Lietuviai puikiai žino – dainose nuo seno koduojame viską: nuo kosmoso santvarkos, gamtos ir likimo galių iki banalių kasdienių ginčų tarp skirtingų kartų atstovų. Niekas geriau už mus nesupranta karo dainų: ligi šiol partizaniškos melodijos gali suvirpinti daugelio širdis. Kūrinius apie meilę traukė ir babytės, ir dabartiniai „Eurovizijos“ atstovai – kiekvienas taip, kaip mokėjo.

Tiesa, viena dainų forma šiandien mums kiek primiršta. Juk rymodami už prekystalio, ardami „Excel“ dirvonus biure ar traukdami laisvai samdomo darbuotojo jungą retai kada pradedame niūniuoti. Jei esate mėginę, tikriausiai ne vienas kolega ar klientas dėbtelėjo kreivu žvilgsniu.

O juk mūsų seneliai savo triūsui pritardavo bendruomenine daina. Ritmas ir žodžiai atliepdavo (ir palengvindavo) pasikartojantį veiksmą, o graži melodija praskaidrindavo slogutį. Darbo dainos buvo neatsiejama agrarinės visuomenės gyvenimo dalis, bet urbanizacija, skaitmenizacija ir kitos globalizacijos formos nustūmė jas į paraštes.

Tačiau būtent didieji procesai primena šio žanro reikšmę. Migracijos, klimato adaptacijos, darbo ir lyčių tyrinėtoja dr. Reetika Revathy Subramanian teigia, kad minėti kūriniai gali daug papasakoti apie natūralią ir žmogaus sukeltą klimato kaitą. Ne tik apie patį faktą, bet ir apie regioną alinančias sausras ar liūtis, metų laikų pokyčius. Dainose atsispindi šių procesų poveikis daug žemiškesniu, oficialiose ataskaitose retai užfiksuojamu lygmeniu: kaip jie lemia kasdienę rutiną, darbo sąlygas ir net santykius su mylimaisiais. Trumpas pažintinis dr. R. R. Subramanian tekstas, paremtas Kembridžo universitete jos rašyta disertacija, atveria keletą ryškesnių tokių darbo dainų pavyzdžių. Juos galima ne tik perskaityti, bet ir išgirsti (pridėti QR kodai veda į originalioje publikacijoje rekomenduojamus garso ir vaizdo įrašus).

Jurgis Kubilius

Moterys mala grūdus rankinėmis girnomis. Bernardo Bello nuotrauka. iš PARI archyvo

Anusuyabai Pandekar ir jos marti Mandabai sėdi viena priešais kitą prie akmeninių girnų. Šios nejuda. Tarp akmenų nėra nė grūdo. Pakraščiuose nesikaupia miltai. Malimo įtaisas stūkso lyg praeities reliktas.

Viena moterų pradeda dainuoti. Prisijungia kita. Melodija atspindi darbo, kuris jau nebeatliekamas, ritmą: ciklišką, be aiškios pradžios ar pabaigos:

Lai šis smarkus lietus pagirdo žemę.
Moterys eina į pievas, nešinos krepšiais su duona.
Pavasario liūtis plaka laukus.
Šalia jazmino krūmo artojas dirba sėjamąja.

Kūrinyje apdainuojamos scenos, kadaise įprastos Vakarų Indijos kaimuose, tampa archyvų dalimi: rankines girnas pakeitė elektriniai malūnai, o darbas, įkvėpęs šias eilutes, pamažu išnyko. Liko tik garso įrašai, daiktų fragmentai ir prisiminimai.

Kalbant apie sausras ir klimato kaitą, moterų balsai retai išgirstami. Oficialiuose dokumentuose ir naujienų pranešimuose aiškiai išmatuojami rodikliai dažnai užgožia žmonių patirtis. Situaciją paprastai aiškiname skaičiais: tai emisijos mažinimo tikslai, temperatūros ribos ir kritulių kiekio svyravimai. Žinoma, tokie duomenys būtini, tačiau jie neperteikia, ką reiškia gyventi šių pokyčių akivaizdoje: jausti juos savo kūnu, taikytis prie jų kasdienybėje ir keisti įprastą gyvenimo ritmą. Dar gerokai prieš tai, kai mokslas ėmė kalbėti apie klimato kaitos krizę, moterys šį reiškinį fiksavo visai kita kalba: dainomis.

