Nors seras Trevoras Pinnockas (g. 1946) šiandien laikomas vienu svarbiausių baroko repertuaro interpretatorių, pats jis nemėgsta skirstyti kūrinių pagal epochas. „Gera muzika visada yra nauja“, – sako britų klavesinininkas ir dirigentas.

Dar septintajame dešimtmetyje T. Pinnockas tapo vienu istoriškai informuoto atlikimo pionierių. Tuo metu tai buvo beveik radikali idėja – ne tik tyrinėti šaltinius apie muzikos atlikimą praeityje, bet ir į sceną grąžinti autentiškų instrumentų skambesį. Kartu su savo įkurtu orkestru „The English Concert“ (1972) Pinnockas padėjo milijonams klausytojų iš naujo atrasti Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho Händelio ar Antonio Vivaldi kūrinius – ne kaip muziejinę vertybę, o kaip gyvą ir pulsuojantį pasaulį.

Birželį T. Pinnockas Vilniuje diriguos G. F. Händelio (1685–1759) operą „Acis ir Galatėja“. Ta proga kalbėjomės apie senųjų instrumentų skambesį, klavesino ir fortepijono skirtumus, grožio kriterijus ir tai, kodėl net prieš tris šimtus metų gimusi muzika turėtų skambėti naujai.

Kai studijavote koledže, kažkas jums yra sakęs, kad iš grojimo klavesinu nepragyvensite. Prognozės neišsipildė?

Labai džiaugiuosi, kad tai nepasitvirtino (juokiasi). Tuo metu jau buvau įkūręs savo pirmąjį ansamblį, „Galliard Harpsichord Trio“, koncertavome ir jautėme, kad susidomėjimo tikrai yra. Tiesa, pradžioje daug laiko praleisdavau mokydamas fortepijono mokyklose, kad galėčiau susimokėti nuomą. Tačiau tuo pačiu metu ėmiau plėtoti savo koncertinę veiklą, pamažu žmonės mane išgirdo ir atrado tai, kas jiems patiko.

Tada ir susižavėjote senoviniais instrumentais?

Mums su bičiuliais norėjosi leistis į nuotykių kelionę su istoriniais instrumentais – tokią, kokią Europoje jau buvo pradėjęs vienas kitas muzikantas, pavyzdžiui, Nikolausas Harnoncourtas ar Gustavas Leonhardtas. Aš irgi svajojau atrasti ką nors savito šioje muzikoje.

Tai, ką grodavome, ne visada skambėjo gerai. Kartais net pagalvodavau: „Varge varge, su šiuolaikiniais instrumentais būtų tikrai geriau!“ Vis dėlto likome prie senųjų – iš jų sklido labai gyvi, įkvepiantys garsai. Džiaugiuosi, kad jie padarė didelę įtaką tradicinei muzikavimo kultūrai.

Senieji instrumentai mus perkelia į visiškai kitokį garsinį pasaulį. Pavyzdžiui, šįkart Vilniuje, statant Händelio operą „Acis ir Galatėja“, tęsiu eksperimentą, kurį jau anksčiau buvau išbandęs su Šv. Kristoforo orkestru: įtraukiame istorinius pučiamuosius. Naujų spalvų suteiks ir stygininkai, grosiantys barokiniais strykais. Kūrinys skambės kaip Händelio laikais – maždaug pustoniu žemiau nei šiandien įprasta. Instrumentai padeda atrasti nuostabių garsų, tačiau jie – tik amato įrankiai, o svarbiausia yra muzika.

Įdomu, kad nors gyvenimą paskyrėte klavesinui, karjeros pradžioje mokėte groti fortepijonu. Manau, daugeliui nemuzikantų skaitytojų gali kilti klausimas – kuo klavesinas ir fortepijonas skiriasi?

Jei žmogų pasodintum prie vieno instrumento, paskui – prie kito, iškart būtų galima pajusti, kaip skirtingai veikia pats mechanizmas. Šiuolaikiniame fortepijone plaktukas suduoda į stygą, o skambinimas susijęs su svorio perteikimu klavišui, paspaudimo stiprumu. Klavesino stygą, priešingai, tarsi nagu užgauna specialus kabliukas – anksčiau jis buvo gaminamas iš paukščio plunksnos, šiandien dažniausiai iš plastiko. Paspaudimo stiprumas neturi reikšmės.

Tikriausiai retą paauglį patraukia klavesinas?

