„Repeticijose darome daug keistų dalykų“, – atvirauja šokio menininkas ir choreografas Lukas Karvelis, išgyvenantis vieną didžiausių pokyčių savo karjeroje. Prisijungimas prie legendinės šiuolaikinio šokio trupės „Cullberg“ jam tapo ne tik nauju profesiniu etapu, bet ir savotiška vidine transformacija. Šiandien Lukas sukasi tarp repeticijų, eksperimentų bei vis dažniau į kūrybą sugrįžtančios lietuviškos mitologijos ir mokosi paleisti kontrolę, iš naujo pažinti savo kūną ir permąstyti santykį su šokiu.

Šiuos pokyčius lydėjo ir labai konkretus įvykis – iš Nyderlandų Lukas persikėlė į Švediją. Pastaruosius devynis mėnesius gyvendamas Stokholme, menininkas natūraliai pradėjo lyginti abi šalis. Olandijoje buvo itin pasiilgęs miškų ir ežerų, o Švedijoje vėl pajuto ryšį su gamta. „Stokholmas – labai didelis miestas, bet vis tiek gyveni tarp stirnų ir voverių“, – kalba pašnekovas. Kartais pakeliui iš darbo netikėtai išbėganti stirna priverčia pasijusti tarsi Disney pasaulyje. Amsterdame jis patyrė nepaliaujamą įtampą bei būtinybę nuolat suktis iš padėties, o Švedijos sostinėje – gerokai daugiau ramybės. Tiesa, tam įtakos gali turėti ir naujas gyvenimo etapas: dabar jis – ne laisvai samdomas menininkas, o šokio trupės narys.

L. Karvelis yra tikras vilnietis, nors užaugo ne pačiame centre. Stokholmo gamta ir ritmas jam primena Lietuvos sostinę. Net rajonas, kuriame įsikūrusi trupė, asocijuojasi su didžiausiu mūsų šalies miestu: blokiniai pastatai jam kelia prisiminimus apie Fabijoniškes. „Kartais net pagalvoju: jeigu Lietuva nebūtų patyrusi okupacijos, gal šiandien būtume panašūs į Švediją“, – svarsto jis. Anot pašnekovo, Švedijoje žmonės jaučiasi itin saugūs. „Akivaizdu, kad pas juos du šimtus metų nebuvo karo“, – menininkas priduria, kad tai atsispindi tiek žmonių buityje, tiek bendroje atmosferoje.

2025-ieji Lukui tapo reikšmingo pokyčio metais: jis prisijungė prie vienos žymiausių Švedijos šiuolaikinio šokio trupių „Cullberg“. Vis dėlto sprendimą nulėmė ne vien garsus vardas ar prestižas. Kur kas labiau traukė jos požiūris į choreografiją ir kūrybą. „Cullberg“ jis vadina bene drąsiausia šiandienos šokio pasaulio trupe: vieta, kur nebijoma rizikuoti, išbandyti netikėtų idėjų ir nuolat ieškoti naujų formų. „Jie kviečia naujus vardus, mažiau žinomus kūrėjus, ne tuos, kurie nuolat šmėžuoja visose scenose“, – pasakoja Lukas.

Didelį įspūdį jam paliko ir dabartinė trupės meno vadovė Kristine Slettevold. „Ji noriai eksperimentuoja, tyrinėja įvairias galimybes, nebijo būti nepopuliari“, – sako L. Karvelis, žavėdamasis jos drąsa. „Cullberg“ kryptis paremta neblėstančiu siekiu permąstyti, kas apskritai gali būti šokis ir kur link jis juda. Nors sprendimą prisijungti lėmė ir praktiniai aspektai, svarbiausia liko kūrybinė atmosfera. „Ši trupė – institucija, bet atrodo, kad ji geriausiai supranta laisvai samdomo šokėjo mąstyseną“, – teigia menininkas.

