Gerda Paliušytė Lietuvos meno scenoje išsiskiria savo videokūryba, priskiriama meninės dokumentikos žanrui. XII Baltijos trienalėje pristatytas jos filmas „The Road Movie“ (2015) pasakoja apie dviejų Niujorko muzikos grupės „Onyx“ narių kelionę po Vilnių, kuriame jų hitas „Slam“ 1993-iaisiais atspindi nepriklausomybės pradžios nuotaikas. 2017 m. pasirodė „Troškimas, kad pavyktų“ apie naktinę kelionę Amsterdame, įgarsintą sekso telefonu operatorių balsais. Vėlesniame darbe „Nevermore“ (2020) režisierė nagrinėja rašytojo Edgaro Allano Poe namų Baltimorėje istoriją, kur sutelpa mitai apie dvasias ir socialinė kasdienybė, atskleidžiant, kaip praeitis įsilieja į dabarties urbanistinę panoramą. Naujausias Paliušytės darbas – filmas „Laivas“ (2025) – švelniai ir dėmesingai prisiliečia prie archyvinės medžiagos iš šokėjo, choreo­grafo, breiko pradininko Lietuvoje Algirdo Stravinsko karjeros.

Kol urbanistinio šokio teatro „Low air“ šokėjai, diriguojami charizmatiškojo judesio maestro, prakaituoja repeticijų salėje, prieš mūsų, žiūrovų, akis veriasi menininko atkaklumo išgyventi ir kurti sudėtingomis sąlygomis portretas. Kalbamės su filmo režisiere apie žvilgsnį į Lietuvos istorijos pėdsakus, šokį, tapusį jungtimi tarp skirtingų kartų, bei įkvepiantį žmogaus pavyzdį bet kokiomis aplinkybėmis rinktis laisvę.

Dokumentinį kiną pradėjote kurti kelio filmu apie hiphopo grupę „Onyx“. Kadangi naujausio filmo objektas – šiuolaikinis šokis, norėčiau paklausti: ar specifiškai domitės šiuolaikine muzika, šokiu, gatvės, popkultūra?

Popkultūra, kuri apima ir dalį šiuolaikinės muzikos, yra vienas iš būdų pažinti dabartį, šiuolaikybę, tam tikrus jos aspektus. Man ji svarbi ir gyvenime, ir kūryboje, lemia mano formos, stiliaus paieškas ir pasirinkimus. Specifinio intereso šokiui neturėjau ir neturiu, nesu su šia kūrybos sritimi susijusi asmeniškai, tačiau man buvo įdomu jį patyrinėti kaip vieną iš priemonių kalbėtis apie laikmečių kaitą. Tai tapo būdu ieškoti sąlyčio taškų tarp skirtingų kartų, nevertinant šokio jo profesionalumo kriterijais. Be to, šokyje svarbu kūniškumas, laikinumas – elementai, apie kuriuos galvojome, kurdami šį filmą.

Kadras iš filmo „Laivas“ (rež. Gerda Paliušytė, 2025)

Savo filmuose esate labiau stebėtoja nei dalyvė. Ar lengva kuriant dokumentinį kiną išlikti neutraliu?

Nemanau, kad buvimas už kadro kažkaip lekia neutralumą, pasakojant vieną ar kitą istoriją. Galbūt pasakotojos balsas tokiu atveju yra mažiau girdimas, labiau efemeriškas, tačiau jis vis tiek yra. Juk filmas bet kokiu atveju yra tavo stebimos, fiksuojamos situacijos interpretacija. Dokumentinio filmo kūrimą matau kaip vieną iš būdų dalyvauti pasirinktose situacijose, kontekstuose, o tokio dalyvavimo formų yra daug ir įvairių. Be to, mano filmuose yra fikcijos elementų, o tai dar labiau juos nutolina nuo stebinčiosios pozicijos.

„Laivas“. Kodėl?

„Laivas“ filme yra erdvė susitikti skirtingoms kartoms, išplaukti kartu į atvirą horizontą, paliekant žiūrovui pačiam nuspręsti kelionės kryptį ir tikslą. Kartu mes vieni kitiems esame „laivai“, nes mūsų veikla lemia vienų ar kitų praktikų ar reiškinių tęstinumą. Filme toks „laivas“ yra A. Stravinskas.

