Kasmet pasaulis vis labiau pilkėja: mūsų spintose daugėja tamsių drabužių, gatvėse – sidabrinių automobilių, namuose karaliauja neutralūs atspalviai, o internetą vis dar valdo beige moms (liet. rusvos estetikos mamos). Tai, kas trauktų akį, deja, vis dažniau paliekame šventėms arba tiems, kurie nebijo išsiskirti, o patys renkamės praktiškesnius variantus.

Todėl grupė „Superkoloritas“ (Giedrė Nalivaikaitė (G. N.) ir Adomas Koreniukas (A. K.) atrodo beveik kaip prieštaravimas laikmečiui. Jie – ryškūs, spalvoti, pozityvūs, o jų muzikoje telpa saulėlydžiai prie jūros, sapnai apie kitokį pasaulį, afrikietiškų ritmų įkvėptos nuotaikos ir gebėjimas kasdienybėje pastebėti tai, kas šviesu. Klausydamas jų albumų „Debiutas“ (2022) ir „Ritmo!“ (2025) vieną akimirką atsiduri estrados dvasia alsuojančiame pajūrio kurorte, kitą – sakais kvepiančiame pušų pavėsyje, o dar kitą – saulės įkaitintoje šokių aikštelėje, kur susitinka lietuviška nostalgija ir Pietų Europos disko garsai.

Su Giedre ir Adomu kalbėjomės apie nostalgiją nepatirtiems laikams, sapnus ir realybę muzikoje, sąmoningai kuriamą estetiką bei pasirinkimą ieškoti ne tamsos, o šviesos.

„Superkoloritas“ – Giedrė Nalivaikaitė ir Adomas Koreniukas. Anetos Urbonaitės nuotrauka

Adomai ir Giedre, „Superkolorito“ muziką esate oficialiai pavadinę naująja elektrine estrada. Ar šis apibrėžimas vis dar tinka apibūdinti jūsų dabartinėms dainoms?

G. N.: Pradžioje turėjome labai aiškias ribas. Būdavo lengva pasakyti: tai – mūsų skambesys, o tai – ne. Dabar teritorija gerokai platesnė.

A. K.: Kai pradėjome kūrybinį projektą, matėme labai konkrečią viziją. Visgi dabar kiek nutolome nuo pirminės idėjos, norime kažko kito. Įdomu, jog kuriant naujausią albumą „Ritmo!“ vis kildavo klausimas – ar čia vis dar estrada? Nuspręsdavome: nebe, bet po kurio laiko vėl išgirsdavome jos aidų. Šio žanro pradas mūsų dainose vis dar skamba, tik jis tampa kitoniškesnis. Anksčiau daugiau galvojome, koks „Superkoloritas“ turi būti. Dabar stengiamės suprasti, kas jis yra. Skirtumas labai didelis. Kuo daugiau leidžiame sau būti savimi, tuo daugiau atsiranda drąsos eksperimentuoti.

G. N.: Dabar kuriame naują grupės apibrėžimą: šiltosios muzikos arba kurortinio disko ansamblis.

Šviesos ir pozityvumo temos jums labai svarbios. Ar sąmoningai gręžiatės į jas?

A. K.: Nesame pozityvesni už kitus žmones, tikrai ne. Būname kritiški, pavargstame, nusiviliame. Bet kūryboje mums įdomiau ieškoti ne tamsos, o šviesos – tiesiog tikime, kad verta eiti į ją.

G. N.: Kai po koncertų žmonės parašo, kad mūsų muzika jiems padėjo ar juos pradžiugino, tai būna didžiausias komplimentas.

Ar nesinori nusimesti „geriečių“ etiketės ir išbandyti visai kitokį amplua?

A. K.: „Superkoloritas“ niekada nieko neužgautų, nesikeiktų ir nebandytų dirbtinai kurti tamsaus įvaizdžio. Žinoma, kyla noras pabandyti ką nors naujo, pavyzdžiui, įtraukti repą. Tik nemanau, kad jis šiuo metu mums natūraliai tiktų. Tiesa, kitame projekte esu repavęs ispaniškai, ir ta patirtis man labai patiko. Jei kada nors išgirsite repuojantį „Superkoloritą“, greičiausiai tai bus ispanų kalba (juokiasi).

