Nedaugelis galėjo iš taip arti stebėti šiuolaikinio šokio raidą Europoje kaip Anna Arthur. Prisijungusi prie šokio teatro „The Place“ ir nuo pat „Aerowaves“ ištakų įsitraukusi į šio tinklo veiklą, daugiau nei tris dešimtmečius ji padeda kylantiems choreografams pasiekti tarptautinę auditoriją. Šiandien, eidama „Aerowaves“ vykdomosios direktorės pareigas, Anna tebėra vienas svarbiausių tinklo žmonių – ta, kuri tyliai užtikrina, kad visa ši sudėtinga europinė organizacija veiktų sklandžiai. O pasibaigus ilgai festivalio dienai ir suskambus dūzgių muzikai, būtent ji dažniausiai pirmoji išeina į šokių aikštelę.

Kas yra Anna Arthur žmogui, kuris dar nėra jos sutikęs?

Esu vidutinio amžiaus britė. Mano šaknys – Šiaurės ir Vidurio Anglijoje, tačiau vaikystėje persikėlėme į pietus. Į mokyklą atėjau kalbėdama ryškiu gimtojo krašto akcentu ir greitai pamačiau, kad niekas manęs nesupranta. Tąsyk pirmą kartą pajutau, kaip stipriai dialektas lemia kitų požiūrį į tave.

Gyvenau priemiestyje, vidurinės klasės šeimoje. Mama dirbo specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų mokytoja, tėtis – inžinieriumi. Dabar suvokiu, kad tuomet nekantravau kuo greičiau ištrūkti iš namų – jų atmosfera mane slėgė.

Aštuoniolikos įstojau į Dartingtono menų koledžą studijuoti teatro. Programa buvo tokia eksperimentinė, kad iš pradžių maniau, jog visi tiesiog kvailioja. Tačiau kontrkultūros dvasia alsuojantis Totnesas buvo absoliuti priešingybė aplinkai, kurioje užaugau. Baigusi studijas dirbau gastroliuojančioje teatro trupėje technike. Taip atsidūriau Londone, čia ir pasilikau.

Niekada neplanavau daryti karjeros šokio srityje. Turėjau techninės patirties, todėl sulaukdavau kvietimų rūpintis spektaklių apšvietimu. Vienas darbas vedė prie kito, taip susipažinau su šiuolaikinio šokio vizionieriumi Johnu Ashfordu.

Veiklą „The Place“ pradėjau 1993-iaisiais. Paskui kuriam laikui išvykau į Australiją, ten užsimezgė pažintis su vyru, už kurio vėliau ištekėjau. Grįžusi į Londoną trumpai dirbau kitoje meno erdvėje, tačiau galiausiai vėl prisijungiau prie „The Place“. Tai labai brandi organizacija – įgijusi patirties kitur supratau, kaip gerai čia viskas sustyguota, todėl apsispręsti buvo lengva.

Taip ir atsidūriau šokio pasaulyje. Viena didžiausių Johno dovanų buvo gebėjimas atpažinti žmonių stiprybes. Jis intuityviai jautė, kokiam projektui kuri asmenybė labiausiai tinka. Jam išėjus į pensiją, pradėjome dirbti kartu prie „Aerowaves“ – su šiuo tinklu esu iki šiol.

Vos pasigirdus muzikai dažnai viena pirmųjų pradedate šokti. Ką jums reiškia judėti?

Tiesą sakant, pati nežinau. Tiesiog visada mėgau šokti.

Ar kada nors darėte tą profesionaliai?

Ne. Studijuodama teatrą lankiau choreografijos ir kontaktinės improvizacijos užsiėmimus. Pastarųjų negalėjau pakęsti. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje buvau tikra reiverė – nuolat lankiausi klubuose, tai visada buvo mano gyvenimo dalis. Man iš tikrųjų patinka judėti. Kartais šiuolaikiniame šokyje… šokio būna labai mažai.

Tiesa, kartais atrodo, kad svarbiau – konceptualūs sprendimai, o ne pats judesys.

Būtent. Manau, kad šokis ne visada yra tinkamiausia medija itin eksperimentiniams darbams. Neretai sunku suprasti, ką menininkas iš tiesų nori pasakyti. Labai vertinu, kai atsiranda kas nors, kas suteikia kontekstą – tekstas, vaizdo įrašas ar bet kas kita, padedantis žiūrovui atrasti kelią į kūrinį. Tai tikrai daug ką keičia.

