Popmuzikos varomoji jėga visada buvo gebėjimas atsinaujinti – jau seniai įprasta matyti, kaip atlikėjai iš vieno aiškiai apibrėžto kūrybinio tarpsnio žengia į kitą, kaskart perkonstruodami savo skambesį ir tapatybę.

Pavyzdžiui, Davidas Bowie’is turėjo kelis alter ego – tiek Ziggy Stardust, tiek Thin White Duke – abu jie žymėjo ryškius muzikinės estetikos bei asmenybės virsmus. Panašiai savo karjerą vystė ir Madonna: kiekvieną jos etapą lydėjo savita vizualinė kalba ir naujas skambesys. Pastaraisiais metais skirtingus periodus galima atpažinti Beyoncé’ės albumuose – nuo „Lemonade“ (2016) iki „Renaissance“ (2022) bei „Cowboy Carter“ (2024) jos projektams būdinga unikali individuali stilistika.

Neseniai vykusios Taylor Swift gastrolės „The Eras Tour“ („Erų turas“) šį nuolatinio atsinaujinimo principą leidžia vadinti aiškiai apibrėžtomis „eromis“. Jos įtvirtino idėją, kad kiekvienas albumas yra atskiras pasaulis, o gerbėjus paskatino visas jų aprėpiamas fazes pasitelkti savo prisiminimams, tapatybei ir ryšiui su atlikėja struktūruoti.

Šiandien kūrėjų eros patiriamos, skleidžiamos ir vis didesnį intensyvumą įgauna socialiniuose tinkluose. Dainų rinkiniai tampa platesnių kultūrinių pasaulių centrais, o tie pasauliai yra konstruojami pasitelkiant vizualines priemones, asmenines istorijas bei auditorijos dalyvavimą. Be to, išskirtiniai leidimai, remiksai ir gretutiniai projektai vis labiau trina paties muzikos albumo ribas.

Mąstymas eromis leidžia skirtingus darbus suvokti kaip vieno kūrybos skirsnio, kuriame klausytojai ne tik aktyviai dalyvauja, bet ir padeda jį auginti bei apibrėžti, dalis.

Charli XCX

Gerbėjų kultūros tyrimai jau seniai rodo, kad skaitmeninės technologijos išplečia kūrybinio įsitraukimo galimybes ir įgalina publiką aktyviau formuoti bei skleisti kultūrines reikšmes.

Socialiniuose tinkluose fanai ne tik stebi tam tikrą etapą, bet ir padeda jam įgauti kūną. Vaizdo įrašais, memais, mada, pokalbiais ir kūrybinėmis interpretacijomis jie apibrėžia projekto reikšmes ir iškelia albumą už muzikos ribų. Atlikėjai dažnai sąmoningai tai skatina: dar gerokai prieš rinkinio pasirodymą pristato jo vizualinę estetiką, dalijasi paslaptingomis užuominomis ir kalba apie būsimus projektus, kviesdami klausytojus įsivaizduoti naują produktą, nė negirdėjus muzikos. Galiausiai gimsta kai kas daugiau nei tiesiog albumas – muzikų ir jų auditorijos drauge suformuotas bendras kultūrinis pasaulis.

Tai ypač aiškiai matyti Charli XCX kūryboje. Jos 2024 m. albumas „Brat“ akimirksniu tapo atpažįstamas dėl ryškiai žalio viršelio ir sąmoningai chaotiškos estetikos, o pats projektas yra vienas ryškiausių tų metų popmuzikos reiškinių.

Maištingą šio dainų rinkinio energiją netruko perimti interneto bendruomenė. Mada, memais ir vaizdo montažais gerbėjai padėjo sukurti lengvai atpažįstamą „Brat“ visatą, tiesiogiai susijusią su pagrindinėmis albumo temomis. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Apple“ šokis: „TikTok“ išplitusi choreografija pagal Charli dainą „Apple“. Ją sumanė gerbėja Kelley’ė Heyer, vėliau ėmė atlikti patiCharli, o galiausiai minėtas šokis tapo nuolatine jos koncertų dalimi. 

Toks dalyvavimas eroje virto ir tapatybės, ir bendrystės išraiška – prisidėdami kūrybiškai, gerbėjai galėjo parodyti juos siejančias vertybes, skonį bei priklausymą bendruomenei.

Naujausias Charli XCX albumas „Music, Fashion, Film“ (išleistas 2026 m. liepos 24 d.) žymi ryškų tono ir stilistikos pokytį – naujo etapo pradžią. „Brat“ laikotarpį apibrėžė ryškiai žalia spalva, klubinė kultūra bei chaotiška energija, o „Music, Fashion, Film“ pristato kinematografiškesnę, į madą orientuotą estetiką, kurioje gerokai labiau juntama roko kultūros įtaka.

