Ši daina galėjo ir neatsitikti.

Galėjo neužtekti pinigų. Galėjo nepavykti įrašas. Galėjo ne ten pasukti Černobylio debesis. Bet pirmiausia galėjo nenutikti pats paprasčiausias dalykas: aštuoniolikmetis Andrius Mamontovas galėjo tiesiog neišskristi į Palangą.

1985-ųjų spalį jis dar negalvojo apie dainas, kurios pergyvena savo autorius. Viskas buvo gerokai paprasčiau: pirmoji stipendija, bilietas į pajūrį, spalio vėjas, viešbutis Basanavičiaus gatvėje.

Tada jis dar nebuvo legenda. Dar ne žmogus, kurio dainą vėliau dainuos stadionai. Dar tik studentas, neseniai įstojęs į Vilniaus inžinerinį statybos institutą studijuoti statybos ekonomikos. Be didelės biografijos, be žinojimo, kuo taps, ir, kaip pats vėliau pasakys, vis dar be merginos.

***

Devyni rubliai skrydžiui Vilnius–Palanga į vieną pusę. Dar kažkiek už viešbutį. Apie dešimt rublių trims dienoms pavalgyti. Ne pats solidžiausias biudžetas – tiesiog jauno žmogaus ekonomika: užteks bilietui, užteks kambariui, o visa kita – kaip nors.

Palangoje jis nusipirko šokolado ir cigarečių „Kosmosas“. Pajūryje ties parku, šalia apleisto gelbėtojų namelio užkaltomis durimis, prisidegė cigaretę, kelis kartus įtraukė ir suprato, kokia ji bjauri. Tada pasiėmė sąsiuvinį ir pradėjo rašyti.

Dideli kūriniai dažnai taip ir prasideda. Ne nuo didybės pojūčio, o nuo nepatogumo. Nuo to, kad kažkas viduje neranda vietos.

Per dvi ar tris dienas Palangoje jis parašė daug teksto. Aštuoniolikmečio vienatvė retai būna lakoniška. Vėliau aštuonių minučių daina atrodys ilga, bet iš tiesų tai buvo jau sutrumpinta versija. Skrisdamas lėktuvu atgal į Vilnių redagavo, trumpino, paliko tik esenciją.

Tuo metu jis nežinojo, kad rašo „Laužo šviesą“. Tiksliau, nežinojo, kuo ši daina taps.

***

Iš pradžių tai buvo daina apie vienatvę. Apie laukimą. Apie tą archajišką, gal net banalų vaizdinį: tamsa, šãlta, o kažkur dega ugnis. Laužas kaip vienintelė vieta, kur šviesu ir šilta. Tai žygiai, mokyklos metų pabaiga, naktį žarijose kepamos bulvės. Laužas kaip simbolis, kurio paprastumas atrodo beveik pavojingas. Paprastumas, kuris atrodo nuvalkiotas iki tol, kai vieną dieną jo iš tikrųjų prireikia.

Grįžęs iš Palangos, Andrius atnešė dainą savo grupei. Dainavo ilgai, o kai baigė, visi tylėjo. Tokia tyla kartais būna baisesnė už bet kokią kritiką. Kai niekas iš karto nešoka sakyti, kad čia genialu, žmogus natūraliai prieina prie išvados: turbūt šūdas.

Bet kažkas iš grupės pasakė: labai gerai.

Jie pradėjo repetuoti. Iš pradžių bandė dainą padaryti greitą. Ritmas buvo kapotas, kažkoks pseudo funk. Bet kažkaip „nesiklijavo“. Lyg turėtų tekstą, jausmą, sunkiai paaiškinamą krūvį – bet dar nerastų kūno.

Jie ją paliko. Kurį laiką nebelietė.

***

Tuo metu vakarietiška muzika prasiskverbdavo per plyšius: per lenkų bei Liuksemburgo radiją, per naktines BBC laidas, per plokšteles, kuriomis visi keisdavosi. Palei pasienį stovėjo trukdytuvai, į eterį leisdavę baltą triukšmą, kad užslopintų tai, ką galėjai pagauti iš Vakarų Europos.