Mano devynerių metų anūkui labai patinka groti šiuo instrumentu, tačiau išties jaunuoliai jį renkasi nedažnai. Galbūt, jei klavesinai būtų lengviau prieinami, daugiau žmonių juos pamiltų.

Smalsu – kiek instrumentų šiuo metu turite?

Ne tiek ir daug. Leiskite prisiminti… vienas, du, trys… Keturis. Visi jie šiek tiek skirtingi. Taip pat turiu klavikordą – labai gražų ir nepaprastai švelnų instrumentą, veikiantį dar kitu principu. Žinoma, ir gerą fortepijoną. Man pasisekė – aplink visada daug instrumentų.

Turbūt sustačius vieną šalia kito, atrodo kaip prabangus „Ferrari“ garažas?

Tik be paties „Ferrari“.

Septintajame dešimtmetyje, kai pradėjote gilintis į senąją muziką, tai dar buvo gana egzotiška sritis. Istoriškai informuoto atlikimo praktika tik pradėjo vystytis, o naujasis avangardas dar buvo tolokai nuo klasikinės scenos…

Karališkajame muzikos koledže, kuriame studijavau, mane ugdė žmonės, stipriai prisirišę prie klasikinių tradicijų. Tačiau paauglystėje domėjausi ne vien baroku – labai traukė ir tuo metu besiformuojanti naujoji muzika. Prisimenu, būdamas maždaug penkiolikos nusipirkau stulbinantį kompozitoriaus ir dirigento Pierre’o Boulezo koncertų Paryžiuje įrašą, taip pat domino Karlheinzo Stockhauseno kūrybos kryptys ir idėjos. Šeštajame dešimtmetyje muzikoje atsivėrė visiškai nauji keliai, o tada, žinoma, atsirado ir „The Beatles“. Viskas keitėsi.

Sakoma, kad šiuolaikinė (akademinė) muzika primena senosios muzikos pasaulį, kur kartais taip pat negalioja klasikinio atlikimo tradicijos.

Manau, kad ir į kokį laikotarpį gilinamės, reikia būti atviriems ir trokšti atradimų. Man neegzistuoja aiški riba tarp senosios ir naujosios muzikos. Turime jai leisti skambėti šviežiai, tarsi būtų sukurta šį rytą. Kitaip mes ją uždarome į vitrininę spintą ir užrakiname. Svarbu ją vėl išnešti į atvirą erdvę.

Esu labiau muzikantas nei mokslininkas. Žinoma, mokslinis požiūris svarbus, tačiau viskas, ką darau, prasideda nuo klausimo: kaip priversti muziką iš tikrųjų atgyti?

Regis, kurdamas labiausiai pasikliaujate pojūčiais. O kiek jums svarbūs istoriniai šaltiniai ir tyrimai?

Mes, muzikantai, turime du informacijos šaltinius. Vienas jų – mokslas. Kitas paremtas instinktu, kylančiu iš gilaus ryšio su muzika. Šį šaltinį turime rūpestingai puoselėti.

Yra menininkų, kurie kliaujasi protu. Tačiau mane pirmiausia veda „pilvas“. Kūrinio kryptį man diktuoja ir turimos žinios, ir asmeninis santykis su muzika. Būna, niūniuoju melodiją ir ji tarsi pati pasako: „Štai taip turėčiau skambėti.“

Taigi, egzistuoja du poliai. Norint priartėti prie to, ką galėtume pavadinti tiesa, reikia išlaikyti pusiausvyrą.

Kuo jus sudomino Händelio opera „Acis ir Galatėja“, šį birželį skambėsianti Vilniuje? Tai gerokai intymesnis ir paprastesnis kūrinys nei didžiosios jo operos.

Kompozitorius šį kūrinį vadino „mažąja opera“. Tai graži gilios meilės istorija iš Ovidijaus „Metamorfozių“, paprasta ir jaudinanti. Čia veikia keturi personažai. Pagrindiniai – Acis ir gražioji jūrų nimfa Galatėja. Damonas jį nuolat perspėja „Būk atsargus, būk atsargus.“ Intriguoja, kad milžinas Polifemas vaizduojamas su netikėta atjauta. Žinoma, jis yra bauginantis smurtautojas, tačiau turi ir jautrią žmogišką pusę – jis ne visai kontroliuoja savo veiksmus.

Händelis išlaiko Ovidijaus kūrinio paprastumą, tačiau išplečia emocinį pasaulį. Pasakojant istoriją muzika gali tapti bežode kalba – neretai tame, kas neištarta, atrandame giliausią prasmę.