Jau pati atranka leido Lukui suprasti, kad čia ieškoma ne tik techniškai stiprių šokėjų, bet, pirmiausia, savarankiškai mąstančių kūrėjų. Darbo skelbimą jis rado platformoje „Dancing Opportunities“, o labiausiai nustebino ne pati galimybė, bet neįprasta atrankos forma. Pirmoji užduotis buvo padaryti vienos minutės vaizdo įrašą, kuriame būtų naudojamas visas kūnas, tačiau nebūtų demonstruojama šokio technika. Tąkart Lukas apsiavė aukštakulnius, užsidėjo peruką, atsistojo ant riedlentės ir bandė išlaikyti pusiausvyrą. „Svarbiausia buvo balansas – norėjau parodyti, kad kūnas natūraliai geba išstovėti net tada, kai sąlygos tam nepalankios“, – aiškina jis. Vėliau kandidatų laukė filosofiniai klausimai: buvo prašoma atsakyti, kas jiems yra šokis, papasakoti apie save, aptarti, kaip kilo anksčiau minėtos užduoties idėja. „Iš klausimyno buvo akivaizdu, kad jie nori pažinti tave kaip menininką, o ne tik pažiūrėti, kaip judi“, – prisimena jis. Luko manymu, tai rodo labai gilų ir pagarbų santykį su kūrėju.

Brandą jis jaučia ir trupėje. Nors pačiam jau beveik dvidešimt devyneri, L. Karvelis yra jauniausias narys – daugumai per trisdešimt. „Cullberg“ neskirta ką tik studijas baigusiems šokėjams“, – sako. Paklaustas, ką anuomet pakomentavo prie klausimo „kas tau yra šokis“, Lukas nusijuokia, kad jau nebeatsimintų. Anot jo, atsakymas keičiasi beveik kasdien.

Vėliau kai kurie dalyviai buvo pakviesti į dviejų dienų gyvą atranką. Jos metu laukė itin įvairios užduotys: nuo eksperimentinės baleto pamokos ir kontaktinės improvizacijos iki darbo su tekstu, grupinių užsiėmimų bei repertuaro medžiagos peržiūros. Galų gale – paskutiniai pokalbiai. „Aplikavo maždaug tūkstantis žmonių. Susitikti pakvietė penkiasdešimt, o kontraktus gavome tik keturi“, – atskleidžia L. Karvelis.

Žinią apie tai, kad pateko į trupę, menininkas gavo dirbdamas prie projekto, kuris, kaip pats sako, jam visiškai nepatiko ir buvo pasirinktas dėl finansinio stabilumo. „Per pietų pertrauką paėmiau telefoną ir pamačiau laišką“, – kalba pašnekovas. Nors pirmoji reakcija buvo džiaugsminga, kai naujiena pasidalino su šeimos nariais, atsirado ir nemažai dvejonių: sutikti su šiuo pasiūlymu ar ne.

Ilgą laiką jis laikė save žmogumi, netinkančiu dirbti trupėje. Artimas buvo laisvai samdomo menininko gyvenimas, o kartu lydėjo baimė, kad institucinė aplinka gali tapti pernelyg ribojanti. „Įprasta rutina, geri kolegos, viskas buvo susidėlioję, tad tai atrodė tikrai nemenkas pokytis“, – neslepia Lukas. Vis dėlto šiandien šokėjas neabejoja, kad sprendimas buvo teisingas. Pagrindiniu iššūkiu tapo ne pats darbas, o naujos erdvės kūrimas. Anot Luko, keisti gyvenamąją vietą beveik trisdešimties yra gerokai sunkiau nei devyniolikos. „Per tiek metų suformuoji saugų burbulą“, – pasakoja jis. Tačiau šokėjo gyvenime komforto zona nuolat išardoma: vos spėjus ją susikurti, tenka viską pradėti iš naujo. Atskirties jausmą stiprino ir pats Stokholmas. Persikėlimas į Nyderlandus kadaise atrodė kaip nuotykis, lydimas naujų patirčių, o dabar daugelis kultūrinių archetipų jau pažįstami ir nebėra kur nukreipti dėmesio. Po ilgų darbo dienų atsirado daugiau vienišumo ir mažiau noro aktyviai socializuotis. Prie sudėtingesnės adaptacijos prisidėjo ir švedų santūrumas. „Tai tikrai ne pati atviriausia tauta“, – pašnekovas priduria, kad lietuviams toks charakteris iš dalies pažįstamas, tačiau pradžioje vis tiek buvo nelengva.

