Kartą interviu radijuje sulaukiau klausimo, ar, atsižvelgiant į įvykius pasaulyje, festivaliuose regima tendencija kiną politizuoti. Šios trajektorijos visą laiką keliauja drauge, tarsi seserys, tik kartais nutinka, kad juodvi per kalnelį nesueina – kai turinio intencija praranda balansą. Labai įprasta, reikalinga, pavojinga ir drąsu reikšti savo pažiūras meno kūriniuose. Tačiau festivaliuose, tarp aštrias aktualijas gliaudančių filmų, būtent bendražmogiškų temų gausoje vis dažniau tikimasi rasti atokvėpį. Kai esame pavargę, komforto ieškome ten, kur pažįstama: kur kažkam irgi skauda, baisu, kur reikia daryti nepatogius pasirinkimus, kantriai išbūti kritinėse situacijose. Tokiuose seansuose galime susitapatinti, išmokti ne globalius išorinius, o vidinius mechanizmus iš esmės perinstaliuojančią pamoką. Todėl nieko stebėtino, kad ir šiemet kino festivalyje „Scanorama“ daugiausia mano dėmesio sulaukė filmai, kurie tiesiogine prasme rodo, kad gali būti ir blogiau. Klausimas, kaip oriai funkcionuoti pasaulio įvykių kontekste, susitraukia iki elementaraus „kaip išgyventi“: šiuos, kitus metus, nepametant galvos nūdienos temose, problemose ir viešosiose dilemose. Neužsimerkti prieš situacijas aplink, bet atsisukti į save. Galbūt treniruotis padeda Europos kinas?

Kadras iš filmo „Kika“ (rež. Alexe Poukine, 2025) © Scanorama

TRYS PRANCŪZIŠKI: APIE VYRĄ, MOTERĮ IR… FORTEPIJONĄ

Režisierės Pauline Loquès „Nino“ (2025), iš pirmo žvilgsnio paprastas itin prancūziškas filmas, vaizduoja fragmentą iš jauno vyro gyvenimo. Ir herojus, ir žiūrovai negali patikėti, kad visiškai sveikas žmogus sulaukė gerklės vėžio diagnozės. Dabar jis turi tris dienas iki chemoterapijos pradžios. Klajodamas Paryžiaus gatvėmis, Nino vedžioja mus po savo gyvenimo puslapius: susipažįstame su jo mama, buvusia mergina, geriausiu draugu, kartu bandome išspręsti užsitrenkusio buto durų problemą, lydime į neplanuotą pasimatymą, net sutinkame seniai ekrane matytą aktorių Amalricą Mathieu, įkūnijantį keistuolį geradarį, tarsi atsitiktinai apsireiškusio angelo metaforą.

Tokie vadinamieji 24 valandų filmai kuria ypatingą intymumo atmosferą su herojais – jų kasdienybę pamatome iš labai arti. Ryškus pavyzdys – Agnès Varda „Kleo nuo 5 iki 7“ (Cléo de 5 à 7, 1962), kuriame rodomos dvi daininkės valandos, per kurias ji su nerimu laukia sveikatos tyrimų rezultatų. Tokiuose filmuose kiekvieną minutę stengiamės išgyventi realiu dabarties momentu, nes paprasčiausiai nėra laiko – jei užlaikysime, herojus kažkur pavėluos, nespės, galbūt numirs.

Už šį debiutinį filmą režisierė Kanų programoje „Kritikų savaitė“ gavo apdovanojimą. Matyt dėl to, kad pati prarado šeimos narį dėl vėžio, filmas – tarsi švelnus mylimojo nugaros glostymas: neišgąsdinant netikėtą diagnozę išgirdusio personažo ir kartu atsargiai prisiliečiant prie skausmingų asmeninių prisiminimų. Pagrindinis veikėjas, kurį vaidina aktorius Théodoreʼas Pellerinas, nusprendžia kantriai iškęsti tris dienas vienas ir, bandydamas susitaikyti su padėtimi, mezga nematomus ryšius su filmo žiūrovais, kurie, šiek tiek išsigandę, pirštų galiukais liečia gerklę, svarstydami: o kas, jeigu… Tuo metu Nino nedrąsiai klausia savo gydytojos: „Kokie mano šansai mirti?“ – „Verčiau pakalbėkime apie galimybes išgyventi“ – atsako ji. Galbūt debiuto sėkmė ir kilo iš režisierės gebėjimo stojiškai atlaikyti sudėtingą situaciją tiek gyvenime, tiek ekrane nepametant galvos, suteikiant viltį mums, vieninteliems istorijos liudytojams, kad pozityvi pabaiga – įmanoma.

