Ar supranti, kad tai, ką darai, iš esmės yra kūno terapija?“ Pradėjusi sisteminti žinias pamačiau, kad gana subtiliai jaučiu, kokio tempo, kokių pratimų ar kokios krypties tuo metu reikia. Taip pamažu gimė Rawdo metodas – kaip tam tikras kūno intelekto ugdymo įrankis, kvietimas lavinti gebėjimą jausti save. Šį metodą vis dar gryninu, ieškau aiškios kalbos, kaip pristatyti tai, ką darau, neišgąsdinant žmonių. Įdomu, kad dažnai tie, kuriems tokios praktikos labiausiai reikėtų, jos labiausiai ir bijo. Man svarbu aiškiai kalbėti apie bazinį žmogaus poreikį suprasti save, noriu, kad žmonės mokėtų atpažinti kūno signalus ir išgyventi patirtis taip, kad jos nevirstų trauma.

Galvoju apie naują formatą – galbūt atviresnį, prieinamesnį, net konferencinį, kuriame žmonės galėtų saugiai išbandyti, kaip viskas veikia. Ryšys su savo kūnu nėra prabanga – tai bazė, kurios mums labai trūksta.

Kaip manai, gilesnis fizinio pavidalo pažinimas aktorystėje labiau išlaisvina ar, priešingai, sukuria naujų ribų?

Ir viena, ir kita. Kartais pernelyg mažai pasitikiu amatu ir per daug dėmesio skiriu vidinėms būsenoms. Tarsi atsiranda pagunda manyti, kad jei pakankamai gerai suprasi save, viskas scenoje įvyks savaime. Tačiau šioje profesijoje taip neveikia.

Keista, bet negaliu pasakyti, kad kūno pažinimas sustiprino mano aktorinį meistriškumą. Ši profesija vis tiek lieka amatas, disciplina, labai konkretus darbas. Tačiau įgijau gebėjimą suvaldyti jaudulį, baimę, sceninį nerimą. Tai, kas anksčiau galėdavo pakišti koją, šiandien jau mažiau trikdo, nes geriau suprantu, kas vyksta su mano kūnu ir ką su tuo daryti.

Šiuo klausimu ypač reikšmingos patirties suteikė darbas su R. Wilsonu. Jo metodika man tapo tam tikru patvirtinimu, kad tai, kuo domiuosi, nėra vien mano intuicija ar išradimas. Šio režisieriaus mokykla iš esmės remiasi kūno, energijos, buvimo erdvėje pajauta. Per dešimt dienų bendro darbo aiškiai supratau vieną principą: veiksmas scenoje negali būti mechaniškas. Neužtenka tiesiog pakelti ranką – svarbu, kad ji veiktų, kad judesys turėtų intenciją, energiją, vidinę logiką, o aktorius jaustų save ir ryšį su kolegomis.

Man tai buvo svarbus patvirtinimas: jei kada nors rimčiau eisiu režisūros keliu, labai tikėtina, kad dirbsiu būtent taip. Kūno pajauta, dėmesys vidinei būsenai ir buvimui yra galingas įrankis, kurį aktoriams verta perduoti kaip labai praktišką būdą būti scenoje tikriau ir stabiliau.

Vis kalbi apie vertę. Tai svarbiau už savivertę?

Žodis „savivertė“ man visada kėlė įtampą. Tarsi jame jau slypėtų nuolatinis matavimasis, palyginimas, atsiskyrimas nuo kitų. Klausimas „Kur yra mano vertė?“ atveria platesnę erdvę, suteikia galimybę kalbėti ne apie konkurenciją ar trūkumą, o apie santykį su savimi.

Gyvename metu, kai labai svarbu iš naujo mokytis atpažinti savo vertę. Turėtume vadovautis ne aplinkinių nuomone apie mus, o gilesniu savęs pažinimu. Jei sugebu išlaikyti ryšį su kūnu, kad ir kas tuo metu vyktų, kokios bebūtų aplinkybės, atsiranda daugiau stabilumo, mažiau blaškymosi. Nebereikia nuolat ieškoti atramos išorėje.

Esi vedusi dirbtuves apie kritikos priėmimą ir vertės suvokimą. Įdomu, kaip per laiką keitėsi Tavo požiūris į kitų pastabas. Aktoriai nuolat lyginami ir aptarinėjami – kaip išmokai su tuo gyventi?

Kritikos poveikis labai siejasi su tuo, kaip konkrečiu metu matome save. Sulaukę pastabų tarsi atsiskiriame nuo savo kūno ir susiliejame su kito tiesa.

Man šiek tiek juokinga, kaip tankiai kritiką užkeliame ant pjedestalo. Juk iš esmės tai – informacija. Išgirsti, apmąstai, stebi, ką ji su tavimi daro. Svarbiausia – nereaguoti automatiškai, nepulti gintis. Geriau paklausti savęs: kas šiuose žodžiuose iš tiesų vertinga?

Dažnai problema net ne pati kritika, o mūsų įprotis akimirksniu jai pasiduoti. Kito nuomonė taip stipriai paveikia todėl, kad nespėjame sustoti ir apsvarstyti. Man svarbiausia vidinė atrama – ji leidžia racionaliai reaguoti į aplinkinių nuomonę.

Tas pats galioja ir vidiniam kritikui. Pastebėjau, kad saviplaka dažnai tampa labai gudria manipuliacijos forma. Lyg sakytum: „Nubausiu save pirmiau, nei tai padarys kas nors kitas.“ Galbūt tai bandymas apsaugoti savo vertę? Tokiu atveju klausiu: kas slypi po šiuo nepasitenkinimu? Ko iš tiesų noriu?

Jei imu save smerkti, apsižvalgau, ar tik kokioje nors srityje nevengiu atsakomybės. Kartais patikiu, kad augti galima tik kritikuojant ir baudžiant save. Tačiau kam visa tai? Juk, veikiausiai, tiesiog noriu pasijusti verta meilės.