NUO LONDONO IKI PARYŽIAUS – MENO EPICENTRE

IGNAS ZALIECKAS

Spalis meno pasaulyje visuomet yra ypatingas laikas. Visi žino Milano, Paryžiaus ar Niujorko mados savaites, jų laukia ir garsiai apie jas kalba. Tačiau juk egzistuoja ir Paryžiaus meno savaitė. Tad ir noriu šįkart apie tai jums papasakoti. Spalį, kai metų sandūroje tarp šviesos ir tamsos, tarp krintančių lapų ir auksinės saulės spindulių naujas kūrybos pulsas veda pasaulį pirmyn, visų krypčių meno galerijos, muziejai, kolekcininkai, kuratoriai ir žiūrovai tarsi sutartinai kvėpuoja vienu ritmu ir susitinka Paryžiuje bei Londone. Šiomis dienomis žodis „pirmyn“ skamba gana drąsiai, tačiau kalbant apie meno rinką, visgi yra ir pozityvių ženklų, kuriuos atskleidžia kūrėjų talentas, seniai nematyta darbų gausa ar faktas, jog, pasak Šveicarijos UBS banko apžvalgos, rinkoje šiuo metu daug aktyvesnės yra moterys kolekcininkės.

Jau nuo praėjusių metų, kai dar gyvenau Paryžiuje, šalia Luvro, žinau, kad atėjus spaliui laukia meno Kalėdos ir savaitė bus tikrai įdomi, neįprasta. Šiemet kelionė prasidėjo Frankfurte, mano naujame mieste, tarp Štedelio muziejaus drobių ir „Liebieghaus“ skulptūrų. Tai buvo tylus susikaupimo momentas ir labai malonus įsižiūrėjimas į meno istoriją, prieš pasineriant į chaotišką, romantišką, beprotišką ir tvinksintį kūrybos sūkurį dviejuose Europos kultūros centruose.

Art Basel Paris 2025. Saros Barth nuotraukos ©Art Basel nuosavybė

Mano žygio pradžia – Didžioji Britanija. Atvykau į Londoną, kur dvi mugės – „Frieze London“ ir „Frieze Masters“ – Regento parką kasmet paverčia žymiausių pasaulio dailininkų, kolekcininkų susitikimo vieta ir pasiūlo modernų, kiek pašėlusį požiūrį į dabartinę rinką. Vėliau atsidūriau Paryžiuje, kur „Art Basel Paris“ po Didžiųjų rūmų stikliniais skliautais tapo Europos meno širdimi. Ši mugė yra labiau klasikinė dėl jos atmosferos ir lankytojų, bet joje galima rasti unikalesnių, išskirtinių kūrinių, kurie Londone nepasirodo. Dažnu atveju – dėl dabartinės ekonominės situacijos.

Šios dvi savaitės kaskart primena didžiąsias metų šventes. Tai – ne tik mugės, ne tik prekyba ar nepaliaujamas ir amžinas spoksojimas vis į kitą Dubuffet, Basquiat’ą, Picasso, De Kooning’ą, bet ir momentas, kai gali pamatyti kūrinius, kurių galbūt daugiau niekada, ar bent artimiausią dešimtmetį, neišvysi, kol jie vėl nepasirodys rinkoje.

Barbara Kruger, Sprüth Magers galerija, Art Basel Paris 2025 © Art Basel nuosavybė

Norint suprasti Londono ir Paryžiaus renginių svarbą, reikia grįžti prie jų pradžios – prie šaknų, kurios formavosi ne iš pelno troškimo, o iš noro sukurti erdvę menui gyventi šiuolaikiniame pasaulyje. „Frieze London“ gimė 2003 m., kai du vizionieriai – Matthew Slotoveris ir Amanda Sharp, dar nuo 1991-ųjų leidę žurnalą „Frieze“, nusprendė, kad meną reikia skleisti plačiau, už puslapių ribų, jį būtina patirti. Jie suorganizavo mugę, kuri iškart tapo Londono meno scenos simboliu – vieta, kur susitinka naujas menas, naujos idėjos ir nauja energija. „Frieze“ buvo ir tebėra erdvė, kurioje meno kūrėjai ir žiūrovai tampa vienos bendruomenės dalimi. Kolekcininkas yra toks pat svarbus, kaip ir menininkas, nes dažnai nuo jo priklauso, ar kūrėjas bus amžiams įrašytas į meno istorijos puslapius, o gal atrastas kiek vėliau. Kolekcijų savininkai saugo kultūros turtą ateitiems kartoms, panašiai kaip muziejai, tik daug asmeniškiau.