Trumpa priešistorė: kaip jus surado šokėjas, choreografas A. Stravinskas?

Su Algirdu susipažinome per bendrą draugą – kuratorių Raimundą Malašauską. Algirdas kažkada filmavosi Raimundo, Eglės Rakauskaitės ir kitų menininkų rengiamame televizijos projekte „ŠMC TV“, rodytame 2004–2007 m., taigi dalis Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų jam yra pažįstami. Algirdas mėgsta bendrauti, kartais pakviesdavome jį užsukti į mano ir draugų rengiamus parodų atidarymus. Ilgainiui, kalbantis, daugiau sužinojau apie jo veiklą šokio pasaulyje, pamačiau videoarchyvus – dokumentinę medžiagą, kurioje užfiksuoti šokių kolektyvų pasirodymai. Taip po truputį pradėjo dėliotis idėja filmui.

Ar buvo lengva jį prakalbinti? Kaip manote, kokias šio žmogaus savybes pavyko atskleisti filme?

Filmo kūrimo procese padėjo tai, kad mes su Algirdu jau prieš tai buvome seniai pažįstami, gyvename netoliese, dažnai bendraudavome, pasitikėjome vienas kitu. Taigi, svarbiau buvo suprasti, kurie Algirdo asmenybės bruožai ir istorijos, patirtys yra reikalingos filmo visumai. Mano tikslas buvo šį žmogų visų pirma pristatyti kaip kūrėją ir kartu su juo pažvelgti į jo gyvenimo filosofijos ir istorijos pusę. Manau, kad apie Algirdą nieko nežinantiems šiek tiek atskleis filmas, o norintys sužinoti daugiau, visada gali jį pakalbinti po filmo premjerinių seansų arba pakviesti kavos ir pasikalbėti asmeniškai.

Skaičiau, kad kaip kūrėją jus domina stebėti tarp žmonių, objektų užsimezgančius intymius santykius. Ar tokį dialogą tarp herojų teko liudyti ir šiame filme?

Buvo labai įdomu stebėti, kaip profesionalų komanda, surinkta iš „Low Air“ šokio mokyklos, atkūrinėjo vieną iš Algirdo šokio kolektyvų pasirodymų ir statė naują jo versiją, dalyvaujant pačiam Stravinskui. Šis pokalbis buvo intymus jau vien dėl to, kad jie galėjo susikalbėti ir vienas kitą suprasti dėl bendrų, tik šios srities atstovus vienijančių patirčių, profesinio žodyno. Panaši situacija vyko ir laive, kuriame švęsti Algirdo gimtadienį susitiko skirtingų kartų šokėjai, dalis jų – buvę Algirdo kolektyvo nariai. Tokio tipo intymumas labai įdomus, nes jis gali įvykti tarp vienas kito nepažįstančių, skirtingų pažiūrų žmonių.

Kadras iš filmo „Laivas“ (rež. Gerda Paliušytė, 2025)

Papasakokite apie darbo su vaizdo archyvais procesą: ar buvo lengva juos gauti, kokių minčių kilo analizuojant medžiagą? Kurie kadrai ir kodėl buvo verti patekti į filmą?

Filme naudojama medžiaga iš Algirdo kolektyvo pasirodymų, filmuota LRT televizijos. Daugelis jų buvo atlikti laidai „Vakaro divertismentas“, režisuotai muzikologės Dzintros Indriksonės-Varžgalienės. Archyvinės medžiagos spektras apėmė tiek pramoginius, sportinius šokius, tiek disko, breiko ir kt. stilių pasirodymus. Teises disponuoti archyvine medžiaga turėjome gauti iš LRT, bet tai nebuvo labai sudėtinga, be to, LRT yra ir viena iš filmo rėmėjų. Žvelgiant į šiuos kadrus mane intrigavo kūrybiški, kartais ekscentriški Algirdo režisūriniai sprendimai, šokėjų energija, sklindanti iš pasirodymų, kurtų sovietinio režimo sąlygomis. Į filmą pateko tik nedidelė dalis medžiagos, nes nekėliau tikslo kurti archyvinės dokumentikos. Istorinius vaizdo įrašus dėliojome pagal filmo pasakojimą, o ne atvirkščiai.

