Mantas Daujotas – tapytojas ir muzikantas, kilęs iš Kauno. Jo tėvai – žymūs menininkai, bet sąmoningai tai nutyliu. Kam kalbėti apie įtaką, kurios jo kūryboje nėra, veikiau stimulą, kad negali gyventi kitaip (juk jaunas autorius išauklėtas meninėje aplinkoje). Juokiausi išgirdęs apie vieno paveikslo priešistorę – jame grūmojo rodomasis moters pirštas. Mantas prisipažino, kad tame paveiksle – „mamos ranka“, nuolat primenanti: tapyk, kurk, dirbk! Dailininko vizualinė kalba nestokoja emocinio gylio, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti santūri, net asketiška. Jis negriauna tapybos kanonų triukšmingais gestais, priešingai – jo menas tyliai skverbiasi į sąmonę, formuodamas savitą šiuolaikinio žmogaus jausmų atspindį. Baigęs Vilniaus dailės akademiją 2020 m. vasarą, Daujotas per penkerius metus jau spėjo pristatyti šešias asmenines parodas.

Būsiu už 1. 2.. 3…, 2022. Aliejus, drobė, 90 × 120 cm

MOTYVACIJOS KALĖJIMAS

M. Daujoto tapyba gimsta ne iš noro pasakoti istorijas, o iš poreikio fiksuoti būsenas – frag­mentus, kuriuose nėra veikėjų, bet jaučiama jų buvimo aura. Personažas tarsi pasitraukia už kadro, palikdamas tik savo kvapą, šilumą, šešėlį. Paveikslas tampa ne langeliu į pasaulį, bet likučiu – antipėdsaku, kaip pavadintas vienas jo kūrinių, liudijančiu: viskas jau įvyko, kažkas buvo čia, bet dabar nieko nėra. Daujotas nevaizduoja žmonių ne todėl, kad šių vengtų, bet dėl to, kad jų esatį perteikia objektai – medžiai, kėdės, stalai, šviesos dryžiai, metaliniai vamzdžiai ar tyliai grindiniu šliaužiantys šešėliai.

Išlindęs pakvėpuoti, 2023. Aliejus, drobė, 140 × 90 cm

Šis pasirinkimas neišvengiamai siejasi su dailininko jautrumu aplinkai, kuri tampa veiksmo vieta… be veiksmo. Paveikslas „Jeigu būsi geras“, nutapytas buvusiame Lukiškių kalėjime, į kurį menininkas kasdien eina dirbti, yra stiprus pavyzdys, kaip erdvė sugeria istorijas. Kūrinyje nėra žmogaus, bet jis kalba apie buvusią kontrolę, rutiną, kurią laužo betoną prakalusios žolės kuokštas ir nuo grotų kampu krentanti šviesa. Tapyba čia ne atkuria naratyvą, bet fiksuoja emocinę įtampą – Daujotas sustabdo akimirką, kurią sunku įvardyti, bet lengva pajusti.

Menininko motyvacija kurti kyla iš impulsyvaus reagavimo į aplinką: iš vaizdo, kuris užkabina, šviesos pluošto, kuris sustabdo, daikto, tampančio daugiau nei tik objektu. Kaip sako pats autorius, dažnai nutapomas būtent tas momentas, kai kažkas „užstringa galvoje“: matytas durų fragmentas, senas kilimas, keistai įlinkęs stalas ar netgi restorano durys, už kurių laukta išėjimo į sceną. „Žara“ – vienas paveikslų, kuris vaizduoja tas sunkias metalines duris su masyviais varžtais. Žiūrovui jos gali atrodyti kaip alegorija, metafizinis simbolis, tačiau realybėje tai buvo Panevėžio koncertinės užeigos durys. Ir čia slypi Daujoto siekis – ne perteikti tikrovę, o ją suaktyvinti: leisti žiūrovui pasiklysti tarp to, ką žino ir ką jaučia. Daujotas prisipažįsta, jog tapo ne iš vaizduotės, o iš tikrovės, iš fotografijos, kuri tampa jam atminties raktu. Tapant iš atminties, pasak jo, paveikslai būna silpnesni – ryšys su objektu tarsi išblukęs, forma praradusi aštrumą. Jam svarbu matyti ir atpažinti pirminį postūmį – net jei tai tik šviesa ar faktūra. Tai ne koncepcinis pasirinkimas, o jautrus savęs pažinimas: „Neprievartauju savęs – tapau tai, kas pagauna“, – komentuoja autorius.

