Pastaruosius trejus metus intensyviai rengdama daktaro disertacija paremtą monografiją „Balso kaukės. Vieta, kur susilieja garsas ir kalba, kūnas ir tradicija, emocijos ir kultūra“, dainininkė, aktorė ir vokalo pedagogė dr. Brigita Bublytė pirmoji Lietuvoje taip nuosekliai ir giliai atsigręžė į balsinės raiškos fenomeną. Ji kviečia apmąstyti garsą kaip santykį – balso autentiškumą, jo skambėjimą ir suvokimą ne vien per klausą, bet ir, kaip pati sako, per kūną, per kaulus.

Šis tekstas – Brigitos balsu vilnijantis patirties audinys, vėliau išsiplečiantis į pasakojimą apie klausą kaip pamatinę smegenų raidos sąlygą, apie balsą kaip gijimo bei savireguliacijos įrankį – jo galią ir teikiamą malonumą.

IŠSILAISVINTI PER BALSINĘ RAIŠKĄ

Vaikystėje labai norėjau dainuoti. Man atrodo, tai būdinga daugeliui mažų mergaičių – judėti, šokti, skambėti. Aš to troškau instinktyviai, dar nežinodama nei formų, nei ribų. Šiandien darau tą patį, tačiau tada tai buvo grynas, neapibrėžtas žmogiškas impulsas, kuris tik vėliau rado savo išraišką.

Lemiamas momentas įvyko 1991 m., pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Balio Dvariono muzikos mokykloje buvo renkamas džiazo ansamblis, vadovaujamas Vladimiro Čekasino. Atėjau į perklausą ir buvau akimirksniu sužavėta tuo, kas ten vyko. Būtent šiame kolektyve pirmą kartą pajutau, kokią galią turi kūryba, kai balsai, muzikos instrumentai ir kūnai veikia kartu – tai buvo ne tik estetinė, bet ir egzistencinė patirtis, leidusi suprasti, kad ši forma man būtina.

Tuo metu namų ir socialinė aplinka buvo stipriai kaustanti. Ansamblis tapo priešinga patirtimi – erdve, kurioje daug leidžiama per formą. Mokytojas stebėdavo vaikus ir, atsižvelgdamas į jų savybes, komponuodavo muzikinius kūrinius, iškeldavo į paviršių kiekvieno unikalumą. Tai buvo asmenybės gyvavimo terpė: struktūruota, bet leidžianti kvėpuoti. Ji mane be galo sužavėjo ir iš esmės nulėmė mano santykį su balsu.

Scena iš muzikinio spektaklio „Rasų ratas“ (2016). Idėjos autorė, režisierė ir atlikėja – Brigita Bublytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

AUTORITETAI, SCENA IR VIDINĖS AŠIES PRARADIMAS

Norėjau dainuoti džiazą, tačiau tuo metu, jei siekei profesionalaus kelio, pasirinkimų beveik nebuvo – reikėjo eiti į klasikinį vokalą. Stojau į klasikinio dainavimo ir aktorinio meistriškumo studijas. Iš karto į jas pakliūti nepavyko, tačiau tie metai, kai nebuvau akademinėje sistemoje, tapo vienais gražiausių mano gyvenime: repetavau, dainavau, vykau į gastroles, vaidinau Džiuljetą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“.

Tai buvo intensyvus darbas su dideliais autoritetais. Vėliau dainavau tango ansamblyje, vaidinau Jono Vaitkaus spektakliuose. Tuo metu mane traukė emocingas, ispaniškas balso pobūdis. Tačiau kartu su profesiniu augimu kaupėsi ir vidinė įtampa – jaunystės dramatizmas, sustiprintas priklausomybės nuo išorinio vertinimo. Mano savivertė vis labiau ėmė sietis su tuo, ką pasakys režisierius, pedagogas, kritikas.

28–29-aisiais gyvenimo metais atėjo krizė. Išoriškai viskas atrodė tarsi savo vietose: vaidmenys, ansambliai, baigta magistrantūra, tačiau jaučiau tvyrančią tuštumą. Nebuvo vidinės ašies, kad galėčiau atsispirti. Mano, kaip artistės, vertė egzistavo tik tada, kai ją patvirtindavo autoritetai, priklausė nuo to, ar gausiu vaidmenį, ar būsiu pakviesta, pripažinta. Ši galia nebuvo mano rankose. Šiandien man paprasta klausytis kitų dainininkų ir mėgautis jų balsais be skausmo, be palyginimo, be jausmo, kad pati dainuoju „ne taip“. O tada iškilo esminis klausimas: „Kas aš esu, kai niekas manęs nevertina? “

IŠVYKIMAS, FLAMENKAS IR SUGRĮŽIMAS PRIE SUTARTINIŲ

Psichologė kartą man uždavė, regis, paprastą klausimą – ko aš noriu. Nedrąsiai, beveik pašnibždomis pasakiau: norėčiau dainuoti flamenką. Ji tai pakartojo garsiai – be ironijos, be abejonių, ir priėmė kaip visiškai normalų dalyką. Man tai buvo lūžis. Kam pasakydavau šį savo norą vėliau, vos ne pasukiodavo pirštu prie smilkinio: „O ką tu su tuo darysi? “