O kaip dėl „Aerowaves“? Priklausote šiam europiniam šiuolaikinio šokio tinklui beveik nuo pat jo ištakų. Kaip apibūdintumėte savo kelionę?

Tai buvo ilga odisėja. Dalyvavau pirmajame „Aerowaves“ susitikime 1996-aisiais. Tuo metu viskas buvo labai neformalu ir gyva: į „The Place“ festivalį „Resolution“ kviesdavome jaunas trupes, savaitgaliais rodydavau joms Londoną, kartais užsukdavome ir į mano namus.

Man visada patiko pažinti skirtingų kultūrų atstovus – tai buvo vienas didžiausių tinklo džiaugsmų. Pradžioje mudu su Johnu beveik viską darydavome vieni. Vyravo principas „pasidaryk pats“, o man toks darbas tiko: teatro studijos išmokė prisitaikyti ir imtis visko, ko tą akimirką reikia. Dabar suprantu, kad pakeliui sukaupiau labai platų įgūdžių spektrą.

Kodėl festivalis „Spring Forward“ kasmet keliauja į kitą miestą?

Tokia buvo pirminė idėja. Renginys reikalauja daug finansinių ir organizacinių išteklių, todėl nebūtų realu tikėtis, kad juo nuolat rūpintųsi ta pati institucija. Kur kas geriau veikia keliaujančio festivalio modelis. Dėl to mus ne kartą kvietė Europos kultūros sostinės. Joms reikia aukštos meninės vertės tarptautinių programų, o mes atvykstame iš įvairių šalių atsiveždami dvidešimt pasirodymų ir apie 250 delegatų. Priimančiajam miestui tai puiki proga prisistatyti pasaulinei auditorijai.

Ir, be abejo, tai suteikia postūmį vietos ekonomikai.

Teisingai. Dar vienas svarbus dalykas – „Aerowaves“ egzistavo tik dėl Europos finansavimo. Kol veikėme Anglijoje, galėjome teikti paraiškas Nacionalinės kūrybos ir kultūros plėtros agentūrai, tačiau tik nedidelę dalį gautų lėšų buvo leidžiama panaudoti už šalies ribų. Be to, buvo savaime suprantama, kad parama pirmiausia turi būti naudinga Anglijos menininkams ir auditorijai. Platesnis tinklas netelpa į nacionalinio finansavimo modelį. Turbūt ir didelės filantropinės organizacijos vargu ar galėtų remti tokio masto veiklą. Todėl Europos Sąjungos lėšos visada buvo gyvybiškai svarbios. Net tuomet, kai mūsų būstinė buvo Anglijoje (o dabar – Airijoje), pirmiausia buvome Europos organizacija. Taigi… ačiū, Airija.

Pasiilgstate Johno?

Bėgant metams tapome gerais draugais. Jis buvo be galo smalsus: jei tik kas patraukdavo dėmesį, norėdavo pažinti ir suprasti iki galo. Ir nuolat generavo idėjas, o aš dažniausiai būdavau praktiškoji – ieškodavau būdų, kaip jas paversti tikrove.

Kai Johnas pirmą kartą prabilo apie žurnalą „Springback Magazine“, nė neįsivaizdavau, kaip viskas galėtų atrodyti. Šiandien tai viena svarbiausių „Aerowaves“ dalių. Stebina, kiek daug žmonių jį iki šiol prisimena. Tinklas buvo didžioji jo gyvenimo meilė, todėl manau, kad jis nuoširdžiai didžiuotųsi tuo, kuo tapome.

Atsigręžus į praeitį, kas, jūsų manymu, „Aerowaves“ pasikeitė labiausiai?

Išaugo matomumas. Pirmaisiais metais gaudavome apie 250 paraiškų, dabar – maždaug 700. Kreipiasi ir vis daugiau jau pripažinimą pelniusių kūrėjų.

Tačiau kartu ryškėja galimybių trūkumas vidurio karjeros menininkams. Jauniesiems skirtų programų gausu, žinomi vardai taip pat randa finansavimą, o tarp šių dviejų etapų atsiveria didelė spraga.

Kas apskritai laikoma kylančiu kūrėju? Ar taikoma amžiaus riba?

Tokios ribos nėra. Šokėjas gali dvidešimt metų būti scenoje, o pirmą choreografinį darbą pristatyti gerokai vėliau. Todėl vertiname ne amžių, o profesinę patirtį. Paprastai kalbant, menininkas neturėtų būti sukūręs daugiau nei penkių profesionalių darbų ir sukaupęs didelės tarptautinių gastrolių patirties.

