Lapkričio mėnesio numeryje skelbėme mistinio čekų literatūros, kultūros ir dar daugybės sričių (tarp jų – kriminalistikos) herojaus Járos Cimrmano pristatymą bei pjesę-seminarą apie jį. Tęsinyje publikuojame 2005 m. garsiausiu per visą šalies istoriją pripažinto čeko detektyvinį veikalą, iš kurio, manoma, įkvėpimo sėmėsi pati Agatha Christie.

VEIKĖJAI:
VACLAVAS TRACHTA, policijos inspektorius
JINDRŽICHAS HLAVAČEKAS, policijos praktikantas
JOSEFAS BIERHANZELIS, fabrikantas
KARELAS MEYERIS, fabrikantas
TRAUKINIO PALYDOVAS

(Užtemdytoje salėje suskamba įžanginė muzika. Paskui visiškoje tamsoje prasiskleidžia uždanga. Tamsa ir tyla trunka taip ilgai, kad net žiūrovai sunerimsta: gal kažkas atsitiko? Jie ima apie tai diskutuoti, ir tik tuomet Trachta pradeda kalbėti.)
TRACHTA: Šitoks ilgas tunelis – lyg sukurtas žmogžudystei. Nežinau, gerbiamieji, ar kalta mano profesija, bet kartais man atrodo, tarsi žmogžudystes traukte traukčiau. Pavyzdžiui, man dar niekada nebuvo nutikę, kad man važiuojant traukiniu kas nors nebūtų nužudytas.
(Įsijungia šviesa. Scenoje – XIX a. pabaigos prabangus saloninis vagonas. Sėdi inspektorius Trachta, fabrikantas Meyeris ir fabrikantas Bierhanzelis, parišęs veidąs karele, nes jam skauda dantį. Visi sėdi prie staliuko, o Bierhanzelis kažką rašo.)
TRACHTA: Ką gi vis rašote, pone fabrikante Bierhanzeli?
BIERHANZELIS: Testamentą!
TRACHTA: Gerai būti pasiruošus viskam. Patikėkit, nėra nieko kvailiau, nei kai mane pakviečia prie lavono, kuris nebūna palikęs testamento. Pasmaugt tokį norisi. Mirusiajam – tam jau vis vien, bet ką man daryt, kai turiu užsiimti tyrimu, o čia giminaičiai nepasidalina jo drapanų.
PALYDOVAS (įeina į kupė): Húš, hentešárom, petöfi piákula šárom. Liaba diena, ponai. Ar tunely niekas nutiko? Viskas erömü? Diekoju. Po dešimt minučių atvyksime Stambulas. Stoty traukinys stabdo tik ketvirtis valandos!
TRACHTA: Palydove, Stambule manęs ieškos toks jaunuolis. Tai policijos praktikantas Hlavačekas. Palydėkite jį į mūsų kupė.
PALYDOVAS: Žinoma, pone.
TRACHTA (kitiems): Jis rašo diplominį darbą apie geležinkelių kriminalistiką. Man teko jį, vargšą, iš Prahos atboginti net čia. Tik traukiny galėsiu skirti jam laiko.
MEYERIS: Á propos, palydove, ar neturit ko nors nuo dantų skausmo? Ponas fabrikantas Bierhanzelis, štai, visą kelią kankinasi.
PALYDOVAS: Taip, pone, ko nors atnešiu.
BIERHANZELIS: Turbūt jau nebeverta.
(Palydovas išeina. Trachta užsižiūri pro langą.)
MEYERIS: Stebite kraštovaizdį, pone inspektoriau?
TRACHTA: Kaip sykis mąstau, kaip gražiai čia derlius nuimtas, laukai įdirbti, džiaugsmas pažiūrėti. Ūkis. Štai taip, Turkija.
PALYDOVAS (užkulisiuose): Stambulas!
TRACHTA (šaukia pro langą): Ei, palydove, va jis, stovi. Tas, kur su lenkais. Ne tas, kur susilenkęs. Tas ana va tarp lenkų. Na, pagaliau! Ponai, supažindinsiu jus su savo talentingiausiu mokiniu.
HLAVAČEKAS (įeina): Laba diena!
TRACHTA: O, tik pažiūrėkit! Jis jau čia! Ponai, susipažinkit: policijos praktikantas Hlavačekas, ponas fabrikantas Bierhanzelis, ponas fabrikantas Meyeris. Kaip sekėsi kelionė, berneli?
HLAVAČEKAS: Ai, pone inspektoriau, Šegede mus prijungė…
TRACHTA: Na, gana tuščių kalbų ir imkimės darbo.
HLAVAČEKAS: Taip, pone inspektoriau.
TRACHTA: Kiek jau pasistūmėte, Hlavačekai, su savuoju diplominiu darbu?
HLAVAČEKAS: Tuojau, pone inspektoriau. Bet pirmiausia prašau leisti perduoti jums linkėjimus nuo Stambulo policijos viršininko. Kai sužinojo, kad su jumis susitiksiu, paprašė manęs užklausti patarimo.
TRACHTA: Jei tik pajėgsiu…
HLAVAČEKAS: Pone inspektoriau, kas kitas visoje Europoje?
TRACHTA: Čia teisybė. Tai apie ką kalba?
HLAVAČEKAS: Žinote, ponas policijos viršininkas sakė, kad nenorėtų to reikalo išpūsti…
TRACHTA: Reikalo! Kaip būsimasis kriminalistas, Hlavačekai, turėtumėt žinoti, kad mes nesakome reikalas, o tik – tyrimas.
HLAVAČEKAS: Taip. Jis sakė, kad norėtų, kad šio tyrimo nenorėtų išpūsti iki… tyrimo.
TRACHTA: Na gerai jau, toliau, toliau!
HLAVAČEKAS: Taigi: Stambulo policija tykojo opiumo kontrabandisto. Kontrabandistas turėjo ateiti į vieną knaipę ir padavėjui prisistatyti slaptažodžiu „Dardanelai, Dardanelai“. Galiausiai atėjo labai įtartinas tipas, pasikvietė padavėją ir jam tarė „Fosforas, fosforas“. Tai jie jį ir suėmė.
TRACHTA: Ir ką jie norėtų sužinoti?
