Lietuvos meninei fotografijai didelių komplimentų nebereikia, jų yra pelnęs ne vienas žymus menininkas. Tiesa ir tai, kad kone visi tapome kasdienybės fotoreporteriais, bet čia jau kita tema… Atrasti naujus fotografijos meno vardus padeda parodos, meno mugės, tradicinis Fotografijos savaitgalis, leidžiami albumai, kitos iniciatyvos, pavyzdžiui, socialiniai tinklai. Visa tai sudėjus galime susipažinti su rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio kūryba, kuri šį rudenį sugulė į fotografijų albumą „Susmulkinta amžinybė“ su daugiau nei šimtu žvilgtelėjimų pro objektyvą. Esu šio albumo sudarytoja, per keletą metų susipažinusi su fotografuojančio rašytojo žodine ir vaizdine kūryba, tad yra puiki proga apie viską pasikalbėti.

Autoportretas, 2025

Jus „atradau“ prieš dvejus metus Fotografijos savaitgalyje. Vėliau susitikome jau „AP galerijoje“: ten 2024 m. įvyko pirmoji jūsų personalinė paroda, o 2025 m. – antroji, du kartus jūsų fotografijos rinkiniai buvo pristatomi tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“, o štai dabar – ir 168 puslapių albumas.

Atskleisiu paslaptį – tame Fotografijos savaitgalyje prieš dvejus metus sulaukiau dviejų galerijų pasiūlymų pasikalbėti, bet intuicija kažkodėl siūlė pirmiausia skambinti „AP“. Manau, man pasisekė. Rasti žmogų, tiksliau, būti surastam žmogaus, kuriam patinka tavo nuotraukos, – tiesiog sėkmė, ir tai retai nutinka. O jeigu tas žmogus dar ir galerininkė su visa galerija – tai jau apskritai kaip pasaka apie Pelenę ir gerąją fėją. Skamba, žinoma, keistokai, bet kuo toliau, tuo labiau keistumo definicija tampa keista.

Kai manęs klausia, kodėl dalyvauju kokiuose nors renginiuose (Fotografijos savaitgalyje ar meno mugėje „ArtVilnius“), atsakau Sigito Gedos žodžiais: kai kuri, atrodo, kad matai tik tu vienas, iš čia noras parodyt kitiems… Regis, tai iš „Mamutų tėvynės“. Dėl to žmonės, kurie padeda parodyti, yra labai svarbūs, kūrybinio ciklo dalis. Arba, kaip sakė kitas mano mėgstamas žmogus, Witoldas Gombrowiczius, vienatvėje niekas nėra asmenybė. Mes kuriame save per kitus.

Į albumą sudėtos akimirkos – jau ne tos, kurias patyrėte, žvelgdamas pro objektyvą, net ne tai, ką išvydote išryškinęs juosteles ir nuskenavęs, – vaizdai ekrane ir albume yra skirtingi dalykai. Ką pastebite vartydamas albumą?

Viena vertus, esu visiškai nereiklus išoriniams dalykams. Turiu mėgstamą Josefo Sudeko albumą, jis senas, trenkia pelėsiais, tekstas vokiškas, o šią kalbą suprantu prastai, jo viršeliai klaikios aukso spalvos. Žodžiu, daugybė faktorių, kurie nesklandūs, bet man tai nieko nereiškia – kai imu jį į rankas, matau nuotraukas, daugiau man nieko nereikia. Tiesą sakant, ir su literatūros knygomis tas pats: jeigu man patinka tekstas, visiškai nedomina, kokios spalvos ir kokio dydžio kažkas ten aplinkui… Suprantu, kad išvaizda svarbi, bet yra svarbesnių dalykų.