Kartkartėmis sulaukiame paraiškų, kurios sukelia diskusijų: ar šį žmogų dar galima laikyti pradedančiuoju? Pasitaiko atvejų, kai tenka parašyti autoriui ir paaiškinti, kad jis nebeatitinka mūsų kriterijų. Pavyzdžiui, prieš porą metų gavome užklausą iš menininkės, kuri jau buvo pelniusi tarptautinį pripažinimą – savo šalyje ji tikra nacionalinė vertybė. Moteriai buvo per šešiasdešimt, ji daugelį metų gastroliavo po pasaulį. Pokalbis nebuvo lengvas, tačiau neturėjome pagrindo ją vertinti kaip kylančią menininkę.

Kaip atsirado pavadinimas „Aerowaves“?

Manau, jį pasufleravo bangos vaizdinys – vandens paviršiumi sklindantys ratilai. Kažkas kadaise pajuokavo, kad gal reikėjo vadintis „Eurowaves“. Vienu metu sulaukėme pasiūlymo, kad mus galėtų remti šokoladas „Aero“. Paskui buvo ir „Airwaves“ kramtomoji guma… Jei atvirai, man atrodo, tikroji istorija jau nugrimzdo laiko miglose.

Ar darbas šiuolaikinio šokio tinkle – pagrindinė jūsų veikla?

Taip. Be „Aerowaves“, dar organizuoju teatro festivalį, neseniai minėjusį dešimtąjį jubiliejų, Kroidone, Pietų Londone, tačiau šis vyksta tik kartą per metus.

Kaip bėgant laikui pasikeitė jūsų pareigų apimtis?

Daugelį metų veikla turėjo gana aiškų ritmą: „Spring Forward“, partnerių susitikimas, o tada keli administracinio darbo mėnesiai. Vėliau ėmė augti „Springback“: atsirado „Academy“, paskui – „Assembly“, „Alliance“. Šiandien dar turime „On Record“ – gyvą Europos šokio įvykių archyvą, kuriame šie fiksuojami tekstais ir garso įrašais. Vien šiemet rengiame šešis „On Record“ leidimus, todėl veiklos dabar gerokai daugiau nei anksčiau. Laimei, kalendoriuje vis dar lieka ramesnių laikotarpių. Be to, Kroidono teatro festivalį organizuoju ne viena, o su dviem kolegomis.

Žvelgiant iš šalies atrodo, kad esate visur ir visada. Kartais net susidaro įspūdis, jog į elektroninį laišką atsakote greičiau, nei jums jį spėja išsiųsti.

Na, tai jau mano firminis bruožas. (Juokiasi.)

„Spring Forward“ atrankos procesas vis dar atrodo gana paslaptingas. Kaip jis iš tiesų vyksta?

Partneriai prieš susitikimą susipažįsta su jiems paskirtais darbais, o abu tinklo bendradirektoriai – Elisabetta Bisaro ir Roberto Casarotto – drauge išnagrinėja visas paraiškas. Iki posėdžio kiekvieną spektaklį paprastai būna matę bent trys žmonės. Vėliau lyginame įvertinimus, diskutuojame, o galiausiai visas tinklas kartu peržiūri apie septyniasdešimt–aštuoniasdešimt kūrinių. Po kelių balsavimo etapų atrenkame dvidešimt darbų, kurie įtraukiami į „Spring Forward“.

Tobulos atrankos sistemos nėra. Šokį vertinti iš vaizdo įrašo labai sunku – būna spektaklių, kurie ekrane nepalieka jokio įspūdžio, bet gyvai tiesiog atgyja, ir atvirkščiai. Be to, kiekvienas partneris turi savitą skonį, o tai, manau, viena didžiausių tinklo stiprybių.

Šiemet žengėme itin svarbų žingsnį – pirmą kartą paskelbėme visų galutinį etapą įveikusių kūrinių sąrašą. Tai reiškia, kad partneriai gali kviesti ne tik į „Spring Forward“ atrinktus spektaklius, bet ir kitus aukščiausiai įvertintus darbus. Kartais iki laimingųjų pritrūksta vos vieno balso, o mes norėjome, kad naudos gautų ne tik galutinis dvidešimtukas. Dėl to surengėme ir nuotolinius susitikimus su tinklo partneriais bei profesines dirbtuves, kurias vedė meno vadybininkė Rácz Anikó.

Šiandien „Aerowaves“ yra kur kas daugiau nei „Spring Forward“ festivalis. Kuri iš papildomų iniciatyvų jums pačiai artimiausia?