Ar pritariate posakiui, kad viskas pasaulyje jau sukurta, keičiasi tik forma? Ar tai, kad šokėjai atkuria prieš dešimtmečius pastatytas Stravinsko choreografijas, tą patvirtina?

„Low Air“ šokėjai atkūrė Stravinsko šokio kolektyvo pasirodymą, nes tai buvo vienas iš filmo režisūrinių sumanymų. Kurį konkrečiai šokį atkurti, pasiūlė pats Algirdas. Filme matome jo choreografiją pagal islandų džiazo ir fanko grupės „Mezzoforte“ kūrinį „Rockall“ (1983). „Low Air“ šokėjai pradžioje tiksliai atstatė šį pasirodymą, vėliau, improvizuodami, interpretuodami, pavertė šiuolaikine jo versija.

Man artimiau galvoti, kaip ir kodėl vieni ar kiti dalykai yra atrandami konkrečiame laikmetyje, kokia aplinkybių visuma lemia šių atradimų, naujų idėjų ir formų aktualumą. Šiame filme taip pat – duodant galimybę sąlyčiui tarp skirtingų kartų šokėjų, norėjosi patyrinėti, kaip tam tikras kultūros reiškinys, gestas ar įvykis, nutikęs praeityje, bėgant laikui įgyja naujas formas ir reikšmę, kaip skirtingos realybės, t. y. skirtingoms laiko perspektyvoms atstovaujantys gyvenimai, gali laikinai susijungti viename judesyje, kokias naujas patirtis gali pasiūlyti šis santykis.

Ar mene svarbi praeities rekonstrukcija? Kokią reikšmę šiame filme ji turi žiūrovui?

Jokia veikla neegzistuoja vakuume. Man atrodo, svarbu žinoti pasirinktos meninės kalbos ištakas, autorius, kuriančius tau artima estetika, temomis, kurių požiūris įkvepia. Ar atvirkščiai – kurių pasirinkimai ir pozicija lemia norą kurti priešinga kryptimi. Filme praeitis svarbi kaip tai, kas vaidenasi dabartyje ir mus supa. Tačiau nevadinčiau to praeities rekonstrukcija, labiau žvilgsniu į tam tikrą netolimos praeities etapą.

Ar filme praeitis labiau romantizuojama, kaip vintažinis periodas, savo stilistika patrauklus šiuolaikinėms kartoms, ar kritikuojama?

Algirdas kūrė sovietinės okupacijos metu, nematau priežasčių romantizuoti šį laikmetį. Siūlymas į jį žvelgti išskirtinai iš stilistinės pusės gerokai jį redukuotų. Algirdo pasakojimai šį šią istorijos atkarpą atskleidžia kaip sudėtingą, nuolatinės įtampos ir prieštarų kupiną laiką, kuriame norint išgyventi reikėjo nuolat suktis, ieškoti kompromisų. Tačiau jaunų žmonių noras kurti sudėtingomis sąlygomis yra universalus ir visiems suprantamas nepriklausomai nuo laikmečio ar amžiaus. Apie tai ir norėjosi kalbėti filme.

Kas filmo herojaus Algirdo pasakojimuose apie šokį sovietmečiu jus nustebino? Kas atliepia šiandienos politinius įvykius, aktualijas, visuomenės iššūkius?

Mane nustebino, kaip skurdžiai gyveno tam tikras sluoksnis žmonių, kokia siaubinga situacija buvo valstybinėse institucijose, turėjusiose teikti socialinę apsaugą. Geriausias to pavyzdys – vaikų namai, kuriuose užaugo Algirdas ir kur jam teko gyventi nuolatinio nepritekliaus sąlygomis, vadovaujantis džiunglių taisyklėmis, nuvedusiomis iki ekstremalių, siurrealių situacijų. Tai, kad Algirdas, būdamas našlaitis ir vėliau mokęsis tekintojo amato bei dirbęs gamykloje, visai atsitiktinai pateko į šokio pasaulį, tik dar kartą parodo, kad noras nesitaikstyti su esama padėtimi ir nuo tavęs nepriklausančiomis aplinkybėmis kartais gimsta net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Kita vertus, svarbu paminėti ir tai, kad tokios problemos kaip prasta socialinė rūpyba, klasių nelygybė ir su ja susijęs skurdas toli gražu nėra išspręstos ir šiandieninėje Lietuvoje. Kaip ir pačių kūrėjų socialinė apsauga, rūpestis jų kūrybiniu palikimu ir jo ateitimi. Verta atkreipti dėmesį, kad Algirdas siekė gyventi ir dirbti kaip laisvo pasaulio pilietis, t. y kurti pagal jį įkvėpusią tam tikrą Vakarų kultūrą, muziką, nuolat ieškojo būdų ir galimybių, kad vyktų tai, kas tuometinėje sistemoje buvo cenzūruojama. Laisvo mąstymo, individualaus skonio, kokybės kriterijų puoselėjimas svarbu ir šiandien, kuomet politikai kultūrai ir jos atstovams rodo didelę nepagarbą.

