Kai Vilniuje ar Klaipėdoje vyksta šiuolaikinio šokio pasirodymas, gatvės meno festivalis ar kitas netikėtas kultūrinis susitikimas su miestu, didelė tikimybė, kad kažkur užkulisiuose darbuojasi Judita Strumilaitė. Paklausta, kaip save pristatytų žmogui, kuris jos nepažįsta, Judita pirmiausia nusišypso ir trumpam prityla – paprastas klausimas, tik jai jis nėra lengvas. Nors kultūros lauke dažnai tikimasi tikslių titulų ar pareigybių, tačiau ji prisipažįsta, kad tokie apibrėžimai jos pačios atžvilgiu niekada neveikė. „Kai dirbi su startuoliais, įsivardiji labai aiškiai – aš esu tas ir tas, o ne kas kitas“, – pastebi Judita. „Bet dabar man labai sunku atsakyti į šitą klausimą.“

Vis tik, jei reikėtų save apibūdinti, pagal dabartines veiklas, ji prisistatytų kaip prodiuserė, festivalio organizatorė ir kultūros procesų jungėja, tačiau pati pabrėžia, kad tai būtų tik dalis tiesos. Nors atsižvelgus į studijas ji galėtų save vadinti komunikacijos specialiste, studijavusia archyvistiką, žinių vadybą ir kitas susijusias sritis, Judita nemėgsta susiaurinti savo veiklos iki vienos disciplinos. Kur kas tiksliau jos santykį su darbu apibūdina paprastesnė formuluotė: „Darau įdomius dalykus, kad šie įvyktų.“ Smalsumas bei noras jungti skirtingas idėjas ir suformavo jos profesinį kelią – nuo festivalio kuravimo ir prodiusavimo iki bendruomenių telkimo bei kūrybinių projektų vystymo.

Paklausta, ar yra koks nors spektaklis arba meninis įvykis, kuris galėtų ją apibūdinti kaip žmogų, Judita pirmiausia suabejoja pačiu klausimu. Vieno atsakymo ji tarsi negali rasti. „Niekas taip staiga nešauna į galvą“, – prisipažįsta ji. Tačiau po akimirkos prisimena vieną patirtį. „Ten rasi improvizacijos, žiūrovų įtraukimo, labai šilto pokalbio“, – ji pasakoja apie teatro „Kitas kampas“ spektaklį „Nuostabūs dalykai“. „Jis turi viską – ir šmaikštumo, ir liūdesio. Man paliko gilų įspūdį. Gal net kažką pakeitė.“ Juditai tokie kūriniai svarbūs todėl, kad jie veikia ne tik kaip estetinė patirtis, bet ir kaip susitikimas. Tokiuose pasirodymuose svarbiausias tampa santykis tarp žmonių – tarp scenos ir publikos, tarp menininko ir miesto, tarp vieno žiūrovo ir kito.

Šiandien jos veikla iš tiesų apima daug skirtingų sričių. Ji atsakinga už tarptautinio šiuolaikinio gatvės meno festivalio SPOT meninę programą, prodiusuoja Šeiko šokio teatro veiklą, taip pat koordinuoja Šiuolaikinio šokio asociacijos Lietuvoje darbus. Iš šalies tokia gausa gali atrodyti sudėtinga ar net chaotiška, tačiau pati Judita ją mato kaip natūralų darbo ritmą. „Man nepatinka dirbti vieną darbą. Aš visada derinu skirtingas veiklas. Mėgstu pabūti vienoje komandoje, tuomet kitoje. Viena idėja padeda kitai.“ Būtent ši tarpusavio sąveika, jos manymu, leidžia projektams augti. Idėjos, kurios gimsta dirbant su vienu projektu, dažnai netikėtai praverčia kitame. Kontaktai, kurie atsiranda vienoje aplinkoje, gali tapti svarbūs kitoje. Taip pamažu formuojasi tinklas, kuriame žmonės, iniciatyvos ir idėjos pradeda veikti kartu.