Kokiomis aplinkybėmis, kokioje vietoje jūsų muzikai labiausiai tiktų skambėti?

G. N.: Būna tokių retų, kone mitais apipintų vasaros naktų, kai gali išeiti iš namų nepasiėmęs megztuko ir jaustis visiškai ramus, kad nesušalsi. Būtent su tokiu šiltu, jaukiai apgaubiančiu oru mums ir asocijuojasi „Superkolorito“ muzika. Dar ją įsivaizduoju kelyje į atostogas – važiuojant iš kažkur į kažkur, stebint pro langą besikeičiantį peizažą, lėtai keliaujant. Mūsų kūryba geriausiai skamba judant ir džiaugiantis, kai nereikia skubėti, o prieš akis laukia daug gražių nuotykių.

Jūsų dainos – energingos ir žaismingos: jose susipina disko, surf ir fanko elementai, tarsi įgarsinantys saulėtą atostogų pasaulį. Kartu jos kelia ilgesį laikams, kurių dalis klausytojų nė nėra patyrę. Ką jums patiems reiškia nostalgija?

A. K.: Paauglystėje man tai buvo labai stiprus, kartais net skausmingas jausmas. Klausydavausi muzikos iš įvairių laikotarpių ir galvodavau: kaip gaila, kad negyvenau tuo ar kitu man įdomiu metu, pavyzdžiui, tuomet, kai vykdavo Vudstoko festivalis. Atrodė, kad kažką svarbaus praleidau. Vėliau supratau, kad nebūtina visko patirti pačiam – gera tiesiog žinoti, kad vieni ar kiti svarbūs dalykai egzistavo. Dabar nebejaučiu gailesčio, kad negimiau anksčiau, priešingai – dažnai pagalvoju, kaip gerai šiandien gyvename. Nostalgiją labiau suvokiu ne kaip ilgesį tam, ko nebeturime, o kaip ryšį su tuo, kas buvo prieš mus.

G. N.: Man atrodo, kad visi semiamės inspiracijų iš praeities. Skirtumas tik tas, kad vieni tai daro sąmoningiau, kiti – mažiau. Juk ji yra nepaprastai turtinga, gausi skirtingų kultūrų, istorijų, estetikos ir vertybių. Gali tarsi naršyti po senas skrynias ir pasiimti tai, kas tave įkvepia. Kartais būtų smagu groti bliugrasą kur nors Amerikos stepėse apsivilkus kombinezoną. Kitą dieną norisi atsidurti tarpukario džiazo klube. Dar vėliau – miško bunkeryje atlikti partizanų dainas. Bet kuo daugiau svarstai apie galimybę keliauti į praeitį, tuo aiškiau supranti, kad idealizuojame ne pačius laikus, o jų atmosferą.

„Superkoloritas“. Anetos Urbonaitės nuotrauka

Jūsų albumai turi aiškią estetinę geografiją – nuo lietuviško pajūrio („Debiutas“) iki aštuntojo dešimtmečio Pietų Europos disko („Ritmo!“). Jei „Superkoloritas“ keliautų toliau, kokioje erdvėje ar laike galėtų atsidurti kitas garsinis pasaulis?

G. N.: Šiuo metu mus traukia 2000-ųjų skaitmeninė estetika, cybercore. Kas nors tarp interneto sapno ir gamtos triukšmo, kur organiški garsai susilieja su sintetiniais. Mums visada įdomu balansuoti tarp šilumos ir technologijos, tarp nostalgijos ir kažko dar neegzistuojančio.

Ar yra specifinis laikotarpis, kuriame gyvena „Superkoloritas“?

G. N.: Nesame prisirišę prie vienos konkrečios epochos. Domimės įvairiais dalykais: vienu metu klausomės tarpukario muzikos, kitu – amerikietiško kantri. Visa tai pamažu nusėda ir vienaip ar kitaip atsispindi kūryboje. Mus traukia ne kuris nors istorinis laikmetis, o galimybė atrasti kitoniškumą, egzotiškumą ir šilumą. Nebijome šių įkvėpimų perkelti į dabartį, juos savaip interpretuoti ir paversti kažkuo nauju.

