I

Nepamenu, ką išradome anksčiau: laikrodį, veidrodį ar stiklą saulės užtemimams stebėti.

Vėliau sukonstravome aparatą, leidžiantį vienu metu būti ir šiandien, ir vakar; ir čia, ir anapus. Juo bandėme užfiksuoti kažką, kas sukūrė mus pačius.

Įamžinome daiktų nuograužas, griūvančius pastatus, sugijusias žaizdas, pikselių dulkes, žmogaus pėdsakus Mėnulyje. Tada dar nežinojome, kad anapus nieko nėra.

Juk visada buvo kažkas, kas laiku paspausdavo mygtuką.

II

Kaip audinių nereikia mokyti glamžytis, taip kiekvienas kūnas pats moka šokti.

Anksčiau ar vėliau ir adatos ausis nugirsta, kad siūlui yra visatos centras. Perpildyta drabužių spinta patiki – mažai kuo skiriasi nuo juodosios dėžės.

Sudužus orlaiviui paaiškėja: nailonas sugeria drėgmę, šilkas nesielektrina, stiklo pluošto audiniai atsparūs karščiui. Vienintelis kostiumas, išvirkščioje pusėje neturintis jokios instrukcijos, yra žmogus.

III

Žodis „šviesa“ susideda iš spragėsių, išbarstytų ant tamsaus kino teatro kilimo.

Kai sakai „šviesa“, trumpam užsimerki. Juodoje žemėje stikliuku prispaudi pirmąjį pakalnutės žiedą. Vaikystės namų telefono numerį. Prieš paskutinę mokyklos diskoteką sutrauktos cigaretės nuorūką.

Šis žodis kaip šnypščiantis saldainis sprogsta ant tavo liežuvio, nudažydamas jį mėlynai. Naktis taip pat yra mėlynas filmas apie tai, kaip ieškai šviesos jungiklio savo paties aklume.

IV

Skaitmeninė orchidėja užmiega ir elektroninis sapnas užlieja kambarį. Matau, kaip atsiveria žiedas, kaip godžiai šaknys siurbia energiją. Elektra teka laidų gyslomis iš vario, aliuminio, sidabro.

Mano kūnas yra laidininkas. Mano kūnas yra vanduo ir dirvožemis. Kambarys, kuriame gyvenu, sapnuoja gaisrą: jei ilgai stebėsi žydintį augalą, išvysi jo mirtį.

V

Apie ką galvoja baltas cukraus kubelis, nerdamas į puodelį juodos kavos? Indo aukštį ar gylį, vandens virimo temperatūrą, karčių, dulkėmis paverstų pupelių skonį?

Arabika, liberika, robusta – nieko nereiškiantys burtažodžiai narui, žinančiam, kad paskęs. Slapta tikinčiam: gylis yra apverstas aukštis, o kiekvieną juodą paviršių subraižo baltumos laukimas.

VI

Žmogus, pirmasis aprašęs Alisos stebuklų šalyje sindromą, pajuto nuovargį. Pakilo nuo marmurinio stalo, užrakino kabineto duris, užvėrė langines, nuo mėgstamos plokštelės nupūtė dulkes. Įjungęs patefoną išsitiesė ant kilimo. Prieš miegą stebėjo savo rankas: vis dar tokio paties dydžio, nei mažesnės, nei didesnės. Gerai, galvojo, gerai, kad niekas nesikeičia. Ir vinilo plokštelėje tebesiplečia juodoji skylė, ir naftos jūra ant kranto išspjauna juodas garso bangas. Pailsėjęs grįšiu prie darbo, būtinai užrašysiu: Žemė, kaip ir mėlynas marmuras, yra plokščia.

VII

Laikas yra migdolais kvepiančios kalio cianido tabletės. Saugau jas metalinėje dėžutėje su „Tic Tac“ saldainiais ir savo pieniniais dantimis. Slapta tikiu: vieną dieną „Tic Tac“ iškeisiu į rodykles išsilydžiusiam laikrodžio ciferblatui. Dantis – į vandenį, orą ir ugnį, į grumstą žemės gaisrui gesinti. Tabletes pasiliksiu, jei sandėris neįvyktų. Tai bus diena, kai Mona Liza nusibrauks savo šypseną, Saturnas nusimaus visus žiedus, o Botticellio Venera išsilaipins ne iš kriauklės, bet iš įskilusio erdvėlaivio.