Dėl nuotraukų. Į savo nuotraukas (ir tekstus) žvelgiu kitaip, iš kitos pusės, žvelgiu ne mėgaudamasis, ne kaip naudotojas, o kaip… net nežinau. Gal kaip inžinierius, atėjęs patikrinti mechanizmų, ar jie vis dar sklandžiai veikia. Iš esmės, teisingiausia nuotrauka man ta, kuri atspausta analogine technika, sidabro želatinos antspaudas. Kai pats atspaudžiu, matau tikrąjį rezultatą. O kompiuteris visuomet apgaudinėja. Albumo nuotraukos – irgi kompiuterio darbas. Kaip kadaise rašė Thomas Stearnsas Eliotas, aš moku tas akis, aš moku mintinai… Perfrazuodamas galėčiau pasakyti: aš moku tas nuotraukas, aš moku mirtinai, kitaip tariant, atsimenu, kur ir kada, ir kaip jas fiksavau, bet labai nedaug galėčiau pasakyti, ką jos man reiškia, ką jaučiu, jas matydamas. Tai tas pats, kaip mėginti apibūdinti žodžius „meilė“, „laisvė“, „tėvynė“. Tai labai asmeniška, net nesinori apie tai kalbėti.

Ir kiek stovėsi užvertęs galvą, 2024

Kita vertus, nesvarbu, kur tos nuotraukos yra – juostoje, albume ar ant popieriaus, – tai tik ženklai, kuriems mes suteikiame prasmės, turinio, kuriais žavimės, kuriuos vertiname, pervertiname arba kuriais nusiviliame ir juos niekiname.

Kartą jauniems žmonėms aiškinau, kodėl man patinka dirbti su juostinėmis kameromis, savo rankomis ryškinti juostas, spausdinti nuotraukas darkroomʼe, kitaip tariant, tamsiame kambaryje. Kompiuteris neklysta, kompiuteris viską daro tobulai, o žmogus klysta, žmogus netobulas, dėl to jis ir nėra robotas. Norisi būti „arčiau“ žmogaus. Man patinka pačiam užbaigti pradėtą darbą, nuo tos akimirkos, kai įsuku juostą į kamerą, iki tos, kai eksponuoju po didintuvo objektyvu ir įdedu fotopopierių į vonelę su ryškalais, kai matau besirandantį vaizdą. Man patinka užbaigti ciklą. Jeigu fotografuoju su skaitmenine kamera, tą ciklą užbaigia spausdintuvas – jis atspaudžia nuotrauką, ne aš. Kitaip tariant, kompiuteris atlieka didžiąją juodo darbo dalį.

Vis dėlto, ar tai didelė vertybė, aš nežinau. Kitaip tariant, nebūtinai. Man tai vertinga ir įdomu, prasminga, kitam žmogui visa tai gali būti nieko nereiškianti patirtis. Vienas Daniilo Charmso personažas sako: štai aš ištraukiau iš galvos rutulį, o kitas jam atsako: ištraukei, o dabar padėk jį atgal.

Grįžkime į laiką, kai fiksavote vaizdus, kurie sudėti albume „Susmulkinta amžinybė“. Galbūt pamenate savo maršrutus? Ką patyrėte, ieškodamas įdomių kadrų?

Jeigu su kuo nors važiuoju pro Rasų kapines, pasakau pakeleiviui – čia mano darbo vieta. Taip pat ir Saulės, ir Bernardinų kapines mėgstu. Ten laikas apnuogina savo skeletą, ir man tai įdomu. Mieste tokių dalykų jau nepamatysi – kaip laikas apgraužia medinį paviršių ar nudrožia betoną. Kitų nuolatinių maršrutų neturiu, o jeigu ir turiu, neišduosiu, kaip grybautojas ar žvejys neišduota savo vietų. Jos nėra ypatingos, tiesiog žinau, kur yra be galo senos durys ar apgriuvęs kapas, ir kai einu pro jį, staiga matau: ant durų, ant kapo, ant sienos tupi tokia puiki šviesa, kad būtinai turiu nufotografuoti… Galiu eiti bet kur, einu ir žiūriu, ir jeigu ką nors matau, keliu kamerą prie akies. Į turistines keliones važiuoju retai, bet jeigu pasitaiko, principas tas pats – žiūriu ir tiek. Žinoma, kai kuriems vaizdams reikia daugiau laiko. Turiu juos nugramzdinti į savo sąmonės pelkę, kad jie ten pražūtų, išnyktų, o paskui iškiltų jau kitokie, jau pamatyti, sukurti, pasikeitę ir keičiantys mane, jus, kitus.

