Pernai buvęs Anglijos nacionalinės operos meno vadovas Johnas Berry’is teigė, kad operai Jungtinėje Karalystėje reikia „pritraukti gerų rašytojų ir pasakoti geresnes istorijas“, kurios atspindėtų laiko dvasią ir taip padarytų šią meno formą šiuolaikiškesnę bei prieinamesnę. Tačiau ar tokio požiūrio pakanka naujos, jaunesnės publikos dėmesiui pelnyti? Tą pačią savaitę aktorius Timothée Chalamet sukėlė furorą pareiškęs, jog baletas ir opera jaunimui „nerūpi“.

Opera dažnai laikoma „elitine“ ir neabejotinai susiduria su įvaizdžio problema: ji vis dar siejama su turtingais vyresnio amžiaus baltaodžiais, todėl dalis žmonių minėtam menui jaučiasi svetimi ir mano, kad šis – ne jiems. Tuo pat metu, kaip ir daugelis kultūros sričių, opera susiduria su finansavimo karpymu, o siekiant išlikti tenka ieškoti, kaip pritraukti naują, įvairesnę auditoriją. Tad kokia šiandien yra operos padėtis Jungtinėje Karalystėje ir kaip užtikrinti jos ateitį? To paklausėme keturių šios srities ekspertų.

ĮSILEISTI PLATESNĮ ĮTAKŲ SPEKTRĄ

Jena Harvie, Londono karalienės Marijos universiteto šiuolaikinio teatro ir atlikimo meno profesorė

Johno Berry’io mintys kelia svarbius klausimus: ką apskritai turėtų daryti menas? Kalbant apie operą, ką turėtų daryti tradiciškai „elitine“ laikoma meno forma? Mano atsakymas paprastas: valstybės finansuojamas menas turi moralinę pareigą pasiekti kuo daugiau žiūrovų ir klausytojų.

Tai nereiškia, kad jis turėtų supaprastėti – pasibaisėtina, menkinančio globėjiškumo sklidina frazė. Veikiau tai reiškia, jog įprastai elitiniais laikomi menai, tokie kaip opera, privalo prisitaikyti, kad taptų patrauklūs didesniam žmonių ratui. Taip manau ne aš viena. 2024 m. Anglijos menų tarybos užsakytas operos publikos tyrimas parodė tą patį: lyginant su bendra šalies populiacija, jos lankytojai Anglijoje dažniausiai yra baltieji, vyresnio amžiaus ir labiau pasiturintys.

Norint plėsti auditoriją, opera turi atsiverti įvairesnėms įtakoms – nuo miuziklų iki koncepcinių albumų bei muzikinių vaizdo klipų. Reikia užsakyti naujų angliškų libretų ir pusiau kalbamų, pusiau dainuojamų operečių. Reikia kurti istorijas, kurios būtų artimos įvairaus amžiaus, socialinių sluoksnių ir skirtingos etninės kilmės žmonėms. Kartu operos finansuotojai turėtų remti menines inovacijas bei ugdymą, kad ji taptų lengviau prieinama.

Opera aprėpia visa, kas geriausia scenos mene: išskirtinę vaidybą, muziką, dainavimą, istorijų pasakojimą, scenos amatininkystę, kostiumus ir dizainą. Žanras turi moralinę pareigą – ir puikią galimybę – šiais turtais dalytis su daugiau mūsų.

TRANSFORMUOTI OPEROS EKOSISTEMĄ

Ewardas Vennas, Lidso universiteto muzikos profesorius

Už Berry’io provokuojančių pareiškimų slypi iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas: kaip skatinsime rašytojus? Akivaizdu, kad operai naudinga pristatyti autentiškus kūrėjų balsus, gebančius prabilti plačiai auditorijai.

Tačiau sprendimas nėra kviesti naujausias „Netflix“ žvaigždes priskrebenti operų libretų. Veikiau evoliucija reikalauja visos operos ekosistemos transformacijos, kad jos atlikėjai, režisieriai bei istorijų autoriai geriau atlieptų mūsų visuomenę.

Čia aptariamas sektorius intensyviai dirba prie šios transformacijos, nors susiduria su reikšmingais apribojimais: menų ir edukacijos finansavimo karpymu, gilėjančia pragyvenimo išlaidų krize. Laukia ilgas keliais, iki kol atlikėjų sudėtis scenoje atspindės plačiosios visuomenės demografinę įvairovę, dar ilgiau užtruks tokį rezultatą pasiekti užkulisių kūrybinėse komandose.

Operos industrijoje dažniau renkamasi kūrybiškai perinterpretuoti klasikinį repertuarą, o ne imtis finansiškai rizikingesnių naujų užsakymų. Todėl kompozitoriams ir libretų autoriams, norintiems nagrinėti šiuolaikines temas, galimybių tai daryti lieka vis mažiau.

Tvari evoliucija prasideda nuo įvairialypio talentų būrio ugdymo – būtent tokia įvairovė gali paskatinti aibės autentiškų bei įtaigių muzikinių istorijų atsiradimą. Tačiau tam privalu kūrybiškai prisiimti riziką tokiu laiku, kai daugelis operos teatrų vargiai gali sau tą leisti.

