TRIERAS IR „SENTIMENTALIOS VERTĖS“ PROBLEMA

Beveik du dešimtmečius Joachimo Triero kinas, kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant su Eskilu Vogtu, buvo laikomas tikruoju kinematografiniu šiaurietiškos melancholijos žemėlapiu. Tai hiperartikuliuotas, bet emociškai sustingęs kinas, kuriame veikia personažai, kalbantys žodynu, leidžiančiu apibūdinti egzistencinę kančią, bet neturintys priemonių ją įveikti. Nuo kinetiškų, fragmentiškų „Reprizos“ (Reprise, 2006) gatvių iki saulės apšviesto, melancholiško „Oslo, rugpjūčio 31-osios“ (Oslo, 31. August, 2011) klajonių, Trieras fiksuoja privilegijuotą, bet trapų Norvegijos menininkų subjektyvumą. Tai filmai apie potencialo tironiją ir slegiančią naštą to, kuo žmogus galėtų būti, konfrontuodamas su negailestinga laiko tėkmės realybe.

Tačiau su filmo „Sentimentali vertė“ (Sentimental Value, 2025 m.) pasirodymu, Trieras signalizuoja apie ryškų posūkį savo režisūrinėje karjeroje. Nors išliko ankstesnių darbų stilistiniai bruožai, tokie kaip literatūriniai monologai, žaismingas montažas ir gili meilė Oslui, jo gravitacijos centras persikelia nuo individo egzistencinės krizės ir kolektyvinio šeimos narių chaoso. „Oslo trilogija“ pasakojo apie kovą už savo gyvenimo kūrimą, o „Sentimentali vertė“ kalba apie suvokimą, kad visi esame mūsų protėvių, tėvų ir jų palikimo bendraautoriai.

Po filmo premjeros Kanų kino festivalyje surengtoje spaudos konferencijoje Trieras provokuojamai pareiškė, kad švelnumas yra naujasis pankas. Šis teiginys – ne tik rinkodaros šūkis, bet ir filmo hermeneutinis raktas. Kultūrinėje aplinkoje, kurioje dažnai vyrauja ironija ar atsainus cinizmas, Trieras teigia, kad nuoširdus emocinis susitaikymas, ypač sudėtingas ir nemadingas darbas atleisti savo tėvams, yra radikaliausias veiksmas, kurį galima atlikti. „Sentimentali vertė“ pratęsia ir pertraukia „Oslo trilogiją“, perkeldama Triero savianalizę ir ilgalaikį susirūpinimą dėl potencialo neišnaudojimo į šeimos aplinką, kur kinas tampa ne tik stilistine puošmena, bet ir susitaikymo priemone bei sentimentalios vertės objektu.

Kadras iš filmo „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (rež. Joachimas Trieras, 2011)

ANKSTYVASIS OSLAS: „REPRIZA“ IR „OSLAS, RUGPJŪČIO 31-OJI“

Norint suprasti pokyčius, įvykusius filme „Sentimentali vertė“, pirmiausia reikia išnagrinėti pagrindą, kurį paklojo „Repriza“ ir „Oslas, rugpjūčio 31-oji“. Jie pagimdė Triero herojų, dažnai įkūnijamą išskirtinai ekspresyvaus Anderso Danielseno Lie, – personažą, apibūdinamą kaip pernelyg intelektualų ir nerandantį prasmės.

Filme „Repriza“ pasakojimas vedamas konkurencingos dviejų ambicingų rašytojų, Eriko ir Filipo, draugystės. Itin įsimintinas pirmasis epizodas, vaizduojantis įvairias hipotetines situacijas: „O jei?..“ Kamera artėja prie galimų ateities scenarijų, literatūrinių triumfų ir pankroko katastrofų. Čia pasakojimo struktūra atspindi jaunimo psichologiją; gyvenimas traktuojamas kaip juodraštis, kurį galima redaguoti, perrašyti ir tobulinti. „Reprizos“ tragedija glūdi šių įkyrių fantazijų susidūrime su nepalaužiamais psichikos sutrikimais ir vidutinybės tema. Personažai apsėsti savo kultūrinio palikimo, siaubingai bijo likti neoriginalūs.

