Scenoje – mergina, apsikarsčiusi siūlais ir megztomis gėlytėmis; iš kolonėlių pilasi techno beat’ai ir androidiniai riaumojimai. Viename vaizdo klipe chaotiškoje šokių aikštelėje ji diktuoja mochito receptą, o kitame dainuoja apie tai, kaip atneša sliekų, kad būtų nejauku. Tamsioje „Menų spaustuvės“ salėje ji – viena iš trijų sirenų: iš senos operos nuausta šūksnių ir aimanų giesmė kviečia taip ir nepasirodysiančią meilę.

Susipažinkite su Dainora Aleksaite – įvairialype muzikos kūrėja, nardančia tarp šokių aikštelės ir akademinės muzikos scenos. Kurti pradėjusi nuo romantizmo ir minimalizmo estetikos, šiandien ji neprisiriša prie žanro ar stiliaus, eksperimentuoja ir ieško naujos muzikinės prieigos: nuo įvietinto kūrinio, kurį „atliko“ Vingio parko tiltas, iki neįprastomis vokalo technikomis paremtų garsovaizdžių. Šiuo metu Dainora daugiausia pasirodo gyvai ir leidžia savo elektroninę kūrybą Tulgirdo pseudonimu. Taip pat ji yra ironija persmelkto muzikinio dueto „Fanera“ su Jonu Litvinu narė ir išplėstines vokalines technikas tyrinėjančio trio „Edgy Palates“ bendrakūrėjė.

Ūžiant kavos aparatams, su kompozitore aptarėme ne tik jos kūrybinį kelią – nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) iki 2025-aisiais laimėtų net trijų Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) apdovanojimų. Nenuspėjama ir žaisminga menininkė papasakojo, kaip jai sekasi mokytis jodliuoti, kovoti su klaidų baime ir kaip randasi (ne)sąmoningi dainų tekstai.

Kas Tave atvedė į muziką? Ar prisimeni akimirką, kai supratai, kad nori kurti?

Viskas prasidėjo nuo troškimo groti ir dainuoti. Augau Suvalkijos kaime Antanave, mama nuvedė į dainavimo pamokas kultūros centre. Paskui užsukome į kompaktinių plokštelių parduotuvę ir sesė nusipirko elektrinio smuiko virtuozės Vanessos-Mae diską. Perklausiusi mamai pasakiau, kad noriu groti šiuo instrumentu. Pradėjau trečioje klasėje Jonavoje, o vėliau mokiausi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Vis dėlto stodama į LMTA pasirinkau ne smuiko, o alto specialybę. Įstoti nepasisekė, bet vis tiek persikrausčiau į Vilnių ir mokiausi alto privačiai. Po dviejų nepavykusių bandymų viena draugė pasiūlė pamėginti kompozicijos studijas. Taip ir prasidėjo mano kūrybinis kelias.

Kas tuo metu Tave labiausiai inspiravo? Ar buvo dėstytojas, kuris iš esmės pakeitė Tavo mąstymą apie muziką?

Tada negalvojau apie specifines inspiracijas, rašiau iš jausmo. Kūriniai altui ir fortepijonui buvo labiau neoromantinio stiliaus. Kadangi stojau į skaitmeninę kompoziciją, parengiau dar keletą vokalinių elektroninės muzikos darbų. Didžiausią įtaką man darė britų atlikėjas Jamesas Blake’as, amerikiečių įrašų prodiuserė ir didžėjė Jennifer Lee (Tokimonsta).

Profesorius Ričardas Kabelis parodė, kaip muziką galima paremti struktūromis. Profesoriaus Mindaugo Urbaičio paskaitos apie XX a. muziką labai praplėtė akiratį. Jų dėka supratau, kas yra šiuolaikybė. Tačiau konkrečiai negaliu išskirti nė vieno dėstytojo – visi turėjo įtakos stilistikos pokyčiui ir padėjo išsilaisvinti iš klasikinės muzikos tradicijų. Vėliau pradėjau galvoti, kad svarbu ne tik grožis, bet ir garso naujumas, savitumas.

