Įsivaizduokite kambarį, iš kurio negalite ištrūkti, o jis nepaliaujamai aidi industriniais garsais – būtent taip po vandeniu jaučiasi gyvūnai, kai žmogaus sukurta infrastruktūra niekada nenutyla. Šia mintimi grįstas tarpdisciplininis performansas „Echo” (autoriai – režisierius Karolis Zajauskas ir kompozitorius Natas Kunas), festivalio MUZIKA ERDVĖJE kodo Hello, World kontekste, atveria antropoceno perspektyvą – triukšmingą žmogaus technologijų intervenciją į gamtą. Kūrinio pagrindas – Ovidijaus „Metamorfozės” ir mitas apie nimfą Echonę, prakeiktą amžinai kartoti svetimus žodžius: čia Echo tampa žmogaus sukurtu Aidu – technologinių virpesių ir triukšmo sistema, teršiančia povandeninį pasaulį.

Performanse apjungiamas garsas, eksperimentinis kinas ir teatras. Naudojami Lietuvos užtvankose ir uostuose įrašyti autentiški garsai Liepkalnio vandens rezervuarą paverčia milžiniška „klausykla” – stipriai aidinčia erdve, kuri tampa ne dekoracija, o spektaklio dramaturgijos dalimi.

Prieš premjerą festivalyje MUZIKA ERDVĖJE su režisieriumi Karoliu Zajausku kalbėjomės apie tai, kaip antikinis mitas apie nimfą, prakeiktą kartoti svetimus žodžius, virsta pasakojimu apie povandeninę triukšmo taršą, kodėl tam prireikė ne šventyklos, o ištuštinto vandens rezervuaro, ir ką reiškia klausytis pasaulio ten, kur mūsų sąmonė paprastai nesiekia.

Šiais metais tave išgirsime ir pamatysime festivalyje MUZIKA ERDVĖJE. Papasakok apie savo performansą ECHO.

Pradėčiau nuo to, kad ECHO priskirčiau trumpametražio spektaklio žanrui labiau nei performansui – kūrinys turi tam tikrus dėsnius, kuriuos esame įpratę atpažinti teatre. ECHO jungia tris skirtingas medijas – eksperimentinį kiną, teatrą ir garso dizainą. Būtent garsas čia yra svarbiausias elementas: jis vysto kūrinio dramaturgiją, tampa savotišku pasakotoju, aplink kurį sukasi visa kita.

Apie ką kalba pats pavadinimas?

Žodis Echo, žinoma, visų pirma reiškia aidą. Tačiau antikinėje kultūroje romėnų poetas Ovidijus aprašė mitą apie nimfą Echonę – mergaitę, prakeiktą amžinai atkartoti paskutinius žmogaus žodžius. Ši įsimyli berniuką Narcizą, tačiau jam ją atstūmus Echonė iš sielvarto nyksta tol, kol iš jos lieka tik balsas, amžinai kartojantis Narcizo vardą.

Spektaklis Echo yra aido permąstymas iš šiandienos perspektyvos. Mums buvo įdomu į aidą pažvelgti kaip į santykį tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio.

Kas įkvėpė šį kūrinį? Koks jo gimimo procesas?

ECHO yra antroji mano kuriamos trilogijos pagal Ovidijaus „Metamorfozes” dalis. „Metamorfozės” – vienas svarbiausių antikinės Romos literatūros kūrinių, Ovidijaus magnum opus. Tai savotiška antikinė biblija, pasakojanti apie pasaulį nuo jo sukūrimo iki Romos imperijos laikų. Kūrinys sudarytas iš daugybės mitų, kuriuose žmogų ar dievybę ištinka metamorfozė – pasikeičia jo forma, kūnas ar pati egzistavimo būsena. Žmogus tampa medžiu, vandeniu, gyvūnu, augalu.

Pirmoji trilogijos dalis buvo „Narcizas”, prieš dvejus metus pristatytas festivalyje „Namas Nr. 5″, VDU Botanikos sodo oranžerijoje. Ovidijaus kūrinyje Echo ir Narcizo istorijos taip pat yra neatskiriamos, todėl gana natūraliai po „Narcizo” atsirado noras kurti ECHO. Tačiau mus domino ne tiek mito siužeto perkėlimas į sceną, kiek klausimas, kaip šiandien galima interpretuoti patį aido fenomeną.