Išganymas per kaminą, 2024

Vokiečių teologas ir filosofas Franzas Rosenzweigas knygoje „Išganymo žvaigždė“ teigia, kad tai, ką menininkas regi, niekaip nesusiję su „natūra“, net jei jam atrodo, kad kūrinio visuma gimsta jo žvilgsnyje, natūros akivaizdoje. Kūrinio gimimą išpranašauja kažkas kita. O ką manote jūs?

Nežinau, galbūt jis turi galvoje „natūros ir kultūros“ opoziciją, galbūt jis budizmo ar subjektyvaus idealizmo mėgėjas ir mano, kad tikrovė objektyviai neegzistuoja taip, kaip ją suvokiame (ne tik menininkai, visi žmonės). Teologais (beje, ir filosofais) mažiausiai pasitikiu šioje žemėje. Na, gal politikai sąrašo viršuje, bet teologai – jie juk samprotavimus apie Dievą ir tikėjimą vadina mokslu. Didesnės aferos nesugalvosi. Teologai, filosofai, literatūrologai, menotyrininkai sukuria teorijas ir įtikinėja mus, kad teorijos tikresnės už tikrovę. Bet taip nėra. Teorijos – tik įrankiai, padedantys suvokti tikrovę (kad ir kur ji būtų). Jos nėra mūsų tikslas, tik priemonės. Visos nesąmonės žmonių gyvenime prasideda tuomet, kai teorijos tampa tikslu. Pavyzdys gali būti inkvizicija, komunizmas, fašizmas ir pan. Kad teorijos įgautų kūną ir taptų tikrai svarbios, jos maitinamos žmogaus kančia ir krauju, brukamos per prievartą, ir vis tiek viskas visada baigiasi banaliai. Manau, vidinėms psichikos struktūroms, kurias vadiname vidaus pasauliu, neišvengiamai reikalingas išorės pasaulis, bent jau kaip išraiškos forma, o tai ir yra natūra.

Literatūra, kurioje nardote kaip žuvis vandenyje, taip pat niekur nedingo. Tai atsakymas klausiantiems, ar rašytojas dabar tik fotografuoja. Esate parašęs 23 knygas, žodžio jėgainė dirba ir jūsų fotografijos albume. Tai trumpieji tekstai: „Mano vaikystės Atlantida“, „Angelų rūpesčiai“ ir kiti. Esė knygoje „Dvigubo dugno keleiviai“ (2019) buvo publikuota daug jūsų paties fiksuotų skaitmeninių vaizdų dar be pavadinimų, o fotografijų albume pavadinimai sudaro svarią dalį, papildo vaizdus, gal net kuria naują fotoalbumų žanrą. Negali klausti – ar matei Sigito Parulskio fotografijų albumą? – nepaklausęs – ar skaitei jame Sigito tekstus ir nuotraukų pavadinimus? Kaip susitinka vaizdas ir tekstas?

Kol nebuvau kuruojamas galerijos, nesirūpinau pavadinimais, nė vienos nuotraukos niekaip nevadinau. Knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ esu pasakojęs, kaip atsirado kai kurių nuotraukų pavadinimai, bet tai nėra koks nors metodas. Žinoma, jie atsiranda įvairiai, bet dažniausiai be didelių pastangų, sugalvoju ir tiek. Galvoje labai daug visokios medžiagos, nesunku tai daryti.

Paskutinė vakarienė, 2025

Pavadinimai – pavojingas dalykas, jie gali sulėkštinti vaizdą, nors, žinoma, gali jį ir pratęsti, praplėsti arba sukurti papildomą kontekstą, kartais jie įkvepia, kartais klaidina, nukreipia suvokėjo sąmonę neteisingu keliu, nors dažniausiai ne visai aišku, koks tas teisingas kelias.

