Martos Finkelštein ir Agnės Matulevičiūtės susiliejančios individualios tapatybės atveria savitus pasaulius, kuriuose jos veikia kaip vienas, bendras kūrybinis organizmas. Nuo 2021 m. gyvuojantis duetas pasižymi ne tik kūrybiniu, bet ir asmeniniu artumu, visgi savo bendrystės paslaptis pašnekovės atskleidžia tarsi susilaikydamos. Intymios meilės išpažintys, kūrybiniai dialogai, jausmų patyrimas, moteriško artumo magija, grožis, performatyvumas – tai raktažodžiai, atrakinantys „Dear, Dear“ konceptą, demaskuojantys susiformavusį meilės trikampį ir nusakantys tokių detalių, kaip tarp scenos ir publikos keliaujantis kamuoliukas bei juodi ir balti klavišai, reikšmę jųdviejų kūryboje.

Kaip atradote viena kitą? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar palaipsninis procesas?

Marta: Meilė iš pirmo žvilgsnio. Pirmą kartą pamačiau Agnę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Muzikos inovacijų studijų centre. Pamenu ją įeinančią – tokią stilingą, itin trumpais plaukais. Pagalvojau: „Oho, kas ši mergina?“

Agnė: Taip, pirmąsyk susitikome akademijoje, o vėliau, jau dėl darbų – kavinėje „Panama Food Garden“ Žvėryne. Praėjo kokie 6–7 metai, ir šiandien prieš pokalbį vėl ten pietavome. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio ir, tikiuosi, visam gyvenimui.

Drauge įgyvendinote du projektus – „White Keys Black Keys Inside Out“ ir „Dear, Dear“. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?

Agnė: „White Keys Black Keys Inside Out“ abi esame tiek kompozitorės, tiek atlikėjos. Mėgstame pasakoti, kad per pirmą repeticiją Marta tikėjosi gauti natas, o aš atėjau ir pasakiau – tai grojam. Buvo daug baimės, reikėjo iš naujo patikėti savimi. Man – kaip atlikėjai, o Martai – kaip idėjų generatorei. Sugalvojame, kad tai bus elektroakustinės muzikos duetas, o pavadinimo žodžiai „inside“ ir „out“ nurodė struktūrą – tam tikrose dalyse grojama tik fortepijono viduje arba tik išorėje. Pavyzdžiui, „out“ dalyje groju tereminu, o Marta skambina valu, pririštu prie fortepijono stygų. Tada kai kuriose dalyje grojome tik baltais arba tik juodais klavišais.

Marta: Norėjome padaryti ir antrą programą – taip atsirado „Dear, Dear“. Muzikos pasaulyje yra daug projektų, visokiausių konceptų, tad norėjosi neapsikrauti ir pabėgti į savo meilės erdvę. Meilėje taip ir būna: žmonės atsineša savo dalykus, iš kurių susikuria naujas pasaulis. Tai labai graži santykių užduotis kiekvienam – pasidalinti savo intymiais atradimais. Abi į šį projektą sudėjome savo mėgstamiausius kūrėjus, atlikėjus, ir taip gimė mūsų meilės kolekcija – „Dear, Dear“. Be to, šis projektas dėl pavadinimo [įprastinė laiško anglų kalba pradžia – F. D.] perteikia ir meilės išpažintį laiško formatu – mes rašome tiek savo mylimiems kūrėjams, tiek viena kitai.

Agnė: „Dear, Dear“ jau ir mūsų pavadinimu tampa – mes esame tos dear, dear [miela, miela – red. past.].

Kalbate apie judviejų pasaulį, apie meilės jėgą šiuose projektuose. Kas jums yra meilė viena kitai?

Agnė: Mūsų su Marta labai sveiki santykiai – tiek scenoje, tiek gyvenime. Grodama jaučiu, kad turime gilų ryšį, ir tai gimė būtent iš muzikos, iš mūsų kūrybos.

Marta: Mudviejų meilė gyvuoja per kūrybą – jeigu ilgiau nesimatome, mano galvoje prisirpsta idėjų, kuriomis noriu pasidalinti. Retai patiriu tokį įelektrinimą – ji kaip eleksyras, skatinantis dar kūrybiškiau mąstyti ir veikti. Be Agnės nebūčiau išdrįsusi kurti muzikos, būtent ji pasakė: „Tu gali.“ O kalbant apie sceną, išryškinčiau pasitikėjimą, rūpestį. Grodama jaučiu, kad visada esame kartu. Be to, panašiai mąstome apie struktūrą, dramaturgiją, sutampa mūsų estetika, skoniai – tai juk nesusitariami dalykai. Manau, čia slypi daug magijos.

Jūsų vizualuose atsiskleidžia moteriškas erotizmas, nuorodos į lesbietišką meilę. Ar esate įsivardinusios sau šiuos įvaizdžius, ar tai abstrakti ypatingo dvasinio artumo išraiška?