Tačiau už šių aktyvių užsiėmimų slypi ir kita Juditos asmenybės ypatybė. Nors daug kas mano, kad kultūros vadybininkai ir organizatoriai nuolat gyvena tarp renginių, kelionių ir susitikimų, ji pati save apibūdina kaip žmogų, kuriam labai svarbus atsitraukimas. „Aš turiu labai didelę intravertišką pusę“, – juokiasi ji. „Grįžus namo ši įsijungia visu pajėgumu.“ Tuomet Judita gali visiškai atsiriboti nuo komunikacijos ir darbo. „Kartais būna taip, kad nešneku, nerašau, manęs tiesiog nėra“, – pasakoja ji. Tokios pauzės tampa būtina atsvara intensyviam darbui su žmonėmis. Po atsitraukimo ji dažniausiai grįžta prie paprastų dalykų – knygų, jogos, pasivaikščiojimų. Judita mano, kad būtent tai leidžia jai vėl susitelkti. „Draugai ir šeima pažįsta šias mano savybes“, – sako ji. „Aš galiu pasiimti knygą ir pradingti.“ Tokia tyla grąžina vidinę pusiausvyrą.

Juditos darbo savaitė retai kada primena stabilų, vienodu ritmu tekantį laiką. Ji pati sako, kad jos kasdienybė labiau panaši į bangavimą – kartais labai intensyvų, kartais ramesnį, tačiau beveik niekada visiškai nuspėjamą. Viena iš priežasčių yra geografinė jos darbo situacija: ji gyvena Vilniuje, tačiau nemaža dalis veiklų susijusi su Klaipėda. Būtent ten įsikūręs Šeiko šokio teatras, kuriame ji dirba prodiusere. „Tai – iššūkis“, – sako ji. „Visa komanda yra Klaipėdoje. Nebūti su ja labai sunku.“ Šis atstumas reiškia nuolatinius judėjimus tarp miestų, keliones į repeticijas, susitikimus ir kūrybinius procesus. Tačiau kartu tai suteikia ir kitokių galimybių. Vilniuje Judita dirba su asociacijos projektais, planuoja festivalio veiklas, susitinka su partneriais ir kultūros lauko žmonėmis.

Ji sako, kad toks veiklos modelis ilgainiui išmokė labai tiksliai organizuoti laiką ir energiją. „Man atrodo, dirbu gana produktyviai“, – svarsto Judita. „Prieš tai bendradarbiavau su „Kultūros naktimi“, itin maža komanda, ir ten išmokau veikti ypač greitai.“ Tas laikotarpis, pasak jos, tapo savotiška mokykla: reikėjo sparčiai priimti sprendimus ir judėti pirmyn neprarandant projekto krypties. Vis dėlto produktyvumas, jos pačios nuomone, turi ir kitą pusę. „Kartais esu perfekcionistė“, – pripažįsta Judita. „Ir būna, kad tai pakiša koją.“ Noras padaryti viską kuo tobuliau gali atimti daug laiko ir energijos, tačiau kartu tai tampa ir motyvacija projektuose siekti geriausio rezultato.

Kalbėdama apie savo užsiėmimus, ji gana aiškiai įvardija eiliškumą. Pirmoje vietoje šiuo metu yra teatras, po jo – darbas su asociacija, o tada – SPOT festivalis. Tačiau šie prioritetai nereiškia, kad vienas projektas visiškai atsiskiria nuo kitų. „Man labai patinka toks kompleksiškumas“, – sako ji. „Kaip jau minėjau, man neįprasta dirbti vieną darbą.“

Būtent čia atsiskleidžia dar vienas siekis – vienyti skirtingas iniciatyvas ir žmones. „Aš labai mėgstu jungti“, – pasakoja Judita. „Jeigu matau, kad kažkam reikia pagalbos, kad kažkur gali atsirasti ryšys, bandau tas sąsajas suvienyti – juk vieni dalykai gali labai padėti kitiems.“ Kartais labai paprasti dalykai – pavyzdžiui, kūrėjų supažindinimas su fotografais ar partneriais, virsta ir rimtesniais projektais.

Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Tokia jungimo logika atsiranda ir iš to, kaip ji mato Lietuvos kultūros visumą. Jos manymu, mes dažnai pamirštame, kiek daug jos turime. „Mes tokie turtingi kultūra ir šiuolaikiniu menu“, – įsitikinusi Judita. Ji mini festivalius, menininkų iniciatyvas, skirtingas bendruomenes ir kūrybines erdves, kurios nuolat generuoja naujus projektus. Tačiau kartu ji pastebi ir kitą dalyką – kūrėjai kartais veikia fragmentiškai. „Atrodo, kad visi dirba tame pačiame lauke, bet tarpusavyje mažai kalbasi“, – sako ji. Būtent todėl jai svarbu inicijuoti ryšius tarp žmonių, kartų ir idėjų. Dirbdama su Šiuolaikinio šokio asociacija ji siekia, kad skirtingų kartų kūrėjai daugiau bendrautų, dalintųsi patirtimi ir kurtų bendrus projektus.

SPOT festivalis, kurio meninę programą ji kuruoja, Juditai nėra tik renginių serija. Tai veikiau būdas „skaityti“ miestą. „Aš bandau sukalibruoti tai, kas veiktų Vilniuje“, – sako ji. „Turiu matymą, koks tas festivalis turėtų būti.“ Jis glaudžiai susijęs su miesto erdvėmis. Judita daug skaito apie urbanistiką, domisi miesto antropologija, stebi, kaip architektūra ir miesto struktūra veikia žmonių kasdienybę. „Man labai įdomu, kodėl tarp dangoraižių atsiranda skersvėjai, kodėl vienur gimsta tam tikri judėjimai, o kitur – ne.“ Šios įžvalgos pamažu virsta ir festivalio programos dalimi.

„Festivalį matau kaip žaidimo aikštelę mieste“, – dalinasi Judita. „Ir stengiuosi surasti tai, kas žmonėms gali būti įdomu.“ Tačiau kartu ji pripažįsta, kad Vilniuje tai padaryti nėra lengva. Miesto publika labai skirtinga, o reakcijos į meną būna netikėtos. „Kartais nustembi“, – pastebi ji. „Atveži nebūtinai sudėtingą pasirodymą, ir visi susižavi. O pristačius kažką kompleksiškesnio – reakcija visai kitokia.“ Todėl festivalio programos sudarymas jai tampa nuolatiniu tyrimu. Ji stebi publikos reakcijas, analizuoja, kas veikia, o kas – ne. „Man labai įdomu, kaip menininkai mato Vilnių ir kaip Vilniaus žmonės reaguoja į pasirodymus“, – sako ji. „Tos reakcijos man yra labai svarbios.“

Būtent žiūrovų atliepimas leidžia suprasti, kad kūrinys prisilietė prie kažko labai asmeniško. Judita prisimena situacijas, kai po pasirodymų žmonės prieidavo ir sakydavo, kad tai buvo patirtis, kuri juos sujaudino ar inicijavo pokytį. Tokie momentai, pasak jos, yra viena iš priežasčių, kodėl verta organizuoti festivalį. „Jeigu galėčiau, labai norėčiau rinkti žmonių atsiliepimus apie tai, kaip jie patiria miestą per tuos pasirodymus“, – prisimena Judita. „Man atrodo, kad ten slypi labai daug gražių ir įdomių istorijų.“

