Spalio 11–12 d. Paryžiuje vyko jau 35-asis reviu tipo žurnalų mugė „Salon de la Revue“, organizuojama nuo 1990 m. Tai svarbus renginys, siekiantis didinti visuomenės susidomėjimą labiau nišiniais – kultūriniais, literatūriniais, filosofiniais, akademiniais – leidiniais. Šįmet tarp kviestinių svečių buvo ir Lietuva – viename salono stendų pristatytas specialus „Vilnius Review“ numeris prancūzų kalba.

Apie unikalaus salono istoriją, reikšmę ir reviu tipo žurnalų situaciją šiandienos rinkoje kalbėjomės su vienu iš organizatorių ir asociacijos „Ent’revues“ vadovų Yannicku Kéravecu.

Pradėkime nuo žurnalų salono istorijos. Kada ir kaip jis prasidėjo?

Asociacija „Ent’revues“ buvo įkurta prieš beveik keturiasdešimt metų, konstatavus, kad nebuvo nei erdvės, nei informacijos apie reviu tipo žurnalus. Viskas prasidėjo universiteto aplinkoje, o pirmas išėjęs leidinys ir buvo „Revue des revues“, kuriame pristatyti tokie – ir kūrybiniai, ir akademiniai – žurnalai. Čia kalbame apie 1986-uosius, kai būrėsi pirmoji asocia­cijos komanda, prie kurios prisidėjo Olivier Corbet. Po kelių metų prisijungė André Chabin. Daug kas galvoja, kad jis ir yra „Ent’revues“ steigėjas, bet tai netiesa. Jo sukurtas reviu salonas pirmą kartą įvyko 1990-aisiais. Pradžioje jis organizuotas Paryžiaus menų mokykloje „École des Beaux-Arts“, o po kelių metų buvo prijungtas prie Paryžiaus knygų mugės, tapo jos dalimi. 1999 m. nuspręsta leidyklas ir reviu leidėjus suburti į vieną erdvę, o tai neišėjo į gera: jei tarp dviejų didelių leidėjų atsirasdavo vienas mažas reviu, tai jis tapdavo sunkiai pastebimas…

Asociacijos „Ent’revues“ tikslas ir yra padėti tokio tipo žurnalams būti pastebėtiems. Todėl po 1999-ųjų teko ieškoti kitos vietos, ja tapo dešimtajame Paryžiaus administraciniame arondismente esanti erdvė, pavadinta „Le Tapis Rouge“ („Raudonas kilimas“). Šiame rajone savaitgaliais nieko nevyksta, visų amatininkų ateljė būna uždarytos. Tačiau publikos vis tiek atsirado, auditorija rinkosi – tai tęsėsi iki 2001 m. Galiausiai pasisekė užmegzti ryšį su Paryžiaus ketvirtojo arondismento, esančio pačioje miesto širdyje, merija. Nuo to laiko buriamės čia, kur dabar ir kalbamės – „Halledes Blancs Manteaux“. Šioje vietoje atsidūręs salonas įgavo daugiau svarbos, nes užsuka ir būrys praeivių – taip plečiasi auditorija.

Papasakokite, prašau, apie reviu salono organizavimą. Kaip atrenkate dalyvius?

Specialios atrankos nėra. Mūsų, kaip asociacijos, darbas, į kurį ir orientuojamės visus metus, yra nuolat atnaujinti prancūzų kalba leidžiamų reviu žurnalų sąrašą, skelbiamą puslapyje internete. Kiekvieną pavasarį visi tame sąraše esančių leidinių kūrėjai gauna elektroninį laišką su kvietimu registruotis į spalio mėnesį vyksiantį renginį.

35-asis „Salon de la Revue“

Kiek žurnalų yra jūsų duomenų bazėje ir koks jų tipas? Kiek jų leidėjų dalyvauja šiame salone?

Sunku tiksliai pasakyti… Kai atsiranda naujas žurnalas, mes jį išsyk įtraukiame į sąrašą, o štai jeigu jis nustoja eiti, pastebime nebūtinai iškart, tai šiek tiek užtrunka. Jeigu šiandien pažiūrėčiau į mūsų tinklalapį, galėčiau nurodyti tikslų skaičių. Kalbame apie 2500 įvairių – ir popierinių, ir elektroninių – žurnalų.

Jie eina ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, Šveicarijoje?

Tikrai taip. Dar yra ir žurnalų iš Haičio, Afrikos. Vienas naujausių leidžiamas Polinezijoje.

Kokie, jūsų nuomone, yra gero reviu bruožai?

Neatsakysiu į šį klausimą (juokiasi). Jeigu rimtai – mes nepaliaudami ieškome apibrėžties, ką reiškia žodis „reviu“. Bet vos tik atrandame, išsyk sužinome apie kokį nors leidinį, į tokią apibrėžtį netelpantį. Kadangi esame asociacija, kurios tikslas – suteikti informaciją apie visus tokio tipo žurnalus, į mūsų sąrašą patenka įvairūs leidiniai. Dalis jų dėl įvairių priežasčių gali atrodyti keistai, nes, pavyzdžiui, leidyba rūpinasi vienas žmogus, dėl to, kad jie išeina nereguliariai ar yra labai keisto formato. Todėl apibendrinti, koks būtų „tobulas reviu“, sunku. Nėra vieno atsakymo.