Tavo kūrybą sunku sudėlioti į vieną ar net kelias dėžutes: rašai ir gyviems instrumentams, balsui, ir elektronikai, net Vingio parko tiltui. Kas lemia garsų ir instrumentų pasirinkimą?

Galbūt pati aplinka, įvairūs nutikimai. Gyviems instrumentams rašau, kai atsiranda užsakymų ar konkrečių atlikėjų. Kurdama elektroninę muziką mėgstu apdoroti audioįrašus, pavyzdžiui, sukarpyti milisekundžių ilgumo gabalėliais, paskui daug kartų tas nuotrupas nukopijuoti ir suklijuoti į vieną naują garsą. Jei efektai duoda man patinkantį rezultatą, naudoju juos ne pagal paskirtį. Kartais garsą transformuoju taip, kad jis tampa visiškai neatpažįstamas.

Su Vingio parko tiltu buvo taip: vaikštant draugas trinktelėjo į turėklą ir pasklido itin šaižus, per visą tilto ilgį nuskriejantis garsas. Iškart pagalvojau: „Vau, kaip įdomu! Mažai kur išgirsi tokį!“ Taigi nusprendžiau patyrinėti tiltą, patrankyti skirtingas vietas ir radau daug gražių garsų. Ne tik metališkų, mechaninių, bet ir primenančių gyvus instrumentus.

Gal turi kokį nors garsų archyvą?

Kūrėjui svarbu juos fiksuoti, nors pati to nuosekliai nedarau. Tam tikrus muzikinius motyvus įsidainuoju į telefoną; juo taip pat filmuoju, fotografuoju įvairius dalykus. Pavyzdžiui, kai bendram mano ir poeto Aivaro Veiknio performansui „Trūkstamos dalys“ reikėjo specifinių vaizdų bei garsų, panaudojau sename telefone saugotus įrašus, kaip vaikštau po miestą ar važiuoju traukiniu.

Su „Edgy Palates“ merginomis žiūrime „YouTube“, siuntinėjame viena kitai video su paukščių, haskių, kartais ir žmonių skleidžiamais garsais. Arba tutorialus, kaip išgauti vieną ar kitą skambesį. Būna, gulėdama lovoje, gamindama, maudydamasi duše imuosi eksperimentų – gargaliuoju, rėkauju. Kartais taip pažaidžiu ir gatvėje, jeigu aplink nėra žmonių (juokiasi). Pamažu atsirado laisvė nebijoti skleisti garsus viešumoje – nemanau, kad reiškiuosi labai stipriai, bet jau nebėra taip gėda.

Ar yra garsų, kurių išmokti prireikė kelių savaičių ar net mėnesių?

Nuolat ko nors mokausi. Šiuo metu mane domina jodliavimas. Kol kas dar sudėtinga: žiūriu mokomąją medžiagą, bet mano balsas vis tiek nelūžta taip gražiai, kaip turėtų. Traukia ir obertoninis dainavimas – moku vieną jo variantą. Kartais pavyksta išgauti metalo muzikoje naudojamus fry screams, growling.

Įdomus Tavo pseudonimas – Tulgirdas. Kuo šis alter ego skiriasi nuo Dainoros ir ką jis Tau duoda kūrybiškai?

Laikui bėgant supratau, kad Tulgirdas – ne kitas aš, o personažas arba mano versija su priedais. Kai kuriais atžvilgiais jis yra žymiai laisvesnis – tai, kaip juokauja ant scenos, kaip pasirenka dainų temas. Man, kaip Dainorai, ne visada lengva pasakyti tam tikrus dalykus nepažįstamiesiems. Kita vertus, jo pokštai nelabai skiriasi nuo to, kokius naudoju bendraudama su draugais. Tad sunku įvardyti ribą tarp manęs ir Tulgirdo – galbūt įkūnydama personažą tiesiog turiu daugiau laisvės.

Kiekvienas Tulgirdo albumas ar singlas, atrodo, skamba vis kitaip. Kas lemia tokią kaitą?