„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ patamsina minėtų temų paletę. Sekant Andersą, besigydantį nuo narkotikų priklausomybės, per dvidešimt keturias valandas Osle filmas tampa paminklu iššvaistytam potencialui. Skirtingai nuo nerimastingos „Reprizos“ energijos, „Oslas“ persmelktas tylos. Andersas aplanko draugus, kurie sukūrę šeiminius gyvenimus – gyvenimus, į kuriuos jis žiūri su pavydu ir panieka. Filmo genialumas tas, kad miestas tampa atminties žemėlapiu. Andersui keliaujant po jį, pastatai ir gatvių sankirtos sukelia prisiminimus apie praeitį, kuri jau nebeegzistuoja.

Svarbiausia, kad abiejuose ankstyvuosiuose filmuose kova yra vidinė ir vieniša. Netgi apsuptas žmonių vakarėlyje ar kavinėje, Triero herojus iš esmės yra vienas, jis bando iš skylančios psichikos sulipdyti nuoseklią savo istoriją. Vertė, kurios šie personažai siekia, yra meritokratiška ir išorinė – literatūrinis pripažinimas, socialinė reikšmė ar tiesiog noras būti „kuo nors“. Juos slegia didybės lūkesčiai. „Sentimentali vertė“ vėliau tai pakeis. Ateities lūkesčiai nebėra naštos šaltinis, praeitis nebeslegia, o pasakojimo kontrolė – jau ne vienišo jaunuolio rankose: ji tampa ginčytinu objektu tarp šeimos narių, tą pačią istoriją prisimenančių skirtingai.

Kadras iš filmo „Garsiau už bombas“ (rež. Joachimas Trieras, 2015)

„GARSIAU UŽ BOMBAS“, „TELMA“ IR RYŠYS SU KNAUSGAARDU

Tarp antrosios ir trečiosios „Oslo“ trilogijos dalių Trieras režisavo du filmus, kurie dažnai laikomi nuokrypiu nuo žinomiausios kūrybos. Tačiau, žvelgiant retrospektyviai, jie – esminė „Sentimentalios vertės“ struktūrinė atrama. Filmuose „Garsiau už bombas“ (Louder than bombs, 2015) ir „Telma“ (Thelma, 2017) Trieras perkėlė savo jautrumą į naujus žanrus – amerikietišką šeimos dramą ir antgamtinį trilerį. Tai leido eksperimentuoti su paveldo ir atminties temomis, kurios visiškai subręsta 2025 m. filme.

„Garsiau už bombas“ yra tiesioginis „Sentimentalios vertės“ pirmtakas. Kūrinys pasakoja apie šeimą, kuri susiduria su motinos Izabelės Ryd (akt. Isabellė Huppert), žinomos karo fotografės, palikimu. Filme naudojama fragmentuota struktūra, siekiant ištirti, kaip tėvas (akt. Gabrielis Byrne) ir jo du sūnūs kuria skirtingus mirusios moters portretus. Trieras, pasitelkdamas fotografijos mediją, klausia: vaizdai atskleidžia žmogaus tiesą ar ją paslepia? Siūloma mintis, kad gedulas yra savotiškas redagavimas: mes apkarpome ir filtruojame prisiminimus apie mirusiuosius, siekdami padaryti juos pakeliamus. Tai pranašauja pagrindinį „Sentimentalios vertės“ konfliktą, kur palikti „objektai“ yra ne karo zonų nuotraukos, o bendro gyvenimo buitinės nuotrupos.

