Būtų sunku suskaičiuoti, kiek filmų apie moters ir vyro santykius suvaidino viena garsiausių Prancūzijos aktorių Juliette’a Binoche: „Pont Neuf meilužiai“ (Les amants du Pont-Neuf, rež. Leosas Caraxas, 1991), „Anglas ligonis“ (The English Patient, rež. Anthony’is Minghella, 1996), „Šokoladas“ (Chocolat, rež. Lasse’ė Hallströmas, 2000), „Patvirtinta kopija“ (Copie Conforme, rež. Abbas Kiarostamis, 2010), „Gurmaniška aistra“ (La Passion de Dodin Bouffant, rež. Tran Anh Hungas, 2023) ir kt. Tačiau ji garsėja tuo, kad niekada nesiveržė pasilikti Holivude, o mieliau imdavosi mažesnių, daugiau teatrą, judesį, tekstą apimančių meno projektų. Galbūt nedaugelis žino arba jau yra primiršę, jog 2008-aisiais Juliette’a su šiuolaikinio šokio įžymybe, britų choreografu Akramu Khanu sukūrė duetą apie poros santykius „In-I“. Spektaklio pasaulinė premjera įvyko 2008 m. rugsėjo 18 d. Nacionaliniame teatre Londone, vėliau jis daugybę kartų parodytas per tarptautinius turus. Ir štai, po beveik dvidešimties metų sceninis duetas virto dokumentiniu filmu: 60-ajame Karlovi Varų kino festivalyje Čekijoje, atsiėmusi Krištolinį gaublį už išskirtinį indėlį į pasaulio kiną, J. Binoche taip pat debiutavo kaip filmo apie menininkų kūrybinį procesą „In-I in Motion“ (2026) režisierė.

Lemtingas susitikimas

A. Khanas – vienas ryškiausių šiandienos šiuolaikinio šokio choreografų ir atlikėjų. 1974 m. Londone gimęs bengalų kilmės menininkas jungia klasikinio indiško šokio kathak tradiciją ir vakarietišką šiuolaikinį šokį. Įkūręs „Akram Khan Company“ (2022 m. viešėjusią ir Kaune, Tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“), jis tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio šokio balsų Europoje. Karlovi Varuose vykusioje spaudos konferencijoje Binoche minėjo, jog pirmąsyk scenoje pamačiusi Akramą iškart suprato, kad jis – genijus. „Su Khanu buvome beveik nepažįstami. Iš pradžių net neturėjome aiškios temos. Tačiau abu troškome pažinti vienas kito meną, – prisimena ji. – Aš norėjau išmokti šokti, o jis – vaidinti. Spektaklį kūrėme šešis mėnesius, vėliau leidomės į gastroles ir iš viso surengėme 420 pasirodymų. Viename paskutiniųjų lankėsi Robertas Redfordas. Jis pasakė, kad privalome pastatyti filmą.“

„Jeigu turėtume vienu žodžiu įvardyti, ko linkime savo kūriniui „In-I“, pasirinktume žodį „išdrįsti“. Jei galėtume pridėti dar kelis žodžius, neabejotinai pasirinktume: „tai, kas nauja“. Išdrįsti žengti į nauja – štai priežastis, dėl kurios ištarėme vienas kitam „taip“. Bet ar galime iš tiesų pasiekti vienas kitą? Ar galime pabandyti suartėti? Konfliktai, baimės, poreikiai ir viltys nesunkiai tampa sienomis, kurias reikia įveikti. Tačiau tarp dviejų žmonių egzistuoja trečias dėmuo – tarp jų plytinti erdvė. Ir būtent ieškodami to trečiojo dėmens mes atrandame, kas iš tikrųjų esame. Graikai turėjo 14 žodžių skirtingiems meilės būdams apibūdinti, o kiek jų iš tiesų patiriame mes?“ – taip kitados prieš premjerą anonsuotas šokio spektaklis išpranašavo menininkų ateitį. Binoche ir Khanas ne tik išbandė jiems mažiau pažįstamas disciplinas kaip šokis ir tekstas – jiedu šią patirtį perkėlė ir į kino ekraną. Sceninis kūrinys kalba apie žmones, kurie stipriai nori būti drauge, bet jiems nepavyksta, apie tai, kaip jų santykius nuolat griauna skubėjimas, egoizmas, pavydas, konkurencija poroje, o štai filme labiau koncentruojamasi į sunkumus, iškylančius mokantis ko nors naujo, siekiant peržengti savo galimybių ribas, išgirsti vienas kitą, kartu judėti bendro tikslo link. Galiausiai analizuojama profesinės rizikos tema, nes būnant jau pripažintu menininku, savo srities asu, o šios istorijos herojai tokie ir yra, pradėti kažką naujo reikia ypatingo lankstumo bei diplomatijos.

