Aptariant šiandienos tarptautinę džiazo sceną, Nicole Zuraitis vardas vis dažniau atsiduria tarp ryškiausių savo kartos kūrėjų. Amerikiečių dainininkė, kompozitorė ir du kartus „Grammy“ laureatė nuosekliai eina keliu tarp tradicijos ir modernumo, tarp Didžiojo amerikietiško dainyno ir asmeninės, gyvos muzikos kalbos. Ji pati prodiusuoja albumus, koncertuoja visame pasaulyje, dėsto, inicijuoja kūrybinius projektus ir vis aiškiau formuoja savo poziciją džiazo lauke tiek menine, tiek kultūrine prasme.

Visai neseniai Nicole pirmą kartą lankėsi Vilniuje, tačiau Lietuva jos biografijoje atsirado daug anksčiau – per Klaipėdos pilies džiazo festivalį, per lietuviškas šaknis ir, galiausiai, per pačią muziką. Koncertas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje tapo vienu iš tų atvejų, kai ryšys tarp scenos ir publikos buvo ne tik juntamas, bet ir akivaizdus. Būtent toks santykis – ne demonstratyvus, o įtraukiantis – yra vienas esminių jos kūrybos principų.

Ar dažnai patiri tokį artimą ryšį su publika kaip koncerto Vilniuje metu?

Aplodismentai išties buvo beprotiški, net po solo partijų! Paprastai klausytojai elgiasi gana santūriai, bet šįkart buvo nepaprastai atviri. Mano tikslas – kad publika jaustųsi tarsi mano šeimos dalis ir negalvotų, jog tarp mūsų egzistuoja ketvirtoji siena, kuria nė netikiu – koncerte visi esame kartu. Mes, menininkai – muzikantai, atlikėjai ir kūrėjai – ant scenos tiesiog norime dalintis tuo, ką darome su meile.

Visas pasaulis žino apie Tavo lietuviškas šaknis. Ar moki mūsų kalbą?

Mano senelis Danielius Zuraitis gimė Lietuvoje, pirmoji jo kalba – lietuvių. Aš, deja, esu tipiška amerikietė. Tik dabar pradedu suvokti, kad vertėjo išmokti lietuviškai, bet žinai, kaip būna… Viena mano studentė, Luka, išmokė liaudies dainą „Ant kalno karklai“, ją atlikau koncerte. Tai buvo labai graži patirtis, todėl dabar bandau perprasti tartį, kad lietuviški kūriniai mano pasirodymuose skambėtų dažniau.

Tai ne pirmasis Tavo koncertas Lietuvoje. Koks jausmas sugrįžti?

Esu čia buvusi net keturis kartus! Pirmą sykį atvykau, kai Inga ir Vytautas Grubliauskai, pamatę mano pasirodymą Niujorke, klube „Birdland“, pakvietė į Klaipėdos pilies džiazo festivalį.

Tačiau sostinėje lankausi pirmą kartą. Manau, Vilnius nuo dabar man taps vienu mėgstamiausių miestų. Esu daug keliavusi, man jis atrodo išties nuostabus, viena magiškiausių vietų Europoje ar net pasaulyje. Net šiek tiek džiaugiuosi, kad žmonės dar iki galo nežino, koks šis miestas ypatingas, – kitaip čia būtų pilna turistų!

Į pasirodymą susirinko tūkstantis žmonių – negalėjau patikėti, kad salė bus pilnutėlė. Čia turiu daug draugų, kurie dalijosi žinia apie koncertą ir patys atėjo. Atmosfera buvo labai artima, beveik šeimyniška. Daugelis klausytojų buvo mane girdėję įrašuose, bet gyvai – niekada.

Kaip atrodo Tavo diena, kai nesi dainininkė, kūrėja ir „Grammy“ laureatė?

