Sadeqas Hedayatas (1903–1951) metė odontologijos, o vėliau – ir inžinerijos studijas Prancūzijoje bei Belgijoje, kad galėtų gilintis į senąją persų kalbą ir Irano mitologiją. Jis tapo vienu pirmųjų modernistinės prozos rašytojų Irane. Hedayatas yra publikavęs apsakymų, esė ir pjesių, tačiau trumpas, paslaptingas romanas „Akloji pelėda“ (The Blind Owl) laikomas jo šedevru.

Šis autorius buvo nacionalistas, gyvenęs vienu neramiausių moderniosios Irano istorijos laikotarpių. Jo gyvavimo metu dėjosi šie svarbūs įvykiai: Konstitucinė revoliucija (1905–1911), siekusi apriboti šacho valdžią ir modernizuoti valstybę; modernizacijos šalininko ir autoritarinio valdovo Reza‑šacho valdymas (1925–1941); taip pat Antrasis pasaulinis karas, kai Iraną okupavo britų ir sovietų pajėgos (1941–1945).

Panašu, kad Hedayatą slėgė Irano nuosmukis nuo didingos praeities iki socialinės nelygybės bei politinės priespaudos. Jis jautė įtampą tarp į šalį „perkelto“ modernumo ir dogmatiškų tradicijų, kurias kritikavo kaip persmelktas prietarų ir bereikšmių ritualų.

Niūri to meto socialinė bei politinė padėtis prisidėjo prie egzistencinės nevilties ir pesimizmo, pastebimų jo kūryboje.

„Aklosios pelėdos“ siužetas primena košmarą. Knyga prasideda viena garsiausių šiuolaikinės persų literatūros citatų: „Gyvenime esama žaizdų, kurios tarytum raupsai vienatvėje ardo sielą.“

Romane sekame prie lovos prikaustyto vyro haliucinacijas – jį kankina paranoja ir mirties baimė, o pasakojimo kulminacija tampa žmogžudystė, tiksliau – aistringa žmogžudystės fantazija. Autoriaus bevardis pasakotojas yra pavargęs nuo pasaulio ir žmonių, kuriuos vadina „padugnėmis“. Jis rašo tik savo „šešėliui“, bijodamas mirti taip ir nepažinęs savęs.

Istorija prasideda jo pokalbiu su „šešėliu“. Iš veikėjo išpažinčių sužinome apie obsesiją „nežemiškai moteriai“, jo seksualinius troškimus, įvykdytas žmogžudystes ir dviprasmišką požiūrį į mirtį. Taip pat matome protagonisto geismą žmonai, su kuria jis nesidalina ta pačia lova, nes įtaria ją neištikimybe ir mano, kad ši laukiasi nuo kito vyro.

Mirties vaikai

Kaip ir dauguma literatūros šedevrų, „Akloji pelėda“ nepasiduoda vienai interpretacijai. Tačiau jos centre – mirties, gėdos ir savęs pažinimo temos. Pastaroji atsiskleidžia pasakotojo dialoguose su šešėliu, primenančiu Carlo Jungo idėją apie šešėlį kaip slopinamą, nežinomą ir kaltės persmelktą mūsų psichikos dalį.

Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo šešėliu siekdamas pažinti save – galbūt ir visiškai save priimti, o tai Jungas vadino „labiausiai gąsdinančiu dalyku“.

Romano pabaigoje šešėlis ant sienos virsta pelėda. Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais pelėda gali reikšti skirtingus dalykus – nuo blogio pranašo, sėjančio mirtį ir pražūtį, iki išminties simbolio.

Hedayato kūrinyje pelėda gali įkūnyti abu. Romanas sufleruoja, kad tik pažinus savo tamsiąją pusę įmanoma pasiekti tikrą išmintį. Nepažinęs savo mirtingumo, pasakotojas negali suvokti savo gyvenimo tiesos ir pasirinkimų motyvų. Jis teigia: „Tik mirtis niekada nemeluoja!“

Visgi, kaip nurodo pavadinimas, pelėda yra akla. Tai daugiau nei estetinė priemonė, skirta suteikti grėsmingam dalykui dar baugesnį skambesį. Ar mūsų šešėlis – akloji pelėda – praregėtų, jei su juo susitaikytume ir tokiu būdu visiškai save priimtume?