Kiek iš jūsų, patikrinę banko sąskaitą, bent kartą pagalvojote – laikas pradėti pardavinėti pėdų fetišo nuotraukas internete? Nė sykio? Filmo „Kika“ (rež. Alexe Poukine, 2025) herojė kviečia į unikalų savo gyvenimo etapą. Dar vienas Kanų kritikų savaitės filmas rodo įsisukusią moters kasdienybės karuselę, kai stabilus gyvenimas vieną dieną apsiverčia. Ji įsimyli kitą vyrą, pastoja ir susiduria su dideliais finansiniais iššūkiais. Kika primena Nino kinematografinę sesę – rami ir giliai susikaupusi moteris žingsnis po žingsnio sprendžia iškilusias problemas. Jos gyvybei negresia pavojus, netrukus gims kūdikis, turėsiantis atnešti daug džiaugsmo. Tačiau Kika, mėgindama sutvarkyti finansinę situaciją, pasirenka drastišką kelią.

Filme sudaryta galimybė žvilgtelti į sekso darbuotojų gyvenimo užkulisius: tai užsiėmimas, kupinas rizikos, kuriozinių situacijų, reikalaujantis išskirtinių bendravimo įgūdžių. Stebime, kaip Kika stropiai mokosi naujos „profesijos“, turėdama galutinį tikslą kuo daugiau uždirbti. Čia gausu visko: BDSM žaidimų, dėvėtų apatinių, suaugusių vyrų vaikų vystykluose… A. Poukine paliečia savo mėgstamą traumos, šįkart – gedulo, temą: filme analizuojama, kaip veikia žmogaus psichika, kai ištinka netektis, ar radikalūs sprendimai nėra automatinis trauminis atsakas į netikėtai susiklosčiusią situaciją, kiek ilgai galima leisti žmogui su gedulu dorotis pačiam, kad jo socialinė realybė visiškai neišslystų iš rankų. Tai kūrinys, kuriame šviesus pagrindinės herojės charakteris kontrastuoja su tiesiogine prasme „purvinais“ darbeliais. Šis įdomus derinys paverčia filmą emocionalia patirtimi: linksmas ir absurdiškas, kartu jis sukrečia.

Visai kitokia gaida prasideda lietuvių pamėgto prancūzo Quentino Dupieux komedija „Nutikimas su fortepijonu“ (LʼAccident de piano, 2025). Režisierius laiku ir vietoje pristato filmą, kritikuojantį socialinių tinklų ir nuomonės formuotojų bumą. Dažniausiai Dupieux filmai tokie absurdiški, kad retai po žaisminga forma randamas rimtas turinys, tad režisierius stebina savo aiškia socialine pozicija. Tai kūrinys, gimęs iš perpildytos kantrybės taurės: režisieriui taip įgriso mobilieji telefonai, kad penkioliktame filme jis apie tai prabyla negailestinga absurdo kalba.

Interneto žvaigždė (akt. Adèlė Exarchopoulos), garsėjanti provokuojančiais „Jackass“ stiliaus vaizdo įrašais, po nelaimingo atsitikimo filmavimo metu slepiasi kalnų namelyje su asistentu. Tačiau ramybę trikdo žurnalistė, šantažu reikalaujanti interviu. Ši satyra apie nosis į ekranus sukišusią, ekstremalumo siekiančią, savo dievukams negailestingą visuomenę – stebinančiai nuoseklus žvilgsnis į situaciją. Exarchopoulos nepriekaištingai įkūnija greitą šlovę pasiekusią, tačiau normalaus socialinio gyvenimo neturinčią žvaigždę. Visos mažos detalės liudija jos neva lengvo gyvenimo ironiją: kabės paliktos tik dėl to, kad tapo įvaizdžio dalimi, kasdien valgomas jogurtas (kartais su įsižeidusio asistento seilėmis), šiurkštus elgesys su darbuotojais ir gerbėjais, kylantis dėl bendravimo įgūdžių stokos, nulinis palaikymas iš artimųjų. Tačiau svarbiausia – gebėjimas padarius mirtiną klaidą apsimesti, kad nieko neįvyko. Absurdiški įvykiai mus moko į aplinką žvelgti įtariai ir skeptiškai – praktiškai viskas, ką matome viešojoje erdvėje, yra jei ne manipuliacija, tai bent ginčytina tiesa. Brutalus filmo finalas veide palieka šypseną, o galvoje – norą vis ilgiau ir ilgiau telefone įjungti skrydžio režimą. Tai labai geras Q. Dupieuxo sufleruojamas įgūdis, garantuotai prisidėsiantis prie gyvenimo kokybės gerinimo.

