Amerikiečio Davis’o Freemano kūrybą sunku apibrėžti vienu terminu. Briuselyje gyvenantis ir kartu su kompanija „Random Scream“ kuriantis menininkas veikia tarp šiuolaikinio teatro ir šokio, fotografijos, vaizdo instaliacijų bei kuratorinių projektų, o dokumentinę medžiagą neretai jungia su politine provokacija, humoru ir asmenine patirtimi. Vienur jis kalba apie ekologinę atsakomybę, kitur tyrinėja žmogaus pažeidžiamumą, santykį su visuomene ar gebėjimą keistis. Du jo darbus – „Karaoke (ART)“ ir „Nothing Happens Without You“ – bus galima išvysti šių metų tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“.

Be to, Lietuvoje D. Freemanas ves dviejų dienų kūrybines dirbtuves, kurias apibūdina kaip kelionę nuo vidinių refleksijų iki gyvo santykio su miestu. Pirmosios dienos užsiėmimai vyks uždaroje erdvėje ir bus skirti eksperimentuoti su tekstais bei dirbti su kūnu – priemone, padedančia pasiekti pasąmonę. Menininkui svarbiausia, kad dalyviai atsigręžtų į individualias patirtis ir rastų skirtingų būdų gvildenti jiems rūpimus klausimus. Dirbtuvėse bus diskutuojama, kaip kalbėti apie tai, kas iš tiesų reikšminga – ne tiesmukai, o netikėtai, kaip nustebinti žiūrovą ir asmeninius išgyvenimus paversti scenine medžiaga.

Davis’o Freemano solo spektaklis „Nothing happens without you“. Mareko Jančúcho nuotraukos

Antrąją dieną kūrybinis procesas persikels į miesto erdves. Ten dėmesys kryps ne į vaidybą, o į gebėjimą stebėti, atsirinkti ir reaguoti. Už teatro „juodosios dėžės“ ribų – gausybė dirgiklių, todėl svarbiausia ne ieškoti dar daugiau įspūdžių, bet išmokti redaguoti savo impulsus ir suprasti, kaip kūnas gali savotiškai „šokti“ su miestu. Dalyviai kurs netikėtas dovanas pakeliui sutiktiems žmonėms ir skatins juos naujai pažvelgti į kasdienę aplinką. Tai, pašnekovo įsitikinimu, bus ne tik nemažas iššūkis, bet ir daug džiaugsmo teikiantis nuotykis.

Kvietimas ieškoti savos medžiagos bei leisti idėjai diktuoti jos formą atsispindi ir amerikiečių menininko taikomuose metoduose. Apibendrindamas savo nueitą kelią, D. Freemanas pripažįsta, kad didžiausia staigmena jo jaunesniajam „aš“ veikiausiai būtų tai, jog šiandien jis kuria autorinius spektaklius. Šie gimsta tarsi iš tuštumos ir yra įkvėpti asmeninių patirčių, tačiau galutinį pavidalą jiems suteikia vaizduotė. Toks kūrybos būdas gerokai skiriasi nuo to, ką matė vaikystėje.

D. Freemano tėvai – tradicinio teatro režisieriai, todėl jų kūrybos centre visada buvo pjesė ir dramaturgas. Jie statė pačių įvairiausių autorių kūrinius: nuo Williamo Shakespeare’o ir Stepheno Sondheimo iki Samuelio Becketto bei Samo Shepardo, o teatras jiems pirmiausia reiškė kitų parašytų tekstų interpretaciją. Todėl jaunystėje D. Freemanas vargu ar būtų patikėjęs, kad kada nors sugebės peržengti šią tradiciją ir ims pasitikėti savo balsu taip, jog spektaklius pradėtų kurti nuo visiškai tuščio lapo.

Vis dėlto šiandien būtent toks metodas yra jo profesinės praktikos pagrindas. Performatyvus menas, pašnekovo įsitikinimu, nėra priešingybė pramogai. Atvirkščiai – jis siekia kurti spektaklius, kurie įtraukia, prikausto dėmesį, skatina publiką įsižiūrėti ir megzti prasmines sąsajas.