Ypatingą silpnybę jaučiu tinklalaidei ir „Springback Academy“. Iš dalies dėl Dany Mitzman, kuri kuruoja „Podcast Academy“. Ji neatėjo iš šokio pasaulio, todėl žiūri kitu kampu – domisi žmonėmis, istorijomis ir atmosfera. Jos tinklalaidės leidžia pajusti, ką reiškia dalyvauti festivalyje.

Man „Spring Forward“ niekada nebuvo vien spektakliai – tai pokalbiai, pažintys ir ryšiai. Pats festivalis finansiškai ir logistiškai negalėtų smarkiai plėstis, tačiau aplink jį išaugo tarptautinė kritikų ir kitų šokio profesio­nalų bendruomenė. Dėl „Aerowaves“ Europa man tapo stebėtinai maža, o kartu labai svetinga.

Kokia kryptimi tinklas dar galėtų augti? Koks šiandien didžiausias praktinis šokio lauko iššūkis?

Per daugelį metų svarstėme įvairias idėjas – kūrybos fondą, apdovanojimą, naujus formatus. Tačiau nenorime tapti pernelyg konkurencinga erdve. Man svarbiau klausti, ko menininkams iš tikrųjų trūksta.

Johnas visada ieškojo spragų: kylantiems choreografams reikėjo ne tik žiūrovų, bet ir profesionalios kritikos, dokumentacijos, praktinės pagalbos. Ta pati filosofija iki šiol formuoja mūsų veiklą. Meninę ekosistemą sudaro ne tik kūrėjai, bet ir scenos, prodiuseriai, kuratoriai, kritikai bei leidėjai. Tik tada bendruomenė tampa matoma ir tvari.

Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių – finansavimas. Daugumoje „Spring Forward“ spektaklių dabar pasirodo trys ar mažiau atlikėjų, didesnės apimties kūriniai tampa vis retesni. Europa išgyvena sudėtingą laikotarpį – karas žemyne, ekonominis neapibrėžtumas, augančios sąnaudos. Tokiomis aplinkybėmis niekada nėra lengva argumentuoti didesnį kultūros finansavimą. Kita vertus, nemanau, kad lėšos menui gali būti beribės. Kiekviena visuomenė turi ieškoti pusiausvyros tarp skirtingų prioritetų. Laimei, asmenybių, pasiryžusių kurti, niekada netrūksta.

Daugeliui „Spring Forward“ yra svajonė.

Tai išskirtinis festivalis. Priešingai nei daugumoje kitų, didžiąją auditorijos dalį čia sudaro programų autoriai ir tie, kurie pristato scenos menus. Jei pasirodymas pavyksta, visai realu, kad kas nors iš salėje sėdinčių žmonių pakvies jį kitur. Tačiau dėl to kūrėjams ši patirtis kupina įtampos. Stengiuosi nepamiršti, kokia svarbi jiems ši akimirka, ir labai noriu, kad viskas eitųsi kuo sklandžiau.

2027-aisiais „Spring Forward“ vyks Limerike. O kas laukia vėliau?

2028-aisiais – Roterdamas. Kas bus paskui, priklausys nuo kito „Kūrybiškos Europos“ finansavimo etapo.

Esate apkeliavusi beveik visą mūsų žemyną ir mačiusi daugybę spektaklių. Kaip apibūdintumėte Europos šiuolaikinio šokio lauką? Kokių tendencijų pastebite? Kas kelia didžiausią nerimą?

Didžiausią nerimą man kelia tai, kad menininkai ne visada pakankamai galvoja apie vartotoją. Kartais atrodo, jog tikisi, kad suprasime viską, kas vyksta jų galvose, nors patys nepalieka pakankamai nuorodų. Kaip žiūrovę, mane tai erzina. Įdomu, kad kiekvienas repertuaras tarsi atsineša savas temas: šiemet buvo daug nuogumo, anksčiau – kiaušinių, dar kitu metu beveik visi kūriniai vienaip ar kitaip kalbėjo lyčių tapatybės klausimais.

Praėjusį sezoną atrodė, kad daugelyje spektaklių atsirado sulėtinto judesio scenų.

(Juokiasi.) Tikra tiesa. Žavi, kad tokios tendencijos išplinta tarsi savaime. Menininkai visoje Europoje reaguoja į panašias kultūrines įtakas, patys to gal nė nesuvokdami.

Kas šiuolaikinio šokio scenoje jus labiausiai stebina? Menininkai, festivaliai, publika, o gal visai kas kita? Ko, jūsų manymu, šiam laukui ypač trūksta? Per diskusiją „Moving Balkans“ festivalyje gegužę minėjote prodiuserius.