Galima įžvelgti paralelių su mano mėgstamos atlikėjos Björk kūryba. Jos albumus vienija tam tikri estetiniai elementai, bet kiekvienam parengiamas naujas konceptas, naudojami kitokie instrumentai – kompiuterinė muzika, choras, pučiamųjų ansamblis ir panašiai. Man atrodo žavu nuolat keisti stilių ar garsyną, tad pati su kiekvienu projektu bandau sau sugalvoti konkretų iššūkį.

Ar akademinė koncertinė aplinka ir šokių aikštelė kuo nors skiriasi?

Kurdama akademinę muziką daugiau galvoju apie atlikimą, o rašydama šokių aikštelei mąstau apie tai, kaip žmonės judės, ką jaus. Elektronika suteikia daugiau laisvės – galiu įtraukti tai, ko gyvi instrumentai niekada neatliktų. Tačiau jei muziką patiki vien kompiuteriui, iš esmės lieki tu ir play mygtukas. Tada scenai reikia paruošti šou, kad klausytojai neprarastų susidomėjimo. Patiriu tai pristatydama dabartinę Tulgirdo programą, kur naudoju tik kompiuterį, mikrofoną ir vokalo efektų procesorių. Norėdama daugiau gyvo atlikimo, festivalyje „Jauna muzika“ grojau elektroniniu pianinu ir išilgine fleita.

Nemažai menininkų savo darbuose šiandien gvildena socialines temas. Ar Tau tai irgi svarbu?

Nėra taip, kad pasirinkčiau konkrečią temą ir imčiausi tyrimo. Pradėjusi naują kūrinį apskritai daug laiko skiriu tiesiog klausymui, raktažodžiams, struktūrai, o paskui įvyksta sprogimas, kurio nestabdau. Manau, kad socialiniai aspektai išsilieja pasąmoningai. Tik vėliau prisėdu analizuoti ir iki galo išsigryninti konceptą – taip, kad galėčiau jį paaiškinti kitiems žmonėms.

Dabar vyksta karas – nerašau apie jį, bet turiu vieną eilutę apie nerimą ir jo poveikį man kaip menininkei. Dar neišleistoje Tulgirdo kūryboje kalbama apie priekabiavimą, seksizmą, šiuolaikinio žmogaus patiriamą nuovargį, prasmės paieškas ir emocinę sveikatą. Tiesa, visos šios temos atskleidžiamos per sarkazmą.

Pakalbėkime apie „Fanerą“ – duetą su J. Litvinu. Jūsų dainose gausu ironiškų, netradicinių tekstų: sakote, kad „nemokat žaist šachmatais, bet gerai vyniojat babkes“. Iš kur kyla tokie vaizdiniai?

Ši citata – iš dainos „Koziris“, jos istorija tokia – vieną vasarą, kai labai susinervinusi sėdėjau studijoje su Jonu, sakau: „Man reikia pinigų, gal važiuosiu į kokią Olandiją ūkyje daryti dalykų…“ O jis: „Ne, ne, geriau darom muzoną, kad eitų į radiją ir suktų babkes.“ Nuo tada studijoje pradėjome dirbti dažniau. Surengiame tokias tekstų dirbtuves: susitinkame, Jonas parodo, kokios muzikos sukūrė, tada aš išeinu į lauką ir imuosi savo teksto, o kolega lieka viduje ir rašo savąjį. Sumetę žiūrime, dėliojame, kas dera.

Kaip nusprendžiate, kada tekstas veikia, o kada ne?

Mudviejų humoro jausmas sutampa, tai arba abu juokiamės, arba ne. Jei pasitaiko neaiškių eilučių, paliekame, o vėliau svarstome, kaip pakeisti. „Faneros“ dainų tekstai turi prasmę, bet būna ir nesąmonių, kurios tiesiog rimuojasi. Kai kurių atspirties taškai buvo iš grupių „69 Danguje“, „Yva“ repertuaro, yra ir gyvenimiškų dalykų (juokiasi)…

Kuri „Faneros“ tekstų eilutė Tau pačiai atrodo absurdiškiausia?

„Aš atnešiu tau sliekų, tau tai atrodys nejauku.“ „Koziryje“ yra frazė, kurią išgirdau mokykloje – viena klasiokė sakė: „Draugeliai kaip drugeliai, ir ji, plaštakė, šalia.“

Keistenybių yra ir dar neišleistuose gabaluose. Pavyzdžiui „Kojos“: „Mano kojų išmiera tinka tik „Gucci“, „Armani“. / Mano kojos alergiškos stabdžių pedalui. / Dvidešimt metų darau aš kojom workoutus, capiche? / Mažiau fantazijos, daugiau darbo: / jei ne kojos, nebūtų biznio; / Jei ne kojos, nebūtų feel’o. / Tik pažiūrėk tu į mano ištreniruotas kojas / Ir suprasi, kad jos yra scenos valdovės.“

Trio „Edgy Palates“, kuriame dainuoji ir kuri su Ieva Parnarauskaite ir Jūra Elena Šedyte, skiriate ypatingą dėmesį išplėstinėms vokalinėms technikoms. Ką jums visoms reiškia balsas?

Su merginomis manome, kad jis nebėra tik teksto perteikimo priemonė ir kad svarbu ne vien vokalo estetika. Balsas tampa dar vienu instrumentu, kuriuo mokaisi atrasti unikalų garsyną. Kartą su draugais diskutavome, kad, norint pasiekti aukštą meistriškumą grojant bet kuriuo muzikos instrumentu, mokytis reikia pradėti labai anksti, o imtis lavinti balsą galima net ir sulaukus aštuoniasdešimties.

Kaip vyksta jūsų trio repeticijos? Kartu rėkaujate, skleidžiate įvairiausius garsus?

Tiesą sakant, viskas prasideda kaip ir kiekvienoje klasikinio ar džiazo vokalo repeticijoje – su gražiaisiais įsidainavimo pratimais, „ma, me, mi, mo, mu“ ir panašiai. Jie suaktyvina visą vokalinį aparatą. Paskui arba improvizuojame, arba repetuojame ir įrašinėjame kūrinį.

Ieva bei Jūra – irgi kompozitorės. Kaip derinate savo vizijas?

Mūsų darbo metodikos – labai skirtingos, tad naujam albumui pasirenkame vieną temą, bet kuriame individualiai. Susirenkame į studiją su jau parašytais kūriniais, juos bandomės, pasidalijame komentarais, bet nesikišame į viena kitos kūrybinį procesą.

Ieva iš karto ateina su natomis, jose būna tiksliai surašyti muzikiniai motyvai. Jūra mėgsta diskutuoti ir improvizuoti studijoje. O aš atvirkščiai – jei kas nors domina, nenoriu ilgai kalbėti, iš karto bandau. Mėgstu abstraktesnes grafines partitūras: mintyse turiu tam tikrus garsus, stengiuosi juos užrašyti taip, kad turėtume laisvės žaisti repeticijų metu.

Dirbti prie vieno kūrinio drauge – didelis iššūkis. Jei kompozitoriai stipriai tiki savo idėja, gali prasidėti karas (juokiasi). Vis dėlto man atrodo, kad bendrus projektus įgyvendiname sėkmingai.

Kaip sprendžiate nesutarimus dėl estetinių sprendimų?

Mūsų grupėje vyrauja demokratija: jei balsuojant būna du „už“ ir vienas „prieš“ – laimi dauguma. Kiekviena atsinešame savas idėjas, metame į bendrą kubilą ir žiūrime, kas su kuo rezonuoja. Ieškome tokios išeities, kad visos būtų patenkintos.

Būna ir aštresnių kovų, kai norisi apginti savo idėją, tačiau sugebame rasti kompromisą. Manau, suprantame viena kitos stiprybes, turime bendrų estetinių sąlyčio taškų, ir iš to kyla tarpusavio pasitikėjimas.