Ir šitame informaciniame rūke, šitame baltame triukšme, gimė daina, kuri vėliau pati tapo signalu.

1986 metų balandį Andrius su Arnoldu Lukošiumi atėjo į „Foje“ repeticijų studiją pirmieji. Įsijungė klavišinius. Andrius pradėjo groti boso partiją, o Arnoldas – melodiją su akompanimentu. Per kokias penkiolika minučių gimė aranžuotė.

Jie įrašė repeticinę demo versiją į kasetę. Ta kasetė vėliau mėtėsi Arnoldo stalčiuje, paskui kažkur dingo. Gal buvo nugvelbta, o gal tiesiog gyveno savo kasetinį gyvenimą. Kol po daugelio metų kažkas iš fanų ją iškasė ir atsiuntė Andriui.

Bet iki tol, tą 1986 metų pavasarį, daina jau buvo išėjusi į gatvę. Arnoldas vaikščiodavo Pilies gatve su „magu“ ir garsiai leido šitą grupės „Foje“ įrašytą grynuolį. Prie legendinės ledainės „Vaiva“ rinkdavosi pankai bei neformalus jaunimas. Jiems daina patiko. Patiko ir vyresniems, tik jie pro šalį traukdavo šiek tiek įsitempę.

Kūrinį įrašyti profesionaliai vaikinai nusprendė 1986-ųjų gegužę, kaip tik prieš išvykdami į kariuomenę.

***

Bet balandžio 26 dieną sprogo Černobylis.
Virš jaunos, trapios, dar tik prasidedančios istorijos pakibo radioaktyvūs debesys. Kur pasuks, ar bus pavojus, ar reikės evakuacijos? Oficialiai iš pradžių juk nieko nepranešė. Andriaus tėvas, radiologas, turėjo Geigerio skaitiklį ir vis matavo radiacinį foną. Lietuvoje pakitimas buvo nežymus.

Dainos įrašymas įvyko, kaip sutarta. Originalioje 1986-ųjų „Laužo šviesos“ versijoje grojo Arnoldas Lukošius, Eugenijus Pugačiukas, Darius Burokas, Romas Rainys, dainavo Andrius Mamontovas. Vilniaus plokštelių studija jau turėjo aštuonių kanalų magnetofoną. Nebereikėjo visko sugroti vienu bandymu. Skirtingų instrumentų partijas buvo galima įrašyti atskirai, vėliau sluoksniuoti takelius ir ieškoti galutinio skambesio.

Būgnų garsus jie imitavo sintezatoriais. Tas skardinis daugelio atpažįstamas jų skambesys iš tikrųjų buvo triukšmas, sukurtas sintezatoriumi „Polivox“. Vėliau, jau po kariuomenės, grupė prie įrašo dar pridėjo keletą smulkmenų: braukymą per fortepijono stygas, iš kažko pasiskolinto sintezatoriaus „Yamaha DX7“ skleidžiamą varpo garsą.

Taip atsirado „Laužo šviesa“. Bet ji dar turėjo pasiekti žmones.

***

Ėjo 1987-ieji. Sovietų Sąjunga, kaip sako pats Andrius, dar stovėjo su visais savo „atributais“, bet kažkur jau eižėjo dalykai, kurių oficiali kalba dar nemokėjo įvardyti.

Režisieriui Artūrui Pozdniakovui pavyko beveik neįmanomas dalykas – prastumti filmą sistemoje, kuri tokių dalykų paprastai nepraleisdavo. Andrius prisimena, kad vertintojams buvo pristatytas vienas scenarijus, nufilmuotas kitas filmas, o vėliau neatitikimai paaiškinti kaip kūrybiniai sprendimai. Šitame filme pasirodė ir grupės „Foje“ atlikta „Laužo šviesa“.