Sėklų saugotoja Chamni Meena Udaipure, Radžastano valstijoje, Indijoje. Swetos Dagos nuotrauka. Iš PARI archyvo

KLIMATAS, DARBAS IR KASDIENYBĖ

Visame pasaulyje moterų darbo dainos yra tarsi neformalūs aplinkos virsmų archyvai. Kūriniuose, lydėjusiuose pasikartojančius darbus (grūdų malimą, lukštenimą, sėją ar pjūtį), fiksuojama sezonų kaita, derliaus ir gyvenimo sąlygų permainos. Neretai menas apie šiuos pokyčius prabyla anksčiau nei rašytiniai šaltiniai.

Tai pradėjau suprasti 2020–2021 m., rengdama doktorantūros disertaciją, kurioje tyrinėjau darbo organizavimą cukraus pramonėje sausrų paveiktuose Vakarų Indijos regionuose. Valstybinėse ataskaitose buvo kalbama apie kritulių trūkumą, senkančius požeminio vandens išteklius ir žemės ūkio nuostolius. Tačiau vietinės moterys pasakojo apie kasdienybės iššūkius: ilgesnius kelius vandens parsinešti, atidedamą sėją ir pastangas paskirstyti maistą taip, kad jo užtektų per nenuspėjamus sezonus.

Jų balsai skambėjo ne tik pokalbiuose: jie vedė į neįprastą duomenyną – The Grindmill Songs Project (Girnų dainų projektas). Pradėtas rinkti XX a. dešimtajame dešimtmetyje, o dabar saugomas Indijos kaimo gyventojų liaudies archyve (People’s Archive of Rural India), sąvadas šiandien talpina apie 100 tūkst. dainų, skirstomų pagal žmones, vietoves ir temas. Jungdama šio archyvo medžiagą su vietinių žmonių interviu, siekiau atsekti darbo, santuokos ir sausrų inspiruotas patirtis cukranendrių pramonėje, kur moterų pasisakymai oficialiuose dokumentuose beveik nefigūruodavo.

Klimatas čia nėra tik abstrakcija: darbo ir aplinkos keliama įtampa dainose perteikiama su tokiu tikslumu, kokio dažnai pasigendame rašytiniuose liudijimuose.

Cukranendrės – vandeniui itin imli kultūra, nuo kurios priklauso viso regiono ekonomika; ši tema nuolat iškildavo tiek pokalbiuose, tiek žodinėje kūryboje. Jos tapdavo laimės, smurto artimoje aplinkoje ar vestuvinio kraičio simboliu – medžiaga, keliaujančia tarp laukų ir namų ūkių, susiejančia darbą, troškimą ir prievartą. Vienoje dainoje sakoma:

Dukters likimas – lyg cukraus maišas.
Tėvas išleido dukrą už vyro ir tapo pirkliu.

Kitoje santuokinis gyvenimas sugretinamas su derliaus nuėmimo ir apdirbimo vaizdiniais:
Tėvas klausia: „Dukra, kaip su tavimi elgiasi vyro giminė?“
„[Aš] kaip dvylikametė cukranendrė, traiškoma cukraus malūne.“

Šiame kontekste ryškėja platesnis dėsningumas: įvairiuose regionuose aplinkos pokyčiai pirmiausia pajuntami dirbant ir tik vėliau paverčiami duomenimis bei statistika. Panašios tendencijos matomos ir kitur. Vakarų Afrikos žemdirbių bendruomenėse žodinė kūryba padeda derinti kolektyvinį darbą ir kartu išreiškia bendrą sezoninio neapibrėžtumo patirtį. Malavyje (Rytų Afrikos valstybė – vert. past.) bado metu moterys dainuodavo:

Koke kolole – trauk, trauk stipriau, trauk debesis –
Kodėl neprapliumpa liūtis?
Mūsų mirę tėvai, kuo mes nusikaltome?
Atleiskite mums. Ar norite, kad mirtume?
Atsiųskite lietaus.

Čia ekologinė krizė suvokiama kaip moralinės ir socialinės tvarkos irimas. Tokiuose kūriniuose aplinkos griūtis aiškinama per santykius tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp pareigos ir apleidimo.