Naujausias trio albumas „Queen of the Night“ – rekompozicijų rinkinys, kuriame panaudotos žymios operų arijos ir klasikinės Lietuvos bei užsienio dainos. Kas paskatino atsigręžti į legendinius kūrinius?

Albumas atsirado iš minčių ir veiksmų srauto. Su merginomis pamatėme filmo „Florence Foster Jenkins“, kuriame Meryl Streep komiškai atliko Nakties karalienės ariją iš Wolfgango Amadeuso Mozarto operos „Užburtoji fleita“, rylsą. Paskui pasiklausėme, kaip šį numerį dainavo tikroji F. Foster Jenkins. Buvo žiauriai juokinga, bet kartu toks nestabilus dainavimas kažkaip ypatingai veikė. Ievai šmėstelėjo mintis – o gal vertėtų perkurti ariją, panaudojant visiškai kitokią stilistiką ir išplėstines balso technikas?

Visoms mums pasirodė itin įdomu išbandyti rekomponavimą. Tai iš esmės atitinka remiksą, įprastą pop, techno ir kituose populiariosios muzikos žanruose. Patiko idėja, kad gerai atpažįstamus klasikinius kūrinius sujungus su elektroninės šokių ar sunkiosios muzikos raiškos priemonėmis, jiems būtų galima suteikti šiuolaikinį garsinį pavidalą.

Kaip atsirinkote kūrinius?

Arijų ir dainų atranka vyko laisvai – kiekviena savarankiškai nusprendėme, su kokia medžiaga norėtume dirbti. Taip prie Nakties karalienės arijos atsirado Čio Čio San arija iš Giacomo Puccinio „Madam Butterfly“, habanera iš Georges’o Bizet „Karmen“, Franzo Schuberto daina „Die Forelle“. Mėgstame lietuvių autorių kūrybą ir norime ją skleisti, todėl pasirinkome porą lietuvių kompozitorių kūrinių: Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“ ir Balio Dvariono „Žvaigždutė“.

Vienas ryškiausių albumo takelių – Tavo habanera. Originaliai ją dainuoja solistė su orkestro pritarimu, o Tu sukūrei ją trims balsams, dronui ir fiksuotai medijai. Kaip kilo tokia idėja?

Įsivaizdavau didelę tuščią juodą erdvę ir mus kaip tris šaukles ar sirenas, bandančias prisikviesti meilę. Iš šio vaizdinio kilo ilgos natos ir šauksmai kūrinio pradžioje. Tada mintyse išgirdau, kad reikia elektrinės gitaros. Norėjau kviesti ką nors groti, bet paskui nusprendžiau, kad tai galiu padaryti pati. Pirmosioms repeticijoms ir pasirodymams iš kolegos atlikėjo ir prodiuserio Jono Lapino pasiskolinau elektrinę gitarą ir efektų prietaisus, taip pat pasiprašiau keleto pamokų. Instrumentą suderinau taip, kad liktų tik dvi natos – re ir la. Originali habanera iš operos „Karmen“ (ir apskritai standartinė arija operose) nebūna ilga, todėl man pasirodė įdomu savąją išplėsti iki septyniolikos minučių.

Nėra dažna, kad alternatyvi daina būtų įvertinta LKS Geriausio metų kūrinio apdovanojimu. Kodėl nusprendei aplikuoti būtent su „Habanera“?

Tikėjau šiuo darbu. Atrodė, kad jame puikiai atsiskleidžia mūsų trio vokalinės galimybės ir improvizaciniai įgūdžiai, be to, kūrinys turi aiškią ir, kaip kompozitoriai mėgsta sakyti, veikiančią struktūrą. Anksčiau niekada nebuvau pretendavusi į šiuos apdovanojimus, bet, kadangi 2024-ieji kūryboje buvo labai vaisingi, nusiunčiau „Habanerą“ ir „Frame of Mind“ altui ir fortepijonui.

Tąkart laimėjai ir Publikos simpatijų bei Geriausios jaunosios kompozitorės prizus – didžiausią įmanomą LKS apdovanojimų trejetą. Kaip jauteisi?