„Mes esame mirties vaikai“, – rašo pasakotojas. Ir kaip visi vaikai didžia dalimi esame formuojami savo tėvų. Ar ne viską, ką darome – kuriame meną, siekiame žinių, dauginamės, net beviltiškai kaupiame išteklius ir stengiamės viską bei visus kontroliuoti, – lemia mirtis, mūsų žinios apie mirtį ir mūsų baimė jos atžvilgiu?

Pasakotojo psichika taip persmelkta mirties, kad net pravertos durys jam atrodo kaip „mirusiųjų nasrai“. Debesys virš jo galvos – „geltoni ir mirtini“. Jo lova – „šaltesnė ir tamsesnė už kapavietę“.

Vis dėlto jo santykis su mirtimi dviprasmiškas. Vyras vadina ją „karčia tiesa“. Mirties baimė jo neapleidžia, tačiau pati mintis apie mirtį ramina: „Mirtie… Mirtie… Kur tu?“ Atrodo, kad mirties baimė nepakeliama, tačiau tik mirtis gali ją nutraukti ir suteikti ramybę.

Tanatas ir Erosas

Pagrindinio veikėjo „tikrasis troškimas“ būti „sunaikintam“ primena Freudo aprašytą Tanato mintį, mirties impulso sampratą. Jo noras grįžti į nebūtį išreiškiamas kuo aiškiausiai: „Vienintelis dalykas, kuris mane ramino, buvo išnykimas po mirties. Mintis apie kitą gyvenimą po mirties mane vargino ir gąsdino.“

Tanatas, siejamas su agresija ir pasikartojimu, dominuoja romane. Laikas nuolat matuojamas dvejetais ir ketvertais: du mėnesiai ir keturios dienos, dveji metai ir keturi mėnesiai. Pasakotojas kišenėje visada turi du keranus ir vieną šahį (senoviniai Irano piniginiai vienetai, vartoti iki šiuolaikinio rialo). Personažai čia atsikartoja vienas kitame, lyg būtų perdirbti – tarsi romane vaizduojamas pasaulis nebesugebėtų sukurti nieko naujo, todėl tie patys žmonės nuolat sugrįžtų.

Net veikėjo patiriama skaudi meilė, kaip jis supranta, tokia pati, kokią prieš tūkstantį metų išgyveno kitas menininkas.

Freudo teigimu, gyvenimas yra nuolatinė kova tarp Tanato ir Eroso – gyvybės instinkto. Hedayato protagonisto gyvenime Tanatas įgyja viršenybę – tai matyti iš savidestrukcijos, opijaus ir alkoholio vartojimo.

Net Eroso įkvėpti veiksmai yra persmelkti mirties. Istorijos herojaus piešiniai ant plunksnakočių dėklų monotoniški: kiparisas, po kuriuo tupi senis, panašus į indų jogą, ir mergina („nežemiška moteris“) juodais drabužiais, jam tiesianti leliją.

Veikėjo meilė – obsesinė, troškimai – gėdingi, o vienintelis fizinis kontaktas su žmona baigiasi žmogžudyste.

Idealas ir tikrovė

Gėda, susijusi su pasakotojo seksualiniais troškimais, lydi jį visame romane. Pirmą kartą pabučiavus būsimą žmoną, pro šalį praeina jos tėvas, kurio „šlykštus, grėsmingas juokas“ priverčia protagonistą trokšti mirties.

Tas pats nutinka, kai jis pabučiuoja savo paauglį svainį, primenantį žmoną. Knygoje, kupinoje keistų akimirkų, ši scena galbūt yra viena keisčiausių ir netikėčiausių. Ar tai vienišo protagonisto kovos su savo seksualine tapatybe atspindys? O gal dar vienas bandymas nerealią, nepasiekiamą meilę, kurios jis ieško „nežemiškoje moteryje“, pakeisti žemiška meile, panašia į jo nesėkmingą meilę žmonai?

Galiausiai veikėjas nužudo ir „nežemišką moterį“, ir žmoną, kurią vadina „kekše“. Aprašydamas „nežemišką moterį“, pamini, kokia pažįstama ši atrodo, ir padaro išvadą, kad ankstesniame gyvenime Alam al-mithal – tobulų formų pasaulyje – jų sielos buvo kaimynės, sukurtos iš tų pačių pradų, ir jiems lemta susieiti.