Kokį garsinį pasaulį šiam pastatymui Lietuvoje siekiate sukurti su Šv. Kristoforo orkestru, ypač naudodami barokinius strykus ir istorinius instrumentus?

Händelis įdomus tuo, kad moka prisitaikyti prie situacijos. Opera „Acis ir Galatėja“ egzistavo daugybe skirtingų pavidalų: parašyta mažam ansambliui, vėliau išplėsta didesnėms pajėgoms. Kompozitorius nuolat perdirbdavo ir keisdavo savo kūrinius, siekdamas sukurti naują patirtį.

Pirmasis mūsų uždavinys šiandien yra rasti skambesį, kuris veiktų Vilniaus senajame teatre. Händelis, teatro žmogus, tai puikiai suprastų. Dar nežinau, kaip atrodys šio pastatymo garsinis pasaulis. Tik būdamas salėje, dirbdamas su orkestru ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi, pamatysiu, kaip rutuliojasi spektaklis.

Tačiau galiu pasakyti viena – operą diriguosiu nuo klavesino. Man tai labai natūralus ir veiksmingas būdas kurti energiją, klavesinu atliekant bosinę partiją ir harmoniją su kitais atlikėjais. Tai šiek tiek primena džiazą, kur ritmo grupė – fortepijonas, bosas ir mušamieji – visam ansambliui generuoja pulsą. Baroko muzikoje diriguoti nuo instrumento yra įprasta, o muzikantai iškart supranta tokį darbo būdą.

Esu girdėjęs, kad su Lietuva jus sieja ne tik kūryba, bet ir asmeniniai santykiai.

O, na… kaip čia pasakius? Man labai pasisekė. Prieš dešimt metų viena nuostabi lietuvių pora, mano bičiuliai muzikantai, pakvietė tapti jų sūnaus „seneliu“, o vėliau jiems gimė ir dukra. Toks ryšys man reiškia palaiminimą. Tam tikra prasme būtent tai lėmė, kad galiausiai pradėjau čia dirbti.

Paradoksalu, kad opera Vilnių pasiekė net anksčiau nei Londoną, tačiau šiandien senosios muzikos tradicija Jungtinėje Karalystėje yra nepalyginamai stipresnė. Kaip jums atrodo, kokia šiuo požiūriu situacija Lietuvoje?

Jaučiu, kad čia procesas vyko gana lėtai, o dalis muzikavimo vis dar stipriai susijęs su senesniu požiūriu. Tačiau esu tikras, kad aplink pavienius menininkus formuojasi mažesnės labai įdomios iniciatyvos.

Tą įžvelgiu ir šiuolaikinėje muzikoje. Paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje mačiau kompozitoriaus Alberto Navicko oratoriją „miške“, tąsyk pagalvojau: „Oho, tikrai įspūdinga.“ Nepamiršiu šios jaudinančios patirties. Tikiuosi, kad ir baroko muzikos srityje atsiras žmonių, kurie pasieks tokį pat paveikumo lygį – gebės megzti santykį su publika, į kūrinius žvelgs pagarbiai ir išlaikys meistrišką techniką.

Kai kurių senosios muzikos grandų, pavyzdžiui, Bacho, kūrinių atlikimą stipriai paveikė XIX ir XX a. interpretacijos. Ar jaučiate poreikį atsiriboti nuo įsigalėjusių tradicijų ir ieškoti autentiškesnės prieigos?

Žinote, man prireikė penkiasdešimties metų, kol galėjau pasakyti: „Įrašysiu Bacho „Gerai temperuotą klavyrą.“ Vis dar jaučiu, kad galėčiau tai padaryti geriau. Bachas – didžiausias iššūkis.

Didieji kūriniai tuo ir nuostabūs, kad nepasiduoda madoms. Kai augau, geriausiais pasijų atlikėjais buvo laikomi Karlas Richteris ir kiti tos kartos muzikai – tada interpretacijos labai skyrėsi nuo to, kur link pasukome vėliau. Beje, jei šiandien Bachą grotume anų laikų stiliumi, jis skambėtų labai neįprastai.

Tuomet kaip rasti savo santykį su gerai žinoma muzika?