HLAVAČEKAS: Norėtų žinoti, pone inspektoriau, ar tai kontrabandininkas, ar ne.
TRACHTA: Įdomi byla. Turėsiu jai pritaikyti įtemptųjų pritūpimų metodą.
(Iš lagaminėlio išsiima pagaliuką ir pradeda daryti pritūpimus.)
MEYERIS: Pone inspektoriau, ar taip jūs sprendžiate sudėtingas bylas? Pavyzdžiui, inspektorius Klečka mąstydamas visuomet kišdavo ranką į skiedinį. Pradeda tyrimą, užsimaišo skiedinį, ir žino: byla turi būti išnarpliota, kol skiedinys nesustingo.
TRACHTA: Nežinau, kaip mąsto kiti detektyvai, bet dėl įtemptųjų pritūpimų metodo jau verkė ne viena dešimtis nusikaltėlių. Paskutinis buvo septyneriopas žmogžudys Tobiašas Kobliha.
MEYERIS: Kobliha! Buvau įsitikinęs, kad jį prispaudė Flajšhansas. Tai jūs jį demaskavote?
TRACHTA: Mocarto ir Marijos gelbėtojos gatvių sankryžoje. Aš ten dariau pritūpimus ištisas keturiasdešimt penkias minutes. Tas niekšelis taip lengvai nepasidavė. (Po minutės nustoja mankštintis.) Baigta! Sulaikytasis yra kontrabandininkas, kurio pravardė gaujoje – Mulkis.
MEYERIS: Bravo!
HLAVAČEKAS: Čia tai bent, pone inspektoriau!
MEYERIS: O kaip jūs sužinojot?
TRACHTA: Paprastai. Jei kas nors ateina smuklėn ir pasikviečia padavėją tik tam, kad jam pasakytų „Fosforas, fosforas“, tuomet lieka vienintelė galimybė: tik tam, kad būtų ištartas slaptažodis. Kadangi slaptažodis turėjo būti „Dardanelai, Dardanelai“, vadinasi, kažkas apsimulkino. Taigi tas, kas apsimulkino, buvo mulkis. Vos tik dėka mano svarstymų atsidūriau šiame taške, iškart supratau, kad byla ištirta.
HLAVAČEKAS: Atleiskite, pone inspektoriau, aš visa tai suprantu, bet ne iki galo.
TRACHTA: Hlavačekai, mūsų kolegos turkai, greičiausiai, ne taip nugirdo. Ką pasakė mulkis, kai turėjo pasakyti „Dardanelai, Dardanelai“? Na?
HLAVAČEKAS: Fosforas? Fosforas?
TRACHTA: Bosforas! Bosforas! Hlavačekai!
HLAVAČEKAS: Neįtikėtina!
(Įeina palydovas, nešinas pedaliniu dantų grąžtu.)
PALYDOVAS: Laba, dénta aparátoš! Einu pamirkt į jūsų dantis, ponas fabrikantas. Atvarstykit snukį į mane, prašau. (Bierhanzelis išžioja burną, palydovas pasižiūri į vidų.) Oi! Fuivároš! (Gręžia.) Taip, prašau. Spjaukitės, prašau. (Paduoda jam stiklinę, Bierhanzelis išspjauna vandenį į vazoną.)
BIERHANZELIS: Dėkui jums, palydove. Prisiminsiu jus savo testamente.
PALYDOVAS (išeidamas): Eréč pikloš neméči, huňar scépen akmoš.
BIERHANZELIS: Koks jis geras žmogus. Testamentu jam paliksiu savo žirgą. Manote, jis apsidžiaugs?
TRACHTA: Tikrai apsidžiaugs, ypač jei turi arklides. Bet jūsų vietoje tai įrašyčiau iškart. Juk nežinome nei dienos, nei valandos. Pavyzdžiui, kartą lordas Snackbaras manęs, kaip liudininko, paprašė pasirašyti jo testamentą. Testamentas jau buvo surašytas, teliko tik pasirašyti. O čia įeina tarnas su arbata. Pamenu, kad lordas Snackbaras – lyg šiandien girdžiu – tuomet pasakė: „Pasirašysime išgėrę arbatos.“ Ir matote, nebesuspėjo.
PALYDOVAS (įeina su padėklu): Arbata paduota, ponai!
BIERHANZELIS: Ak, dievuliau. Viskas einasi greičiau, nei įsivaizdavau. (Užbaigia rašyti testamentą.) Pasirašykite čia, maloningai prašyčiau, pone policijos inspektoriau. Ir jūs taipogi, pone fabrikante Meyeri.
TRACHTA: Mielai. (Trachta ir Meyeris pasirašo, palydovas išeina ir visi susėda gerti arbatos.) Kad jau šitaip kartu keliaujame, ponai, pasipasakokim ką nors apie save. Pradėkite jūs, pone fabrikante Meyeri.
MEYERIS: Turiu puikiai veikiančią įmonę, vadinasi „Šiluma“. Viskas, ką mes gaminame, susiję su šiluma, tai: skrybėlės, kailiniai, romas, šamotinės plytos. Mano fabrike dirba beveik dvylika darbuotojų, ir vadovauti tokiam kolosui reiškia atiduoti visą save. Taigi mano pomėgiams, deja, daug laiko nelieka. Nebent šiek tiek per atostogas, arba – kaip, pavyzdžiui, dabar – komandiruočių metu.
HLAVAČEKAS: Ar galėtume sužinoti, koks tas jūsų pomėgis?
MEYERIS: Nagi, jis susijęs su pono policijos inspektoriaus – taip, jūsų – profesija.
HLAVAČEKAS: Nusikaltimų tyrimas?
MEYERIS: Taip. Bet aš pats tyrimui nevadovauju. Ne ne. Aš dalyvauju tyrime, kaip čia pasakius, iš kitos pusės. Viską kruopščiai registruoju savo užrašuose. Ar žinote, keliuose tyrimuose aš jau dalyvavau? (Išsitraukia iš kišenės užrašų knygelę.) Dviejuose šimtuose šešiasdešimt trijuose. Ir dažniausiai su inspektoriumi Klečka. Aš esu jo mėgstamiausias bendradarbis. Kai tik inspektorius Klečka gauna bylą, visuomet ima į rankas antrankius ir sako: „Na, einam pas Meyerį.“
HLAVAČEKAS (apverčia savo arbatos puodelį): Atleiskite, ponai, koks aš nevėkšla, aplaisčiau visą stalą.