Kadras iš filmo „Telma“ (rež. Joachimas Trieras, 2017)

Šiam etapui labai svarbi Triero bendrystė su literatūros titanu Karlu Ove Knausgaardu, davusi vaisių kuriant dokumentinį filmą „Kitas Munchas“ (Den andre Munch, 2018). Trieras, sekdamas Knausgaardo kuruojamą Edvardo Muncho darbų parodą, filmą režisavo su savo boliu Emiliu. Šis dviejų protų susitikimas yra pamokomas: Knausgaardo literatūrinis projektas – knaisiojimasis buityje, gėdoje ir kasdieniam nuovargyje, siekiant išgauti egzistencinį auksą – puikiai atliepia paties Triero trajektoriją. Dokumentikoje jie svarsto apie menininko atsakomybę susidurti su nepadailintu savimi. Šis bendradarbiavimas, be abejo, paskatino Trierą žengti toliau link nepagražinto, neredaguoto šeimos intymumo, kurie taps „Sentimentalios vertės“ esmės pamatu, sujungdami intelektualų Oslo šaltumą su naujojo filmo emociniu chaosu. Knausgaardo liguistas susidomėjimas „banaliais“ atminties objektais tampa tiesioginiu teoriniu Noros ir Gustavo konflikto dėl šeimos relikvijų pirmtaku.

„Telma“ temą pratęsia dar radikaliau, pažodžiui įkūnydama paveldėjimo naštą. Tai antgamtinė istorija apie brendimą, apie jauną moterį, kurios užslopinti troškimai pasireiškia telekinetinėmis galiomis. Nors pasakojimo tonas skiriasi nuo kitų Triero darbų, „Telma“ aiškiai nagrinėja idėją, kad mes nesame autonomiškos būtybės. Merginos iš močiutės paveldėtos galios yra slopinamos religingo tėvo. Filmas pateikia šeimos giminystės liniją kaip biologinius ir psichologinius spąstus.

Kadrai iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachimas Trieras, 2021)

„BLOGIAUSIAS ŽMOGUS PASAULYJE: PAVĖLUOTA BRANDA IR
PASAKOJIMO SKYRIAI“

Filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (Verdens verste menneske, 2021) yra tarsi tiltas tarp ankstyvųjų „Oslo“ filmų ir brandžios „Sentimentalios vertės“ atomazgos. Tai trilogijos kulminacija, tačiau kartu ir to paties Triero kuriamo archetipo dekonstrukcija. Julija (akt. Renate Reinsve) yra dvasinė „Reprizos“ protagonistų giminaitė, negalinti apsispręsti dėl savo karjeros ir romantinio gyvenimo. Tačiau filmas ją vaizduoja per atidėtos brandos prizmę.

Filmas suskirstytas į dvylika skyrių su prologu ir epilogu, aiškiai pabrėžiant naratyvinę struktūrą. Julijos gyvenimo istorija žaismingai perteikiama iš visažinio pasakotojo pozicijos. Garsioji scena, kurioje laikas sustoja, kad moteris galėtų bėgti per Oslą susitikti su savo mylimuoju, yra galutinė Triero protagonistės troškimo išraiška: sustabdyti negailestingą laiko tėkmę ir gyventi tik romantiškų galimybių akimirka.

Tačiau filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ pristatoma biologinė realybė, kurią „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ iš esmės ignoravo. Pagalbinė siužeto linija, susijusi su Akselio, buvusio Julijos vaikino, liga ir mirtimi, skatina mąstyti apie kūno trapumą. Julijos dvejonės dėl motinystės – pratęsti giminės liniją ar ją nutraukti – jaučiamos visame filme. Vis dėlto perspektyva lieka tvirtai susieta su moters savirealizacija. Kiti žmonės, netgi mirštantys, galiausiai yra jos pačios kelionės veidrodžiai. Tai filmas apie sunkumą įsipareigoti gyvenimui. „Sentimentali vertė“ tęsiasi ten, kur Julija sustojo – nuo nerimo dėl gyvenimo pasirinkimo pereinama prie sunkumo priimti duotybes, ypač tėvus, kurių pats nepasirinksi.

Kadras iš filmo „Sentimentali vertė“ (rež. Joachimas Trieras, 2025) © Karlovi Varų kino festivalis

„SENTIMENTALI VERTĖ“: ŠEIMA, DAIKTAI IR KINAS KAIP SUSITAIKYMAS

Filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ buvo kalbama apie sėslaus gyvenimo baimę, o kūrinyje „Sentimentali vertė“ – apie siaubą grįžti į namus. Filmo centre – Nora (akt. R. Reinsve), teatro režisierė, po motinos mirties grįžusi į savo vaikystės namus Osle. Ten ji priversta patirti nepageidaujamą artumą su atsiskyrėliu tėvu Gustavu (kurį su griūvančia didybe vaidina Stellanas Skarsgårdas).