Kadras iš filmo „Nevadink manęs mama“ (rež. Nina Knag, 2025) © Scanorama

RAFINUOTAI APIE PRIGIMTIES ATŠIAURUMĄ

Festivalio programoje visada gausu Šiaurės šalių kino, kuris žinomas kaip nepataikaujantis žiūrovams. Karlovi Varuose už vaidmenį filme „Nevadink manęs mama“ (Se Meg, rež. Nina Knag, 2025) norvegė Pija Tjelta pelnė Geriausios aktorės apdovanojimą. Tai vienas įsimintiniausių moteriškų vaidmenų šių metų Norvegijos kine. Tiesa, filmo tema nėra nauja, tai daug kartų analizuotas vyresnės moters ir jaunuolio romanas (kaip neseniai ekranuose praūžusi rež. Halinos Reijn erotinė drama „Gera mergaitė“ (Baby girl, 2025), tačiau šis darbas provokuoja siekdamas ne linksminti publiką, o bergmaniškai paanalizuoti krizės ištikto žmogaus situaciją. 48-erių Eva – vidurinės mokyklos mokytoja ir miestelio mero žmona. Vietos pabėgėlių centre ji susipažįsta su aštuoniolikmečiu prieglobsčio prašytoju iš Sirijos. Tarp jų užsimezga neleistinas romanas, kurį Evai bus labai sunku nutraukti.

Knag debiutas – tarsi moderni „Dogvilio“ (Dogville, rež. Larsas von Trieras, 2003) istorija: tas, kas yra galios pozicijoje, ne tik valdo situaciją, bet ir prisiima didžiąją dalį atsakomybės už pasekmes. Filme pasirinkta socialinės realybės tema, pažvelgiant į galimus imigrantų realybės scenarijus. Tačiau režisierei svarbesnė Evos vidiniame pasaulyje vykstanti kova: nuoskauda dėl vyro neištikimybės, vienatvė, nuobodulys, amžėjimo baimė. Nors moksliniai tyrimai teigia, kad vyresnės moters ir jaunesnio vyro pora yra stabilesnis duetas nei bendraamžių, filme aiškiai rodoma, kad toks disfunkcinis elgesys dažniausiai turi savanaudiškus motyvus ir priežastis. Pasakojimas detaliai atskleidžia, kaip peržengiama raudona linija, nusižengiant visuomenės normoms. Kuo „Nevadink manęs mama“ skiriasi nuo kitų šia tema kalbančių filmų? Jis atveria perspektyvą mąstyti apie tai, kad kartais lengviau laviruoti tarp draudimų, nei turėti laisvę ir galybę pasirinkimų. P. Tjelta įsijaučia į situaciją iki kaulų smegenų, net „gerai mergaitei“ Nicolei Kidman dar toli iki tokio elegantiško moralinio nusikaltimo.

Kadras iš filmo „Ką palieka meilė“ (rež. Hlynuras Pálmasonas, 2025) © Scanorama

Festivalio atidarymo filmas – melancholiškas islandų „Ką palieka meilė“ (Ástin sem eftir er, rež. Hlynuras Pálmasonas, 2025) – fiksuoja poros, einančios per skyrybų procesą, realybę. Jį galime pavadinti naudingu žinynu, kaip išgyventi tokios dažnai nutinkančios situacijos atveju. Tačiau tai ne praktinė instrukcija. Ji gali suveikti tik tiems, kurie filmą žiūrės itin atvira širdimi ir leisis nunešami gilyn į sapnišką perėjimą iš vienos būsenos į kitą.

Lėtumo ir metaforų meistras H. Pálmasonas kviečia žvilgtelėti į Magnuso ir Anos gyvenimą. Išsiskyrusi pora vis dar bendrauja, kartu valgo, su šeima leidžia laiką gamtoje. Jiedu rūpinasi trimis vaikais, Magnusas imasi buities ir ūkio darbų, nostalgiškai žvilgteli buvusiai žmonai po sijonu. Filmo kūrėjas neįkyriai kvestionuoja meilės sąvoką: ar ji, sykį užsimezgusi, gali baigtis, per kokius etapus eina žmonės, ar įmanoma apsigydyti žaizdas ir pabandyti dar kartą? O gal tai strėlė, amžiams paliksianti randą krūtinėje, kaip nutiko vienam iš jaunųjų filmo herojų? Pálmasono gebėjimas apie pamatinius dalykus kalbėti nenuvalkiotai, įtraukiant jaukias siurrealistines smulkmenas, yra stiprioji šio filmo pusė. Čia palikta vietos ir siurprizui: prisikėlusi Žana d’Ark vėjuotoje pakrantėje sunkiai velka šarvus, ieškodama slėptuvės ir šilumos. Jos ir Magnuso bučinys – tarsi kovos už meilę simbolis arba dviprasmiškas raginimas audringoje realybėje kovoti iki paskutinio prakaito lašo ir pasiduoti tada, kai ateina laikas. Deja, dažnai labai sunku užfiksuoti tą lemtingą paleidimo momentą.