Pasinerti į savo baimę

Tai, kad dviejų valandų filmas nėra pramoginis reginys, liudijo aštuntojoje – žiniasklaidos – eilėje iš abiejų kraštų snaudę kino kritikai. Kol jie nepatogiai ore pakabinę galvas knapsėjo, aš nė minutei neatitraukiau akių nuo ekrano: spektaklio kūrybinio proceso valandos trukmės dokumentika ir dar tiek pat besitęsiantis paties pasirodymo įrašas reikalavo meditatyvaus nusiteikimo. Sceninio veiksmo pagrindinė mintis buvo žmonių santykių sudėtingumas, išreikštas pasitelkiant monologus ir dialogus, iškalbingą suartėjimo ir atsiplėšimo choreografiją, o repeticijų įrašai suteikė retą galimybę iš labai arti pažvelgti, kaip gimsta teatras.

Šiame festivalio seanse žiūrovo nelinksmino originalus scenarijus, beliko stebėti padrikas repeticijų ištraukas, kuriose abu menininkai diskutuoja, priima sprendimus, bando choreografiją, o tam tikras jos kompozicijas reikia kartoti, zulinant judesį dešimtis sykių. Būtent tokiu intymumu, išskirtine proga prisiliesti prie atlikėjų kasdienybės, kuomet Akramo nugarą merkia prakaitas, o Juliette’a net be subtilaus prancūziško makiažo, čia aptariamas dokumentinis filmas yra išskirtinis bei vertingas. Užkulisių dokumentacija – gyvas kontrargumentas nuolatiniams šiuolaikinio meno kritikams, numojantiems į jį lengva ranka, neva „aš irgi taip galėčiau“.

Tikrai negalėtum, nes Akramas skraidina Juliette’ą glėbyje, stipriai atstumia, tada vėl pagriebia, teškia į sieną, ir šioji… prilimpa prie jos. Tokia netikėta poza, maskatuodama kojomis, moteris gyva kalbėjimo maniera pradeda savo monologą, taip sukeldama šypsnį. Filmas ne tik užkonservuoja kūrybinį procesą, bet ir yra jautrus žymiosios aktorės portretas. Susidaro įspūdis, jog gyvenime Binoche turi humoro gyslelę, pasižymi atkaklumu tobulinant naują fizinį judesį, ne slysta paviršiumi, o iš visų jėgų stengiasi ištransliuoti tikrą emociją bei gylį. Žiūrėdama šią dokumentinę medžiagą galvoju, kad ji privers kitaip žvelgti ir į Juliette’os kine atliekamus vaidmenis. Ir nors iš pradžių juodu su Akramu atrodo itin skirtingi, netgi sunkiai sulimpantys į porą, ekrane prasidėjus spektaklio scenoje daliai, duetas tampa visų pasaulio įsimylėjėlių simboliu – kupinu aistros, unikalumo, emocijų, rutinos, o svarbiausia – tikrumo.

„Pasirinkęs menininko kelią, negali leistis įbauginamas. Turi pasinerti į savo baimę. Baimėje visada slypi galimybė“, – per filmo premjerą sakė J. Binoche, režisūriniu debiutu, kuriame pati yra ir pagrindinė herojė, įkvepianti nesiliauti bandžius – eksperimentuoti savo profesijoje, mokytis naujų dalykų, jokiu būdu nepasiduoti nepavykus šuoliui ir neatsukti nugaros mylimajam, romantinius santykius ištikus dar vienai krizei.

2026-07-23