Filmo siužeto variklis – ne romantiškas trikampis ar karjeros krizė, bet fizinis namų ūkio likvidavimas. Namai yra pilni objektų – knygų, baldų, smulkmenų, meno kūrinių – kurie neturi didelės ekonominės vertės, bet yra prisotinti emocijų. Čia filmo pavadinimas įgyja dvigubą prasmę. Ekonomikoje naudojamas sentimentalios vertės terminas turi negatyvią reikšmę – taip įvardijamas neracionalus prisirišimas prie beverčių daiktų. Trieras tai pakeičia, teigdamas, kad būtent šis iracionalumas yra žmogiškojo ryšio esmė.

Konfliktas kyla dėl to, kad Nora ir Gustavas vertina šiuos daiktus skirtingai. Gustavui netvarkingi namai yra mirusios žmonos muziejus ir slėptuvė nuo jo paties senatvės. Norai šie daiktai – vaikystės, kurioje ji jautėsi slegiama, artefaktai: moteris nori išvalyti namus, o tėvas ketina tiesiog perorganizuoti. Kova dėl materialių dalykų tampa jų ginčo dėl motinos gyvenimo naratyvo atspindžiu. Ar ji buvo laiminga, ekscentriška mūza, kokią prisimena Gustavas, ar prislopinta, nustelbta moteris, kokią matė Nora?

Triero režisūra čia yra intymesnė, tačiau formaliai drąsesnė. Jis naudoja sau būdingus užkadrinius balsus, tačiau šie dažnai prieštaringi, pereinantys nuo Noros vidinio monologo prie Gustavo žodinių gynybinių argumentų. Kamera užsibūna ties tekstūromis: dulkių ant knygų lentynos, nusilupusių žaislo dažų – suteikdama negyviems objektams tą patį privilegijuotą subjektyvumą, kurį režisierius paprastai priskiria žmogiškiesiems personažams.

Filmo kulminacija susijusi su metateatro elementu: Nora mėgina pastatyti pjesę, pagrįstą savo šeimos gyvenimu, ir meną panaudoja kaip ginklą prieš tėvą. Tai primena literatūrines „Reprizos“ ambicijas, tačiau yra vienas esminis skirtumas. „Reprizoje“ menas buvo būdas įgyti nemirtingumą. „Sentimentalioje vertėje“ jis tampa keliu palengvinti pokalbį, kuris neįmanomas realybėje. Filme siūlomas susitaikymas neprimena holivudinio ašarose skęstančio finalo, tai tylus bendros skausmingos patirties pripažinimas.

Triero teiginys, kad „švelnumas yra naujasis pankas“, rodo, jog pasaulyje, kuriame dominuoja skaitmeniniai „aš“ ir vyrauja vartotojiškumas, laikytis netvarkingos, skausmingos šeimos istorijos yra maišto aktas. Filmas tvirtina, kad negalime tiesiog „redaguoti“ savo gyvenimų, kaip norėjo „Reprizos“ herojai. Vietoj to turime išmokti gyventi neapkarpytame filme, kuriame egzistuoja tikrasis skausmas ir nepatogi tyla.

Galų gale, „Sentimentali vertė“ rodo, kad „Oslo“ mentalitetas subrendo. Miestas nebėra tik jaunatviškų troškimų fonas, jis tapo istorijos saugykla. Nora, o galbūt ir pats Trieras, supranta, kad prarastas laikas, kurio bijojo ankstesnių filmų herojai, iš tiesų buvo tiesiog gyvenimas. Daiktai namuose, netekę savo praktinės vertės, išlieka vertingi vien dėl to, kad kažkas juos matė, lietė ir su jais gyveno. Šiame giliame ir jaudinančiame filme Trieras teigia, kad didžiausia sentimentali vertė yra ne daiktai, kuriuos saugome, o trapūs, sudėtingi santykiai, su kuriais tuos daiktus siejame.

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė