Suskaičiavus naujametes vynuoges, švenčių maratono pabaiga negresia – vis tik bus galima pasidžiaugti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinėmis premjeromis. Įkandin keliasdešimties užsienio kūrėjų darbų, festivalis tradiciškai pristato dvi kruopščiai sudarytas lietuviškų trumpametražių filmų programas, šįkart – po penkis filmus, atskleidžiančius tiek pradedančių, tiek žinomų šalies kino kūrėjų žvilgsnius į rūpimas temas.

Pirmąją nacionalinę konkursinę programą pradeda Severinos Vaičiūnaitės vaidybinis filmas „Holograma“ (2025). Prie klubo „Kablys“ susitikę Sofija ir Adomas netrukus supranta, kad kadaise mokėsi toje pačioje laidoje, ir kartu patiria tyliąją naktinio Vilniaus pusę. Dalijasi mintimis apie praeivius, butų gyventojus ir save. Režisierės atida spalvoms ir atmosferiniams kadrams plėtoja asmeninį braižą ir tarytum tęsia prieš dvejus metus festivalyje pristatytą „Kai aš buvau malalietka“ (2023) – vėl stebime aktorės Karolinos Kildaitės įkūnytą Sofiją, liūdesį kiek pridengiančias jos šypsenas, girdime „Kabloonak“, tik nuo Misionierių kalno ankstesniame filme atsivėrusį vaizdą šįkart keičia Šnipiškių panorama. Tyčia ar ne, pastaroji aukštais verslų pastatais tarsi primena apie vis labiau neišvengiamą suaugusio žmogaus kasdienybę, kuriai anksčiau ar vėliau teks ryžtis. Tiesa, sprendžiant iš atvirų Sofijos pokalbių su Adomu, ji tam dar nepasiruošusi.

Kadras iš filmo „Panaši“ (rež. Adas Burkšaitis, 2025)

Seansui spartesnį ritmą suteikia debiutinis Godos Januškevičiūtės vaidybinis filmas „Dabartistė“. Ukrainietėms padedanti Noja dar kartą priglaudžia Yulią – nors ne per daugiausia sužinome apie anksčiau jų kartu praleistą laiką, atrodo, kad abi moterys šįkart nusiteikusios šaltai ir patiria kur kas daugiau trinties. Buvo įdomu stebėti, kaip scenaristė Teklė Kavtaradzė, trumpametražiame kine nevaidinusi nuo Lauryno Bareišos 2018-ųjų filmo „Kaukazas“, įkūnija Noją. Pasirinkimas pagrindinį vaidmenį suteikti visai kitoje kino srityje dirbančiam žmogui gali nepasiteisinti, tačiau turint omenyje, kad filmas kurtas improvizacijų būdu, Januškevičiūtės sprendimas atrodo tikslingas. Tiek minėtoje „Hologramoje“, tiek rež. Vytauto Katkaus ar keliuose kituose pastarojo meto lietuviškuose filmuose galima įžvelgti šiltų intencijų vediną tendenciją skirti kuklias, bet masuotės ribas peržengiančias roles artimiesiems, kolegoms ir kursiokams. „Dabartistė“, regis, ne išimtis.

Pernai „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį filmą „Tušinukas“ (2024) laimėjęs ir aukštai kartelę užkėlęs Adas Burkšaitis pristato naują kūrinį „Panaši“. Nors abiejų filmų komanda užkulisiuose kone identiška, režisierius mėgina jėgas kurdamas niūresnę ir daug sterilesnę atmosferą. Stebime bevardžius veikėjus, įkūnytus Dariaus Meškausko ir Gabijos Bargailaitės. Surengęs aktorių atranką, vyriškis asmeniniam projektui išsirenka merginą, kuri, kaip netrukus paaiškėja, atrodo panašiausiai į vis dar nepamirštą jo meilę. Žinoma, staigus siužeto posūkis patvirtina įtarimus. Bargailaitės balsas ir mimikos itin primena ankstesnius jos vaidmenis L. Bareišos filme „Piligrimai“ (2021) ir Eglės Razumaitės „Deteritorizacijoje“ (2024), kas kiek sužadina smalsumą, kaip aktorei sektųsi atlikti pozityvesnes, žaismingesnes roles. Tuo metu D. Meškauskas čia norom nenorom primena švedų aktorių Stellaną Skarsgårdą iš rež. Joachimo Triero dramos „Sentimentali vertė“ (Affeksjonsverdi, 2025), dėl filme vaizduojamų panašių dviprasmiškų tėvo motyvų. O dar labiau – Skarsgårdą iš dainininkės Lykke Li klipo „Sadness Is a Blessing“, kuriame iš pažiūros šaltas ir nejautrus vyriškis vis dėlto išreiškia empatiją merginos atžvilgiu.

Kadras iš filmo „Antrasis miestas“ (rež. Kristina Savickaitė, 2025)

Susimąsčiau, kodėl sužinojęs kito filmo pavadinimą ir išvydęs reklaminį kadrą, iškart padariau prielaidą, kad istorija gvildens į sostinę iš kitų miestų atvykusio jaunimo patirtis. Vietoj to, Kristina Savickaitė dokumentiniu filmu „Antrasis miestas“ suteikė progą dar kartą, tik aktyviau, šiame seanse pasigrožėti Vilniaus stogais. Režisierė stebi keturis jaunuolius, klajojančius sostinės senamiesčio čerpėmis. Sąmoningai nesirinkdama griežtesnio naratyvo, Savickaitė leidžia pažinti vaikinus per pabiras replikas, mažus tarpusavio palaikymo gestus. Regis, tokios smulkmenos – susirūpinimas dėl stebėjimo kamerų gausos, bandymas atspėti vaikinų veiksmus iš gatvės ar gretimų pastatų stebinčiųjų mintis ir taikus paklusimas sulaukus prašymo vienur ar kitur nelaipioti – kartu sufleruoja tarp eilučių slypinčias jaunuolių vertybines pozicijas, santykį su kitais žmonėmis, požiūrį į masinį sekimą. Tačiau atrodo prasminga atsiriboti nuo galimų viešosios tvarkos pažeidimų ir rizikingos veiklos vertinimų. Tikiu, kad vaikinų intencijos geros ir tai labiau laikinà, kada nors ateity gražiai prisimintina išveika – galimybė pasidžiaugti grupelės bendryste, patirti emocinį saugumą, kiek išsižadant fizinio.

Programą vainikuoja E. Razumaitės vaidybinis filmas „Signalo kelias“. Neseniai sulaukusi didesnio pripažinimo po filmo „Ootidė“, režisierė šįkart vaizduoja jauną suaugusiąją Liepą (Liepa Maknavičiūtė), mėginančią sudurti galą su galu Vokietijoje. Iš erotinių ASMR vaizdo skambučių uždarbiaujanti mergina laviruoja tarp bandymų patenkinti dukters poreikius ir rasti sveiką santykį su aplinkos primestais lūkesčiais. Vis dėlto, sulig filmo – ir programos – pabaiga atidesniems lietuviško kino mylėtojams gali kilti klausimų. V. Katkus ir E. Razumaitė kol kas yra vieninteliai lietuvių kūrėjai, kurių filmai pateko į Kanų kino festivalio trumpametražių konkursinę programą, tad „Signalo kelio“ pabaigoje matomi Katkaus „Kolektyvinių sodų“ plakatas ir ten vaidinęs Vygantas Bachmackij atrodo dviprasmiškai. Kukli duoklė ir dialogo tarp kūrėjų užuomazga? Ar kažką kito bylojantis latentinis pareiškimas?

Toną antrajai nacionalinei konkursinei programai duoda menininko Lauryno Skeisgielos dokumentinis filmas „Liump! Heuriger“. Tarytum įkvėptas „Gilios upės tyliai plaukia“, „Heuriger“ tiesiogine prasme vaizduoja bendrą kelių žmonių ir šimtų vabzdžių puotą fluorescencinėmis šviesomis padabintoje pavėsinėje. Kaip suprantu, šis kūrinys yra menininko „Liump!“ ciklo dalis – galbūt susipažinus su kitomis dalimis filmas taptų aiškesnis ir prieinamesnis. Kita vertus, neabejoju, kad žiūrovai, besidomintys semiotika, antropologija ar tiesiog dažniau susiduriantys su nekonvenciniu kinu, filmo mintį ir išliekamąją vertę nesunkiai perpras.

Lino Žiūros vaidybinio filmo „Sūkurys“ prologe išvydę operatoriaus Jono (Karolis Kasperavičius) ir aktorės Ninos (Sofija Gedgaudaitė) santykį be pašalinių žmonių, netrukus atsiduriame meilės trikampyje. Pora dirba kino aikštelėje, režisieriaus Roko (Martynas Nedzinskas), kuris vis labiau testuoja poros santykio tvirtumą ir ypač Jono kantrybę, sodyboje. Užsimezgusi situacija iššaukia neadekvačius abiejų vyrų sprendimus, kurie sudaiktina Niną ir palieka jos valią neatlieptą. Vietomis vizualiniais sprendimais arba atšiaurumu kiek primenantis Marato Sargsyano darbą „Tvano nebus“ (2020) ir Romo Zabarausko „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), „Sūkurys“ nukenčia nuo vis brukamų kelių vaizdo planų, langų ir veidrodžių atspindžių gausos, kuriuose ieškant prasmių tampa sunkiau sekti kitus filmo aspektus. Nepaisant to, filmo tema ypač dera su skait­meniniu aukšto ISO sukeliamu vaizdo grūdėtumu ir netobulumais.