Dėl šios priežasties jo nedomina linijinis pasakojimas ar vienintelio atsakymo paieškos. Scenoje nėra nieko, ką reikėtų „išspręsti“ – kiekviena interpretacija yra tiek pat teisinga, kiek ji autentiška pačiam žiūrovui. Bene gražiausia akimirka, anot kūrėjo, kai du greta sėdintys žmonės tą patį spektaklį patiria visiškai skirtingai, o vėliau turi apie ką kalbėtis. Emocinis poveikis menininkui svarbesnis už aiškią žinutę, tačiau kartu jis siekia, kad kūriniai išliktų atviri visiems, nepriklausomai nuo patirties ar kultūrinio konteksto.

Ar performansas iš tiesų gali pakeisti žmogų? Vienareikšmio atsakymo D. Freemanas neturi, tačiau tiki, kad tai įmanoma. Jis pats ne kartą išgyveno akimirkų, kai menas, nors ir trumpam, leido peržengti nusistovėjusių įsitikinimų ribas. Pašnekovas teigia, kad kūryba veikia pasąmonę, o menininko pasiryžimas neslėpti pažeidžiamumo gali padrąsinti žiūrovus pažvelgti į savo vidų.

Stiprią kūrybos įtaką, pasak D. Freemano, bene geriausiai atskleidžia darbas „7 Promises“, įgyvendintas su Jerry Killicku. Projekto dalyviai kviečiami viešai duoti pažadą, susijusį su ekologija, o mainais gauna po degtinės taurelę. Svarbiausia čia ne simbolinis atlygis, o įsipareigojimas, priimamas kitų akivaizdoje. Praėjus keleriems metams po spektaklio, ne vienas dalyvis kūrėjui yra prisipažinęs būtent dėl šios patirties iki šiol besilaikantis veganiškos mitybos. Taigi, meno poveikį galima ne tik nujausti, bet ir apčiuopti – pažadai virsta realiais veiksmais, o jų rezultatai išlieka gerokai ilgiau nei pats performansas.

Ši logika atsispindi ir platesnėje amerikiečio kūryboje. Jam visada svarbiausia idėja, o forma atsiranda vėliau – natūraliai, tarsi savaime. D. Freemanas beveik niekada nepradeda nuo konkrečios medijos ir nesvarsto, ką būtų galima su ja nuveikti. Esmė – suprasti, ko reikalauja sumanymas, o tik tuomet pasirinkti meninę kalbą, kuri geriausiai padėtų jį įgyvendinti. Nors jo darbuose dažnai susipina muzikinis teatras ir šokis, pastaruoju metu vis labiau traukia performatyvūs vyksmai viešosiose erdvėse.

Taigi formos nuolat keičiasi, o pašnekovo kūrybą jau daugelį metų lydi tas pats neišsprendžiamas klausimas – kaip iš tikrųjų užmegzti ryšį su žiūrovu. Jam rūpi ne tik tai, kaip paveikti žmogų, kuris galbūt visai nenori klausytis, bet ir kaip pasiekti tuos, kurie laiką dažniausiai leidžia bendraminčių aplinkoje. Galutinio atsakymo, svarsto D. Freemanas, greičiausiai nėra, tačiau būtent nuolatinės paieškos ir išlieka kūrybos varikliu, skatinančiu vis iš naujo klausti, kaip scenoje atspindėti tai, ką reiškia gyventi šiandienos pasaulyje.

Daug pasako jo trupės pavadinimas – „Random Scream“ (liet. netikėtas riksmas). Anot menininko, šie žodžiai pirmiausia pabrėžia kūrybos įvairovę. Spektakliai ir projektai kartais būna tokie skirtingi, kad sunku patikėti, jog juos sukūrė tas pats žmogus. Todėl po vienu vardu telpa visos kūrybinės idėjos: „Kartais sumanymas ateina kaip riksmas, kartais – kaip lopšinė ar operos arija, o būna, kad ir iš visiškos tylos“, – priduria pašnekovas.