Albumo viršelis – iš muzikos, mados ir kino pasaulio asmenybių atvaizdų sudarytas koliažas. Kaip ir „Brat“ atveju, publika kviečiama prisidėti prie naujo pasaulio gimimo: specialioje interneto svetainėje ji gali įkelti savo nuotraukas ir savaip perkurti albumo viršelį. Tai padėjo auginti susidomėjimą būsimu rinkiniu ir skatino gerbėjus dalytis vizualinėmis nuorodomis bei interpretacijomis dar iki jam pasirodant. Šis pavyzdys iliustruoja, kad naujas atlikėjo tarpsnis vis dažniau prasideda dar prieš kūrinį išleidžiant ir yra formuojamas ne tik auditorijos priėmimo, bet ir lūkesčių.

Trečiasis Charli albumo singlas „Wink Wink“ ir ironiškas čia nuskambantis pareiškimas „pažadu, aš jau nebe bloga mergaitė“ aiškiai signalizuoja sąmoningą atsitraukimą nuo „Brat“ eros.

Minėta žinutė paveikė ir pirmąsias gerbėjų interpretacijas – projektą imta vertinti kaip ryžtingą krypties pokytį. Tokią mintį sustiprino ir pati atlikėja, viename interviu paaiškinusi, kad jos albumai dažnai „atstumia vienas kitą“. Tai leidžia manyti, kad nuolatinis atsinaujinimas yra viena svarbiausių jos kūrybos varomųjų jėgų, o pačiai dainininkei „smagu viską apversti aukštyn kojomis“.

Ariana Grande

Viena naujausių Charli XCX kūrybinių partnerių Ariana Grande savo neseniai pasirodžiusiu albumu „Petal“ (išleistas liepos 31 d.) atskleidė kitą eros kūrimo dimensiją. Pastarąjį Charli etapą pirmiausia apibrėžia ryški vizualinė estetika, o štai A. Grande savąją erą kuria remdamasi emociniu atvirumu bei asmeniškais pasakojimais.

Dar nepasirodžius jokiai naujai muzikai, instagramo įraše ji šį tarpsnį pavadino „šiek tiek laukiniu“ ir apibūdino kaip kylantį „iš tos savo dalies, kurią iki šiol galbūt buvo pernelyg nedrąsu atskleisti“. Taip pristatydama projektą sekėjams, dainininkė paskatino rinkinį suvokti kaip emocinio atvirumo persmelktą jos karjeros skyrių.

Ne mažiau svarbi išliko ir vizualinė albumo kalba. Nespalvotose fotografijose A. Grande ir vėl su savo skiriamuoju ženklu tapusia aukštai surišta tamsių plaukų uodega, pakeitusia blondinės įvaizdį, siejamą su filme „Piktoji“ jos įkūnyta Glinda. Ryškus besišypsančios atlikėjos portretas viršelyje ne tik skelbė apie naują skirsnį, bet ir sustiprino sugrįžimo į save įspūdį po reikšmingo vaidmens.

Vizualinė reprezentacija nusako projekto nuotaiką, tačiau išskirtinumą čia aptariamai erai suteikia būtent emocinis jos krūvis. Klausytojai pasakojimus toliau plėtoja savo įrašuose, montažuose bei pokalbiuose internete. Tai reiškia, kad eros gali tapti ne tik vizualinėmis ar estetinėmis, bet ir emocinėmis teritorijomis.

Vis dėlto ne kiekvienas gerbėjas naują etapą pasitinka su didžiuliu entuziazmu. Ryškūs skambesio ar įvaizdžio pokyčiai neretai sukelia diskusijų: vieni džiaugiasi savo dievaičių gebėjimu atsinaujinti, kiti gedi to, kas liko praeityje. Tačiau ir šie ginčai yra proceso, kurio metu era įgauna atpažįstamą pavidalą, dalis.

Šiandien stebime albumo sampratos plėtrą. Nors jis išlieka pamatiniu muzikiniu tekstu, visgi būtent eros yra aplink dainų rinkinius kuriami platesni pasauliai, ilgainiui augantys per vaizdo medžiagą, koncertus, interviu, remiksus bei gerbėjų interpretacijas. Šiuo požiūriu albumas tampa nebe baigtiniu objektu, o nuolat kintančia kultūrine erdve, kurią formuoja vis naujas įsitraukimas ir aiškinimas.

Eros virto itin paveikiu šiuolaikinės popmuzikos suvokimo būdu, o klausymasis – tik viena visos patirties dalimi. Kiekvieno skirsnio šerdyje glūdi ryšius mezganti bei kūrybiška gerbėjų bendruomenės veikla, ilgainiui sujungianti muziką, reikšmes ir tapatybę.

Apie autorę:

Lucy’ė Bennett – Kardifo universiteto populiariosios muzikos, skaitmeninės ir gerbėjų kultūros tyrėja bei dėstytoja. Ji nagrinėja socialinių platformų įtaką muzikos auditorijoms, kūrybai bei gyvų pasirodymų patirtims.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-08-25