Gavusi pirmąjį prizą, jau buvau be galo laiminga. Kai savo vardą išgirdau antrą ir trečią kartą, nebesupratau, kas vyksta, net apsiverkiau. Tą vakarą pirmą sykį pasijutau pripažinta kompozitorių bendruomenės. Iki šiol vis dar save nuvertinu, kartais abejoju, ar apskritai esu profesionali kūrėja. Todėl toks mano darbo patvirtinimas reiškė labai daug.

Su „Edgy Palates“ buvote pakviestos atlikti albumo numerius per naujametį LKS vakarėlį. O ar buvo žmonių, kurie atmetė tai, ką darote?

Dažnai galvodavau: „O ne, gal mūsų kūryba per daug keista?“ Bet mus kviečia groti svarbiose erdvėse, pavyzdžiui, į Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalį. Ilgainiui supratau, kad viską darome gerai. Žmonės, kurie ateina į mūsų koncertus, klausinėja: „Kokių naujovių bus? Kada kitas pasirodymas? Gal dar pakartosite programą?“ Jaučiame didelį palaikymą.

Kuo skiriasi visi trys Tavo amplua? Kuo Tau jie svarbūs?

Kiekvienu vaidmeniu įprasminu dalelę to, kas esu. „Fanera“ – labai laisvas, itin feministinis ir kinky personažas. Kaip Tulgirdas, puikiai jaučiuosi atlikdama elektroniką. Nesijaudinu, ar harmonija tvarkinga, ar bus įdomu – tiesiog labai gerai leidžiu laiką. „Edgy Palates“ atskleidžia rimtesnę mano, kaip kompozitorės, pusę. Ilgą laiką maniau, kad pasirašydama „Dainora Aleksaitė“ turiu pataikyti į tam tikrus standartus; jeigu pradėsiu daryti ką nors, kas jų neatitinka, tarsi numenkinsiu savo vardą. Bet visi trys personažai man padeda atskleisti skirtingas savo puses.

Galima sakyti, kad esi linkusi į polistilistiką ir eklektiką. Kas visgi svarbiausia Tavo, kaip kūrėjos, identitetui?

Šiuo metu imu suvokti, kad nesistengiu jo įtvirtinti. Nevengiu eklektikos, nes jaučiu, kad tik taip įmanoma neužsibūti viename taške ir sukurti ką nors iš tiesų naujo ar dar nepatirto. Man norisi išlikti tyrinėtoja – mėginti skirtingus stilius ir instrumentus, ieškoti sąlyčio tarp įvairių meno formų. Plečiu savo profesinį lauką – pernai pradėjau studijuoti fotografijos ir medijos meno magistrą Vilniaus dailės akademijoje, kur daugiausia dėmesio skiriu performansui, garso ir vaizdo jungtims. Savo rašto darbe nag­rinėju ne ką kitą, o personažus!

Kokios muzikos klausaisi laisvalaikiu?

Šiandien įsijungiau Scotto Walkerio „It’s Raining Today“. Labai graži, melancholiška daina, joje susipina du tuo pačiu metu skambantys sluoksniai: pirmasis – visiškai atpažįstamas, kviečiantis ritmingai linguoti į taktą, o antrasis – disharmoniška, įtampą kelianti styginių partija. Dabar tikslinės kūrinių paieškos mažiau – renkuosi tai, ką siūlo radijo laidų vedėjai. Kai muzikos klausausi dėl darbo, dažniausiai tai darau studijoje. Prieš pradėdama rašyti naują kūrinį, pasižvalgau inspiracijų, o jei domina konkretus žanras, paprašau rekomendacijų iš draugų.

Su bičiuliais nusprendėme organizuoti uždarus renginukus – kartą per mėnesį susitikti studijoje ir perklausyti kokį nors albumą, o paskui dalytis įspūdžiais. Man atrodo, yra didelis skirtumas tarp muzikos kaip fono ir to, kai sąmoningai skiri jai laiko. Stengiuosi nevartoti muzikos prabėgomis – nebent sekmadienį tvarkydamasi namus.