BIERHANZELIS: Nieko tokio. Nenorite mano arbatos, jaunuoli?
HLAVAČEKAS: Ne, ačiū, tikrai ne.
BIERHANZELIS: Betgi paimkite. Žinot, aš vis viena jau…
HLAVAČEKAS: Jūs labai malonus, pone, bet tikrai nenoriu.
TRACHTA: O ką jūs mums papasakosit, pone fabrikante Bierhanzeli?
BIERHANZELIS: Nežinau, ponai, ar yra prasmės, kad dar kažkaip čia viešinčiausi.
TRACHTA: Ne, atvirkščiai! Gal tai jūsų paskutinė proga.
BIERHANZELIS: Ką gi. Ar kada nors girdėjot, ponai, reklaminį šūkį „Bierhanzelio pasta – visoms plikėms basta“? Tai mano priemonė plaukų vešlumui. Manau, šiandieną tai visame pasaulyje geriausias dalykas norint turėti tankesnius plaukus. Sukurti tokią mostį nebuvo paprasta. Kiek atlikau bandymų! Ir ne visi buvo sėkmingi. Kas įdomiausia, blondinams ji veikė puikiai. Patepus tuo tepalu, jų plaukai augo kaip pašėlę. Bet kam itin nepasisekė, tai brunetams. Įsivaizduokit: vakare pasitepę, ryte jie pabusdavo nebe brunetai. Pradžia buvo sunki. Kai toks nuplikęs brunetas įniršta, niekada negali žinoti, ką jums padarys. Vienas vengrų smuikininkas – kažkoks Béla Puskásas – tris dienas ir tris naktis suko ratus aplink mano fabriką grasindamas pistoletu „Flobert“. Iki šiol matau tą baltą pakaušį, mėnesienoj besiblaškantį po mano sodą. Brrr! O šiandien – tik pažiūrėkite. Kaip tik grįžtu iš Turkijos, ir mano kišenėje užsakymai už milijonus. Šiandien jau Bierhanzelio pasta nieko negąsdina. (Baigia gerti savo puodelį.)
TRACHTA: Kaip įdomu. Pamenu, kad lordas Snackbaras buvo toks tykus žmogus, per visą gyvenimą teištarė, na, kad neperdėčiau, penkis žodžius. O visai prieš pat mirtį nei iš šio, nei iš to, staiga taip įsikalbėjo, kad negalėjau jo atpažinti. Na, bet ir jis jau po velėna. Šitoks plepys.
MEYERIS: Ir aš negrįžtu iš Turkijos tuščiomis. Kaip manote, kiek ten kitąmet parduosiu feskų?
HLAVAČEKAS: Dešimt tūkstančių.
MEYERIS: Kukliau.
HLAVAČEKAS: Penkis tūkstančius.
MEYERIS: Kukliau.
HLAVAČEKAS: Keturis tūkstančius.
MEYERIS: Kukliau! Nebijokit!
HLAVAČEKAS: Du tūkstančius?
MEYERIS: Cha! Aštuonis šimtus! À propos, pone fabrikante Bierhanzeli, galiu jums pasiūlyti vieną savo pardavimų šūkį: „Sakau jums be bajerio – skrybėlės tik Meyerio.“ (Šviesa užgęsta.)
TRACHTA: Hlavačekai?
HLAVAČEKAS: Taip, pone inspektoriau.
TRACHTA: Ar šita bejėgė ranka, nukritusi man ant kelių – jūsų?
HLAVAČEKAS: Ne, pone inspektoriau.
TRACHTA: Ar čia jūsų ranka, pone fabrikante Meyeri?
MEYERIS: Kurią turite omenyje, pone inspektoriau?
TRACHTA: Taigi va šitą, šitą šaltą ranką!
MEYERIS: Galiu pačiupinėti? Ne. Šita ranka ne mano. (Įsižiebia šviesa. Bierhanzelis sėdi susmukęs fotelyje. Trachta, suėmęs jo ranką, matuoja pulsą.) Ponas fabrikantas Bierhanzelis! Dėl Dievo meilės, kodėl jis nejuda?
TRACHTA: Mirusieji paprastai nejuda, pone fabrikante Meyeri.
PALYDOVAS (įeina): Húš, hentešérom. Nenutiko nieko tuniali? Viskas erömü? Dantis, paršas, ponas fabrikantas, neskauda?
TRACHTA: Palydove, dantų ponui fabrikantui Bierhanzeliui jau niekada nebeskaudės. Uždenkite jį. Ponai, kol kas dar negaliu jums pristatyti žudiko. Bet mūsų ekspresui dar nespėjus atvykti į Františeko Jozefo stotį Prahoje, jūs patys jį galėsite atpažinti: jo rankas puoš štai šios „apyrankės“. (Ant stalo padeda antrankius.)
MEYERIS: Tyrimas prasideda. Nagi, aš pasirengęs, pone inspektoriau.
TRACHTA: Ponai, visi esate įtariami. Ir visai nesvarbu, kas bus apklaustas pirmasis.
MEYERIS: Kai kas nors nutinka, paprastai ant manęs krinta didžiausi įtarimai. Palydove, galite eiti. (Išsitraukia užrašų knygelę ir prirašo brūkšnelį.) Du šimtai šešiasdešimt keturi. (Palydovas uždengia mirusįjį paklode ir išeina.)
TRACHTA: Prisėskite, Meyeri, ir pasiruoškite kaip reikiant paprakaituoti.
MEYERIS: Vadinamoji įžanginė frazė, ar ne, pone inspektoriau? Inspektorius Klečka – tas tai visai nekalbėdavo: pirmiausia supleškindavo man seriją antausių ir tik po to paklausdavo: „Kuo tu vardu, vyruti?“
TRACHTA: Tikrai? O aš darau atvirkščiai. Stebėkit, Hlavačekai, kaip reikia veikti. Dabar jam užduosime keletą klausimų. Ko jūs klaustumėte pirmiausia?
HLAVAČEKAS: Ar jis jį nužudė.