Dalindamasi mintimis apie festivalį, Judita pradeda svarstyti ir apie tai, koks jis galėtų būti, jei būtų suteiktos visos galimybės. Ši mintis jai įdomi ne tiek dėl finansų ar galimo festivalio masto, kiek dėl erdvių ir kontekstų, kuriuose menas galėtų atsirasti. Ji sako, kad viena iš jos svajonių – festivalį išnešti į vietas, kurios paprastai lieka už kultūrinio žemėlapio ribų. „Norėčiau daryti tokiose erdvėse, kur niekas niekada nedarė“, – svarsto ji. „Galbūt miesto rajonuose ar ten, kur žmonės retai susiduria su šiuolaikiniu menu.“ Pasak jos, tokie projektai gali sukurti labai netikėtas patirtis, nes menas atsiranda ne ten, kur jo tikimasi, o ten, kur jis tampa staigmena. Ji prisimena prisimena pasirodymus, vykusius socialiai sudėtingose erdvėse ar bendruomenėse, ir kaip stipriai tai veikė žiūrovus. „Smalsu matyti, kaip įsitraukia žmonės“, – sako ji. „Kartais net tie, kurie iš pradžių žiūri skeptiškai, pradeda ginti patį pasirodymą nuo kitų, kurie trukdo.“ Tokiomis akimirkomis menas tampa ne tik estetine patirtimi, bet ir socialiniu įvykiu, kuris sujungia skirtingas nuomones.

Judita taip pat pabrėžia, kad festivalio idėja nėra vien tik spektaklių rodymas. Jai svarbus ir ilgesnis procesas – tai, kas vyksta prieš ir po renginio. „Norėčiau, kad rastųsi ilgiau trunkantys procesai“, – sako ji. „Kad kažkoks projektas prasidėtų anksčiau, vystytųsi drauge su bendruomenėmis, o festivalio metu pasiektų savo kulminaciją.“ Tokia struktūra, jos manymu, leistų menui tapti gilesne miesto gyvenimo dalimi, o ne tik trumpu renginių ciklu. Tai taip pat suteiktų galimybę kurti projektus, kurie tyrinėja miesto problemas ar iššūkius – socialinius, urbanistinius ar kultūrinius.

Vis dėlto kalbėdama apie festivalio geografiją ji gana aiškiai įvardija vieną dalyką – SPOT festivalis, jos manymu, yra labai susijęs su Vilniumi. Nors kartais pasigirsta idėjų apie jo plėtrą į kitus miestus, ji į tai žiūri atsargiai. „Manau, kad SPOT yra Vilniaus festivalis“, – sako ji. „Kiekvienas miestas turi savo kontekstą, savo publiką ir savo kultūrinę logiką.“ Pasak Juditos, tai nereiškia, kad kitur negali atsirasti panašių iniciatyvų – priešingai. Tačiau, jos manymu, svarbu, kad tai augtų iš vietos kultūrinio konteksto, o ne būtų tiesiog perkelti. „Kiekvienas miestas turi savo skonį, kurį ir turėtų atspindėti“, – sako ji.

Per daugelį festivalio organizavimo metų Judita matė daugybę pasirodymų, ir kai kurie jų jai ypač įsiminė. Įdomu, kad tai nebūtinai buvo didžiausi ar techniškai sudėtingiausi projektai. Priešingai – dažnai ją labiausiai paveikdavo kūriniai, kuriuose buvo labai mažai išorinių efektų. „Ten nebuvo nei dekoracijų, nei didelių scenografijų“, – prisimena ji trupės „Cia Moveo“ (Ispanija) šokio pasirodymą „Consequences“. „Tik žmogus ir jo istorija – labai jaudinantis pasirodymas, – sako ji. – Žmonės dar ilgai apie jį kalbėjo.“

Dar vienas įsiminęs pasirodymas pristatė visai kitą temą – kasdienybės grožį, kviesdamas žiūrovus pažvelgti į labai paprastus dalykus: praeivį gatvėje, medį, šaligatvį, mažas miesto detales. „Šis kūrinys atskleidė, kad grožis slypi smulkmenose“, – dalinasi Judita apie „Electrico 28“ (Katalonija) gatvės spektaklį „The Frame“. Dar vienas darbas, kuris jai išliko atmintyje, pateikė sudėtingas istorijas pasitelkęs humorą. „Per juoką buvo papasakoti labai skaudūs dalykai“, – prisimena ji trupės „DeRonde Deroo“ (Nyderlandai) pasirodymą „It really hurts when your head hits the concrete“. Tokie kūriniai, jos manymu, ypatingi todėl, kad leidžia žiūrovams išgyventi sudėtingas emocijas saugioje ir kartu žaismingoje formoje.