Esate minėję, kad jūsų muzika primena sapną ar išblukusį prisiminimą. Ar tai vis dar tiesa?

A. K.: Sapnas nėra realybės priešprieša. Tai būsena, kai trumpam atsiduri nebūtoje vietoje, o ten patirti išgyvenimai lieka su tavimi. Kurdami mes nuolat ieškome tokių momentų. Nenorime pakartoti to, ką jau girdėjome – siekiame atrasti skambesį ar nuotaiką, kurios dar nėra. Kai studijoje netikėtai gimsta kas nors naujo, jaučiamės lyg sapne.

Sakoma, jog idėjos sklando ore virš mūsų. Kai pavyksta kurią nors sugriebti ir įgyvendinti, ji neišvengiamai pasikeičia. Tampa ne tokia tobula, kokia buvo. Tačiau šis procesas savotiškai pakylėja gyvenimą prie idealo.

G. N.: O man atrodo, kad dabar mūsų dainose vis mažiau abstrakčių vaizdinių ir daugiau gyvenimo, tikrovės. Atsiranda konkrečių istorijų, tikrų žmonių patirčių. Pavyzdžiui, pirmame albume „Debiutas“ buvo daugiau išgalvotų situacijų – daina „Ant tilto Palangoje“ pasakoja beveik žaidybinę istoriją apie vaikiną, bandantį užkalbinti merginą, o ši vis jį atstumia. „Pušų pavėsy“ nutapytas sapniškas, siurrealistinis momentas. Naujame albume „Ritmo!“ kur kas daugiau atpažįstamų emocijų ir kasdienių akimirkų. „Sudie“ kalba apie skaudų išsiskyrimą, o „Širdie“ – apie įsimylėjimą, vidinį klausimą, ko iš tiesų nori širdis.

Įkvėpimas beveik visada ateina iš realybės. Tik kartais ją aprengi metaforomis ar vaizdiniais. Vieną dalyką žinau tikrai – savo kūryboje nebenoriu skųstis. Ankstesniuose projektuose buvo daug tekstų apie nepasitenkinimą, pyktį, nusivylimą. Galiausiai supratau, kad pavargau nuo tokio santykio su pasauliu. Su „Superkoloritu“ man norėjosi ieškoti kitų spalvų.

Turite labai nuoseklią vizualinę estetiką: scenoje dominuoja balti kostiumai su spalvingais Giedrės rankų darbo akcentais. Kiek tai apgalvota, o kiek natūraliai susiformavę?

G. N.: Prie įvaizdžio dirbame labai nuosekliai. Stengiamės jį išlaikyti, dažnai svarstome, ar per daug nenutolstame nuo pirminio sumanymo.

A. K.: Mudviem patinka turėti atpažįstamą stilistiką ir ją vėliau keisti pagal savo norą. Pirmieji mūsų sceniniai kostiumai jau seniausiai supakuoti ir nė negalvotume jų išsitraukti. Džiugina, jog žmonės mus mato ne vien kaip muzikos kūrėjus ir atlikėjus, bet kaip bendrą patirtį. Smagu žaisti ir kurti savitą pasaulį bei juo dalintis su publika.

Ar yra erdvių, kurios visiškai netiktų jūsų šviesiai muzikai ir kuriose niekada negrotumėte?

G. N.: Kai pradėjome veiklą, galvojome, jog netiktų purvinos ir tamsios skylės, siejamos su reivu. Tačiau užsienyje vieno festivalio metu teko koncertuoti tokioje aplinkoje. Ir viskas buvo gerai! Vėlesnės patirtys patvirtino, kad dainuoti galėtume daug kur.

A. K.: Prisimenu, po to koncerto prie mūsų priėjo vienas garso režisierius – tikras pankas – ir pasakė: „Wow, ši vieta dar nematė nieko tokio mielo, bet man labai patiko, ačiū!“ Man atrodo, jis labai tiksliai apibūdino kontrastą tarp koncerto erdvės ir mūsų pasirodymo.