Vėliau, 2012-aisiais, gimė „Frieze Masters“ – vyresnioji mugės sesuo. Tikrai taip, ne jaunesnioji, nes ji aprėpia klasikinį meną – nuo senųjų meistrų iki XX a. modernizmo. Tai subtili laiko sluoksnių jungtis – tarp senosios ir naujosios dailės rinkos, tarp istorijos ir dabarties.

Simonas Hantai. Christophe Gaillard galerija, Art Basel Paris 2025 © Art Basel nuosavybė

O kiek anksčiau, dar 1970-aisiais, trys galerijų savininkai – Ernstas Beyeleris, Trudlė Bruckner ir Balzas Hiltas – Šveicarijoje įkūrė „Art Basel“. Tai buvo ne tik mugė – pasaulinės meno sostinės vizija. Bazelio mugė išaugo į tinklą, kuris šiandien jungia Majamį, Honkongą, Abu Dabį, o nuo 2022-ųjų – ir Paryžių. Kai FIAC (Foire internationale d’art contemporain) – šiuolaikinio meno renginys, vykęs Prancūzijos sostinėje nuo 1974 m. ir laikytas svarbiausiu šalies meno įvykiu – 2021 m. baigė savo istoriją, „Art Basel Paris“ natūraliai perėmė estafetę. Mugė įsikūrė Didžiuosiuose rūmuose, kurie patys yra meno kūrinys, sukurtas 1900 m. pasaulinei parodai. Statinio geležies ir stiklo struktūra, architektūrinė elegancija, monumentalūs laiptai – visa tai kvėpuoja Belle Époque dvasia. Čia vyko garsieji Prancūzijos salonai, gimė meninės revoliucijos, o dabar ši erdvė vėl pilna tos pačios kūrybinės įtampos. „Art Basel Paris“ nėra tik tęsinys – tai atgimimas, kuris buvo ir yra būtinas šiandien sunkiai kvėpuojančiai meno rinkai. Ši mugė dėl savo istoriškumo man atrodo lyg modernusis Luvras, o didžiausia to priežastis – neišbaigta, chaotiška, klaidinanti, bet visuomet įkvepianti ekspozicija.

Lauren Halsey LODA PLAZA. Gagosian galerija, Frieze London 2025. Lindos Nylind nuotrauka © Frieze nuosavybė

Taigi, abu renginiai – „Frieze“ ir „Art Basel“ – meno pasaulio šiaurės ir pietų poliai, išlaikantys globalios rinkos balansą. Jie atspindi laiką, politinę situaciją, ekonomikos ritmą, bet svarbiausia – perteikia šiuolaikinio žmogaus požiūrį į meną, koks jis šiandien yra – įvairiausiomis formomis: ar tai marškiniai, kelių šimtų kilogramų svorio presu įspausti į fanerą, ar nesibaigianti instaliacija, skleidžianti šernų šnarpštimą ir šaižius metalo garsus, o gal priešingai – skaidri, techniška tapyba, kuria garsėja mano mėgstamiausia lenkų dailininkė Paulina Olowska.

Šių metų meno mugės įvyko ekonominio nuosmukio akivaizdoje, kuris buvo matomas ir pernai. Kodėl apie tai kalbu? Visų pirma, eilinis lankytojas gali susipažinti su kūriniais, kuriuos galbūt matė internete, kataloguose ar nuotraukose, bet niekada – gyvai, kita vertus, tai liudija recesiją ir kolekcininkų norą, nepaisant žemos kainos, „išsigryninti“ investuotą sumą. Visgi, nors ir pučia nepalankūs ekonominiai vėjai, o valiutos svyruoja, infliacija ir geopolitika atsiliepia net galerijų kainoraščiams.