Fotografija man buvo pasaulis, kuriame galiu pailsėti nuo žodžių. Bent jau iki to laiko, kol nuotraukoms nereikėjo pavadinimų, kol nebuvo parodų, albumo. Dabar viskas pasikeitė, pasirodo, ir fotografija negali išsiversti be žodžių, kartais tai vargina.

Naujausioje knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ atsakymas į klausimą kokį velnią aš čia veikiu, šlaistydamasis su kamera, ką aš gaudau? virto fotoalbumo „Susmulkinta amžinybė“ pavadinimu. Kokiomis aplinkybėmis išsprūdo ši frazė? Prieš septynerius metus išleistą eseistikos rinkinį pavadinote „Amžinybė manęs nejaudina“. Ar tikrai?

Nieko negaliu pasakyti apie amžinybę, nes nieko apie ją nežinau. Matyt, nejaudina abstraktūs dalykai, bendrybės. Ta istorija… Vaikščiojau po Vingio parką, ėjau per pėsčiųjų tiltą į Žvėryno pusę, ten studentai gaudė susmulkintą plastiką, tyrė, kiek jo yra Neries vandenyse. Vėliau parašiau tekstą. Tos minties esmė tokia: vis kalbama, kad plastikas neyra šimtus metų. O menas, kūryba – toks amžinybės jausmas, kurį mes galime išgyventi. Tam tikra prasme, jis panašus į plastiką, neyra kurį laiką. Ne visas, tik tas, kuris pripažįstamas, turi priskirtą vertę ir pan. Negalime amžinybės suvokti laike, galime tai pajusti tik emociškai – kuriu, vadinasi, esu, perfrazavus René Descartes’ą. Kūryba (galbūt) pergyvens mane, vadinasi, tai ir bus mano amžinybė… Na, o kuriu rankiodamas visokias smulkmenas, tai, kas susmulkinta. Filosofas Henri Bergsonas yra net sakęs, kad kiekviena akimirka – kaip momentinė nuotrauka, tai yra mūsų gyvenimas sudarytas iš milijardų momentinių atvaizdų. Galima juo netikėti, bet pasakyta neblogai.

Kokios aplinkybės padeda rašyti ir kokios – fotografuoti? Pacituosiu jūsų tekstą iš albumo: „Kai eini su kamera per miestą (per mišką, paupiu ar pan.), eini nuo taško iki taško, sustodamas ir fiksuodamas, pažymėdamas, ir atsiranda pojūtis, kad esi tarsi jungtis tarp kokių nors erdvėje ir laike išdėstytų objektų, tie objektai nebūtinai aiškūs ir ryškūs, kartais tai tik kontūrai, kartais tik šešėliai ar užuomina, kad kažkur yra šviesos šaltinis, ir tavo kelias panašus į labirintą, kuriuo keliauji, vedamas neaiškios nuojautos, į centrą, o gal kaip tik – tolyn nuo jo, o kamera ir jos alkis vaizdams – tarsi Ariadnės siūlas. Ir kad tas siūlas nenutrūktų, imi kamerą ir vėl eini.“ Kas jums yra Ariadnės siūlas?

Vargas dėl stogo, 2024. Iš ciklo „Kryžių kalnas“

Nėra aplinkybių, kurios sukuria norą. Tai noras sukuria aplinkybes. Jeigu tikrai noriu, rašau ir fotografuoju, nekreipdamas dėmesio į aplinką. Galiu bet kur ir bet kada užsirašyti mintį, metaforą, metonimiją, kuri virs esė ar net romanu. Žinoma, vaikščiodamas teksto neparašysi, reikia stalo ir vienatvės, bet tai jau techniniai dalykai, tai nutinka vėliau. Nuotraukai irgi reikia tam tikros šviesos, tam tikros medžiagos. Ir, žinoma, tam tikros būsenos, bet ji nenupasakojama. Yra arba ne.