Didžiausiu išbandymu virto pirmoji švediška žiema. „Atsikeli – tamsu. Grįžti po darbo – tamsu“, – pasakoja Lukas. Per visą gruodį saulė, anot jo, pasirodė vos pusvalandžiui, ir tuo metu menininkas buvo studijoje. Nors aplinkiniai įspėjo, kad šaltasis metų laikas bus sudėtingas, tam pasiruošti neįmanoma. Tik atėjus pavasariui atsirado daugiau energijos. „Ta juoduma… neįmanoma iki galo suprasti, kol pats to neišgyveni“, – teigia jis.

Kasdienybė „Cullberg“ trupėje priklauso nuo to, ar vyksta kūrybinis procesas, ar gastrolės, tačiau dažniausiai darbai prasideda apie devintą ryto. Iki pusės dešimtos šokėjai skiria laiką individualiam apšilimui ar kineziterapeutų užduotims, o vėliau vyksta šokio pamoka. „Stiliai labai įvairūs – nuo baleto iki popingo“, – dalijasi L. Karvelis. Paskui prasideda repeticijos, o viskas baigiasi dažniausiai penktą vakaro. Pašnekovas juokiasi, kad iš esmės tai primena įprastą darbą biure – „nuo devynių iki penkių“. Netrūksta ir įvairių susitikimų, pokalbių su kūrybine komanda bei meninių ar administracinių aptarimų.

Bene ryškiausiu skirtumu Lukui tapo stabilumas. „Pirmąkart jaučiuosi saugus“, – sako jis. Darbas trupėje reiškia ne tik pastovų atlyginimą, bet ir kūrėją supančią infrastruktūrą: asmeninį persirengimo kambarį, teatro ir sporto sales, sauną, pilateso erdvę. Trupė taip pat pasirūpina įvairiais praktiniais dalykais: nuo šokio batelių iki papildomo biudžeto masažams ar kūno priežiūrai. „Dirbdamas laisvai samdomu šokėju visą laiką stumdaisi alkūnėmis – paraiška po paraiškos, nuolatinės finansų paieškos“, – pasakoja Lukas. Dėl to šiandieninis stabilumas jam vis dar atrodo kiek siurrealus.

Iki šiol L. Karveliui daugiausia teko šokti tradicinio „Cullberg“ repertuaro spektakliuose, tačiau prieš daugiau nei mėnesį prasidėjo bendradarbiavimas su choreografe Faye Driscoll. Didžiausią įspūdį jam paliko tai, kiek daug dėmesio skiriama emociniam pasiruošimui. Prieš prasidedant repeticijoms trupė daug diskutavo apie komunikaciją, galimus iššūkius ir bendrą atmosferą. „Kalbėjome, kaip norime bendrauti ir vieni su kitais elgtis“, – prisimena jis. Tąsyk nuspręsta parašyti choreografei bendrą laišką ir taip prisistatyti. Pirmasis susitikimas su F. Driscoll buvo skirtas savotiškam bendram kontraktui – visi įvardijo, kokio santykio ir bendravimo tikisi kūrybinio proceso metu.

Pati pradžia jam buvo kiek netikėta, nes prieš pamatant choreografę teko keliauti į ligoninę. „Sėdėjau priimamajame su ramentais ir iš ten sekiau, kas vyksta“, – juokiasi pašnekovas. Vėliau prisijungęs prie repeticijų jis iš arti pamatė, kiek daug skirtingų disciplinų susilieja viename procese. Trupė dirbo su balso pedagogais bei kaskadinių triukų atlikėja, kuri mokė saugiai kristi ir atlikti fiziškai sudėtingus veiksmus. „Ji yra dirbusi Holivude“, – užsimena Lukas. Viskas vyksta itin organiškai – repeticijos rengiamos tiesiog juodojoje salėje, o scenografas dirba šalia šokėjų ir kuria erdvę jų akivaizdoje, todėl kūnai tampa tarsi scenografijos dalimi. Naujojo spektaklio „flesh chariot, chariot of flesh“ premjera numatyta rudenį.