Svahilių pakrantėje (Rytų Afrikos krantas, besidriekiantis nuo Somalio iki Mozambiko ir Komorų – vert. past.) žvejų dainos lydi tiek veiklą vandenyne, tiek tinklų pynimą, į kasdienį jūrinį gyvenimą įausdamos bendruomenės išmintį ir darbo discipliną. Negana to, kūriniai padeda organizuoti darbą: suteikia ritmą bendroms pastangoms, o kartu užkoduoja žinias apie metų laikus, riziką ir išlikimo būdus.

Panašių tendencijų galima įžvelgti labai skirtinguose istoriniuose kontekstuose. Karibų jūros regione darbo dainose atsispindi plantacijų ekonomikos, priklausomos nuo išteklių gavybos ir klimato sąlygų, pėdsakai. Lotynų Amerikoje moterų dainavimo tradicijų ritmuose vis dar girdėti kolonijinio darbo istorijų atgarsiai.

Kolumbijoje, San Bazilijo de Palenkės kaime, moterys iki šiol dainuoja, traukdamos žemės riešutus iš lietaus suminkštintos žemės. Taip jos ne tik renka maistą, bet ir puoselėja vietinę kalbą bei perduoda kolektyvinę atmintį. Kituose kūriniuose klimato ir orų pokyčiai apibūdinami kalbant apie jaunus vyrus, išvykstančius drauge su sausojo sezono vėjais, ir apie šeimas, kurias išskiria patvinusios upės.

XIX a. prie šaltųjų Šiaurės jūros pakrančių silkių išdarinėtojos, vadinamosios žarnininkės (angl. gutters), mikliai skrosdamos žuvis, traukdavo gėlų (Šiaurės Škotijoje gyvenanti tauta – vert. past.) dainas: ritmas padėdavo suderinti tempą. Tačiau moterys dainuodavo ne vien apie darbą: jos kūrė ir raudas apie išsiskyrimą su jūroje esančiais vyrais.

Moterys sodina ryžius žemvaldžio lauke Rajagadoje, Odišos valstijoje, Indijoje. P. Sainatho nuotrauka. Iš PARI archyvo

IŠGIRSTI KLIMATĄ KITAIP

Visos šios dainos pasakoja apie gamtinių pokyčių naštą, kartu parodydamos, kaip jie įsismelkia į kasdienes veiklas, socialinius santykius ir įsipareigojimus. Klimato kaita stipriausiai paliečia tuos, kurie ir taip susiduria su nelygybe. Daugelyje regionų šio reiškinio padarinius pirmiausia pajunta moterys: jos dirba ilgiau, prisiima daugiau atsakomybių ir patiria didesnę įtampą.

Svarbu pabrėžti, kad tokios dainos nebuvo sąmoningai kuriamos kaip aplinkos pokyčių metraštis. Jos gimė dirbant, mezgant tarpusavio santykius ir kasdien kovojant dėl išlikimo. Daugelyje pasaulio regionų moterų darbas yra glaudžiai susijęs su žeme, vandeniu ir metų laikų kaita, tad aplinkos pokyčiai melodijose ir tekstuose atsispindi savaime, dažnai netiesiogiai – kaip neatsiejama patirties dalis.

Šie kūriniai – tai savitas liudijimas. Kitaip nei dokumentiniai archyvai, kurie istoriškai teikė pirmenybę elito ir vyrų balsams, jie išsaugojo žinias, kylančias iš kasdienio darbo. Tačiau sąlygos, palaikiusios aptariamas tradicijas, pamažu nyksta: mechanizacija ir kolektyvinio darbo atsisakymas susiaurino erdves, kuriose dainos buvo kuriamos ir perduodamos. Daugelis jų šiandien skamba tik apeigose – per vestuves ar vaiko gimimo proga rengiamuose susibūrimuose. Blėstant šioms praktikoms, dyla ir jose glūdinti išmintis.

Darbo dainos nepakeičia duomenimis grįsto mokslinio klimato kaitos pažinimo, tačiau jį papildo, atskleisdamos tuos gamtinių pokyčių padarinius, kuriuos sunku išreikšti skaičiais: parodo, kaip kinta darbas, kaip įtampa persmelkia santykius ir kaip auga neužtikrintumas dėl ateities bei išgyvenimo.

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Kubilius
Publikuojama iš „The Conversation“ pagal CC licenciją