Užtrukau beveik pusmetį ieškodama vietos, kur galėčiau išvykti mokytis – į aplinką, kurioje manęs niekas nepažįsta, kur nebūčiau apibrėžta ankstesnių vaidmenų ir lūkesčių. Norėjau pajausti savo vertę kitos kultūros, kitų žmonių akivaizdoje, be išankstinių nusistatymų. Išvykti nebuvo paprasta. Supratau, kad prarasiu dalį veiklų, finansinį saugumą.

Pirmąja stotele tapo Barselona – 2009 m. ten dalyvavau kursuose „Balsas, kūnas ir judesys“ bei mokiausi balso ir psichoterapijos sąsajų „Dhrupad de cante“ (Šiaurės Indijos dainavimo tradicija). Tai buvo intensyvi ir intelektualiai labai įdomi patirtis, tačiau ji liko mano žinių rate, plačiau ja nesidalijau. Ten būdama vėl susidūriau su flamenku ir įsitikinau traukos jam stiprumu. Vėliau atsirado Sevilija: flamenko studijos, cante jondo, flamenko šokis, ispanų kalba, kūniškas santykis su balsu.

Būtent Ispanijoje iš naujo atradau sutartines. Supratau, kad apie flamenką jau žinau daugiau nei apie savo pačios šalies balsinę tradiciją. Tai sukėlė net tam tikrą vidinį pasipriešinimą flamenkui. Puikiai žinojau, kad dėl daugybės priežasčių flamenko artiste nebūsiu, tačiau svarbesni tapo kiti klausimai: kodėl man jo reikia? Kodėl dainuodama flamenką jaučiu, kad mano balsui tai sveika, kad jis ne pavargsta, o atsigauna? Kodėl tai, kas daugeliui vokalistų atrodo kaip rėkimas, man padeda jaustis geriau ir niekad neužkimstu? O štai mokantis klasikinio vokalo būta įvairių patirčių.

BALSO KAUKĖS IR FUNKCIJOS

Studijuodama klasikinį vokalą buvau susidūrusi su labai griežta nuostata: šis dainavimas – teisingas, visa kita – chaltūra, saviveikla, pavojus balsui. Tačiau kūnas rodė visai ką kita. Kodėl vienas žmogus negali būti ir džiazo dainininkas, ir operos solistas? Šiandien turime pavyzdžių – Rafailą Karpį, Merūną – kurie dainuoja skirtingus žanrus ir nesulaukia kreivo žvilgsnio. Vis dėlto siauro vertinimo pagal vieną kurpalį inercija dar gyva. Visi šie klausimai man kilo iš meilės, net priklausomybės balsinei raiškai. Šiandien pati dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje solinį dainavimą bei balso ir judesio koordinaciją, ir šios patirtys tiesiogiai formuoja mano pedagoginį mąstymą.

Kiekviena balsinė tradicija turi terapinę funkciją, o jos charakteris slypi tembre, balso išgavimo būde, kuris yra raktas į kilmę. Klasikinis operinis dainavimas yra kilęs iš ritualinių apeigų (apie tai rašau savo knygoje), todėl operinio stiliaus balsas skamba tarsi ne žmogaus, o dievų.

Pavyzdžiui, sutartinėse pagrindinis tembrinis momentas yra balsų „sumušimas“, kai du balsai, skambėdami sekundos intervalu, sukuria kūnu juntamą akustinį efektą, panašų į varpų gaudesį ar bičių zvimbimą. Tam reikalingas itin tikslus muzikinis ir socialinis susiderinimas, sutarimas. Sutartinės yra socialinio sutarimo balsinė tradicija – kad išgautum balsų sumušimą, turi gebėti išlaikyti savo liniją ir kartu girdėti kitą bei suderėti. Ne veltui juokauju, kad jei Seimo posėdžiai prasidėtų nuo sutartinės, galbūt būtų daugiau vienas kito girdėjimo ir sutarimo.

Be to, balsas yra susijęs su judesiu. Flamenke tai – specifiniai rankų mostai, veido išraiškos, laikysena. Sutartinių tradicijoje – figūrų paišymą primenantys pasisukimai, priartėjimai, nutolimai. Jei nori įkūnyti kitą žmogų ar būseną, paprastai pradedi ne nuo garso, būtent nuo judesio. O šis stimuliuoja garsą, kitaip tariant kūną pratęsia balsas arba atvirkščiai – balsą palydi gestas.