Vis dėlto, pasak D. Freemano, pavadinimas nevisiškai atskleidžia tai, ką jis daro: juk nemaža dalis projektų gimsta ne iš noro kalbėti pačiam, o iš siekio sudaryti sąlygas prabilti kitiems. Tokie darbai kaip „Karaoke (ART)“ ar fotografijų ciklas „Universal Minutes“ tampa kvietimu aplinkiniams eksperimentuoti ir ieškoti savų atsakymų.

„Norėčiau, kad žmogus nuspręstų nebebūti serijiniu žudiku“, – juokauja menininkas, paklausus, kokių lūkesčių turi savo darbų žiūrovams. Tačiau pokštas slepia kur kas rimtesnį troškimą. D. Freemanas tikisi, kad teatras bent truputį padeda kurti geresnį pasaulį – galbūt kitą rytą po spektaklio žmogui bus lengviau atsikelti iš lovos, o ateitis atrodys bent šiek tiek šviesesnė.

Menininkas savo darbuose sąmoningai kalba apie moralines dilemas, taip skatindamas publiką permąstyti savąsias vertybes. Ar sutinku su tuo, ką matau? Ar tikiu tuo, kas sakoma? Kokia iš tiesų mano paties pozicija? Būtent tokie klausimai, jo manymu, tampa spektaklio tąsa.

Paradoksalu, tačiau D. Freemanas nejaukiausiomis laiko tas akimirkas, kai pasirodymo metu pakviečia žiūrovus į sceną. Nors tai – jo profesinio gyvenimo dalis, pašnekovas juokauja esantis „drovus ekstrovertas“ – nardo kaip žuvis vandenyje, kai veikia pagal savo susikurtas taisykles, tačiau netikėtai atsidūręs dėmesio centre, jaučiasi keistai.

Šį jausmą dar labiau sustiprino pastaraisiais metais pradėta stendapo komedija, kurią jis vadina vienu sunkiausių išbandymų karjeroje. Čia publika ateina ne ieškoti meno ar prasmių – ji tiesiog nori juoktis ir bent trumpam pamiršti pasaulio siaubus. Kūrėjas neslepia: gerokai lengviau priversti žmones verkti nei kvatotis. Vis dėlto ašaros ir šypsena jam vienodai svarbios. Teatro užduotis, jo įsitikinimu, yra plėsti žmogaus emocines ribas ir leisti patirti kuo platesnį jausmų spektrą.

Tą pačią idėją, tik kita forma, plėtoja projektas „Karaoke (ART)“, kuriame šiuolaikinis menas derinamas su viena populiariausių pramogų. D. Freemaną seniai žavi netikėtas dviejų kultūrų susidūrimas. Vieni ateina dėl karaokės ir netrukus ima klausti: „Kas, po velnių, čia vyksta?“, kiti – dėl meno, tačiau galiausiai lygiai taip pat nustemba.

Pašnekovo manymu, netikėtas žanrų susiliejimas tampa savotiška meno edukacijos forma. Tarp dainų D. Freemanas trumpai pristato autorius, o paskui publika susipažįsta su jų darbais. Visa tai vyksta ne muziejaus rimtyje ar akademinėje paskaitoje, o žaidžiant, dainuojant ir leidžiant sau smalsauti. Projektas nuolat plečiasi ir keičiasi. Programoje greta konceptualiojo meno atsiranda politiškai angažuoti vaizdo darbai, kadrinė animacija, analoginis kinas, erotiniai filmai ir kinematografiški pasakojimai. Žiūrovai nuolat keliauja per visiškai skirtingus emocinius kraštovaizdžius.