TRACHTA: Taip ir maniau. Ar skaitėte mano knygą „Bereikalingi klausimai kriminalistikoje“?
HLAVAČEKAS: Dar ne, pone inspektoriau.
TRACHTA: Na štai, o ją juk visur galima nusipirkti. Hlavačekai, jei žudiko paklausite, ar jis nužudė nužudytąjį, tai jis visada atsakys, kad nenužudė. Taip tik bereikalingai gaištate laiką. Nagi, tyčia, paklauskite jo. (Trachta stebi laikrodį.)
HLAVAČEKAS: Ar nužudėte jį?
MEYEREIS: Nenužudžiau.
TRACHTA: Štai, prašau. Praradome, jei kiek luktelėsime, dvi minutes. Atidžiai klausykite, ko jo paklausiu aš:
„Pone fabrikante Meyeri, kaip tie jūsų fesai?“
MEYERIS: Fesai?
TRACHTA: Na, o kas gi ta feska yra? Iš esmės, juk tai turkiška skrybėlė, taip? Jau šilčiau, ar ne? (Hlavačekas gestais signalizuoja, kad klausimas pataikė tiesiai į jautrią vietą.) Nesidžiaukit, Hlavačekai, dabar jis mums pasakys, kad nesupranta, ką bendra turi fesai su pono Bierhanzelio žmogžudyste.
MEYERIS: Aš iš tiesų nesuprantu, ką bendra turi fesai su nužudymu.
TRACHTA: Poną fabrikantą Bierhanzelį.
MEYERIS: Poną fabrikantą Bierhanzelį.
TRACHTA: Ar girdite, Hlavačekai?
HLAVAČEKAS: Žodis į žodį, pone inspektoriau!
TRACHTA: Kaip matote, geruoju nepavyksta, tai pamėginsime vadinamąjį šrapnelį. Ar mes jau praėjom šrapnelį?
HLAVAČEKAS: Ne.
TRACHTA: Na, nesvarbu. Tačiau turėkite omeny, kad šrapnelį turime kombinuoti su netiesioginių klausimų metodu. Klauskite, Hlavačekai.
HLAVAČEKAS: Ko, pone inspektoriau?
TRACHTA: Ko norite: apie žmoną, apie vaikus, apie jaunystę – improvizuokit, improvizuokit.
HLAVAČEKAS: Leiskite, pone fabrikante Meyeri, jums užduoti klausimą.
TRACHTA: Na bet kas gi čia dabar! Kokios dar čia mandagybės! Kuo ramiausiai jį tujinkite. Ar suvokiate, kas prieš jus sėdi? Šlykštus žudikas.
MEYERIS: Paprašyčiau!
TRACHTA: Mažų mažiausiai šlykštus įtariamasis.
HLAVAČEKAS: Supratau: tujinti ir improvizuoti. Tai ką, pone fabrikante Meyeri, žmoną… turi?
MEYERIS: Ne.
HLAVAČEKAS: Ir vaikų neturi, pone fabrikante?
MAYERIS: Ne.
HLAVAČEKAS: Nieko neturi, pone inspektoriau.
TRACHTA: Toliau, toliau!
HLAVAČEKAS: O jei va imčiau ir paklausčiau, ar turite, pone fabrikante, šunį. Turi?
MEYERIS: Ne.
HLAVAČEKAS: Katė, turi?
MEYERIS: Ne.
HLAVAČEKAS: Svainis, turi?
MEYERIS: Ne.
HLAVAČEKAS: Miškas, turi?
MEYERIS: Gabaliuką miško turiu.
HLAVAČEKAS: Turi mišką, pone inspektoriau! Prisipažino!
TRACHTA: O dabar leiskit mane. Tu turi miško, Meyeri?
MEYER: Turiu.
TRACHTA: Šūdą, Meyeri! Šūdą tu turi! (Meyeris ir Hlavačekas pasipiktinę pašoka iš vietų.)
MEYERIS: Paprašyčiau!
TRACHTA: Štai tai ir buvo šrapnelis, Hlavačekai. (Nueina prie lango ir žiūri pro jį.) Kaip tai jį paveikė?
HLAVAČEKAS: Sunku pasakyti, pone inspektoriau. Sėdi, žiūri, nieko nesako. Ką dabar, pone inspektoriau?
TRACHTA: (vis dar žiūrėdamas pro langą): Kantrybės, berneli…
HLAVAČEKAS: Ar man paklausti dar kokio klausimo?
TRACHTA: Kantrybės, Hlavačekai. (Šviesa užgęsta.) Taigi, būtent šito tunelio aš ir laukiau. Padėkite man, jaunuoli. (Tamsoje Bierhanzelis išeina ir į jo vietą krėsle atsisėda Trachta, taip pat prisidengdamas paklode. Hlavačekas pasislepia. Kai šviesa įsijungia, Meyeris susivokia scenoje esantis vienas pats. Nori atsistoti, bet balsas iš po paklodės jį įsmeigia atgal į kėdę. Trachta baisingu balsu ištaria): Sėdėk, Meyeri! Tu mane nužudei. Tu mane nužudei! (Staiga atkloja antklodę ir savu balsu paklausia) Juk taip?
MEYERIS (nusispjauna): Ek, pone inspektoriau, jūs mane ir nugąsdinot.
TRACHTA (numesdamas paklodę už scenos): Palydove, Hlavačekai, atneškite numirėlį atgal. (Palydovas ir Hlavačekas įneša pridengtą manekeną ir pasodina jį į ankstesnę vietą.)
TRACHTA: Klausykit, Hlavačekai, dabar pasiimkit pieštuką ir popieriaus, eikit į gretimą kupė, išsiaiškinkit, kas ten įsikūręs, ir atlikite informacinę apklausą.
HLAVAČEKAS: Taip, pone inspektoriau. (Išeina.)
TRACHTA: Paklausykit, Meyeri, pasakysiu jums tiesiai šviesiai: jūs tiesiog nekenčiat ševeliūros. Tame visa esmė.