Kalbėdamas apie tai, kaip „Cullberg“ renkasi choreografus, L. Karvelis pasakoja, kad galutinį sprendimą dažniausiai priima meno vadovė. Ji nuolat keliauja po festivalius, stebi spektaklius ir ieško kūrėjų, kurių darbai ją paveikia. Vis dėlto svarbi ir pačių šokėjų nuomonė: trupės nariai kviečiami dalintis, su kokiais menininkais norėtų dirbti ir kokios temos jiems įdomios. Kartais vyksta ir savotiška dviguba atranka: choreografai pirmiausia trumpam atvyksta padirbėti su trupe, o vėliau visi pasidalina grįžtamuoju ryšiu. „Taip galima pasitikrinti, ar apskritai yra santykis tarp žmonių ir proceso“, – menininkas priduria, kad toks modelis jam atrodo labai sveikas. Paklaustas, su kuo labiausiai norėtų dirbti, Lukas pirmiausia mini Florentiną Holzinger. Vieną jos darbų vadina stipriausiu reginiu, kokį yra matęs.

„Cullberg“ Lukas dirba beveik metus ir šį etapą apibūdina kaip nuolatinį augimą. „O augti kartais yra nepatogu“, – sako pašnekovas. Kartu prisipažįsta vis dar skeptiškai žiūrintis į dažnai kartojamą frazę apie išėjimą iš komforto zonos. Anot jo, šokėjo gyvenime tokia erdvė dažnai apskritai neegzistuoja. Nors buvo iššūkių, didžiausia atrama tapo kolegos. Kolektyve susitiko žmonės iš labai skirtingų kultūrų ir meninių pasaulių, tačiau tarp jų greitai užsimezgė stiprus tarpusavio ryšys. „Jausmas, kad per sunkią žiemą eini ne vienas, labai daug reiškia“, – įsitikinęs Lukas. Svarbiu atradimu tapo ir naujas požiūris į kritiką. Menininkas teigia supratęs, kad atsiliepimus dažnai priima pernelyg asmeniškai, nors kūrybiniame procese tai yra nuolatinė darbo dalis.

Dabar L. Karvelį vis dažniau aplanko jausmas, kad jis tampa kitų žmonių pasaulių raktu. Nors toks darbas suteikia daug patirties ir įkvepia, kartu jis gali būti psichologiškai varginantis. Vis dėlto dabar mokosi su tuo nebekovoti, o tiesiog paleisti.

Didžiausią diskomfortą jam kelia ne fiziniai iššūkiai, o būtinybė nebesiekti visko suvaldyti ir leisti sau būti pažeidžiamam. Vienas sudėtingiausių dalykų buvo pradėti naudoti balsą scenoje taip, kaip anksčiau niekada nėra daręs, bei atlikti veiksmus, kurie iš pradžių atrodo absurdiški ar net kelia nejauką. „Repeticijose darome daug keistų dalykų: kartais tenka skleisti neįprastus garsus, kratytis ar atlikti veiksmus, kurie pirmą akimirką atrodo tiesiog kvailokai“, – subtilybėmis dalijasi šokėjas. Tačiau pagrindinė problema, anot pašnekovo, kyla ne dėl keistumo, o dėl dirbtinumo: kartais jis jaučia, kad veiksmai, kuriuos reikia atlikti, yra nenatūralūs, primesti.

Pirmoji reakcija tokiose situacijose dažniausiai būna stipri savisauga, tačiau jis nuolat save skatina dar labiau paleisti kontrolę. „Tada galvoji: būsiu maksimaliai keistas“, – šypsosi L. Karvelis. Nors jo darbuose ir anksčiau netrūko eksperimentinių elementų, dabartiniai procesai yra visiškai kito lygio.

Menininkas prisipažįsta labai pasiilgstantis natūralaus judesio. „Kartais net pagaunu save galvojant: pala, taip aš iš tikrųjų nejudu“, – sako jis. Anot pašnekovo, jo kūną dvidešimt metų formavo savita choreografinė kalba, o dabar turimų įgūdžių dažnai nereikia. Dėl to tenka ne tik mokytis naujų dalykų, bet ir sąmoningai atsisakyti senų kūno įpročių. „Kiek laiko kažką statei, tiek pat jo reikia tam išardyti“, – svarsto Lukas.