Visiškai neturiu darbo ir asmeninio gyvenimo balanso. Nemoku atsipalaiduoti, regis, nesu tam sutverta. Aš – Ožiaragis: nuolat galvoju, ką dar nuveikti, generuoju naujas idėjas. Tokia būsena yra ir palaima, ir prakeiksmas. Net kai noriu nieko neveikti, vos tik padedu telefoną į šalį ir nustoju mąstyti apie darbą, mintys iškart ima suktis apie muziką. Kartais atrodo, kad mano smegenys užprogramuotos kūrybai. Turiu begalę idėjų, jomis susižaviu ir tuoj pat jas užsirašau, kad nepamirščiau.

Koks būtų idealus Tavo gyvenimas, jei jame nebūtų scenos?

Idealiausiai atrodytų buvimas namuose. Keista taip sakyti, nes dabar aš beveik niekada juose nebūnu. Leisčiau laiką su savo šunimi ir vyru Danu, vaikščiočiau paplūdimiu, kvėpuočiau grynu oru ir stebėčiau paukščius, šiuo metu jie mane labai žavi. Be galo myliu gyvūnus, net norėčiau dirbti prieglaudoje. Štai taip atrodytų mano paprastas gyvenimas.

Deja, šiuo metu taip nėra, nes turiu labai daug koncertų. Gastroliuoju kone kiekvieną savaitę – ir taip trejus metus iš eilės. Bet nesiskundžiu. Manau, kad muzikinė karjera vyksta bangomis: dabar mano banga pakilusi, stengiuosi tai išnaudoti. Vėliau ji nuslūgs ir galbūt su vyru norėsime susilaukti vaiko. Tada kuriam laikui pasitrauksiu iš muzikos, gal metams, bet vėl sugrįšiu.

Iš kur semiesi idėjų ir įkvėpimo? Kokių žanrų klausaisi?

Mano ir Dano namuose dažniausiai tylu, nebent kuris nors praktikuojasi. Bet man labai patinka klausytis muzikos ir tikrai neapsiriboju vien džiazu. Visada traukė rokas, populiarioji muzika, klasika, bliuzas, soulas, fankas, folkas. Tai praplėtė mano kūrybinių spalvų paletę.

Anksčiau atrodė, kad tokia muzikos įvairovė galbūt yra mano Achilo kulnas. Visgi, kuo labiau bręstu, tuo drąsesnė tampu ir galiu sau leisti pasakyti: „Aš tai sukūriau.“ Nesvarbu, jei kas nors tikisi išgirsti gerai žinomų dainų versijas, – jie turės paklausyti ir mano originalių kūrinių.

Galėjau lankyti džiazo mokyklą ir studijuoti vien Betty Carter stilių ar bibopą, bet vietoj to rinkausi viską vienu metu. Kurį laiką maniau padariusi klaidą, bet dabar suprantu, kad skirtingų žanrų visuma – viena didžiausių mano stiprybių. Jei augdama būčiau klausiusi lietuvių liaudies muzikos, esu tikra, kad ir tai atsispindėtų mano kūryboje.

Tu pati aktyviai kuri ir prodiusuoji savo muziką. Kaip matai šiandieninį moterų vaidmenį džiaze – ar jis iš tiesų keičiasi?

Džiaugiuosi, kad šiais laikais daug kalbama apie moteris džiaze – atlikėjas, prodiuseres ir kūrėjas. Visą savo karjerą palaikiau koleges, dirbome kartu, grojau moterų grupėse. Buvau subūrusi projektą „Generations of Her“, kuriame dalyvavo dainų autorės ir tekstų kūrėjos.

Vis dėlto stebiuosi esama situacija. Neseniai mačiau „Tarptautinės džiazo dienos“ programą ir negalėjau patikėti, kad iš trisdešimties muzikantų tik keturios moterys. Ir vis tie patys vardai. Todėl pradėjau daugiau kalbėti apie save kaip apie prodiuserę, tai man atrodo prasminga.

Erzindavo, kai, man pelnius „Grammy“, žmonės sakė: „Laimėjo, nes įraše dalyvauja Christianas McBride’as.“ Taip, jis padėjo, bet juk aš pati viską prodiusavau! Buvau ta, kuri vairavo šį laivą, be manęs jis nebūtų niekur išplaukęs. Keista ir tai, kad turime pabrėžti, jog moterys gali prodiusuoti, kurti aranžuotes. Esu sulaukusi klausimų: „Ar tavo vyras tai aranžavo?“ Sakau, ne, tai dariau aš. Tokie nuolat pasikartojantys klausimai stebina, todėl labai svarbu kalbėti apie moterų indėlį.