Londonas vis dar išlaiko prestižą, tačiau jo meno rinkos karalystė po „Brexit“ prarado dalį spindesio. Kolekcininkai bijo biurokratijos, transportavimo kliūčių ir vis dažniau renkasi Paryžių – atviresnį, europietiškesnį, išdidžiai prancūzišką. Tai išties matoma ten apsilankius – visų pirma, Londone pristatomi daugelis jaunosios ar vidurinės kartos menininkų, todėl jis atrodo daug inovatyvesnis, artimesnis žiūrovui tiek istorine, tiek finansine išraiška. „Frieze“ kalba apie šiandienos meną, pasaulio sielą, socialines problemas. Puikus pavyzdys – Kataro arabų ir amerikiečių kilmės menininkės Sophios Al-Marios, pelniusios šių metų „Frieze London“ menininkės apdovanojimą, stand-up performansas: ji kvietė skirtingus menininkus kelioms minutėms tapti komikais. Tokia koncepcija tartum apveda žiūrovą ratu ir sugrąžina menininko-juokdario įvaizdį. Šiuo atveju, kaip istoriškai įprasta, juokdarys – visaregė ir ypač jautri akis. Todėl per daugiau nei 200 galerijų, kuriose pabuvojo tūkstančiai lankytojų, buvo galima surasti galybę naujų perspektyvų, atveriančių šiandieninį susiskaldžiusį pasaulį. Dar vienas to pavyzdys, „Gagosian“ – didžiausios ir svarbiausios galerijos pasaulyje – stendas traukė visus: senovės Egipto ikonografiją primenantys kūriniai sujungė šiuolaikinę Amerikos gatvės kultūrą su socialinėmis problemomis. Reljefai buvo parduoti beveik iškart. Regis, šie kūriniai kalbėjo ne apie daiktus, o apie mus visus supančią energiją.

Rafałas Zajko Song to the Siren (Echo). Coulisse galerija, Frieze London 2025. Lindos Nylind nuotrauka © Frieze nuosavybė

Už kiek daugiau nei penkiolikos minučių pėsčiomis – „Frieze Masters“ – ramesnė, bet ne mažiau įspūdinga. Čia, tarp Caravaggio mokinių paveikslų ir modernistinių skulptūrų, tvyrojo muziejinė atmosfera. Pardavimai nebuvo rekordiniai, tačiau intelektualinė vertė neabejotina. Šioje erdvėje laikas tarsi sustojo – galėjau ramiai keliauti nuo Renesanso iki XX a. vidurio tartum vienu koridoriumi. Klasikos parodoje susirinko daug daugiau meno istorikų ir atmosfera atrodė gerokai paveikesnė, bet galbūt tik dėl to, kad mėgstu avangardą, ekspresionizmą ir modernistus.

Tuo metu Prancūzijos sostinė pasiūlė visai kitokį ritmą. „Art Basel Paris“ pritraukė daugiau nei 200 galerijų. Šioje mugėje ir pačiame mieste išryškėjo Jeano Dubuffet fenomenas – jo kūrinių, parduodamų už sąlyginai žemas kainas, buvo visur. Įstabaus menininko darbų gausa veikiausiai džiugino ne vieno gerbėjo širdį, tarp jų ir manąją. Slampinėjant rudeniškomis Paryžiaus gatvėmis atrodė, kad miestas trumpam tapo vienu dideliu Dubuffet muziejumi. Dalis darbų – iš privačių kolekcijų, daugelis nematyti dešimtmečiais. Lyg vaikščiotum po svajonių atrakcionų parką. Būtent tokie momentai ir kuria mugės magiją: kai menas išnyra iš uždarytų kambarių ir privatūs pasauliai atsiveria visiems. Nors toks Dubuffet pasirodymas dviprasmiškas, visgi plačiajai visuomenei ypač džiugus: juk ekonominiai rodikliai gali būti vidutiniai, bet dvasinis rezultatas – įspūdingas. Paryžius tapo Europos meno sostine, kur susitinka istorija, rinka ir grožis.

