Įsivaizduokite, kad iš visų XX a. devintojo dešimtmečio muzikos atlikėjų galite klausytis tik Madonnos, Prince’o ir Michaelo Jacksono. Kitų, tokių kaip Davidas Bowie’is, Whitney’ė Houston ar George’as Michaelas, muzika nėra prieinama – mums tvirtinama, neva jie savo kūrybiškumu neprilygo minėtiems trims „genijams“.

Akivaizdus absurdas. Tačiau analogiška sistema vis dar dominuoja klasikinės muzikos ekosistemoje.

Nusikelkime į XVIII a. devintąjį dešimtmetį. To meto muzikinis pasaulis buvo stulbinamai įvairus – kompozitoriai visoje Europoje ir už jos ribų parašė gausybę muzikos ne tik bažnyčioms, bet ir teatrams, salonams, koncertams bei skirtos groti namuose. Ir, priešingai nei kartais mėginama įteigti, nė vienas iš šių kūrinių nebuvo vertinamas ekspertų komisijos, atrenkančios „pačius geriausius“, galinčius ugdyti mus estetiškai ar morališkai.

Vis dėlto šiandien yra prieinama tik menkutė klasicizmo epochoje užgimusios muzikos dalis. O iš jos reguliariai girdime dar mažesnę kruopelytę – repertuare dominuoja vos trys kompozitoriai: Mozartas, Haydnas ir Beethovenas. Tai patvirtina ir klasikinės muzikos svetainės Bachtrack 2025 m. statistika.

Daugelis reikšmingų autorių taip ir netapo šiuolaikinio klasikinės muzikos kanono dalimi. Viena jų – Marianna Martines (1744–1812). Savo laiku ji buvo itin populiari Vienos kompozitorė, dainininkė bei pianistė, kurios gausi kūryba vertinta itin aukštai. Ne veltui Marianna tapo pirmąja moterimi, priimta į Bolonijos filharmonijos akademiją (Accademia Filarmonica di Bologna) kaip meistrė kompozitorė.

Ji nuolat koncertuodavo Austrijos imperatorienei Marijai Teresei, savo garsiuosiuose muzikiniuose salonuose kartu su Mozartu atlikdavo kūrinius fortepijonui keturiomis rankomis ir buvo pačiame klestinčio Vienos muzikinio gyvenimo centre.

 

Kur jos muzika dabar?

Talentui suklestėti reikia investicijų, o Martines jų netrūko: ji turėjo lėšų, laiko, gyveno palankioje aplinkoje, priklausė įtakingiems socialiniams sluoksniams ir gavo prestižinį išsilavinimą. Be to, Mariannos ugdymu nuo pat vaikystės asmeniškai rūpinosi rūmų poetas, garsus operų libretų autorius Pietro’as Metastasio’us.

Martines kūrybinis palikimas – įspūdingas. Jame, mūsų nuostabai, galima aptikti keletą didelės apimties chorinių ir orkestrinių kompozicijų, tarp kurių – įspūdingasis „Dixit Dominus“ (1774), 12 koncertų (išliko keturi) ir 31 sonata klavišiniams instrumentams (išliko trys). Šios autorės muzika nėra tiesiog gera – ji neįtikėtinai gera. Paklausykite patys. Tad kodėl šiandien jos beveik negirdime?

Mariannai netrūko amžininkų palaikymo, o po mirties ji iš karto nenuniro į užmarštį. Priešingai – Martines buvo pakankamai reikšminga figūra, kad turėtų aktyvių priešininkų, mėginusių sumenkinti jos autoritetą, kaip atskleidė muzikologė Judith’a Valerie Engel.

Vadinasi, problema – ne talento stoka ir net ne pripažinimo trūkumas. Problema ta, kad vėlesnės institucijos nebeinvestavo į sąlygas, leidžiančias tokiai muzikai kaip Martines gyvuoti.