Kas organizuoja Tavo kūrybinę veiklą – komanda ar pati? Kaip tai atrodo užkulisiuose?

Viskas nuolat keičiasi. Po „Grammy“ apdovanojimo dirbau su vadybininke, tačiau mūsų keliai išsiskyrė – pajutau, kad viską galiu viena. Jei jau turiu pagalbininką, jis turi pažinoti daugiau žmonių nei aš, o rasti tokį specialistą gana sudėtinga.

Dabar aš ir Danas atstovaujame patys sau. Turime puikius koncertų agentus Europoje, Azijoje bei Amerikoje – visada apie tai svajojau.

Viena iš mano naujojo albumo „The Devil I Know“ vykdomųjų prodiuserių yra mano artima draugė Susana Bloomberg. Dirbame kaip kūrybinė komanda, kartu galvojame, kaip pristatyti šį albumą. Ji prisideda ir finansiškai, nes neturiu didelės leidybinės kompanijos, esu nepriklausoma atlikėja. Taip pat turime muzikos platintoją, kurį labai vertinu, tačiau albumą vis tiek gaminame patys.

Visa kita darau aš – rūpinuosi socialiniais tinklais, interneto svetaine, naujienlaiškiais ir pan. Kartais pasamdau rinkodaros specialistą, kad paleistų reklaminę kampaniją, bet dažniausiai sukamės vieni.

Man atrodo, kad būti nepriklausoma kūrėja yra labai stipri pozicija. Esu savo darbų autorės teisių savininkė. Valdau viską, kas susiję su mano muzika, neturiu skolų leidybinei kompanijai, galiu kontroliuoti savo įvaizdį ir priimti visus kūrybinius sprendimus.

Nuostabi patirtis – dirbti prie albumo prodiusavimo su Larry Kleinu. Jis legendinis žmogus ir puikus specialistas, esu labai dėkinga už galimybę bendradarbiauti.

Tavo vyras Danas Pugachas yra būgnininkas, aranžuotojas ir kompozitorius, drauge grojate. Ar nesudėtinga gyventi ir gastroliuoti kartu?

Tai beprotiška! Ypač dabar, kai patys esame ir vadybininkai. Jis atsakingas už turus, aš – už visa kita. Kaip ir sakiau, neturime jokio darbo ir asmeninio gyvenimo balanso.

Gastrolių metu gyvename kartu. Neseniai pradėjome prašyti atskirų kambarių, nes Europoje jie nedideli. Turime šešis lagaminus, net nėra kur praeiti, vis susistumdome. Vienas kovoja su laiko juostų skirtumais, kitas negali miegoti, nes kažkas dirba prie kompiuterio. Žodžiu, katastrofa! (Juokiasi)

Bet tokia situacija ir džiugina. Neįsivaizduoju, kaip tai daryčiau su kuo nors kitu. Ir nenorėčiau. Mes susipykstame, vienas kitą suerziname, bet geri dalykai nusveria blogus. Tikiuosi, mums pavyks išlikti drauge! (Juokiasi)

Nicole, keliauji po įvairias pasaulio vietas, koncertuoji skirtingose scenose. Ar pastebi skirtumų tarp klausytojų?

Galiu pasidalinti juokinga istorija. Buvome Vokietijoje, kartu grojo vokiečių gitaristas (kaip pakaitinis muzikantas). Turiu dainą „The Coffee Song“, kurioje yra žodžių žaismas: „I like you a latte“. Angliškai „latte“ skamba panašiai kaip „a lot“, tad frazė reiškia ir meilę latės kavai, ir „tu man labai patinki“. Šmaikštu, bet Europoje ne visada atlieku šį kūrinį, nes žmonės nesupranta. Sudėtinga perteikti žodžių žaismą kitakalbiams.