Kaip manote, ar svarbu šiuolaikinio meno kūrėjui įsitraukti į politinius procesus, aiškiai reikšti savo pozicijas? Kokius būdus tam renkatės?

Esu linkusi manyti, kad kiekvieno mūsų veikla ir pasirinkimai veikia politiškai tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime, todėl man svarbu ir įdomu galvoti apie politiką ne tik makro, bet ir mikro lygmeniu. Stengiuosi atskirti kūrybą nuo politinio aktyvizmo, vengiu angažuotumo. Man atrodo svarbu įsivardinti tiek emocinę, tiek politinę savo kaip kūrėjos poziciją, kuri vėliau tampa atspirties tašku dirbant su skirtingais reiškiniais ir renkantis skirtingus raiškos būdus.

Kokią įtaką režisūrinei krypčiai padarė studijos Amsterdame?

Kultūros analizės studijos Amsterdamo universitete suteikė įrankių į kultūros reiškinius žvelgti kaip į kompleksiškus darinius, kurie veikia sąlytyje su socialine ir politine tikrove. Šis etapas pagilino suvokimą, kad nėra vienos istorijos, yra tik skirtingi matymo būdai.

Filmo operatorius – vienas talentingiausių mūsų kartos kūrėjų Vytautas Katkus. Ar renkatės dirbti su geriausiais? Kaip „Laivą“ pamatė Vytautas?

„Laivas“ yra antras filmas, prie kurio dirbame su Vytu – man imponuoja tai, kad mes mąstome apie vaizdą ir jo svarbą panašiais kriterijais, kad galime diskutuoti ir tartis ieškodami vizualinės filmo kalbos, kad suprantame vienas kito požiūrį į meną ir galime dalintis tuo, kas įkvepia. Vytas yra jautrus ir atsakingas kūrėjas, o tai irgi svarbu dokumentiniame kine. Reikia paminėti ir tai, kad aš galiu norėti daug, bet tam, jog filmas įvyktų, žymiai svarbiau, kad kūrėjai, su kuriais noriu dirbti aš, norėtų to paties ir matytų tame prasmę. Taigi tam būtinas abipusis, horizontalus pokalbis ir santykis. Kartu su Vytu „Laivą“ įsivaizdavome kaip medžiagišką pasaulį, kuriamą iš detalių, tekstūrų ir vaizdų fragmentų – jam atsirasti padėjo stambūs planai, tikslios kompozicijos.

Kokius kertinius, iš filmo į filmą keliaujančius elementus išskirtumėte savo meninėje dokumentikoje?

Galbūt siekis atidžiau pažvelgti į įvairius kultūros reiškinius, ieškant praeities ir dabarties sąryšio? Man įdomu galvoti, kaip filmai, tarp jų ir mano, gali pasiūlyti naujas laiko patirtis. Gražiai apie tai išsireikšta Nicko Pinkertono knygoje „Goodbye, Dragon Inn“, analizuojančioje režisieriaus Tsai Ming-liango kūrybą ir jo to paties pavadinimo filmą. Šią Vyto dovanotą knygą skaičiau kurdama „Laivą“. Pacituosiu, nes turiu šią mintį išsisaugojusi užrašuose: „Jo filmai mums pasakoja, kad kinas gali akimirkai sustabdyti laiką arba kad galima laiką tyrinėti vėl ir vėl, stebint jo eigą. Kine 1967-ieji porai valandų gali susikabinti rankomis su 2003-iaisiais. Jei kinas gali mums padėti atgauti laiką, kas žino, ar kinui prastai seksis tolesnėje laiko perspektyvoje?“