UGDYTI NAUJUS RAŠYTOJUS, KOMPOZITORIUS IR AUDITORIJAS

Jenniferė Daniel, Edž Hilio universiteto vyresnioji muzikinio teatro dėstytoja

Jei opera, kaip siūlo Berry’is, nori „atspindėti scenos menų laiko dvasią“, jai būtina tobulinti savo formą, auginti kūrėjus ir, svarbiausia, lavinti žiūrovus. Tačiau ar tam pakanka rašyti pasikviesti garsenybių? Operų libretų autoriai yra išskirtiniai. Jie kuria mąstydami muzikos kategorijomis, dažnai palaikydami ilgametes partnerystes su kompozitoriais (pavyzdžiui, Alasdairas Middletonas su Jonathanu Dove’u).

Libretininkai prisiima dramaturginę atsakomybę už muzikinį pasakojimą, todėl neretai ieško būdų pasakyti daugiau, pasitelkiant mažiau žodžių. Operos rašymas gali užtrukti metų metus ir retai atneša finansinės naudos, o šiam amatui reikalingi įgūdžiai dažniausiai ugdomi iš meilės pačiai operai, o ne dėl pripažinimo ar uždarbio. Operų autoriai iš tiesų nori rašyti operas. Tokios organizacijos kaip „Opera North“ ne kartą pabrėžė, kad valstybės finansuojami operos teatrai turi pareigą ugdyti šiuos savitus kūrėjus ir drauge puoselėti pačią meno formą.

Ne mažiau svarbus ir publikos pasirengimas priimti tai, kas rodoma scenoje. Geriausia, kai teatrų edukacinės bei viešųjų ryšių programos gilina mūsų operos suvokimą – net tada, kai ji sudėtinga ar eksperimentinė.

Tokias iniciatyvas [Jungtinėje Karalystėje] įgyvendina „Opera North“, Anglijos nacionalinė opera, Karališkoji opera ir kt. Jos dirba su įvairaus amžiaus bei socialinių grupių klausytojais. Vis dėlto kainos ir populiarumo balansas lemia, kad sukuriama sąlyginai nedaug naujų plataus masto operų. Kuklesni, lankstesni pastatymai gali būti ir itin novatoriški, ir lengvai prieinami – tereikia atsitraukti nuo didžiosios scenos didybės sampratos.

Tačiau naujų darbų vystymui savo svarba nenusileidžia publikos gretų gausinimas. Privalus aiškus įsipareigojimas užtikrinti, kad kiekviena nauja karta būtų kultūriškai pasirengusi pažinti ir patirti šį meną – nuo XVIII a. pradžios iki šiandien išlikusį gyvą, įspūdingą, betarpišką ir iš esmės žmogišką. Būtent į tai, ko gero, ir turėtume sutelkti dėmesį, jei norime, kad opera „atspindėtų scenos menų laiko dvasią“ dirbtinio intelekto, technologijų bei neregėto tarpininkavimo amžiuje.

INVESTUOTI Į GERAI APGALVOTAS EDUKACINES PROGRAMAS

Kiera Vaclavik, Londono karalienės Marijos universiteto vaikų literatūros ir vaikystės kultūros profesorė, Vaikystės kultūrų centro direktorė

Kai buvau paauglė, su klase autobusu vykome į Londoną dalyvauti Glindeburno (Glyndebourne) operos rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse. Ten aš dainavau ir atradau [kompozitorių] Antoníną Dvořáką bei jo įtaigia undinės istorija operoje „Rusalka“ (1901). Vakare ėjome pažiūrėti šio spektaklio gyvai. Anuomet dainininkė iš manęs buvo nekokia, ir vargu, ar antraip būčiau išvydusi operą. Apskritai jos greičiausiai nebūčiau suvokusi be tų dirbtuvių. Visa išvyka kainavo penkis svarus, ir iki šiol jos nepamiršau.

Operai labiau nei televizijos scenaristų reikia gerai finansuojamų ir apgalvotų visuomenės informavimo programų. Teatrai turi veikti plačiojoje kultūrinėje aplinkoje, kad vaikai nuo pat gimimo galėtų patirti, kokį stebuklą geba sukurti žmogaus balsas. Laimei, tokios [Jungtinės Karalystės] organizacijos kaip „HurlyBurly“ savo spektakliais, pavyzdžiui, „You Are The Sun“ („Tu esi Saulė“), jau dabar tai daro meistriškai ir jautriai. Vaikai turi nuolatos dainuoti, šūkauti, naudotis savo balsu.

Jaunieji žiūrovai nežino, kas jiems patinka, o kas – ne, iki patys tai patiria. Todėl svarbu investuoti į auditorijos plėtrą. Ir, kaip rodo milžiniška tokių atlikėjų kaip Rosalía sėkmė, nevalia nuvertinti jaunų žmonių smalsumo bei atvirumo įvairovei.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Kubilius

2026-06-26