Paslaptingąją moterį pasakotojas pirmą kartą pamato pro plyšį sienoje, kuris vėliau išnyksta. Jos – tosios, kurios vieno žvilgsnio pakaktų visoms jo filosofinėms ir teologinėms mįslėms išspręsti, – paieškos ilgai lieka bevaisės, kol vieną naktį, protagonistui grįžtant iš pasivaikščiojimo, kurio metu dairėsi jos, prie jo durų pasirodo „nežemiška moteris“.

Jis atveria duris, ji įžengia vidun, o jis nuseka paskui. Ji tylėdama atsigula į jo lovą. Jis pro sukąstus jos dantis įpila jai į burną vyno. Vėliau paaiškėja, kad vynas sumaišytas su gyvatės nuodais. Ji miršta, o jis mėgina ją prikelti, suguldamas su ja.

Romano pabaigoje pasakotojas galiausiai sugula su savo žmona, o kai ši įkanda jam į lūpas, nuduria ją peiliu.

Veikėjas sunaikina ir idealą, ir tikrovę. Jo psichika sutrinka, nepajėgdama suderinti priešingų troškimų – sakralumo ir žemiškumo.

 

Mirties ramybė

Hedayato pasakotojas teigia, kad visi aplink jį yra jo paties šešėlio dalys. Todėl „nežemiškos moters“ ir žmonos nužudymas gali būti suvokiamas kaip moteriškosios veikėjo psichikos dalies, Jungo vadinamos „anima“, sunaikinimas. Jų mirtis dar labiau priartina herojų prie savinaikos.

Kaip protagonisto šešėlio dalys, kiekvienas „Aklosios pelėdos“ personažas atspindi pasakotojo tamsiosios pusės fragmentą. Visų žmonių, kuriuos niekina, vyras nekenčia todėl, kad šie atskleidžia jam tokią jo paties pusę, su kuria jis nenori susidurti. Supratęs, jog daugiausia yra valdomas pasąmonės troškimų, veikėjas taip pat rašo, kad jo šešėlis – realesnis už jį patį.

Būdamas nacionalistas, Hedayatas idealizavo senovės Iraną ir itin kritiškai vertino tai, ką laikė Irano socialiniu ir politiniu nuosmukiu. Savo satyrinėje apysakoje „Hadži Aga“ (Ḥāji Āqā) jis Irano politikus ir visuomenės veikėjus vaizduoja kaip veidmainius, godžius, amoralius ir oportunistiškus.

Atsižvelgiant į tai, „Akląją pelėdą“, vertinant iš autoriaus nacionalizmo perspektyvos, galima interpretuoti ir kitaip.

Ar sustingęs, košmariškas romano pasaulis yra atspindys to, kaip Hedayatas matė aplinkinę visuomenę? Ar pasakotojo meilės ir neapykantos kupinas santykis su žmona atspindi paties rašytojo jausmus savo šaliai, kurią jis mylėjo, bet kartu gėdijosi dėl jos šimtmečius trukusio nuosmukio?

Ar „nežemiška moteris“ simbolizuoja Iraną, apie kurį protagonistas svajojo, o jo žmona – tikrąjį? Ar todėl, nužudęs „nežemišką moterį“, jis palaidoja jos kūną senoviniame Rėjaus mieste – viename seniausių nuolat gyvenamų miestų Irane? Ar todėl savo meilę žmonai mato kaip neatsiejamą nuo purvo ir mirties?

Gyvendamas Paryžiuje, būdamas kiek vyresnis nei dvidešimties, Hedayatas bandė nusižudyti – įšoko į Seną, tik buvo išgelbėtas.Mirties žadėtos ramybės pagunda jo taip ir neapleido. 48 metų amžiaus jis pasitraukė iš gyvenimo.

---

Apie autorių:

Hosseinas Asgari iš pradžių studijavo fiziką, o vėliau Adelaidės universiteto J. M. Coetzee kūrybinės praktikos centre įgijo kūrybinio rašymo daktaro laipsnį. Jo debiutinis romanas „Tik garsas išlieka“ (Only Sound Remains) pateko į „Miles Franklin Literary Award“ ir „Victorian Premier’s Literary Awards“ trumpuosius sąrašus (2024). Antrasis romanas „Tuštuma“ (Desolation) pasirodė 2025 m., leidykla „Ultimo Press“. Šiuo metu Hosseinas dirba podoktorantūros tyrėju „UniSA Creative“.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas

2026-04-18