David Aaron galerija, Frieze Masters 2025. Hugo Glendinningo nuotrauka © Frieze nuosavybė

Galiausiai tokios mugės yra kaip kasmetinis ritualas. Tos kelios savaitės – daugiau nei renginiai. „Frieze London“, „Frieze Masters“, „Art Basel Paris“ – tarsi trys stotys meno kelionėje, trys apmąstymų etapai šiuolaikinio meno mylėtojo pasaulyje. Keliauju tarp stendų, matau drobes, skulptūras, performansus. Vienur – jauni menininkai, kurių darbai dar kvepia dažais, kitur – kūriniai, saugoti dešimtmečius, o gal net šimtmečius uždarose kolekcijose, pilyse, butuose, viešbučiuose. Ir viskas čia, dabar, vienoje vietoje. Tai – muziejus be sienų. Ir galbūt tai yra didžiausia meno mugių dovana – jos sujungia praeitį ir dabartį be atstumo, be hierarchijos, be laiko.

Visgi, baigiant pasakojimą ir įžvalgas apie šiuos įvykius, svarbu nepamiršti ir kolekcininkų pozicijos. Juk kolekcionavimas – kultūros aktas! Šiuolaikiniame pasaulyje tokie žmonės dažnai matomi kaip investuotojai, bet iš tiesų jie yra laiko saugotojai. Dažnai šiandien girdima flipping (investicinio perpardavimo) sąvoka, bet juk ne kiekvienas kolekcininkas tuo užsiima, ir tik su labai ribotu kūrinių rinkiniu galima tai padaryti.

Yaacov Agam PARIS. Omer Tiroche galerija, Frieze Masters 2025. Hugo Glendinningo nuotrauka © Frieze nuosavybė

Kiekvienas egzempliorius kolekcijoje – tai mažytė tautos, šeimos, kultūros, laikmečio atminties dalelė, tai pasakojimas, kuris tęsis net tada, kai kolekcininko jau nebebus. Juk ne tik menas pasakoja apie dvasią, bet ir paveikslų rinkinys gali papasakoti apie jo savininko sielą. Dažnu atveju be šių meno rinkos dalyvių daugelis kūrėjų neišgyventų, o mūsų pasaulis neišvystų aukščiausios prabos darbų. Tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija ar Italija valstybė saugo privačių kolekcijų kūrinius kaip nacionalinį paveldą. Supratimas, kad menas – ne vien estetinis malonumas, o civilizacijos liudijimas, ir yra kultūros fundamento įtvirtinimas. Nederėtų kolekcionavimą laikyti turto demonstracija, veikiau jis – dialogas su istorija, siekis išsaugoti kultūrą ateičiai. Todėl tokios mugės – „Frieze“, „Art Basel“ – yra ne tik prekybos vietos, bet ir švietimo platformos. Jos moko, kaip žiūrėti į meną, kaip jį vertinti, saugoti ir, svarbiausia, kaip su juo gyventi.

Kai viskas baigiasi ir paskutiniai stendai užsidaro, kai Didieji rūmai vėl ištuštėja, lieka tyla. O joje – suvokimas, kad menas gyvena cikliškai, kaip metų laikai, ir vis dar turi galią vienyti, stebinti, keisti. Jis nepasiduoda rinkai, o ši yra tik priemonė kūriniams keliauti ir būti matomiems. Tikiuosi, kitąmet, kai Londonas ir Paryžius vėl atvers galerijų duris, tarp ekspozicijų dalyvių matysime ir vieną kitą lietuvišką pavardę. Juk turime ką parodyti, pasakyti, pasiūlyti. Belieka laukti ateinančio rudens, būsimų mugių – meno ir gyvenimo manifestacijos.

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2025-12-20