35-asis „Salon de la Revue“

Vaikščiodamas po saloną mačiau, kad yra leidinių arba reviu tam tikromis temomis, pavyzdžiui, vienas skirtas užmirštų, bet tam tikru laiku svarbiais buvusių žmonių biografijoms rekonstruoti, sugrąžinti juos į istoriją, „prikelti“ iš užmaršties. Yra ir vizualiosios poezijos leidinių. Ar pastebite tendencijų, kad kurio nors tipo žurnalai šiandien mėgstamesni už kitus? Ar tradicinis literatūros, kultūros žurnalas vis dar populiarus tarp skaitytojų? O gal leidėjai ieško naujų temų ir formų?

Ar populiarus? Ne… Šis salonas – puiki proga pamatyti, kad tokių žurnalų yra daug, bet jie nebūtinai randa savo skaitytojus. Apskritai reviu nėra labai paklausūs, nepaplinta plačiai. Nelengva jiems rasti vietos ir bibliotekose, ir knygynuose. Jie tarsi įsprausti tarp knygų pasaulio ir laikraščių, tradicinės spaudos. Stengiamės padėti naujiems leidiniams, todėl salone kasmet prie pat įėjimo pirmiausia pristatomi būtent jie.

Galvoju apie žurnalą, kuris, kaip sakote, būtų laikomas tradiciniu… Daugelis čia dalyvaujančių reviu aprėpia įvairias temas: viename žurnale gali būti ir filosofijos, ir literatūros, ir politikos, vizualiųjų menų… Dėl to jiems sunkiau: juk, pavyzdžiui, bibliotekose juos reikia kažkur konkrečiai priskirti, suklasifikuoti.

Žurnalams gali padėti Kultūros ministerija, per Nacionalinį knygos cent­rą suteikdama finansinę paramą. Tačiau siekiant ją gauti, reikia, kad leidėjai pristatytų vienos konkrečios srities projektą – filosofijos, poezijos, istorijos ar kt. – tik ne viską viename. O dažniausiai būtent įvairovė, bendra visuma ir sudaro tokių leidinių žavesį.

Minėjote ministeriją. Kokios Prancūzijoje tokio tipo žurnalų finansavimo galimybės? Ar leidėjams lengva išsilaikyti finansiškai?

Ne, nelengva. Žmonės, kuriantys tokius žurnalus, neturi tikslo iš šios veiklos pralobti. Daugelis leidėjų moka „patys savimi“: savo laiku, o kartais ir savo lėšomis. Parama, geriausiu atveju, gali tik pagelbėti, bet viso leidinio finansuoti galimybių paprastai nėra.

Mačiau, kad mažai čia dalyvaujančių žurnalų į savo turinį integ­ruoja reklamas ar, pavyzdžiui, stengiasi kalbėti apie populiariąją kultūrą, laisvalaikį… Ar laisvalaikio kultūros leidiniai ateityje gali nukonkuruoti reviu tipo žurnalus?

Nukonkuruoti ne, nes, man atrodo, tai į skirtingus skaitytojų tipus orientuoti leidiniai. Modelis su įžymybėmis, reklamomis labiau įeina į tradicinį spaudos pasaulį, kuriam reviu nepriklauso. Žinoma, ten irgi gali būti tam tikro kultūrinio, literatūrinio turinio, bet visgi tai yra kito lauko, turinčio kitokius veikimo mechanizmus, leidiniai. Čia mes turime ir universitetinių, ir didesnėms leidykloms priklausančių žurnalų, bet daugumą reviu kuria maži leidėjai, asociacijos ar tiesiog iniciatyvūs žmonės. Tada kyla masto klausimas ir su juo susiję sunkumai: kaip žurnalą skleisti, kaip padaryti, kad pasiektų knygynus, kitas prekybos spauda vietas. Paprastai jie platinami mažesnių tiekėjų, jų sklaidos apimtys nedidelės. Galima sakyti, kad tokie žurnalai kuriami „rankomis“, o ne į pelną orientuotoje gamykloje.

Dar vienas opus klausimas – ryšiai su bibliotekomis, nes tokie reviu neturi atskiros kategorijos. Jie priskiriami prie periodinių leidinių, bet į ją įeina ir laikraščiai, tradiciniai žurnalai, komiksai, jaunimo spauda – tai labai plati kategorija. Šios grupės leidinių bibliotekos neperka, o prenumeruoja, tai vyksta per specialią platformą. Ji patogi ir tinkama leidiniams, kurie išeina kas mėnesį ar dažniau, bet kalbant apie, pavyzdžiui, poezijos ir filosofijos reviu žurnalą, kuris išeina kartą per pusmetį, tai jau tampa problema.

Kokie dar galimi tokių reviu žurnalų sklaidos būdai? Kaip atkreipti didesnį auditorijos dėmesį?

Stengiamės padėti visiems minimiems asociacijos žurnalams plėsti savo auditoriją. Tačiau tik nuo kiekvieno individualaus projekto, leidėjo rūpesčio ir galimybių priklauso, ar tokie leidiniai gyvuos. Žinoma, mes ieškome idėjų, kurios pagyvintų susidomėjimą reviu žurnalais. Kasmetinio salono organizavimas – viena tokių.

Pokalbio metu balsu vertė Paulius Stasiūnas