Čia atsirado ir Natas Kunas. Buvau pakviestas sukurti kūrinį festivaliui „Garsų potvynis” Zapyškio senojoje bažnyčioje. Važiuodami automobiliu iš Vilniaus į Kauną apžiūrėti lokaciją, pradėjome kalbėtis apie aidą – ir maždaug per tą vieną kelionę atsirado pagrindinė ECHO koncepcinė ašis: povandeninė garso tarša ir žmogaus sukurtos infrastruktūros susidūrimas su natūraliu gamtos pasauliu. Taigi pagrindinei idėjai atsirasti prireikė maždaug valandos. Visa kita pripildyti – šiek tiek ilgiau.

Jį patirti galėsime Liepkalnio vandens saugykloje. Kaip šią vietą atradai?

Šį kartą jokios mistinės vietos atradimo istorijos nebuvo. Liepkalnio vandens saugyklą man pasiūlė Natas – jis ten anksčiau buvo pristatęs savo albumą.

Pirmąjį ECHO variantą, kaip minėjau, rodėme senojoje Zapyškio bažnyčioje. Tuo metu atrodė, kad tai ideali vieta: vanduo bažnyčios erdvėje neišvengiamai įgauna sakralumo, tampa beveik relikvija. Tačiau pirmą kartą įėjęs į Liepkalnio vandens saugyklą supratau, kad ECHO iš tiesų turėtų būti rodomas būtent čia. Svarbu paminėti, kad pasikeitus erdvei, kurioje rodomas spektaklis, pasikeitė ir kai kurie spektaklio sprendimai – sakyčiau, dabar jis įgavo pilnavertę, nugludintą savo formą.

Kuo ši vieta svarbi tavo kūriniui?

Liepkalnio saugykla man atrodo tarsi milžiniškas ištuštintas indas. Kadaise joje buvo didžiulis kiekis vandens, o dabar likusi tik jo atmintis. Įėjęs vis dar jauti drėgmę, vėsą, specifinę akustiką. Garsas ten ilgai nenori išnykti. Man labai patinka mintis, kad spektaklis apie aidą atsiranda erdvėje, kuri pati savyje yra tam tikras aidas – vieta, iš kurios vanduo pasitraukė, tačiau jo buvimas vis dar juntamas. Taip erdvė tampa viena iš spektaklio veikėjų.

ECHO pasirodymo muziką kuria Natas Kunas. Papasakok, kuo ypatingas šis skambėjimas.

Natas yra labai smalsus kūrėjas, todėl šiuo požiūriu mes labai greitai susikalbėjome. Jis turi nepaprastai jautrią ausį aplinkai ir gebėjimą išgirsti garsą ten, kur daugelis mūsų jo net nepastebėtų.

Beveik visi spektaklyje girdimi garsai yra įrašyti mūsų pačių. Naudojome įprastus mikrofonus ir hidrofonus, kuriuos leidome po vandeniu, ieškodami žmogaus infrastruktūros ir natūralios aplinkos susidūrimo. Iš šių dviejų elementų susidūrimo įrašų Natas sukūrė beveik valandos trukmės nenutrūkstamą garso dizainą.

Man svarbiausia, kad šis garsas leidžia išgirsti pasaulį ten, kur mūsų sąmonė paprastai nesiekia. Leidžia išgirsti vietas ir procesus, apie kuriuos kasdienybėje net nesusimąstome. Tam tikra prasme – išgirsti mūsų pačių egzistenciją ten, kur net nesuvokiame, kad egzistuojame.

Kuo ECHO aktualus šiandien?

Mūsų pasaulis akustiškai vis garsėja. Augant miestams, pramonei, laivybai, masinei žvejybai ir kitai infrastruktūrai, žmogaus kuriamo garso kiekis nuolat didėja. Ypač po vandeniu šis triukšmas tampa problema kitoms gyvūnų rūšims ir ištisoms ekosistemoms. Iš tiesų, kai įmerki hidrofoną po vandeniu ir išgirsti žmogaus mašineriją, negali niekaip kitaip to pavadinti, kaip garsine prievarta.

Svarbu suvokti, kad mūsų pasaulis niekada nemiega, o tai reiškia, kad žmogaus kuriami garsai po vandeniu niekada nesiliauja. Pamėginkite įsivaizduoti save, užrakintus kambaryje, iš kurio negalite ištrūkti, kuomet tas kambarys nepaliaujamai aidi industriniais garsais. Man ECHO kalba būtent apie tai.

Kaip norėtumei, kad lankytojai šį kūrinį patirtų?

Atviromis ausimis.

2026-09-08