MEYERIS: Matote, būtent tai mane labiausiai žavi tardymuose. Kiekvienas tikėtųsi, kad paklausite, ar aš nekenčiau fabrikanto Bierhanzelio. O jūs vietoj to manęs klausiat apie kažkokį Ševeliūrą. Trumpai tariant, kiekvieno inspektoriaus savi metodai. Pamenu, policijos tarėjas Šlegras kiekvieną tardomąjį vadindavo Milošu. Tai buvo nepakenčiama. Arba inspektorius Schirzas. Tas sulaikytiesiems žadėdavo visokias pievas. Mane, pavyzdžiui, pasivedėjo prie žemėlapio ir sako: Jei, Meyeri, prisipažinsit, galit pasirinkti arba Krkonošus, arba Beskydus, Pršibramę ar Jachymovą. O inspektorius Klečka…
TRACHTA: Labai žavinga, Meyeri, bet ponas fabrikantas Bierhanzelis tuomsyk mums baigia ataušti, o mūsų tardymas visai nepasistūmėjo. Gal verčiau atsakinėkite į mano klausimus.
MEYERIS: Kaip liepsit. To Ševeliūros, apie kurį klausėt, aš nepažįstu.
TRACHTA: Gerai. Pasakysiu kitaip. Kai žvelgiat į vešlius plaukus, jums darosi bloga. Bierhanzelio pasta – Meyeriui basta, ar ne? Kai turkų galvos bus vešliai apžėlusios, kodėl gi jiems norėtųsi dėtis tuos jūsų fesus? Paprasčiausia primityvi konkurencinė kova. Gėdykitės, Meyeri.
MEYERIS: Jei atvirai, pakliūt jums į nagus – vienas malonumas.
HLAVAČEKAS (įeidamas): Atlikta, pone inspektoriau.
TRACHTA: Jau? Tai pasakokit.
HLAVAČEKAS: Gretimoje kupė keliauja du asmenys. Vienas vienuolis ir viena… (Šnibžda Trachtai į ausį.)
TRACHTA: Na gerai, prostitutė. Ir su tokiais žmonėmis turime dirbti. Ar surašėte su jais protokolą?
HLAVAČEKAS: Surašiau.
TRACHTA: Tai perskaitykit.
HLAVAČEKAS: Taip. Man perskaityti taip, kaip surašiau?
TRACHTA: Žinoma, kaip kitaip jį norit skaityti?
HLAVAČEKAS: Taip. Bet aš viską užrašiau taip, kaip ji sakė.
TRACHTA: Puiku. Skaitykit.
HLAVAČEKAS: Taip: Tyrėjas… Aš protokole pasivadinau tyrėju.
TRACHTA: Gerai.
HLAVAČEKAS: Tyrėjas: koks jūsų vardas? Pamaniau, kad būtų gerai pačioje pradžioje paklausti, kuo ji vardu.
TRACHTA: Žinoma. O ką ji atsakė?
HLAVAČEKAS (žiūrėdamas į Trachtą:) Labai jau tu, matau, smalsus.
TRACHTA: Hlavačekai, kaip čia dabar su manim kalbat?
HLAVAČEKAS: Taip sakė ji man.
TRACHTA: Aha. Toliau.
HLAVAČEKAS: Pirmiausia man pasakyk, kuo pats vardu. Ir šitą sakė ji. Tyrėjas: Jindržichas Hlavačekas. Tiriamoji: prieik arčiau, Jindra. Ar tu jau skutiesi? Tyrėjas: skutuosi. Tiriamoji: kiek gi tau metelių, Jindra? Tyrėjas: dvidešimt vieneri.
TRACHTA: Puiku! Jūsų duomenis jau sužinojome. Dabar būtų gerai sužinoti kažką apie tiriamąją.
HLAVAČEKAS: Taip. Tiriamoji: Pažiūrėk, ar dvasiškas tėvelis miega. Tyrėjas: Miega. Matot, pone inspektoriau, jis miegojo, tai su juo protokolo nesurašiau. Tiriamoji: Ką gi tu ten vis rašaisi, rainakėli?
TRACHTA: Rainakėli! Matau, Hlavačekai, kad jūs labai jau mikliai susibičiuliavot.
HLAVAČEKAS: Kaip mat, pone inspektoriau. Vilma tokia linksmuolė.
TRACHTA: Vilma. O ką dar jums Vilma papasakojo?
HLAVAČEKAS: Mes po to jau tik šiaip šnekučiavomės. Sakė, kad jos pirmas vyras buvo brunetas ir kad pernakt prarado visus plaukus, o ji nuo jo pabėgo su kitu.
TRACHTA: Pagaliau šis tas vertingo! Esu tikras, kad visa tai užsirašėt.
HLAVAČEKAS: Neužsirašiau, pone inspektoriau. Vilma iš manęs atėmė pieštuką.
TRACHTA: Pamanykit, ji iš jūsų atėmė pieštuką!
HLAVAČEKAS: Įsimetė jį į iškirptę.
TRACHTA: O ką dar sakė?
HLAVAČEKAS: Sakė: Ieškok, išdykėli.
TRACHTA: Išdykėli!!! Čia tai bent tardymas! O jūs, gudruoli, jos net nepaklausėt, su kuo pabėgo?
HLAVAČEKAS: Paklausiau, pone inspektoriau. Su kažkokiu Meyeriu.
MEYERIS: Va, prašau! Pokorny, Bilekas, Malatas, Švankmajeris. Yra tūkstančiai vardų. O jai kaip tik prireikė pabėgti būtent su Meyeriu.
TRACHTA: Tik paklausykit! Hlavačekai, ar jums nesiperša išvados?
HLAVAČEKAS: Ne, pone inspektoriau.
TRACHTA: Berneli, mąstyk bent truputį. Vengrų smuikininkas Béla Puskásas balta plike ir su pistoletu „Flobert“ suko ratus aplink fabriką. Ar nesate jau apie tai girdėjęs?
HLAVAČEKAS: Taip. Apie tai juk pasakojo ponas fabrikantas Bierhanzelis, kai prieš mirtį mums išsipasakojo.
MEYERIS: Tai reikštų, kad toji moteris kaimynystėje yra Vilma Puskás!
TRACHTA: Be jokių abejonių.
MEYERIS: Tokiu atveju, pone inspektoriau, tas Meyeris iš tikrųjų esu aš.
TRACHTA: Na, Meyeri, šitoks jūs man patinkate.