Ansamblinė muzika, ypač stambios formos choriniai bei orkestriniai kūriniai, reikalauja specifinių investicijų. Be partitūrų leidinių, instrumentų, didelių erdvių bei dešimčių profesionalų, gebančių natas paversti harmoningu skambesiu, ji tiesiog negali pasiekti klausytojų.

Esminiai dalykai čia yra du – kartojimas ir publikavimas. Tiek popieriuje, tiek įrašų pavidalu. Partitūrų leidyba svarbi dėl akivaizdžios priežasties: be kokybiškai parengtos tekstinės medžiagos kompozicijos negali būti atliekamos. Tai reiškia, kad joms neįmanoma ir išlikti.

Publikos skonį ilgą laiką formavo muzikos leidėjai – jų redakcinis autoritetas bei rinkai tiekiama natų pasiūla turėjo didelę įtaką tam, kas buvo atliekama ir vertinama. Vėliau šį kuratorių vaidmenį perėmė įrašų prodiuseriai, nusprendžiantys, ką įamžinti ir populiarinti. Būtent įrašas tapo savotišku šiuolaikinio muzikinio kūrinio legitimumo ženklu.

Kartojimas yra nepaprastai svarbus. Keistas procesas, kai sudėtingos garsinės ir emocinės idėjos perteikiamos rašalu popieriuje, lemia, kad kūriniai retai atskleidžia visas savo paslaptis pirmojo atlikimo metu.

Pakartotinis atlikimas bei nauji įrašai leidžia spręsti muzikines problemas ir tyrinėti beribes galimų skambesių erdves. Atlikėjų dialogas atlieka du itin svarbius vaidmenis, kompozicijai tampant kanono dalimi. Pirma, jis nuolat gerina atlikimo kokybę, o kartu – ir paties kūrinio vertinimą. Antra, dažnas atlikimas ar įrašymas kuria atpažįstamumą – vieną svarbiausių veiksnių, lemiančių mūsų muzikinius pomėgius.

Man iš tiesų skauda širdį pagalvojus, kokia galėjo būti mano pačios gyvenimo patirtis, jei būčiau augusi klausydamasi Mariannos Martines muzikos greta jos amžininkų kūrybos. Tikėtina, kad daugybė ribojančių mitų apie moterų prigimtinius muzikinius, meninius bei intelektinius gebėjimus niekada nebūtų įsišakniję mano pasąmonėje.

Nors galimybė generuoti žinias ir daryti įtaką vis labiau tolsta nuo istorinių galios centrų, pastangos susigrąžinti tikrąją muzikos istoriją vis dar toli nuo tikslo – nepaisant milžiniško daugybės atlikėjų, muzikologų bei kitų entuziastų darbo.

Geroji žinia yra ta, kad klausytojai šiandien daug lengviau nei anksčiau gali atrasti juos jaudinančių kompozicijų. Komercinių ir akademinių institucijų primesti intelektiniai pančiai, ilgą laiką lėmę, kas yra laikoma „gera“ muzika, pamažu laisvėja. Vis dėlto nekyla abejonių, jog žengiame į naują muzikos kuratorystės epochą – ją formuoja dirbtinio intelekto algoritmai, lemiantys ne tik tai, kokį skambesį atrandame, bet ir daugelį kitų mūsų pasirinkimų.

Būtent todėl tokie atkuriamieji projektai, kaip pirmasis visų Mariannos Martines išlikusių kūrinių klavišiniams įrašymas, yra gyvybiškai svarbus pirmasis žingsnis grąžinant senąją muziką į šiuolaikinį kultūrinį gyvenimą.

Dabar klausytojai gali atrasti šias kompozicijas, o atlikėjai – pradėti ilgą ir būtiną dialogą su kūrėja. Tik tuomet galėsime susigrąžinti mums teisėtai priklausantį muzikinį paveldą.

Apie autorę:

Dr. Cayenna Ponchione-Bailey – Oksfordo universiteto Šv. Kotrynos koledžo atlikimo meno vadovė, Londono karaliaus koledžo dėstytoja ir dirigentė, tirianti orkestrinės muzikos socialinius bei kultūrinius kontekstus.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-07-20