Vienas ryškiausių pastarojo meto papildymų – portugalės Cláudios Varejão videokūrinys pagal Alo Greeno dainą „Let’s Stay Together“. Jo premjera įvyko „Serralves“ muziejuje. Ekrane Donaldo Trumpo ir Benjamino Netanyahu santykiai paverčiami trikdančia meilės istorija. Vos įjungiamas šis įrašas, salėje, anot pašnekovo, akimirksniu pasikeičia atmosfera: stoja tyla, pasigirsta švilpimas, nepasitenkinimo šūksniai, žmonėms darosi nejauku. Tačiau būtent tokios akimirkos jam atrodo svarbiausios. Menas neprivalo būti patogus net ir tada, kai rodomas tokia atvira, žaisminga ir visiems puikiai pažįstama forma kaip karaokė.

Naujausiame spektaklyje „Nothing Happens Without You“ D. Freemanas atsigręžia į temas, kurios, jo manymu, šiandien tampa ypač aktua­lios: senėjimą, vyriškumą, empatiją ir atleidimą. Įdomu tai, kad visos keturios jam glaudžiai susijusios ir kyla iš to paties klausimo – kaip gyventi pasaulyje, kuris, ypač stebint Jungtines Valstijas, atrodo vis labiau persmelktas susipriešinimo ir nepakantumo.

Pastaruoju metu kūrėjas itin jautriai reaguoja į tai, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais. Daugiausia nerimo jam kelia negebėjimas suprasti kitokių pažiūrų ar vertybių ir polinkis smerkti. Nors ši tendencija ypač ryški Amerikoje, ji, D. Freemano įsitikinimu, būdinga daugeliui visuomenių. Būtent todėl spektaklyje minėtos temos netampa nei politiniu pareiškimu, nei moralu. Priešingai – autorius mėgina sukurti erdvę, kurioje ši įtampa paskatintų klausti: kaip galėtume vieni kitiems parodyti daugiau empatijos, pagarbos ir rūpesčio?

Atsakymų jis nesiūlo, o kalbėdamas apie atleidimą vengia moralizuoti. Jam kur kas įdomesnis pats reiškinio paradoksas. Ką iš tiesų reiškia atsisakyti pykčio? Juk retai kada ištariame: „Aš tau atleidžiu.“ Dažniau viskas baigiasi trumpu „Nieko tokio“, gestu ar žvilgsniu. Bet ar tai rodo, kad nuoskauda išties išnyko?

Tokie klausimai lydėjo ir kūrybos procesą. Dirbdamas prie spektaklio D. Freemanas negalėjo atsikratyti galvoje nuolat skambėjusios frazės: „Atsiprašau… Atsiprašau… Atsiprašau… Prašau, atleisk man.“ Iki šiol jis nežino, kieno tai balsas ir kam skirti šie žodžiai, tačiau buvo tikras, kad jie privalo atsidurti kūrinyje. Galbūt todėl, kad, jo manymu, kiekvienas žmogus turi už ką atsiprašyti ir už ką atleisti.

Natūralu, kad iš aptartos temos kyla dar viena – kaip būti šalia kito žmogaus. Pašnekovas įsitikinęs, kad pasaulyje vienu metu egzistuoja dvi tikrovės. Vienur vis dar galima rasti bendruomenių, kuriose netrūksta dosnumo, rūpesčio ir tarpusavio palaikymo. Kitur vis aiškiau matyti nykstanti empatija. Kaip amerikietis, jis ypač jautriai reaguoja į kraštutinių dešiniųjų politikos stiprėjimą, kuris, jo įsitikinimu, padrąsino rasizmo ir nepakantumo formas, ilgai tūnojusias visuomenės paraštėse. Šiandien jos jau nebesislepia – kalba garsiai ir atvirai.

Kūrėjas prisipažįsta: kartais stebint tai, kas vyksta aplink, tiesiog pritrūksta žodžių. Tuomet belieka atsigręžti į save ir klausti, kaip būti atidesniam kitam žmogui, kaip išmokti žvelgti į pasaulį jo akimis ir kaip suderinti nuolatinę įtampą tarp rūpinimosi bendruomene bei savimi. Tokios temos spektaklyje atsirado kaip bendros refleksijos pamatas.