Motyvacija kurti yra neatsiejamai susipynusi su muzika – ne tiek su konkrečiu jos turiniu, kiek su būsenomis, kurias muzika sužadina. Daujotas groja keliose grupėse, koncertuoja, o intensyvus vasaros turas, kai per dvi savaites surengė trylika koncertų, vėl pakurstė (laikinai?) pamirštą (?) poreikį tapyti. Dailininkas pamena: atminty išsaugojęs išgirstą tylą, kuomet akys užkliuvo už „pudros spalvos saulėlydžio“, vėliau Vilniuje prisėdo prie drobės. Ne todėl, kad reikėjo, bet todėl, kad norėjosi išreikšti tą būseną.

„Kodėl mano paveiksluose nėra žmonių? – klausia ir pats atsako: – Gal todėl, kad tapyba ne reprezentacija, o refleksija.“ Objektai lieka, kai žmogus dingsta. Daiktų, artefaktų buvimas tampa tikresnis nei paties veikėjo vaizdas. Net kelto kajutėje, pavaizduotoje kūrinyje „Laukimas“, nėra žmogaus – tik erdvė, laukianti keleivio, joje atplauksiančio. Metafizika? Veikiau lūkesčio įelektrinta tuštuma. Toks ir yra Daujoto pasaulis – tylus, įtemptas, alsuojantis faktais neperteikiama istorija. Tapymas jam – tai pokalbis ne su žiūrovu, o su savimi, dažnai be žodžių – formomis, spalvomis, tonų vibracijomis.

Pasak dailininko, paveikslas gimsta klausant muzikos, būnant vienam, stebint, kaip nuo kažko krinta ar iš kažkur atsiranda šešėlis. Tai nėra būtinas, sąmoningas, bemaž etiudinis, įprastas kūrimo procesas, o labiau buvimo forma. Būtent todėl tie darbai prabyla – jie nesistengia pasakyti, tiesiog egzistuoja. Tai skatina autorių ne kurti meną, o ieškoti savęs kintančiame pasaulyje, kuris nyksta ir vis sugrįžta tada, kai jo tikrai prireikia.

Naivumas, 2021. Aliejus, drobė, 77 × 60 cm

KONSERVATYVI FORMA – ŠIUOLAIKINĖ ĮTAMPA

Daujoto tapyba iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nuosaikios, netgi kiek senamadiškos estetikos pavyzdys. Tapybos paviršiai tvarkingi, koloritas santūrus: dominuoja tamsokos, neutralios spalvos, nedidelis tonų diapazonas, vietomis šmėsteli faktūra. Potėpiai dažnai glotnūs, sluoksniuoti, jų dinamika minimali, dažnai žvilgsnis užkliūva už šviesoje sufokusuoto objekto ir tarsi bereikšmio fono. Šiuolaikinis barokas? Sakyčiau taip, jei šviesotamsa būtų įspūdingesnė. Bet autorius tiesiog kuria vaizdinį ir jam nereikia istorinių tapybos konotacijų.

Ar ši konservatyvi technika yra sąmoninga strategija („Ką, po velnių, tai reiškia, ką šis objektas čia veikia?“), kurią Daujoto darbuose atskleidžia ne formos dramatiškumas, bet flegmatiško, melancholiško turinio klodai? Sunku įžvelgti norą pramušti sieną, ambicijas „nulaužti“ buvusios ar esamos kartos tapybinį kodą. Na ir velniop, tariau sau: tušti interjerai, tylūs daiktai, detalės iš kasdienybės – viskas pateikiama tarsi per filtrą, slepiantį, o ne atveriantį. Taip dailininkas išnaudoja įprastas menines priemones šiuolaikinės postnerimo kartos artikuliacijai (atrodo, nerimas autorių visgi kankina).

