APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ X. ‘ALAM AL-TARAB

Kirill Kobrin

Ką gi, teks eiti, juk jau dvi dienas pila kaip iš kibiro, plieninis vėjas, nei pasivaikščiosi, nei pasėdėsi naktį prie upės su buteliu vietinio raudonojo. Ne, ne portveino – būtent raudono sauso, kurį gamina tiek miesto apylinkėse, tiek visoje šalyje. Ypač pamilau puikų gėrimą iš Alentežu. Su A. jį pirmą kartą paragavome Alfamos kavinėje, į kurią įnėrėme kažkokiu beviltišku lietaus debesiu. Ieškojome vietelės ant kalvos, kur būtų galima pasiklausyti fado, kaip kad žada bedekeriai – vietelių buvo, pro atviras duris fado skundėsi likimu, bet, pamatę ilgus suolus, ant kurių žilais paukščiukais tirštai tupėjo mieli amerikiečių turistai geranoriškomis šypsenomis, turėjome bėgti atgal į naktį ieškoti ko nors neautentiško, ar nors taip neminimo kelionių vadovuose. Be to, turiu prisipažinti, kad esu visiškai abejingas fado. Bent jau tada buvau.Daugiau

MUZIKOS KANONAS: KAIP SUSIFORMAVO NEPAJUDINAMAS OLIMPAS?

JURGIS KUBILIUS

Jeigu turėtumėte galią spręsti, ar įrašytumėte Andriaus Mamontovo dainą „Laužo šviesa“ į Lietuvos kultūros kanoną? O jei ją reikėtų prirašyti šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“, Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“ – ar ryžtumėtės?

Tokį rebusą ir pats sprendžiau praėjusią vasarą, ūžiant svarstymams apie lietuviškąjį kultūros kanoną – pavyzdinių mus vienijančių meno kūrinių ir reiškinių sąrašą. Labai natūralu, tada galvojau, kad kilo toks poreikis: priešiškos jėgos Ukrainoje be skrupulų griauna kultūrinį paveldą, o ir viduje sunkiai susikalbame su kitaip mąstančiais saviškiais. Būtent toks kontekstas, regis, diktavo buvusio kultūros ministro Šarūno Biručio lūkesčius dėl nacionalinio kanono: „Ne statiškas ir uždaras [kūrinių] sąrašas, o gyvas, dinamiškas, atspindintis mūsų kultūros raidą ir atveriantis naujas jos galias.“ Taip pat tikėtasi, jog sąrašas bus sudaromas moksliniais pagrindais, įtraukiant ir visuomenės balsą.Daugiau

ALINA ORLOVA. ANTRASIS RENDEZ-VOUS

Kalbino Alfredas Chmieliauskas

Nežinau, ar pagalvojote, kad Kaune, prasilenkdami laike, veikė du restoranai panašiais pavadinimais. Pirmasis (chronologiniu požiūriu) – vyresnės kartos kauniečiams gerai žinomas „Pasimatymas“, garsėjęs ne tik tradicinėmis priešiškų miesto rajonų gaujų (nuo vietinių iš Dainavos iki Centro, Žaliakalnio ir net tolimosios Birutės II patriotų) muštynėmis, bet ir lietuviško rokenrolo (tuometinio bigbyto) pradininkų pasirodymais. Antrasis, gerokai mažesnis ir vėliau atsiradęs Kauno senamiesčio širdyje, iš pažiūros vadinosi lyg ir kitaip – „Randevu“. Nors šiam žodžiui kalbininkai lipina nevartotinos svetimybės etiketę, jo įkūrėjai ir svajingų akių savininkei Joanai kažkaip pavyko užregistruoti būtent tokį pavadinimą, kuriame visi mes, „Nemuno“ skaitytojai, nesunkiai įžvelgiame lietuvišką prancūziško pasimatymo atitikmenį. Vidurnakčio apsistumdymų bei gyvos muzikos būta ir čia (senamiestyje abu šie dalykai kažkaip savaime įgydavo kamerinį pobūdį), bet tai dar ne visi minėtus restoranus vienijantys bruožai. Kas gi dar tarp jų bendro? Laikydamasis žanro taisyklių, leisiu jums šiek tiek pagalvoti, prieš pateikdamas teisingą atsakymą. Štai jis: išėjęs iš jų abiejų, galėjai pamatyti Roberto Antinio skulptūras. Kažkada, spoksodamas į vieną jų (tą prie Kauno pilies), laukiau draugų, kuriuos gimtadienio proga pasikviečiau į „Randevu“. Tada, skulptūros fone, pirmą kartą iš arti pamačiau Aliną Orlovą. Ir ne tik pamačiau: paaiškėjo, kad romantiškoji šeimininkė Joana nutarė man padovanoti tuo metu fantastiškai populiaraus „Mėnulio“ autorės koncertą. Gerokai nudrengto ir ne visais klavišais dainininkei atsiliepiančio pianino garsai, neįtikėtinai lengvai ir aukštai virš restorano šurmulio pakylantis balsas, ašara klausytojos akyje, eilėraščio eilutėje trumputei akimirkai prasivėrus ilgai ieškotai pras­mei – tarsi atsidūriau „Kasablankoje“. Kartu su kitais to vakaro rendez-vous dalyviais vėl pajutau tyliai sprogstančio poezijos ir muzikos mišinio galią. Jo magišką receptą seniai įtariau žinojus savo neakivaizdinius bičiulius Bobą, Leonardą ir Mareką, kurių balsus vaikystėje išgirdau per Varšuvos radiją savo senelių – Lietuvos lenkų – kambaryje. Apsidžiaugiau, kad ir mūsų šalyje vis atsiranda su tais pat efemeriškais ingredientais eksperimentuojančių alchemikų. Baigusi neilgą koncertą, dainininkė plojimų debesėlyje dingo taip greit ir netikėtai, kad nespėjau nei tinkamai padėkoti, nei atsisveikinti. Ir štai – po penkiolikos metų – antrasis rendez-vous.Daugiau

MIGRUOJANTYS PAUKŠČIAI ARBA KUR KITAS LIETUVOS OPEROS DEŠIMTUKAS?

JULIJUS GRICKEVIČIUS

Rašant šį tekstą, atkeliavo trys geros naujienos – Aušrinės Stundytės vaidmuo Leošo Janáčeko operoje „The Makropulos Case“ išliaupsintas „The Guardian“ kritikų, Mirga Gražinytė-Tyla paskelbta pirmąja Prancūzijos radijo filharmonijos orkestro pagrindine kviestine dirigente, o Asmik Grigorian trečią kartą pripažinta geriausia operos soliste tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Neseniai įvyko Dalios Ibelhauptaitės režisuotas Giuseppe Verdi „Makbetas“, vėl priminęs apie Lietuvos talentus užsienyje. Šiuo metu scenoje dominuojantys solistai atstovauja tai pačiai 1975–1981 m. gimusiai kartai, kurios fenomeną plačiai aprašė „Financial Times“. Tačiau susidaro įspūdis, kad apie naująją operos kartą dar kalbame pakankamai apibendrintai ir abstrakčiai – jos atstovų labai daug. Po šiais apibendrinimais – konkrečios jaunų žmonių, palikusių Lietuvą po mokyklos ar studijų baigimo ir šiuo metu kuriančių karjerą užsienyje, istorijos, jų viltys ir lūkesčiai išlaikyti ryšį su savo šalimi. Taigi, kur emigravo Lietuvos operos paukščiai ir kur ieškoti naujosios kartos operos dešimtuko, gimusio jau 1993–1996 m.?Daugiau