MEYERIS: Bet man tai išties neįprasta situacija. Juk dabar esu pagrįstai įtariamas! Šitaip man dar nebuvo. (Džiaugsmingai tai užsirašo į užrašų knygelę.)
TRACHTA: Ponai, apibendrinkime. Mūsų traukinyje atsidūrė trys asmenys, kuriuos jungia vienintelis dalykas: plaukus tankinanti pasta. Tai nužudytasis Bierhanzelis, kuris pastą gamino, moteris iš gretimos kupė, kuriai pasta subjaurojo vyrą, ir fabrikantas Meyeris, į kurio glėbį ta pasta atbloškė šią moterį. Nuodai, greičiausiai, buvo arbatoje. Palydovas atneša arbatą. Po to Hlavačekas apverčia savo puodelį. Bierhanzelis jam pasiūlo saviškį, Hlavačekas nenori… Palaukit, Hlavačekai, o šiaip kodėl gi jūs nenorėjote tos Bierhanzelio arbatos?
HLAVAČEKAS: Nesakysiu, pone inspektoriau.
TRACHTA: O visgi pasakysite, Hlavačekai! Pone fabrikante Meyeri, ar nenorėtumėt minutėlei pasikalbėti su ponia Puskás?
MEYERIS: Jūs rimtai, pone inspektoriau?
TRACHTA: Kodėl gi ne?
MEYERIS: Jūs tikrai leisite vienam įtariamajam šnekučiuotis su kitu įtariamuoju? Inspektorius Klečka taip niekada nedarytų.
TRACHTA: Žinote, kurioj vietoj man tas jūsų inspektorius Klečka?
HLAVAČEKAS: Šrapnelis!
TRACHTA: Inspektorius Klečka man gali tik pavydėti, kad mano tyrimo sistemoje ši aplinkybė neturi jokios reikšmės.
MEYERIS: Prašau, kaip pačiam patogiau. (Išeina.)
TRACHTA: Sėskis, Jindra. Nenori cukraus, Jindra? Galiu tave vadinti Jindra, ar ne?
HLAVAČEKAS: Žinoma, pone inspektoriau.
TRACHTA: Paimk cukraus, Jindra.
HLAVAČEKAS: Ne, ačiū.
TRACHTA (imdamas iš cukrinės gabaliuką cukraus): Visgi paimk.
HLAVAČEKAS: Ne, ačiū, pone inspektoriau.
TRACHTA: Po šimts, sakau tau, nenervink!
HLAVAČEKAS: Tai ačiū. (Nenoromis paima cukrų.)
TRACHTA: Įsitaisyk patogiai, jaunuoli. (Hlavačekas pasiremia alkūne į stalą.)
HLAVAČEKAS: Jau įsitaisiau, pone inspektoriau.
TRACHTA: Įsitaisyk patogiai, gali susikelti kojas ant stalo.
HLAVAČEKAS: Man šitaip patogu, pone inspektoriau.
TRACHTA (užstaugia): Tu vieną kartą įsitaisysi patogiai?!
(Hlavačekas užsikelia kojas ant stalo. Matyti, kad jam tai ne itin patogu. Ant jo kairiojo bato pado žiūrovai mato baltai užrašytą K, o ant dešiniojo – D, taip praktikantas yra pasižymėjęs savo batus).
TRACHTA: Kas gi buvo jūsų gerbiamasis tėvas, Jindra?
HLAVAČEKAS: Tėvas buvo dailidė.
TRACHTA: Hm. Medis… Garbingas amatas. Ir aš norėjau tapti dailide. O gerbiamoji motina?
HLAVAČEKAS: Motina buvo skalbėja.
TRACHTA: Hm. Muilo drožlės… Garbingas amatas. Ir aš norėjau tapti skalbėja. Tėvai tavim turbūt rūpinosi iš kailio nerdamiesi, o tu ką? Kaipgi tu jiems atsilyginai? Ar iš tavęs išaugo padorus vaikinas? Ar galėtum savo tėvams pažiūrėti į akis? Ką jie pasakytų, jei tave čia tokį pamatytų? Kaip čia atsisėdęs?! Kaip išsidrėbęs! Kojos ant stalo!
HLAVAČEKAS: Jūs gi pats, pone inspektoriau, norėjot…
TRACHTA: Aš norėjau, kad man pasakytum, kodėl atsisakei tos Bierhanzelio arbatos.
HLAVAČEKAS: Man nesinorėjo arbatos.
TRACHTA: Neigia. Skalbėjos sūnus, o neigia! O ką, Hlavačekai, jei mes išbandytume šrapnelį?
HLAVAČEKAS: Pone inspektoriau, aš juk pono fabrikanto Bierhanzelio net nepažinojau. Kam žudyti būtent man? O be to, juk aš siekiu tarnybos policijos padalinyje.
TRACHTA: Būtent todėl, jaunuoli. Būtent todėl. Jums reikėjo bylos jūsų nusususiam diplominiam darbui. Ir niekas jūsų nesustabdė. Vien dėl medžiagos. Tik tam, kad pamatytumėt inspektorių Trachtą tiriantį bylą, ką? Tai va, dabar mane matote. Bet jei manote, kad mane tik stebėsit ir tuo metu krapštysit nosį, tai klystate. Pakvieskite palydovą.
HLAVAČEKAS (nedrąsiai į užkulisius): Palydove! (Palydovas įeina.)
TRACHTA: Kas taip kviečia? Pa-ly-do-ve!
HLAVAČEKAS: Pa-ly-do-ve!
TRACHTA (atsisuka): Na matote, jis jau čia. Palydove, ateinat tarsi žinodamas.
PALYDOVAS: Ar galiu būti kuo nors naudininkas, pone inspektoriau?
TRACHTA: Prisėskite, kolega Hlavačekas su jumis atliks išankstinę apklaustą. (Kreipiasi į Hlavačeką.) Dabar parodykit, ko išmokote.
HLAVAČEKAS: Norite cukraus?
PLAYDOVAS: Dėkoju, tarnyboj nesicukruoju.
HLAVAČEKAS: Nenorit užsikelti kojų ant stalo?
PALYDOVAS (rodydamas į rankas): Šitos kojos?