„Nothing Happens Without You“ negimė iš vieno lemtingo impulso. Jį formavo daugybė sluoksnių: šeimos išgyvenimai, performatyvios užduotys, gyvos improvizacijos su publika ir visa ankstesnė kūrybinė patirtis. Daugelį metų dirbęs su muzika ir technologijomis, D. Freemanas vienu metu pajuto stiprų poreikį sugrįžti prie ko nors visiškai neapdoroto – teatro be technologinių tarpininkų, kuriame atmosfera gimtų beveik vien iš kūno ir balso. Tam tikra prasme spektaklis tapo eksperimentu su pačiu savimi. Kiek iš tiesų galima atsiverti žiūrovui? Pasak kūrėjo, net ir šiandien po kiekvieno pasirodymo vidinis virpulys dar ilgai nepraeina.

Paklaustas, kas po tiek metų vis dar žadina jo smalsumą, D. Freemanas nė akimirką nesudvejoja: žmonės. Jų istorijos, nerimas, manijos, patirtys, išsipildę ir neišsipildę troškimai. Galiausiai, pripažįsta menininkas, visa tai tampa savotišku jo paties atspindžiu. Ypatingą dėmesį kūrėjas skiria smulkiausioms kasdienybės detalėms. Dėl to žmonės neretai juokauja, kad su D. Freemanu sunku vaikščioti – jis nuolat sustoja į ką nors pažiūrėti. Tačiau būtent tokios iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos akimirkos, jo manymu, atveria įdomiausių atradimų.

Neatsitiktinai daugybė istorijų gimsta prasilenkus su žmonėmis. Vien pažvelgęs į nepažįstamąjį, menininkas ima kurti galimas jo gyvenimo versijas, įsivaizduoti troškimus, baimes ir likimą. „Ačiū Dievui, niekas negali perskaityti mano minčių“, – juokiasi netrukus į Lietuvą atvyksiantis amerikietis.

Jei šiandien dar kartą būtų pakviestas į „TEDx Talks“ sceną, D. Freemanas kalbėtų ne apie teatrą ar performansą, o apie atvirumą nežinomybei ir nenutrūkstantį dialogą. Jo įsitikinimu, smalsumas – viena didžiausių dosnumo formų, nes tik jis leidžia įsiklausyti į kitą žmogų. Būtent ši savybė, regis, yra menininko varomoji jėga. Kūrėjui vienas liūdniausių vaizdų – pora ar šeima, sėdinti restorane prie stalo visiškoje tyloje. Ne ramioje, meditacinėje, o tokioje, kuri byloja apie prarastą ryšį ir pasidavimą. Anot pašnekovo, puoselėjamas smalsumas augina empatiją, o pastaroji atveria kelią didesniam artumui bei tikresniam santykiui. „Galų gale, jis skatina daugiau bučiuotis“, – priduria.

Atsigręždamas į savo profesinį kelią, D. Freemanas sako labiausiai besididžiuojantis, kad pavyko ištesėti sau duotą pažadą: net dirbdamas kitų choreografų ir režisierių projektuose, jis niekada netapo vien techniniu atlikėju. Menininkui visada buvo svarbu išlikti kūrybos proceso dalimi: siūlyti idėjas, ieškoti sprendimų ir atnešti kuo daugiau medžiagos, iš kurios vėliau gimsta spektaklis. Ko jis tikisi iš Lietuvos žiūrovų? Pirmiausia, pajuokauja, kad būtų smagu išgirsti: „Koks nuostabus atlikėjas. Reikėtų pakviesti jį vaidinti kitame mano filme.“ Tačiau netrukus grįžta prie minties, kuri, regis, lydi visą pokalbį. Jis norėtų, kad po spektaklio publika ne tik geriau suprastų, kas formuoja jo kūrybą, bet ir drąsiau pažvelgtų į savo pačių šešėlinę pusę. Ne tam, kad jos išsigąstų, o kad leistų jai tapti jėga, vedančia pirmyn – šviesos link.