Kai kalbame ar dainuojame, save girdime kitaip, nei mus girdi aplinkiniai, nes garsas pasiekia mūsų klausą ne tik per orą, bet ir per kaulinį laidumą. Balsu gydome save. Laikysena, kvėpavimas, vibracija – visa tai veikia kaip savireguliacijos mechanizmas. Dainuodami ar ritmiškai kalbėdami mes glostome savo širdį plaučiais, diafragma – tiesiogine prasme ją raminame. Balsas man yra ne tik saviraiškos, bet ir savigydos forma.

Tomo Tereko nuotrauka

KLAUSA, TECHNOLOGIJA IR ATEITIES KLAUSIMAI

Savo knygoje daug dėmesio skiriu klausai – apie 80 procentų smegenų stimuliacijos vyksta per ausis. Pirmasis žmogaus jutiminis organas yra klausa, kuri susiformuoja dar ketvirtą nėštumo mėnesį. Nuo to, kokius garsinius impulsus gauname, priklauso mūsų smegenų raida, emocinė būsena. Balsu mes stimuliuojame smegenis tiek iš vidaus, tiek iš išorės – jis neša informaciją apie mūsų fizinę ir emocinę būklę dar iki sąmoningo įvardijimo.

Gyvas garsas yra esminis klausos palaikymo veiksnys. Ausies raumenys, kaip ir visi kiti kūno raumenys, reikalauja judesio ir apkrovos. Natūraliame garse – balse, gyvuose muzikos instrumentuose, gamtos skambesiuose – yra platus dažnių spektras, kuris šiuos raumenis treniruoja. Jei ausis tam tikrų dažnių negirdi, jų nelieka ir balse. Tai reiškia, kad garsas negali sugeneruoti to, ko ausis negirdi.

Šį ir mane pačią stulbinantį dėsningumą XX a. viduryje aprašė otorinolaringologas Alfredas Tomatisas. Jo tėvas, operos solistas, pastebėjo, kad daugelis dainininkų karjeros viršūnėje staiga praranda gebėjimą pasiekti aukštas natas, nors balso klostės būna sveikos. Tomatisas nustatė, kad problema slypi ne balse, o klausoje: solisto išvystomas balso stiprumas kaukolėje rezonuoja stipriau, todėl dainininkai apkursdavo nuo savo pačių balso. Kai jie nustoja girdėti tam tikrus dažnius, šie dingsta ir iš balso. Atkūrus klausą, grįžta ir balsas.

Tai paneigia populiarų įsitikinimą, kad senstant balsas keičiasi todėl, jog nusilpsta jo klostės ar kvėpavimas. Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurių balsas išlieka skaidrus ir gyvas ne todėl, kad jų balso aparatas „geresnis“, bet todėl, kad jų klausa aktyvi. Šiandien gyvename nuolatiniame triukšme, kuriame girdimų dažnių spektras vis labiau siaurėja, o ausies raumenys lieka nebetreniruojami. Dauguma buitinių garso sistemų neperduoda plataus spektro, todėl klausa palaipsniui praranda lankstumą.

Tomatiso metodu paremta klausos terapija šiandien taikoma ir Lietuvoje – ja dirbama su disleksija, autizmo spektro ir kitais raidos sutrikimais. Šis metodas padeda greičiau išmokti užsienio kalbas. Tai primena, kad klausos ugdymas nėra tik muzikantų ar dainininkų reikalas – jis prasideda šeimoje. Nuo to, kaip kalba mama, kaip kvėpuoja, kokius garsus vaikas girdi dar būdamas įsčiose, priklauso jo smegenų vystymasis.

Šiame kontekste technologijų pažanga kelia ir naujų klausimų. Dirbtinis intelektas gali atlikti daugybę funkcijų, tačiau jis negali dainuoti. Jis neturi kūno. Pastebiu, jog jaunoji karta vis dažniau renkasi žinutes vietoj skambučių, vengia tiesioginio kontakto. Balsas perduoda daugia­sluoksnę informaciją – emociją, intenciją, sociokultūrinį kontekstą, jausmą.

PAŽINTI IR RŪPINTIS

Autentiškumas, mano manymu, šiandien tampa vis sudėtingesne sąvoka. Tačiau balsas išlieka viena iš nedaugelio sričių, kur jo neįmanoma suklastoti. Savo balsą galima pažinti tik jį naudojant. Tarp operos solisto ir dainuojančiojo duše egzistuoja begalinė skalė – ir visos jos dalys yra teisėtos. Balsas nėra skirtas vien scenai. Jis yra malonumas, galia, ryšio forma.

Kaip aš patarčiau rūpintis ir pažinti savo balsą? Viskas labai paprasta – jei norisi dainuoti chore – verta dainuoti chore. Jei norisi dainuoti gamtoje kartu su paukščiais – pirmyn. Mokytis kitų kalbų, kvėpuoti su garsu, atsidusti, verkti balsu. Klausytis gyvos muzikos, gyvų garsų, sąmoningai lavinti šį įgūdį. Suprasti, kad balsas nėra tik tam tikrų profesijų atributas. Tai bazinė žmogaus funkcija – saviraiškos, emocinės gerovės, ryšio su pasauliu būdas.