HLAVAČEKAS (rodydamas į kojas): Ne, šitos kojos.
PALYDOVAS: Tai šitų mes ant stalo nededame. Tai būtų kažkaip féren­cvároš.
HLAVAČEKAS: Kas buvo jūsų tėvas?
PALYDOVAS: Tėvas gimdo? Arba motina gimdo?
HLAVAČEKAS: Motina gimdo.
PALYDOVAS: Aha. Tėvas buvo kiaulių pardavėjas.
HLAVAČEKAS: Hm, kiaulės. Garbingas amatas. Ir aš norėjau tapti kiaulių pardavėju. O jūsų motina?
PALYDOVAS: Motina buvo paleistuvė.
HLAVAČEKAS: Paleistuvė. Garbingas amatas. Ji turbūt daug naktų nesudėjo bluosto, rūpindamasi tavim, o tu dabar čia va taip sėdi. Tik pažiūrėk į save. Kaip čia išsidrėbęs! Kojos ant grindų!.. Miško turi?
PALYDOVAS: Miško?
HLAVAČEKAS: Pone inspektoriau, ar paleisti šrapnelį?
TRACHTA: Pamėginkit. (Hlavačekas ima droviai šnabždėti palydovui į ausį.)
PALYDOVAS: Kas? Aha. Eisit tiesiai ir į kairę.
HLAVAČEKAS: Pone inspektoriau, manau, kad palydovas neįtariamas.
TRACHTA: Jūs tiesiog virtuozas, Hlavačekai. Stebėt jūsų darbą grynas džiaugsmas. Žinot, ką? Bėkit užbaigti tardymą su ta dama gretimoje kupė. Ir liepkit jai grąžinti jums pieštuką.
(Hlavačekas išeina.)
TRACHTA: Palydove, kokia tvarka jūs išdalinote arbatos puodelius?
PALYDOVAS: Aš parodau. Einu, išserviruoju visą padėklą ant staliuko, ir vėl einu. Kiekvienas ima, ką nori. Aš tik atnašas.
TRACHTA: Taigi jūs visai negalėjot numatyti, kas iš kurio puodelio gers?
PALYDOVAS: Nenumatyti.
MEYERIS (įeina): Ko norėtumėt, pone inspektoriau?
TRACHTA: Ką turit omeny?
MEYERIS: Buvau kaimynystėj pas Vilmą, ir atėjo jūsų policijos praktikantas, kad esą jums reikia su manim pakalbėti.
TRACHTA: Aha. Jie turi rasti pieštuką. O ką jūs?
MEYERIS: Tai Vilma Puskás, pone inspektoriau. Kiek senstelėjusi, bet vis dar žavinga. Nesistebiu, kad tuomet užsiliepsnojau. Ak, Vilma…
TRACHTA: Kad jau apie tai užėjo kalba, Meyeri, ar jūs pažinojote tos Vilmos Puskás vyrą?
MEYERIS: Probėgšmais.
TRACHTA: Kaip tai suprasti – probėgšmais?
MEYERIS: Visuomet, kai tik jis grįždavo, aš bevelydavau pabėgti.
TRACHTA: Ar bent jau pastebėjote, kaip jis atrodė?
MEYERIS: Paviršutiniškai.
TRACHTA: O ar negalėtumėt man jo apibūdinti?
MEYERIS: Jis niekuo ypatingu nepasižymėjo. Tik ta jo plikė. Kai nusiimdavo skrybėlę, pone inspektoriau, kambarys tarsi nušvisdavo.
HLAVAČEKAS (įeina): Turiu svarbios informacijos, pone inspektoriau.
TRACHTA: Klausau, Hlavačekai.
HLAVAČEKAS: Sprendžiant iš visko, Vilma pasiturinti. Ko gero, ji turi kažkokių galvijų.
TRACHTA: Galvijų?
HLAVAČEKAS: Ji manęs vis klausė, ar nenoriu būti jos naktigoniu.
TRACHTA: O pieštuką jau atgavote?
HLAVAČEKAS: Niekaip nesuradom, pone inspektoriau. Bet aš viską įsiminiau. Ji perduoda jums, kad palydovas, išeidamas iš mūsų kupė su dantų grąžtu, pasakė: Eréč piklóš neméči, huňár scépen akmoš, kas išvertus esą reiškia: Rašyk, balandėli, rašyk, greit suakmenėsi. Vilma sakė, kad tai jums galėtų pagelbėti tyrime.
TRACHTA: Rašyk, balandėli, rašyk, greit suakmenėsi?
HLAVAČEKAS: Prisiminkite, pone inspektoriau. Akimirką prieš tai amžinatilsis ponas Bierhanzelis pasakė: Ačiū jums, palydove, paminėsiu jus savo testamente.
TRACHTA: Puiku, Hlavačekai. Jūs mane maloniai nustebinote. Pirmąkart.
HLAVAČEKAS: Ačiū, kolega.
TRACHTA: Ką jūs į tai, palydove?
PALYDOVAS: Ta motera meluoja išsijuosus, pone.
TRACHTA: Tai galima lengvai patikrinti apklausus tąjį pranciškoną iš gretimos kupė. Tikiuosi, Hlavačekai, kad jis jau nebemiega?
(Tamsa. Vietoje manekeno po apklotu atsisėda gyvas Bierhanzelis.)
PALYDOVAS: Neilgo stabdysime Koline. Ar man inspektorius paleis užrakinti tualetą? Nes keliautojai stoty ten sulenda, o kai traukinys išeina, tarp bėgių lieka šrapnelių.
TRACHTA: Eikit ir atsiųskite man čia tą vienuolį. (Įsižiebia šviesa ir palydovas išeina.) Na, o po valandos atvyksime į Františeko Jozefo stotį Prahoje. (Paima antrankius ir ima jais žaisti.) Ir kam, kažin, aš juos užsegsiu? Kaip manote, Meyeri?
MEYERIS: Man, inspektoriau. Aš tai žinau nuo pat pradžių.
TRACHTA: O jūs, Hlavačekai?
HLAVAČEKAS: Vilma nekalta, pone inspektoriau.
TRACHTA: Na, jei jūs taip sakote, Hlavačekai…
(Įeina gobtuvu apsisiautęs palydovas, persirengęs vienuoliu.)