Šiaurės kinas neegzistuotų be aštraus humoro jausmo. „100 litrų aukso“ (100 litraa sahtia, rež. Teemu Nikki, 2025) iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paviršutiniška komedija, gana akivaizdžiai linksniuojanti šiaurietišką šildymosi būdą – alkoholį. Juosta pasakoja apie dvi seseris Taina ir Pirko, kaimelyje išgarsėjusias savo sahti – stipriu suomišku alumi. Kai netyčia jos gardžiai išgeria visas vestuvėms skirtas atsargas, per dieną privalo surinkti 100 litrų alaus. Teemu Nikki filmai labai mėgstami jo kraštiečių, kadangi lengvai ir šmaikščiai kalba tiek apie nacionalines problemas, tiek bendrai apie žmogaus prigimties primityvumą. Filme alkoholio vartojimas nėra vien žalingas įprotis. Seserų išgyvenimo strategijos stuburas – jų gebėjimas virti alų. Tai ir jų talentas, ir galimybė gauti pajamų bei pripažinimą. Jų gebėjimas virti alų yra talentas ir galimybė gauti tiek pajamų, tiek pripažinimą. Tačiau kartu tai ir prakeiksmas, darantis jas miestelio atstumtosiomis, gadinantis jų santykius su šeima, ėdantis sveikatą, nervus, keliantis agresiją ir vedantis prie labai blogų gyvenimo sprendimų. Po paviršutiniškai juokinga šiaurietiška komedija slepiasi sugriauti gyvenimai, kuriuos režisierius stebi iš šono, ne moralizuodamas, o leisdamas įvykiams blogai klostytis tol, kol pačios herojės supras, kad tai jau dugnas.

„100 litrų aukso“ nusipelno atskiros apžvalgos, nes tai komerciškai sudėliotas, negailestingo humoro kupinas filmas, tinkantis labai plačiai auditorijai. Rytų Europos publikai – ypač. Ir nors neprilygsta Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“ (Druk, 2020) subtilumui, jis neromantizuoja priklausomybės ir pristato žmones, nuo kurių dažniausiai nusigręžiame. Ar tai pamoka nevartoti alkoholio? Galimai, tačiau taip pat tai filmas apie talentą valdyti savo potencialą ir gebėjimus, kad netektų jiems vergauti, o jie kaip mitiniai aitvarai neštų į namus sėkmę.

Kadras iš filmo „Kaip tapti normaliu, arba Keistas kitas pasaulis“ (rež. Florianas Pochlatko, 2025) © Scanorama

LINKĖJIMAI IŠ VIDURIO EUROPOS

Austras Florianas Pochlatko režisūrą studijavo pas kino legendą Michaelį Hanekę. Todėl nieko keisto, kad Berlinalėje pristatytas filmas „Kaip tapti normaliu, arba Keistas kitas pasaulis“ (How to Be Normal and the Oddness of the Other World, 2025) yra reikšmingas pasakojimas apie vieną svarbiausių šiandienos temų – psichikos sveikatą. Po gydymo psichiatrinėje ligoninėje Pija (akt. Luisa-Céline Gaffron) ketina sugrįžti į „normalų“ gyvenimą: gauna naują darbą, vartoja paskirtus vaistus, bendrauja su tėvais, buvusiu vaikinu, tačiau dėl medikamentų šalutinių poveikių vis labiau prarasdama ryšį su kūnu, vieną dieną ji tablečių neišgeria.