Nesiruošiu moralizuoti, tiesiog primenu gerbiamam skaitytojui, jog tradicinė tapyba (pažinta, patikrinta, žinovų bei eilinių aukcionų pirkėjų masės akredituota tapyba), akademiniais žodžiais tariant, – tai kūrybos sritis, kurioje estetinis idealas nuolat keičiasi kartu su formos samprata, tačiau ji vis tiek remiasi atpažįstama tradicija. Joje galima matyti ankstesnių laikų struktūras, įtakas, motyvus ir temos variacijas. Man imponuoja, kad Mantas nemėgsta „nepažįstamo“ – to, kas gali sujaukti priežasties ir pasekmės tvarką. Kūrinys jam neatsiejamas nuo patyrimo „momento“, kurį jis stengiasi savaip įprasminti – dėl to ir imasi eksperimentų. Juk tradicija nubrėžia meno ribas. Kai pabandai apčiuopti, ji išbyra tarsi pro sietą, o tai, kas lieka, yra mūsų interpretacija, taip nuvalkiotos ir nekenčiamos „grožio“ sąvokos pakartojimas. Tradiciją reikia vertinti laisvai ir lengvai, jei norite – ilgesingai, bet principingai. Ar Manto paveikslai gražūs? Ne, ir ačiū Dievui. Praėjus kelioms savaitėms po mūsų interviu vis dar galvoju apie juos. Tai visai neblogai šiame slystančiame į kelkraščius pasaulyje. Priversti dailininką turėti nuostatas, užtaisą, kalibrą, misiją, viziją ir kt. – tapyti vienaip ar kitaip – būtų, atleiskite, nonsensas. Mantas tapo tai, kas yra, ir tik tada, kai jis pamato ir įvertina kaip svarbų reiškinį – ypatingą bent jau tą išgyventą akimirką déjà vu – panašu, tie laiko tarpsniai kartojasi. Nuolat grįžta, vos menininkui peržengus dirbtuvių slenkstį. Freudas ir Jungas šiuo klausimu bejėgiai, Schopenhaueris – pernelyg didelis nihilistas, o į heidegerišką ar šliogerišką ontologinį horizontą, netgi mitinį skandinavišką utgardą ir mitgardą (savą ir svetimą teritoriją) menininkui, regis, nusispjauti. Nelyg po kokybiško cigaro. Postmodernizmo ar dabartiniai filosofai menininko veikiausiai taip pat nedomina. „Po pietų eisiu repetuoti su grupe“, – štai atsakymas, kodėl Manto tapyba tokia fragmentiška. Ji segmentuota: savęs (pa)dalijimas skirtingoms veikloms – muzikai, tapybai, kasdienybei – ir nuolatinis kursavimas tarp jų neleidžia susiformuoti vientisai pasakojimo struktūrai, todėl kūriniai tampa momentinių būsenų fiksacijomis. Mūsų interviu tetruko vienuolika minučių, daugiau laiko praleidau apžiūrinėdamas paveikslus bei liesdamas (kai šeimininkas nematė) jo gitaras.

Išvada – net ir nenorėdamas Daujotas kartoja mantrą: „Senas naujas pasaulis, senas naujas Cézanneʼas.“ Juk vaizduodamas daiktus gyvena jų gyvenimą, objektai regisi tikresni nei žmonės: sugeria, bet nieko neišsako, reikia mokėti juos prakalbinti. Toji leksika bus kitokia nei žmogaus – natūrali: kiek gauta, per ilgą laiką sugerta, tiek ir bus atiduota paviršiaus žymėmis. Kūrinys nesidangsto gestais, kaukėmis, poza. Jis egzistuoja ir kaip toks, ir kiek mes suteikiame jam prasmės. Heideggeris toks pats senas ir nepajudinamas kaip ir molbertas, kaip ir sezaniškasis pasaulis, kuomet prasmė sutampa su forma, o išorė kalba apie turinį.