PALYDOVAS: Sveiks Dievas Kristau!
TRACHTA: Prisėskite, dievotasai žmogau. Noriu jūsų paklausti vienos smulkmenos.
PALYDOVAS: Aš nieko nežinau, ponai, mes Pranciškai, mes nuolat meldžiam. Palydovas nekaltas. Girdėjau savom ausim, kaip jis niekada nesakė: Eréč piklóš neméči, huňár scépen akmoš.
TRACHTA: Girdit, Hlavačekai? (Artėja prie jo su antrankiais.) Man labai gaila, vaikine, šio vyro liudijimas viską įrodo. Bet dar smulkmena… (Eina prie palydovo ir pastveria reples, kurios kyšo iš jo sutanos.) O kam gi jums, vienuoliams, replės?
PALYDOVAS: Kai pas mane į bažnyčią ateina avis, aš jai kompastiruoju indulgenciją.
TRACHTA: Hm. Skamba įtikinamai. (Nuima nuo jo galvos gobtuvą.) O kam gi vienuoliams palydovų kepurės?
PALYDOVAS: Mes, Pranciškai, visi palydovai. Dievo palydovai.
TRACHTA: Jūs tik ant manęs nesupykit, tėve…
PALYDOVAS: Tėvas gimdo?
TRACHTA: Žinot, nuo pat pradžių – motina gimdo – kai kas man jumyse įtartina. Iš pirmo žvilgsnio viskas tvarkoje, bet ta maža strazdana po akimi… Kur aš jau tokią strazdanėlę mačiau? (Pasiima pagaliuką ir ima su juo daryti pritūpimus.)
MEYERIS (Hlavačekui): Juk tai palydovas!
HLAVAČEKAS (Trachtai): Juk tai palydovas!
TRACHTA: Netrukdyt! Jau žinau! Juk tai palydovas!
HLAVAČEKAS: Neįtikėtina!
TRACHTA: Nusirenkite, palydove, ir pasiruoškite kaip reikiant paprakaituoti. (Palydovas nenoromis nusiima kepurę, šluostosi prakaitą. Pasirodo, kad jo garbanos prilipdytos prie kepurės ir kad jis visiškai plikas.)
TRACHTA: Nagi nagi, tarsi kas lempą būtų įžiebęs! Žinoma, dabar viskas pasirodė kitoje šviesoje. O štai jūs mums parodykite, kaip patiekėte arbatą. (Palydovas atsistoja prie stalo poza, kuri primena tiek stalo aptarnavimą, tiek ir grojimą smuiku.) Nejudėt! (Palydovas sustingsta.) Matote, ponai?
MEYERIS: Ką, pone inspektoriau?
TRACHTA: Jūs nematote?
HLAVAČEKAS: Ne, pone inspektoriau.
TRACHTA: Tik smuiko rankose trūksta.
MEYERIS: Tikrai!
TRACHTA: Hlavačekai, jau žinote, kas jis?
HLAVAČEKAS: Paganinis!
TRACHTA: Puskásas! Vengrų smuikininkas Béla Puskásas!
MEYERIS: Mano buvusios meilužės buvęs vyras!
TRACHTA: Bierhanzelio pasta – visoms plikėms basta. Kerštas po šitiekos metų! Atsipalaiduokit, palydove. Kuo jūs jį nugalabijote?
PALYDOVAS: Arsenu, pone.
TRACHTA: Kada jo įbėrėte į arbatą?
PALYDOVAS: Aš arseną įgręžti į dantį.
TRACHTA: Į dantį! Apie tai net nepagalvojot, Hlavačekai. Žiūrėkit, kaip reikia. Tai sakot, į dantį. Jūsų rankos, Béla, matyt, labai miklios. Parodykit jas. (Palydovas paklauso, ir Trachta jam užsega antrankius.) Matote, Meyeri? Inspektorius Klečka būtų su juo galynėjęsis.
BIERHANZELIS (nusiima paklodę ir nusižiovauja): Kur mes dabar, ponai?
TRACHTA (iš pradžių jo nematydamas): Artėjame prie Františeko Jozefo stoties Prahoje, ir, kaip žadėjau, nusikaltėlis sugautas.
BIERHANZELIS: Miegojau kaip užmuštas. Ką man uždėjot ant danties, palydove?
PALYDOVAS: Arseno.
BIERHANZELIS: Nepaprastai veiksmingas.
TRACHTA: Girdite, Hlavačekai? Numirėlis kalba! Kaip kriminalistikoje vadiname tokius atvejus?
HLAVAČEKAS: Balsas iš anapus…
TRACHTA: Prieš jus – tipinis nepavykusio bandymo nužudyti atvejis. Tiesiog vadovėlinis pavyzdys.
HLAVAČEKAS: Pone inspektoriau, ar galiu atvesti Vilmą, kad ir ji tai pamatytų?
TRACHTA: Eikit. (Hlavačekas išbėga.) Paklausykit, palydove, ta jūsų arseno plomba… Kai atsėdėsite bausmę, manau, kad jūsų laukia nebloga karjera stomatologijoje.
HLAVAČEKAS: Atsivedu ją, pone inspektoriau! (Ištiesęs ranką į užkulisį.) Ateik, Vilma! Nepykit, bičiuliai, ji atsisveikino su savo buvusio gyvenimo įpročiais ir jau vėl drovisi vyrų.
TRACHTA: Ponia Puskás, užeikit, nebijokit, mes jūsų nesuvalgysim. (Tamsa.) A! Vinohradų tunelis. Ar ji jau čia, Hlavačekai?
HLAVAČEKAS: Ji jau tarp mūsų, pone inspektoriau. Tamsoje leidosi įkalbama.
TRACHTA: Klausykite, gerbiamieji ponai, miela madam, kad jau esame čia visi kartu, ar niekas neturite pasiėmęs smuiko?
BIERHANZELIS: Aš kaip tik vieną turiu, pone inspektoriau.
TRACHTA: Tai puiku! Aš turiu kanifolijos. Na, Béla, grokite! Žinote, tai bus gražus paskutinis šios mūsų bylos akcentas. Kartoju: Tai bus gražus paskutinis šios mūsų bylos akcentas.

Iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Nemečkova