Rinaldas Tomaševičius pristato filmą „Po fentanilio“. Režisierius, anksčiau priklausomybių ir socialinių sunkumų temas narpliojęs vaidybiniame („–15“, „Paskutinis kartas“) ir hibridiniame („Pasaka kaip gyvenimas“) kine, šįkart dalijasi labai asmenišku dokumentiniu žvilgsniu. Filme jautriai įamžinti keli žmonės, pasakojantys apie savo kelią nuo pirmų susidūrimų su narkotinėmis medžiagomis iki liūno bei lydinčių sveikatos problemų. Nors peržiūros metu kilo daugybė jausmų, juos savarankiškai verbalizuoti keblu, mat samprotaujant pasipainioja asmeniniai šališkumai temos atžvilgiu, noras netapatinti Tomaševičiaus režisūrinių ir žmogiškų sprendimų. Iš abiejų programų, „Po fentanilio“ man bent kol kas lieka tuo filmu, kurį norisi suprasti geriau – tiek pokalbiuose su kitais žiūrovais festivaliui įsibėgėjus, tiek klausant pristatymo ir skaitant interviu.

Kadras iš filmo „Loving“ (rež. Vesta Tučkutė, 2025)

Baltesne programos varna pasirodė debiutinis Vestos Tučkutės filmas „Loving“. Vietomis priminęs filmus „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, rež. Celine Song, 2023) ar „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (Verdens verste menneske, rež. Joachimas Trieras, 2021), „Loving“ vaizduoja Adelos ir Beno kartu praleistą vasarą bei santykių refleksijas. Nors filmas bemaž nepasiūlo lietuviškame kine dar nevaizduotų idėjų, buvo įdomu dar sykį prisiminti terminuoto romano temą ir išvysti Augustę Oną Šimulynaitę („Tikiuosi, kad ba.“, „Čiulbanti siela“) bei Saulių Ambrozaitį (naujausi Algimanto Puipos filmai ir visai taktiškai į kitą programą įtraukta minėtoji „Holograma“), įkūnijančius anglakalbius personažus. Norėjosi įsivaizduoti, kaip lietuvių aktoriams sektųsi vaidinti didesniame užsienio šalių gamybos filme ar seriale.

Antrąją programą galingai užbaigia Melitos Sinušaitės filmas „Tu kaitini mano kraują“, paremtas „Šiaurės Atėnuose“ publikuota Linos Simutytės proza „Akmeninės žuvys“. Stebime dvi netikėtai susipažinusias moksleives Eleną (Aistė Rocevičiūtė) ir Laurą (Gabrielė Baubaitė). Iš pažiūros, patenkame į 2024-aisiais Lokarno kino festivalyje apdovanojimus susižėrusios Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ teritoriją – juolab tiek veikėjos, tiek vaizduojamos erdvės ir filmo įvaizdis gana godžiai dalijasi fenotipais. O ir scena, kurioje Elena ištaria keturis filmo pavadinimo žodžius, nėra beprecedentė nacionaliniame kine. Nors Sinušaitė irgi iš dalies paliečia požiūrio į savo kūną ir skubėjimo užaugti temas, vis dėlto labiau gvildenamos šeimos dinamikos pasekmės Elenos santykiams su aplinkiniais. Scena, kurioje Elena ištaria filmo pavadinimą jaunesniajam broliui, kurį laiką atrodo kaip žaidimas, hipotetinės situacijos simuliacija, tačiau, išvydus filmo pabaigą, pradeda ryškėti kaip Elenos mėginimas nukreipti į „silpnesnį“ tai, kuo ją apkrauna „stipresnis“. Filmas žymi pirmą mano pažintį su labiau teatre nei kine matomos Rocevičiūtės vaidyba, gana entuziastingai nuteikusią laukti kitų aktorės vaidmenų.

Kadras iš filmo „Tu kaitini mano kraują“ (rež. Melita Sinušaitė, 2025)

Priešingai nei festivalio tarptautinės konkursinės programos, nacionalinės vietoj taktiškų pavadinimų tiesiog sunumeruotos. Atrodytų, šiemet kur kas akivaizdžiau nei per pastaruosius kelerius metus trumpametražiai filmai tvirtai dalijasi bendru dėmeniu – narplioja meilės pavidalus, kad ir kokia ji būtų – iš pareigos, kūniška, atjaučianti, nenuoširdi, projektuojanti. Abi nacionalines konkursines programas bus galima pamatyti 19-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio metu sausio 21–27 d. Šiemet festivalis suteiks progą visų dešimt filmų kūrėjams pristatyti savo darbus „Vingio“ kino teatre, kurio sienos, mandagiau paklausus, pasipasakotų apie kadaise tepradėjusių savo kelią režisierių jaudulį, džiaugsmą ar tuštybę prie fotosienelių, girdėtas industrijos paskalas. Kaži kiek ir ko tos sienos liudys šįkart, bet tikrai girdės svarstymų, kurią dainą atlikti per tradicija tapusią festivalio karaokės naktį.