Šie pavyzdžiai atskleidžia ir pačios Juditos santykį su menu – ji vertina gebėjimą kalbėti paprastai, bet tiksliai. „Man labai patinka kūriniai, kuriems nereikia daug dekoracijų ar efektų, bet skelbia stiprią žinutę“, – sako ji. Tokiuose darbuose svarbiausia tampa ne forma, o santykis su žiūrovu ir gebėjimas sukurti emocinį ryšį.

Būtent šiame kontekste pamažu atsirado ir Juditos draugystė su šokiu. Iš pradžių tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas – veikiau procesas, kuris formavosi dirbant su įvairiais kultūros projektais. Organizuodama festivalius ir renginius ji susidūrė su skirtingomis scenos meno formomis, tačiau šiuolaikinis šokis ypač ją traukė. „Jis pasirodė labai gyvas“, – pasakoja Judita. „Yra erdvės eksperimentuoti, daug laisvės.“ Tai nebuvo vienas konkretus momentas, o veikiau kelių patirčių visuma – spektakliai, susitikimai su kūrėjais, bendri projektai. „Tiesiog staiga supranti, kad tau tai tampa labai įdomu.“

Juditos profesinis kelias formavosi dažnai netikėtai – iš paprastų inicia­tyvų ir improvizuotų susitikimų. Ji pati sako, kad dažnai imasi dalykų spontaniškai, jei jaučia, kad jie yra prasmingi. Taip nutiko ir su Šeiko šokio teatru. Iš pradžių Juditai buvo pasiūlyta padėti pristatyti spektaklį užsienio festivalyje. Situacija buvo gana netikėta – ji net nebuvo mačiusi jo gyvai. Tačiau vis tiek sutiko. „Pažiūrėjau įrašą, perskaičiau techninę informaciją ir nuvažiavau.“ Pirmą kartą spektaklį ji pamatė jau pačiame festivalyje Edinburge.

Po šios patirties bendradarbiavimas su teatru ėmė vystytis savaime. Judita vis labiau įsitraukė į projektus, pradėjo dirbti su tarptautinėmis partnerystėmis, spektaklių pristatymu ir sklaida. „Taip po truputį viskas ir susidėliojo.“

Vis dėlto net ir dirbdama su tokiais projektais Judita pabrėžia, kad jai svarbiausia likti užkulisiuose. „Nesu žmogus, kuris nori būti centre“, – sako ji. „Man patinka dirbti behind the scenes.“ Tokia pozicija jai leidžia koncentruotis į procesus, struktūras ir galimybių kūrimą.

Kalbėdama apie prodiusavimą, Judita jį apibūdina kaip labai platų ir daugiasluoksnį darbą. Tai nėra vien tik spektaklių organizavimas ar finansinių klausimų sprendimas. „Prodiuserio darbas yra sukurti sąlygas, kad kūrinys atsirastų ir būtų matomas“, – sako ji. Tai reiškia strategiją, partnerystes, sklaidą ir ilgalaikį projektų gyvenimą.

Galiausiai būtent ši funkcija – sudaryti sąlygas kūrybai – ir tampa jos darbo prasme. „Matau save kaip žmogų, kuris gali padėti kitiems sudaryti geresnes sąlygas kurti“, – sako Judita. „Ir jeigu tai pavyksta, vadinasi, mano darbas turi prasmę.“