Jeigu būsi geras, 2021. Aliejus, drobė, 100 × 120 cm

Nuskandinau save, kad galėčiau gyventi po vandeniu, 2024. Aliejus, drobė, 80 × 50 cm

INTERJERAI IR EKSTERJERAI: TUŠČIOSIOS ARCHITEKTŪROS ESTETIKA

Vienas ryškiausių Daujoto kūrybos bruožų – gebėjimas gyvūnuose ir net daiktuose įžvelgti psichologines būsenas. Kaip jau minėjau, jis nenaudoja žmogaus figūros kaip reprezentacijos formos – jo darbuose siluetas dažniausiai išnyksta, palikdamas tik savo buvimo ženklus: pusiau pravirų durų tarpą, nubrėžtą šešėlį, indą ant stalo, šviesos dryžį ant grindų. Daiktai tampa savotiškais sielos pakaitalais – jų egzistavimas erdvėje liudija apie asmens buvimą. Tai nėra banalus simbolizmas – priešingai, šie motyvai yra tarsi sapno fragmentai, kylantys iš pasąmonės, atsiminimų, nuovargio, apatijos. Toks žvilgsnis į objektą turi artimesnių sąsajų su Edwardo Hopperio ar René Magritte’o kūryba (tarp Lietuvos tapytojų lyginčiau M. Daujoto darbus su Lino Jusionio, Lino Liandzbergio, Palemono Janonio ir Kristinos Asinus drobėmis). Tačiau Daujotas nepataikauja melancholijai – jo kūriniai neeksploatuoja nostalgijos, o konstruoja trapias refleksines struktūras, kurios bemat sugriūna, bandant jas perprasti. Tai absoliutaus atsipalaidavimo būsena, tarsi leistum kūriniui rinktis siužetą – savotiškas dirbtuvių Tvin Pyksas.

Menininkas dažnai tapo interjero ar eksterjero fragmentus – langus, duris, sienų šešėlius, grindų tekstūras. Šie elementai tarnauja ne kaip fonas, bet kaip psichologinė erdvė. Menininkas nekuria įvykių sekos, priešingai – užfiksuoja akimirką, kai „niekas nevyksta“, tačiau tuštumos intensyvumas pasiekia aukščiausią tašką. Šviesos šaltinis paveiksluose dažnai neidentifikuojamas – šviesa sklinda tarsi iš niekur, ji nėra nei reali, nei dirbtinė. Sakytum, vidinis apšvietimas, kylantis iš paties paveikslo kaip sąmonės lauko. Tokia šviesos manipuliacija primena tokių menininkų kaip Mitchellas Johnsonas ar Fairfieldas Porteris kompozicinius sprendimus, kur spalva tampa šviesos nešėja, o ne informacijos iliustracija. Daujotas dažniausiai koncentruojasi į architektūrinius motyvus – laiptines, langų rėmus, radiatorius, durų rankenas – veikiausiai į tai, ką gali paliesti. Šie uždaros, bežmogės erdvės priklausiniai kuria nebūties pasaulį kaip meditacinę būseną. Vėlesniuose cikluose į kūrinius ima skverbtis gyvesni, net siurrealistiniai elementai – neidentifikuoti mechanizmai, gamtos peizažų fragmentai. Evoliucionuodamas ir plėsdamas temų spektrą, menininkas neatsisako savo metodiško žvilgsnio, bet praturtina jį naujomis formomis. Objektas lieka ta pačia metafora, bet įgyja dar daugiau sluoksnių, peržengdamas vien buities lygmenį.