Kino salė tapo pirmuoju dideliu dainos eteriu. Paskui ją ėmė transliuoti radijas, o iš ten „Laužo šviesa“ išėjo į žmones. Ir taip pateko į laiką, kuris keitėsi greičiau, negu kas nors būtų spėjęs tam pasiruošti.

***

Pats Andrius prisimena, kad 1985-aisiais, kai kūrė dainą, nebuvo jokių kalbų nei apie Sąjūdį, nei apie atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Nebuvo minties, kad tai kada nors įvyks. Nepriklausomybės viltis egzistavo kažkur paraštėse. Nugirstuose tėvų pokalbiuose. Paauglių juokeliuose apie komunistų partiją ar Brežnevą. Bet ne kaip reali būsimo gyvenimo trajektorija.

„Laužo šviesa“ nebuvo parašyta kaip valstybingumo daina. Ji nebuvo manifestas. Tai buvo jauno žmogaus patirta lyrinė tiesa apie vienatvę.

1989 metais „Foje“ jau buvo viena iš svarbių grupių, apvažiavusių visą Lietuvą ir turinčių savo publiką. Prasidėjus „Roko maršams“, į kuriuos susirinkdavo dešimtys tūkstančių, „Laužo šviesa“ galutinai įsitvirtino. Užgimusi iš vienumos jausmo, atsidūrė minioje.

Kai daina tampa tokia populiari, ji nebepriklauso vien autoriui. Ji priklauso žmonėms, kurie ateina į koncertą, kurie jos laukia, kurie ją dainuoja ir niūniuoja.

Ilgainiui „Laužo šviesos“ žinomumas ėmė slėgti paties autoriaus pečius. Buvo laikas, kai Andrius nebepajėgė jos dainuoti. Bandė negroti. Tada vėl grįžo prie jos. Paskui atsitraukė. Sukūrė kvailą remiksą. Visaip bėgo nuo visuotinai žinomos dainos, kuri jos kūrėjui kėlė nuovargį.

Visgi, kaip pats sako, po keturiasdešimties metų supranti, kad nuo kai kurių dainų nebepabėgsi. Ir gal jau nebereikia. Tokie dalykai tampa biografijos dalimi. Autorius ją ir vėl atlieka su malonumu. Koncerto pabaigoje, kaip desertą.

Dek, šviesk ir neužgesk

Šildyk rankas

Glostyk akis atmerktas

Būk vienintelė viltis

Nors ir mano paties

Uždegta naktyje

***

Šių metų gegužę sukako 40 metų nuo pirmojo „Laužo šviesos“ įrašo. Ta proga Andrius Mamontovas išleido naują dainos versiją, kurioje iš naujo įrašė visas partijas, remdamasis pirmuoju „Foje“ įrašu, vėlesnėmis aranžuotėmis ir koncertiniu kūrinio gyvenimu. Naujos versijos suvedimą ir masteringą atliko Artūras Pugačiauskas, jis paruošė ir „Dolby Atmos“ versiją.

Pirminis „Laužo šviesos“ skambesys neatsiejamas ir nuo kitų „Foje“ muzikantų. Tai buvo ne vien balsas ar tekstas, bet grupės sukurta atmosfera: Arnoldo Lukošiaus klavišiniai, Eugenijaus Pugačiuko mušamieji, Dariaus Buroko sintezatorius ir Romo Rainio gitara. Būtent jų nulemtame ankstyvajame „Foje“ skambesyje daina pirmą kartą įgavo kūną.

Šiame tekste papasakota „Laužo šviesos“ atsiradimo istorija paremta asmeniniais pokalbiais ir interviu su Andriumi Mamontovu, taip pat jo prisiminimais apie pirmąjį kūrinio tekstą, įrašus, ankstyvąjį „Foje“ laiką ir kelią, kuriuo daina tapo viena svarbiausių lietuviškos muzikos istorijoje.

2026-06-03