Modesto Endriuškos nuotraukos

Jūsų koncertuose svarbi ne tik muzika, bet ir judesys, įkvėptas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių soulo ir fanko scenos – minimalistinis, sinchroniškas judėjimas poroje, artimas ankstyvajai klubinei kultūrai. Kodėl jums šokis toks reikšmingas?

A. K.: Šokis atsirado norint praplėsti koncertinę patirtį. Tai buvo natūraliai iškylantys, organiški judesiai, tarsi papildantys garsą. Kiek vėliau jie tapo labiau atpažįstama mūsų scenos dalimi – ypač kai nufilmavome klipą „Patinki“, kuriam patys kūrėme choreografiją. Dabar, kai mūsų gretas papildė pritariančioji grupė ir scenoje šokame ne vieni, o su stipriu ritminiu užnugariu, jaučiamės daug drąsiau. Tikiuosi, ateityje judesio bus dar daugiau.

Be „Superkolorito“, turite ir kitų veiklų. Adomai, šiuo metu esi atsikūrusios grupės „Parranda Polar“ narys. Kaip pavyksta suderinti skirtingas veiklas?

A. K.: Kurį laiką tiek man, tiek Giedrei viską suderinti buvo tikrai sunku: daug kelionių, mažai poilsio, nuolatinis bėgimas tarp scenų ir oro uostų. Galiausiai supratome, kad norisi aiškesnių prioritetų ir balanso, nes kitaip kūryba pradeda varginti. Dabar viskas daug labiau sustyguota. Grupėje „Parranda Polar“ man tiesiog įdomu vėl pabūti arčiau kumbijos stiliaus, dainuoti ispaniškai, pasinerti į kitą muzikinį kontekstą. Ši veikla kol kas labiau papildo „Superkoloritą“, nei su juo konkuruoja. Taip pat buvau pradėjęs mokyti muzikos kūrybos ir technologijų. Mane tai labai įkvėpė: ruošdamasis pamokoms, atrodo, pats sužinodavau dar daugiau. Tai buvo tik eksperimentas, bet norėčiau sugrįžti prie edukacinės veiklos, kai turėsiu laisvesnio laiko.

Giedre, prieš keletą metų priklausei šiurkštesnio skambesio roko grupei „shishi“, kuri šiandien aktyviai koncertuoja užsienio festivaliuose ir yra sukaupusi solidžią diskografiją. Visgi iš jos pasitraukei. Kodėl?

G. N.: Tai buvo labai sunkus sprendimas, ypač todėl, kad pati įkūriau šią grupę. Bet taip gavau svarbią pamoką. Kartais tai, apie ką kadaise svajojai, išsipildo, bet tada staiga supranti, kad pats jau esi pasikeitęs. Prieš išeidama iš „shishi“ pastebėjau, kad dalykai, kurių siekiau, nebedžiugina. Nors tada buvo sudėtinga pasirinkti, dabar žiūriu atgal ir matau, kad sprendimas pasiteisino.

Lietuvoje jūsų muzika priimama labai šiltai. O kaip į ją reaguoja užsienio publika? Juk ir dainuojate ne anglų kalba, ir dainų kontekstai lietuviški.

A. K.: Jei klausytojas pajunta nuotaiką, energiją, emociją, vadinasi, muzika savo darbą atliko. Dažniausiai žmonės prieina po koncertų ir sako: „Nesupratau nė vieno žodžio, bet man ir nereikėjo.“ Tai vienas gražiausių komplimentų. Kartais atrodo, kad užsieniečiai mums palankesni nei lietuviai. Gal todėl, kad jie vertina be išankstinių lūkesčių.

Kuo, jūsų manymu, „Superkoloritas“ išsiskiria Lietuvos scenoje?

A. K.: Žaismingumu. Pas mus tai vis dar painiojama su vaikiškumu ar nerimtumu. O mums atrodo, kad tai gali būti stiprybė. Kaip ir drąsa būti žaismingiems, ieškoti šviesos ir nebijoti spalvų.