Turime klausti savęs, kas ankstesnėse tradicijose mums vis dar atrodo prasminga ir kaip geriausia išnaudoti dabar turimų instrumentų garsą. Taip užmegsime ryšį su kompozitoriumi. Kartais galvoju, kad buvau pernelyg atsargus ir ribas peržengiau ne taip toli, kaip galėjau. Tačiau galbūt tai natūrali proceso dalis. Jaučiu didžiulę pagarbą muzikantams, kurie puoselėjo praėjusio amžiaus atlikimo tradicijas.

Vis dėlto svarbesnis klausimas – kaip interpretacijose nuolat rasti kažką naujo? Pritariu garsios anglų aktorės minčiai, kurią neseniai skaičiau: „Vidinės abejonės leidžia nesustabarėti.“ Kiekvieną dieną muzika ateina iš naujo: „Kas ji yra šiandien? Kaip galiu tai padaryti geriau?“

Jei abejojate savimi, įdomu, kaip reaguojate į muzikos kritiką?

Man atrodo, kad kritikų ir atlikėjų darbas skiriasi. Vieno užduotis – rašyti, kito – muzikuoti. Vertintojai gali sužlugdyti, net du žodžiai kartais sukelia nemigą. Todėl recenzijų neskaitau.

Be koncertų, esate įrašęs šimtus albumų, kurių žmonės iki šiol klausosi ir iš jų mokosi.

Jaučiu nuolankumą girdėdamas, jog mano įrašai daug kam svarbūs. Muzika nėra vien pramoga ar mokymasis. Tai kalba, pasiekianti giliausias mūsų būties vietas. Kiekvienas atlikimas yra konkretaus momento at­spindys, viena iš interpretacijų. Žinoma, gali būti dalykų, kurių nekeisčiau ir šiandien. Tačiau įrašas nepasako, kaip kūrinys privalo skambėti.

Dažnai įsivaizduojama, kad profesionalai gali tiesiog atsisėsti ir pagroti bet ką. Tačiau iš tiesų net ir brandžiam atlikėjui reikia nuolat repetuoti. Kaip ruošiatės pasirodymams? Ar bėgant metams keitėsi jūsų praktikavimosi būdas?

Mažai kas gali iškart pagroti viską. Dauguma turi labai daug dirbti, kad ir ką darytume. Šiame gyvenimo etape jau neberengiu solinių klavesino koncertų, didžiąją laiko dalį skiriu darbui su orkestrais ir kamerine muzika. Mano pasiruošimas daugiausia susijęs su pasirengimu vesti orkestrą, muzikos pažinimu ir labai giliu jos apmąstymu. Su orkestru įprastai turi tik dvi ar tris repeticijų dienas, daugiausia keturias. Tad prieš įžengiant į repeticijų salę kūrinys jau privalo būti subrandintas tavo viduje.

Šiandien baroko muzikos scena žymiai didesnė nei jūsų jaunystėje – daugiau įrašų, atlikėjų ir klausytojų. Kokį patarimą (o gal net palinkėjimą) duotumėte jaunuoliams, kuriuos traukia šis pasaulis ir kurie nori jam atsidėti tiek kūrybine, tiek profesine prasme?

Apie muzikavimą pasakyčiau šitaip: jei jus kažkas iš tiesų domina ir jūs tai nuoširdžiai mylite, tuomet studijuokite giliai ir rimtai. Kalbu ne vien apie intelektualų darbą. Žinoma, reikia išmokti tyrinėjimo metodų, techninių dalykų, pažinti istorinius šaltinius – visa tai svarbu. Tačiau mokykitės ir klausdami pačios muzikos, kaip ji norėtų skambėti. Grokite, klausykitės, neprimetinėkite jai savo atsakymų. Palaukite, kol pati juos duos.

Man labai pasisekė, nes niekada pernelyg daug negalvojau apie karjerą. Tiesiog grojau. Laikas buvo palankus, kad viskas taptų įmanoma. Žinoma, su bičiuliais dirbome be galo sunkiai, kartais nepavykdavo – ir tai būdavo skausminga. Tačiau apskritai jaučiuosi labai laimingas.

Šiandien susikurti darbą yra didžiulis iššūkis. Muzikantai turi būti pasirengę mąstyti nestandartiškai, ieškoti naujų būdų pristatyti savo veiklą. Galbūt dabar žmonėms tenka daug labiau išsiskaidyti po veiklas. Man pasisekė, kad galėjau susikoncentruoti į vieną sritį.

Vis dėlto pagrindinis iššūkis – turėti drąsos likti atviram ir būti pasirengusiam sekti gyvenimo galimybes visais keliais ir aplinkkeliais.