Tas siūlas – viena vertus, sąmoningumo siekis, pastangos (dažnai bergždžios) meno ar apskritai kultūros formose atpažinti savo sielą, savo dvasią, savo instinktus, tai baisiai galiai, tai vidinei magmai, kuri kunkuliuoja kažkur už kaukolės švininių lankų, suteikti pavidalą. Ir dar – pastanga kaip nors išsigelbėti, kad neišprotėčiau. Pasaulis baisus, žmogaus prigimtis baisi, žmogaus lemtis šioje žemėje tragiška, taigi reikia ko nors nusitverti. Kad ir fotokameros.

Jūsų autoportretų serija šiemet buvo eksponuota personalinėje fotografijų parodoje, pateko ir į albumą. Koks netikėtumas, žinant jūsų kritišką požiūrį į selfių kultūrą! Gal tai naujo azarto (fotografinės krypties) pradžia?

Salvadoras Dali piešė savo ūsus, Egonas Schiele – pimpalą, iš esmės tai tas pats. Daugybė dailininkų, fotografų, apskritai vaizduotojų mėgino pamatyti save kaip Kitą, tą, kurį pažįsta Kiti. Esi tas, kurį pažįsti pats, ir tas, kurį mato kiti. Nė vienas jų nėra tikras, iš tiesų tai kažkoks mišinys, junginys. Tarpinis variantas.

Gražūs žmonės (komercine prasme) naudoja savo atvaizdą kaip masalą, kad sužvejotų kuo daugiau aukų – žmonės mėgsta dėmesį, būti garbinami. Negražūs žmonės (irgi komercine prasme) savo atvaizdą deda kaip vilties šiaudą – nori pranešti, kad ir jie egzistuoja. Be to, reklamos principas toks – jeigu daug kartų ką nors rodai, anksčiau ar vėliau žmonės pripranta prie vaizdo ir ima jį laikyti artimu, netgi mielu.

Nelaikau savęs nei gražiu, nei negražiu, nes nusispjaut į komerciją, todėl save fotografuoju pramogaudamas, pavyzdžiui, niūriomis rudens ir žiemos dienomis, kai fotografuoti gatvėje nėra sąlygų. Pasiilgstu chemijos, juostos kvapo, kameros užrakto spragtelėjimo, tuomet ją statau ant trikojo ir nukreipiu į save.

Pilnos kišenės vilties, 2024. Iš ciklo „Kryžių kalnas“

Žinoma, pirmiausia tai ironija, autoironija. Be to, fotografuojiesi norėdamas save pažinti, tai tam tikra prasme pokalbis su savimi. Autoportrete gali pamatyti visus tris variantus: Narcizą, Ekshibicionistą ir trečią, patį sunkiausią – Pažeidžiamą. Šiaip ar taip, nereikėtų persistengti, nes kiekvienas nesaikingai naudojamas dalykas greitai tampa koktus.

Nemaloniausia darant autoportretą – suprasti, kad visiškai nepažįsti savęs ir gali būti sau visiškai svetimas, absoliučiai, negailestingai svetimas. Dar vieną dalyką supratau iš žaidimo su autoportretais patirties – šis žanras fotografijoje pervertintas. Komercinis portretas apskritai košmaras, bet ir vadinamasis meninis – dažniausiai tai tik daug skiedalų apie vaizdą, kuris niekaip nesusijęs su tuo, kas apie jį sakoma.

Nyderlandų poetas Lucebertas rašė: „Grožis nusisvilino veidą.“ Tai reiškia, kad šiandien jis nebeįmanomas. Šią minties nuotrupą prisiminiau iš knygos „Dvi sielos“, kur olandų filosofas Geras Grootas kalbina vokiečių filosofą Hansą-Georgą Gadamerį. Kas jums yra grožis šiame nepagydomame pasaulyje, kur visada vyrauja priešpriešos?

XX a. buvo populiari fucking Dostojevskio mintis, esą grožis išgelbės pasaulį ar pan. Dabar jau tvirtai ir neatšaukiamai galime pasakyti – neišgelbės.