Tai vienas iš didžiausią įspūdį palikusių festivalio kūrinių, patraukiantis idealiai išbaigtais sudėties ingredientais: scenarijumi, režisūra, montažu, kadangi filmo kūrėjas išmano ir visuose procesuose dalyvauja pats. Taip pat jis be kompleksų flirtuoja su kamera ir žiūrovais, siūlydamas labai artimus planus, tokius kaip Pijos kūno dalys, o tai kelia gilesnių diskusinių klausimų apie gyvenimą su liga. Pijos pasaulis kupinas keistenybių: patrakusių idėjų, slaptųjų agentų ir misijų; tokios aplinkybės visais įmanomais būdais stengiasi herojei sutrukdyti pasiekti vidinę ramybę. Kūrinys gebėjimu perteikti vidinę sumaištį ir ribines būsenas bei fiktyvios realybės intarpais primena ir kito žymaus režisieriaus, Darreno Aronofsky kūrybą. Psichologinis portretas, nagrinėjantis psichikos sveikatos temas, sudėtingus šeimos santykius ir brendimo patirtį, hipnotizuojančiai fiksuoja tikrovę, vienu metu provokuodamas ir intriguodamas, kol galiausiai virsta savitu, eksperimentais papildytu pasakojimu, išsiskiriančiu forma ir neleidžiančiu jo lengvai pamiršti. Niekas negalėtų teigti, kad pamoka, kaip elementariai rūpintis savimi, atrasti stiprybės ištverti sudėtingus laikotarpius, palaikyti gydančius ryšius su kitu žmogumi, gali būti nereikalinga šiais išprotėjusiais, kūno ir proto harmoniją ardančiais laikais.

Kadras iš filmo „Salos“ (rež. Janas-Ole Gersteris, 2025) © Scanorama

Festivalio programoje savo režisūriniais sprendimais išsiskyrė ir psichologinis trileris „Salos“ (Islands, rež. Janas-Ole Gersteris, 2025). Prabangiame Kanarų salų kurorte buvęs teniso čempionas Tomas (akt. Stacy Martinas) veda treniruotes turistams, o naktimis ieško nuotykių vietiniame klube. Kai į viešbutį atvyksta Magvairų šeima, Tomas, atpažinęs Aną, pasiūlo jiems aprodyti salą. Vieną naktį dingus šeimos vyrui, policija ima įtarti jo sutuoktinę ir pagrindinį filmo herojų.

2012 m. pasirodęs režisieriaus debiutas „Oh Boy“ apie Niko, gyvenantį šia akimirka ir atgaivą randantį puodelyje juodos kavos, ypatingai surezonavo su „naująja prozako karta“. Tarsi šių dienų „Kava ir cigaretės“, nihilizmo manifestas, filmas buvo labai artimas ir atpažįstamas nuo pasaulio išsekusiems amžiniems romantikams. „Salos“ herojus Tomas taip pat pavargęs nuo realybės ir įsipareigojimų. Įstrigęs Kanarų rojuje, jis toli gražu neišgyvena tropinės svajonės – vartoja alkoholį, miega automobilyje, smaginasi su atsitiktinėmis moterimis.

Jeigu reikėtų pasirinkti žodžius, geriausiai apibūdinančius filmą, tai būtų „subtilumas“ ir „nuobodulys“. Kine, ypatingai detektyvuose, film noir, egzistuoja daugybė žiūrovų klaidinimo strategijų, stengiantis nuslėpti, kas yra tikrasis blogiukas. Režisierius sumaniai konstruoja istoriją, neišduodamas, kas iš tiesų praeityje nutiko tarp Tomo ir Anos. J.-O. Gersteris pasirenka labai autentišką kūrybinį kelią: lėtai keldamas neblėstančią seksualinę įtampą, jis nesistengia suklaidinti, tačiau, nutylėdamas daug detalių, pasėja smalsumą ir nerimą. Akylesniems žiūrovams naratyvas išaiškėja filmui įpusėjus, bet tai nenuvilia – toliau sėkmingai galima stebėti ekrane lėtai vykstančią dramą. Svarbi dalis – režisieriaus gebėjimas parodyti Tomo kaip individo evoliucijos raidą: teniso čempionas praeityje, vienišas ir pavargęs girtuoklis šiandien, vyras, ketinantis rasti gyvenimo džiaugsmą ateityje. „Salos“ yra apie asmeninį augimą, nesurežisuotą, pilną euforijos ir nuopuolių, vykstantį taip lėtai, kad sunku įvertinti progresą. Čia tęsiama „Oh Boy“ režisieriaus pasirinkta kryptis romantizuoti gyvenimą net beviltiškomis aplinkybėmis: neatsakingas vasaros nuotykis, neurotiškas, geriantis sutuoktinis, viešbučio kambarys su panorama į statybų aikštelę gali virsti asmenine detektyvine istorija, verta didžiojo ekrano. Argi ne žavu, kad kine gali išmokti ne tik kaip nepakratyti kojų, bet ir kaip iš rūgščios citrinos išspausti limonadą?