SPALVA – NE BŪSENA

Vienas ryškiausių aspektų Daujoto tapyboje – subtilus, bet konceptualiai taupus spalvos naudojimas. Skirtingai nei ekspresionistai, jis neieško intensyvaus kolorito. Jo paletė santūri, bet niuansuota. Balta dažnai maišoma su kitomis sukuriant fonui rausvus, pilkšvus, gelsvus tonus. Tai ne tiek estetinis pasirinkimas, kiek sąmoninga turinio vakuumo išraiška – spalva veikia ne kaip nuotaikos indikatorius, o kaip vibracijos dažnis, triukšmas. Jo paveikslai ne šaukia, o šnabžda – jų šiluma dažnai yra apgaulė, už kurios slypi vidinė disharmonija, šiuolaikinio žmogaus būties defragmentacija. Tai galima vadinti „optine psichologija“ – kai žvilgsnis fiksuoja paviršių, bet emocijai perskrosti jo neleidžia. Frustracija čia tampa ne tik tema, bet ir veikimo principu – žiūrovas nuolat vedamas prie slenksčio, bet neįleidžiamas vidun. Paveiksluose jaučiamas pusiausvyros lūkestis, tačiau, geriau įsižiūrėjus, paaiškėja, kad ji tėra iliuzija – anapus išsiilgto estetinio balanso slypi ateitis. Neaiškumas, atidėtas veiksmas, išblukęs pasakojimas – visa tai kuria nuolatinės vidinės trinties jauseną, kuri nėra aiškiai išsakyta, kaupiasi lyg spaudimas mūsų asmeninio burbulo barokameroje. Susierzinimas taip tampa emociniu fonu – ne akivaizdžiu, tačiau neatskiriamu kiekvienos drobės paviršiaus sluoksniu. Naujausiuose darbuose pastebimas nežymus, bet esminis pokytis – spalvinė gama tamsėja, formos aštrėja, o kompozicijos vis labiau struktūruotos. Anksčiau Daujoto paveikslai buvo tarsi laiko atkarpos, o dabar jie primena mentalines dioramas, kuriose daiktų tvarka yra turinio šifras. Menininkas nesiblaško – jis laikosi savo formuojamos kalbos, bet ją pildo naujienomis, žengia vis drąsiau, juolab nepataikaudamas madai, publikos skoniui. Tapytojas yra erdvės tyrinėtojas, tylos dramaturgas, vaizdo architektas. Jo kūryba remiasi ne paviršiaus efektu, bet vidine logika. Tai tapyba, kuri neprimeta vertės, normos, dogmos, moralės, estetinių normų. Ne aiškina, o sukelia nuojautą. Ne išryškina, o suglumina. Galvoji: kur aš tai mačiau?

Man regis, Daujotas žvelgia į tapybą ne tik kaip į vaizdinę praktiką, bet ir kaip į fizikinį reiškinį. Jam svarbu ne vien tai, kas vaizduojama, bet ir kaip drobė reaguoja į teptuką, kaip ji įsitempia, vibruoja. Jo kūrinių „tekstai“, pavadinimai atskleidžia menininko susidomėjimą mūsų – potencialių žiūrovų – mestelėto žvilgsnio dinamika, refleksijos ir rezonanso galimybėmis. Tokiu atveju drobė, man rodos, turėtų tapti ne tik vaizdo, bet ir energijos perdavimo lauku. Toks požiūris į paveikslą – kaip į jautrų, besiformuojantį kūną – yra išraiškingas ir išplečia dailininko kūrybos aprėptį už įprastinių tapybos galimybių. Ši teorinė ašis leidžia žvelgti į kiekvieną jo darbą ne tik kaip į vaizdą, bet kaip į įvykį (kurio galbūt dar reikia sulaukti). Kaip pastebėta kritiniuose tekstuose, Lietuvos menininkai – vis dar „jaunieji“ – dažnai sąmoningai ar neatsitiktinai orientuojasi į vadinamąjį eurostandartą – t. y. globalizuotą vizualinę kalbą, įkvėptą Gerhardo Richterio ar Luco Tuymanso, Marlene’ės Dumas kūrybos. Daujotas šiame „lombarde“ nedalyvauja, nieko nekopijuoja – tiesiog perima mūsų epochos atavistinį sluoksniškumą, kurį pritaiko prie savos, lėtos, meditacinės kūrybinės struktūros. Pagal tapybos stilių Mantą priskirčiau britų roko grupės „Joy Division“ formatui. Tai tylus maištas prieš perteklinį šiuolaikinio meno ekshibicionizmą. Autorius nekuria manifestų, bet rodo, kaip įmanoma išlaikyti tapybą aktualią net XXI a. vizualinio triukšmo fone.