Marta: Tokį įvaizdį padiktavo fotosesija – fotografė Miglė Kirklytė pasiūlė, kad koncepcijos dalimi galėtų tapti bučinys. Mes iškart sutikome, nes tai puikiai atspindi mūsų tarpusavio ryšį.

Agnė: Kalbame apie moterišką artumą, bet nedemonstruojame gryno bučinio. Šiame projekte atradome viena kitą, ir tuo labai norisi džiaugtis, dalintis. Tai iš tikrųjų yra meilė.

Po „Kino pavasario“ atidarymo koncerto, kuriame pasirodėte su Šv. Kristoforo orkestru, Martos instagramo istorijoje pamačiau dukrytės Monos frazę: „Tu – mano, o Agnė – tavo.“ Ar tai nebūtų raktas į jūsų bendrystę?

Marta: Čia jau meilės trikampis – Mona visą dieną šneka apie Agnę. Ir mūsų šeimos mus labai gražiai priima. Vienintelis žmogus, kurį leidžia pabučiuoti mano vyras, yra Agnė.

Agnė: Žmonės kartais klausia, galvoja, ar mudvi su Marta esame pora. Bet mes neatsakome.

Kodėl?

Agnė: Nes smagiau nežinoti tam tikrų dalykų. Tai intriga.

Kiek žinau, tą vakarą Mona debiutavo „Dear, Dear“ programoje.

Agnė: Monytė nuo mažens dalyvauja mūsų kūrybiniuose procesuose, tad į pasirodymą įtraukėme ir jos balselį. Bus dear, dear, dear…         

Jūsų duete išsiskiriantis jausmingumas puikiai atliepė šių metų „Kino pavasario“ šūkį: „Grįžtame jausmo“. Kokia buvo judviejų patirtis grojant kino entuziastams?

Marta: Čia išryškėja kitas mums svarbus dėmuo – sąmoningas kontaktavimas su publika. Pavyzdžiui, numetu kamuoliuką ir žiūriu, kaip žmonės reaguos. Kaip tik šiandien su Agne kalbėjomės, kad labai įdomu vis naujos auditorijos. Tiek „Kino pavasaris“, tiek po jo vykęs festivalis „Audra“ padovanojo mums kitokių, ne akademinių klausytojų. Publiką mūsų pasirodymai veikė įvairiai – kai kas juokėsi, kai kas verkė.

Agnė: Mūsų projektas yra patyriminis, generuojantis jausmus tiek viena kitai, tiek žiūrovui. Būna, žmonės po koncertų parašo, ką per juos išgyveno, kaip jautėsi.

Išties, jūsų kūryboje svarbu ne tik klausytis, bet ir žiūrėti, dalyvauti. „Dear, Dear“ pasirodymus dėl vystomos dramaturginės linijos svarbos palyginčiau net su pjesės pastatymu – ar jų metu pozicionuojate ir tam tikrus savo alter ego?

Agnė: Prieš kiekvieną koncertą atliekame ritualą, kai pasitelkusios grimą, kostiumus įkūnijame tam tikrus sceninius įvaizdžius, personažus. Esame tos pačios Agnė ir Marta, tik įjungiame ryškesnes savo spalvas. Stilistė Elena Veleckaitė nuostabiai formuoja mūsų įvaizdžius, kurie priklauso ir nuo koncertinių erdvių.

Marta: Ne tokia šviesa ar ne iki galo apgalvotas aspektas – ir nebėra tos magijos. Mes labai sąmoningai kuriame žaidimo aikštelę, kurioje įvyktų susitikimas su žiūrovu, atsiskleistų kiekviena užkoduota idėja.

Agnė: Su Marta dėliojame tarsi filmo montažą – kokia citata, moters balsas, frazės skamba. Mums labai įdomu garso dramaturgija bei performatyvios situacijos – tai dueto „Dear, Dear“ ateitis.

Kalbant apie ateitį – kas toliau, kokios jus lydinčios idėjos?

Agnė: Atradome kaip, sugalvojome ką, o dabar kyla klausimas: kas toliau? Eiti gilyn. Norime daugiau eksperimentuoti – toldamos nuo akademinio pasaulio artėti prie elektroninės muzikos sferos, šalia fortepijono, sintezatoriaus įtraukti balsą, tekstus. Svajojame padaryti ir atskirą programą su Šv. Kristoforo orkestru. O tarp artimiausių planų – mini turas užsienyje.

Marta: Mums pačioms smalsu, kur judėsime toliau. Kiekviena nauja programa sukuria naują planetą, kuri pradeda suktis savarankiškai. Be to, svajojame vasarą ir pailsėti. Visgi meno pasaulis yra labai intensyvus.

2026-06-11