Vis dėlto Vokietijoje ją sudainavau, bet niekas man neatkartojo „latte“. Po koncerto gitaristas juokdamasis sako: „Nicole, vokiečių šnekamojoje kalboje „latte“ reiškia kai ką nepadoraus.“ Tai štai, kaip nutinka. (Juokiasi)

Kinijoje ši daina žmonėms labai patinka, nors jie vos supranta žodžius. Sako: „Aš tave labai myliu, tu tokia miela.“ Tai puikus priminimas, kad muzika yra universali kalba. Jei dainuoji nuoširdžiai, publika tai jaučia, net jei nieko nesupranta.

Kas paskatino įkurti bendruomenę „Modern Songbook Society“? Ko, Tavo manymu, šiandien labiausiai stinga džiazui?

Man atrodo, kad prapuolė vienas esminis dalykas – niekam neberūpi pasakojimo menas. Dainininkai nebemokomi rašyti gerų tekstų. Jie net nebekreipia dėmesio į žodžius! Tekstai tampa banalūs. Daugiau galvojama: „Kaip padaryti kūrinį kuo sudėtingesnį, kad palikčiau įspūdį savo džiazo studentams ir dėstytojams? Kad parodyčiau, kiek daug išmanau apie džiazą.“

Manau, būtent todėl žmonės nustoja klausytis džiazo: jis tampa per sudėtingas, įmantrus. Juk į koncertus einama atsipalaiduoti, mėgautis ir jausti. O jausti sunku, kai muzika sąmoningai komplikuota ir visai neintuityvi. Nebeliko pagarbos dainų autoriui. Tačiau juk būtent jie sukūrė tai, ką šiandien vadiname džiazu – Didįjį amerikietišką dainyną. Mes grojame standartus, o tie standartai turi žodžius, jie pasakoja gražias istorijas.

Įsteigiau šią bendruomenę, kad surasčiau džiazo kūrėjų, kurie geba pasakoti istorijas ir rašo puikią muziką. Ir tai, po velnių, sunku!

Kokia esi dėstytoja? Tau svarbiau būti mentore savo studentams ar labiau koncentruojiesi į techninius dalykus?

Atsisakau būti tuo žmogumi, kuris gadina studento pasirinktą kūrybinį kelią. Mano pagrindinis tikslas mokant – išsaugoti džiaugsmą. Muzikos karjeroje nėra vienos aiškios, tiesios linijos. Ne taip, kaip medicinoje – studijuoji, atlieki praktiką ir tampi gydytoju. Čia baigi mokslus ir tada galvoji: „Velnias, ką dabar daryti?“

Studentams ir taip gana sunku, jie vis tiek ras savo kryptį – su manimi ar be manęs. Muzika yra ilgas žaidimas: jei ištveri pakankamai ilgai, turi užsispyrimo – ir esi užsispyrusi kaip lietuvė (juokiasi) – galiausiai kažkas tikrai įvyks.

Kokio klausimo norėtum sulaukti interviu metu?

Būtų įdomu, jei kas nors paklaustų: „Nicole, kada radai drąsos tiesiog sakyti tiesą ir nebeapsimesti, kad viskas lengva?“ Man atrodo, kad daugelyje interviu, o taip pat ir scenoje, žmonės elgiasi taip, lyg būtų ne pagal savo amžių išmintingi. Niekas iš mūsų nežino visko! Mes visi mokomės. Geriausias būdas mokytis – būti nuoširdžiam ir kalbėti apie žmogišką patirtį.

Kada atėjo toks suvokimas?

Kai man suėjo keturiasdešimt metų. Pradėjau žilti ir pagaliau buvau pasiekusi tam tikrų įvertinimų, su kuriais „apsimetėlio sindromas“ jau nebegalėjo ginčytis. Tikiuosi, mano atvirumas padės žmonėms nesijausti vienišiems ir leis ne taip nusivilti labai sudėtingoje muziko profesijoje.

Noriu išlaikyti sveiką protą, dalintis gerumu ir sakyti tiesą industrijoje, kurioje tiek daug pozavimo ir snobizmo.