Kalbėdamas apie asmeninę kūrybą, šokėjas pasakoja apie anksčiau vystytą idėją, kurioje susipynė striptizo estetika, lietuviška mitologija ir savotiška duoklė Perkūnui. Vis dėlto projektas nuo to laiko stipriai transformavosi. Dabar kartu su šokėju ir choreografu Dovydu Strimaičiu planuojama vasaros rezidencija, kurioje paaiškės, kur šis sumanymas gali nuvesti. „Galvojau, kad Perkūnui reikia Pinčuko, o geriausias Pinčukas galėtų būti Dovydas“, – juokiasi L. Karvelis. Jis priduria, kad tam įtakos turi ir draugo oranžiniai plaukai. Pati striptizo estetika šiandien jam atrodo mažiau aktuali. Pastebėjęs, kad šio šokio elementus plėtoja vis daugiau kūrėjų, jis pradėjo klausti savęs, ką pats norėtų tuo pasakyti. O štai santykis su gamta, ritualais, lietuvišku mitologiniu pasauliu jam išlieka labai įdomus.

Paklaustas, kas jam artimiau – šokėjo ar choreografo darbas, Lukas prisipažįsta iki šiol neturintis aiškaus atsakymo. Abu vaidmenys, anot jo, vienodai traukia ir vienodai vargina. „Jeigu kažko būna per daug, man atsibosta“, – teigia pašnekovas. Menininkui būtinas balansas tarp kūrybos ir atlikimo. Tačiau būti autoriumi jam svarbu nuo pat vaikystės. Net šokdamas būreliuose po repeticijų likdavo salėje kurti savo medžiagos. Po studijų norėjo koncentruotis į asmeninę kūrybą, todėl nė nebandė stoti į trupes. Vis dėlto dabar atėjo etapas, kai įdomu pabūti tiesiog šokėju. Kartu atsirado ir suvokimas, kad tokia patirtis gali būti laikina. „Jeigu ne dabar, tai jau turbūt niekada“, – svarsto jis.

Nors kontraktas su „Cullberg“ iš pradžių buvo numatytas tik vienam sezonui, neseniai jis buvo pratęstas dar metams. Lukui tai tapo svarbiu patvirtinimu, kad sprendimas persikelti į Švediją buvo teisingas. „Jaučiuosi įvertintas, nes ne visiems naujokams pratęsė sutartį“, – atvirai sako jis. Bent artimiausiu metu jo gyvenimas ir kūryba toliau liks susiję su Stokholmu.

Tačiau ryšys su Lietuva, anot Luko, tik stiprėja. Jis atvirauja dažnai galvojantis apie galimybę ateityje grįžti ir kurti čia, tačiau kartu pastebi keistą paradoksą: kartais gimtinę mylėti lengviau būnant toliau nuo jos. „Kai atsiranda distancija, pradedi ją matyti kitaip“, – dalijasi mintimis. Gyvendamas svetur jis dar stipriau susidomėjo folkloru, gamta ir archajiška lietuviška estetika, kuri nuolat sugrįžta kūryboje. Pasak Luko, būtent atstumas leidžia kitaip išgirsti kalbos skambesį, kitaip pajausti miškus, ežerus ar liaudies motyvus. „Man atrodo, kad lietuvių santykis su gamta yra labai specifinis“, – sako jis ir papildo: net jei žmonės to tiesiogiai neįvardija, tą išduoda kūnai ir bendra atmosfera.

Pasiteiravus, ką patartų žmonėms, svarstantiems apie tarptautines trupes ar pokyčius karjeroje, Lukas pirmiausia kalba apie gebėjimą klausytis savęs. Anot jo, nereikia prisirišti prie vieno įsivaizdavimo, koks turi būti tavo kelias: „Niekada nevėlu keisti nuomonę.“

Paprašytas trumpai apibūdinti save šiandien, Lukas kurį laiką galvoja. Kadaise jis buvo pavadintas „dance lion“ (liet. „šokio liūtas“), tačiau dabar tikslesnį apibūdinimą randa kitur. „Jaučiuosi kaip kempinė“, – sako šokėjas ir paaiškina: gyvendamas naujoje aplinkoje, dirbdamas su skirtingais kūrėjais ir prisitaikydamas prie nuolatinių pokyčių jis turi sugerti daug naujų patirčių. „Šokantis kempiniukas“, – nusijuokia L. Karvelis.