Dėl grožio kaip estetinio malonumo… Man patinka Williamo Shakespeareʼo pjesė „Makbetas“, bet erzina ir atrodo beviltiška Guseppes Verdi opera, sukurta pagal šį siužetą. Nors šiaip Verdį mėgstu, kita vertus, jo „Requiem“ prastesnis, tai yra per daug operinis, palyginti su poetišku, ekspresyviu Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Man patinka Gustaveʼo Flaubertʼo „Ponia Bovari“, tačiau 47 puslapyje autorius už Emą pasako, kad ji gal ir nemyli savo vyro, nes nepajuto laimės, kurią turėtų suteikti meilė. Paršas, juk galėjo leisti mums tai suprasti iš Emos veiksmų.

Šiaip man patinka Thomas Bernhardas, Bohumilas Hrabalas, Franzas Kafka, Homeras, nors gal ir ne jis sukūrė „Odisėją“ ir „Iliadą“, man patinka Milanas Kundera, Johnas Fowles, Iris Murdoch ir Nijolė Miliauskaitė, ir Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Georgas Traklis, ir Paulis Celanas, ir dar daugybė poetų bei rašytojų, olandų ir italų tapytojai, kurių pilna Vienos meno istorijos muziejuje (yra ten ir ispanų, bet jie nelabai), bet aš vis tiek nežinau, kas yra grožis.

Aš nežinau, tiesiog matau grožį ir jį atpažįstu, širdimi, siela (nors gal tai tik sąmonės šešėliai) ar panašiai, kai jis mane jaudina, kai jis mane veikia, kai aš, ištiktas grožio, akimirką būnu geresnis.

Patys gražiausi sapnai apie kelią, 2024

Mane patraukė tai, kad fotografuojate ne svarbius, didingus daiktus, ne panoramas, nekuriate sutvarkyto pasaulio ir jo netvarkote, nekuriate ir dekoracijų interjerams… Man tai panašu į jūsų romaną „Kaip aš mečiau“ (2024). Būtent šiam jūsų kūriniui skirčiau savo asmeninį Nobelį už naujas minties ir kalbos formas. Tiek šiame romane, tiek fotografijoje matau itin kibios, realistiškos ir magiškos, dirginančios vaizduotės galias, bet kartu ir jus patį – atvirą, prisipažįstantį, išpažįstantį ir veikiantį.

Yra toks Peterio Bruegelio paveikslas „Ikaro kritimas“. Ten nutapytas artojas, kuris aria, žvejys žvejoja, yra ir piemuo su kaimene, jis stovi ir kažkur spokso. Tik vėliau pamatai, kad iš vandens šalia didžiulio burinio laivo kyšo žmogaus kojos, o aplinkui matosi keletas plunksnų. Ikaras nukrito, bet niekas to nė nepastebėjo. Jokios didybės. Kažkas skrenda kaip paukštis, kažkas veržiasi į laisvę ir dėl to praranda gyvybę. Kažkam tai tragedija, kažkam tiesiog mirtis.

Man patinka smulkmenos, manęs nedomina didingi gestai, karaliai ir monumentalios istorinės drobės, pompastiški mostai, nes ten visuomet matai tik pozą, vaidybą, tik apibendrinimus. Tikroji gyvybė (man) slypi smulkmenose. Žinoma, norisi, kad tos smulkmenos būtų nuoroda į ką nors didesnį, bent jau nei tu pats.

Jūs save vadinate fotografuojančiu rašytoju, dar ne fotografu. Nors intensyvus ir nuoseklus jūsų atsidavimas fotomenui liudija ką kita. Ką saugote savo lobyne ir kokiomis kameromis pavyko jį sukurti?

Neturiu lobyno. Fotografijai skirtoje komodoje – chaosas, dažnai nerandu, ko reikia, negatyvai nesudėti tvarkingai, o kamerų turiu per daug, bet negaliu su jomis išsiskirti, kai parduodu – kenčiu. Nuotraukos albume darytos įvairiomis kameromis – yra ir keletas skaitmeninių vaizdų, su „Olympus OMD M-E1“, „Sony A7“, yra nuotraukų, darytų su „Mamiya 6“, „Mamiya C330“, „Rolleiflex 2.8 F“, nors didžioji dalis – su „Rolleiflex SL66e“.