Kelia nuostabą, kiek daug kūrėjai šiandien turi padaryti patys – jie vienu metu tampa choreografais, prodiuseriais, gastrolių vadybininkais, scenografais ir administratoriais. Tai milžiniška našta.

Kita vertus, keliaudama po Europą vis atrandu nuostabių kultūrinių vietų. Ši aplinka (pokalbis vyko „SKCNS Fabrika“ centre Novi Sade, Serbijoje – aut. past.) – puikus pavyzdys. Panašiai jaučiausi ir Gimarainse, Portugalijoje: erdvės gražios, prižiūrimos, gerbiamos bendruomenės. Įdomu, kad net gana konservatyviuose miestuose pristatomi drąsūs, šiuolaikiški ir ambicingi darbai. Gyvendama atokesniame Londono rajone vis iš naujo pamatau, kaip skirtingai šalys vertina investicijas į kultūros infrastruktūrą.

Galbūt pastaruoju metu matėte kūrinį, apie kurį norėjosi mąstyti dar ilgai po peržiūros?

Jei atvirai – ne. Naujausioje „Spring Forward“ programoje buvo keletas spektaklių, kurie man labai patiko. Lietuvos darbas (Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugaleevo „Clap & Slap“) – išskirtinis. Tačiau jei kalbame apie spektaklius, kurie iš tiesų išliko atmintyje per visus šiuos metus, pirmiausia į galvą ateina Jesúso Rubio Gamo „Gran Bolero“. Mačiau jį tris kartus ir kiekvieną sykį buvau visiškai pakerėta. Jame viskas veikė preciziškai – choreografija, dramaturginė struktūra, muzika, šokėjai. Tai labai intelektualus kūrinys, tačiau nė akimirkai netampa šaltas ar atitolęs nuo žiūrovo. Dar vienas nepamirštamas reginys – Igorio Urzelai’aus ir Moreno Solinaso „Idiot-Syncrasy“. Su malonumu pažiūrėčiau jį dar kartą.

Kaip vertinate Lietuvos šiuolaikinio šokio sceną?

Jūsų šalis – geras nuoseklios brandos pavyzdys. Tokie žmonės kaip Audronis Imbrasas daug padarė stiprindami šią meno šaką, o Gintarė Masteikaitė įspūdingai tęsia jo pradėtą darbą. Šiemet Lietuvos spektaklis festivalio programoje buvo sutiktas itin šiltai. Tokia kokybė neatsiranda per vieną naktį.

Kad scena augtų, neužtenka vien talentingų menininkų. Reikia pedagogų, programų sudarytojų, matomumo ir tarptautinių galimybių. Svarbus žingsnis buvo „Baltijos šokio platforma“ – kaimyninėms šalims bendradarbiaujant, stiprėja visas regionas.

Akivaizdu, kad šokio laukas auga.

Be abejo. Keista, bet šiandien iš Jungtinės Karalystės šiuolaikinio šokio matau ne tiek jau daug. Man įdomiausi darbai dažniausiai gimsta mažose, nepriklausomose erdvėse. Jie labiau tarpdisciplininiai, žaismingesni. Būtent to pasigendu stebėdama naujausius kūrinius. Kartais atrodo, kad šiuolaikinis šokis į save žiūri pernelyg rimtai.

Nuėjote ilgą profesinį kelią. Kas jus motyvuoja?

Susitikimai su žmonėmis, kurie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Neseniai kalbėjausi su bulgarais Nasko Maevu ir Jivko Jeliazkovu, kurie daugelį metų beveik be viešojo finansavimo rengė rezidencijas, kvietė menininkus ir kūrė galimybes. Dabar jų darbo rezultatai aiškiai matyti. Tokios asmenybės, tęsiančios savo darbą nepaisant sunkumų, suteikia man daugiausia vilties.

Ko labiausiai linkėtumėte „Aerowaves“ ateičiai?

Pirmiausia – tolesnio Europos finansavimo. Po kiekvienos paraiškos rėmėjai tikisi permainų, tačiau kartu jau esame sukūrę sistemą, kuri puikiai veikia. Nesinorėtų, vaikantis naujovių, sugriauti to, kas pasiteisino.

O ko trokštate jūs pati? Ko palinkėtumėte sau?

(Juokiasi.) Visai norėčiau kada nors išeiti į pensiją. Deja, kol kas, regis, dar negaliu sau to leisti.