Baisiausias apsakymų rinkinys Vakarų literatūroje turėjo būti išleistas 1915 m. Tik trys kūriniai, beje, gana ilgi. Pirmajame atsitiktinis sūnaus ir tėvo pokalbis priveda prie netikėtos sūnaus savižudybės. Antrajame niekuo neišsiskiriančiam tarnautojui įvyksta siaubinga metamorfozė, aplinkinių palengvėjimui pasibaigianti mirtimi. Trečiajame… Kitaip nei pirmuosiuose dviejuose, kuriuose vaizduojama įprasta ir atpažįstama to meto Europa, veiksmas vyksta atogrąžose, kolonijose, tiksliau, vienoje jų, kur, kaip manoma, turėtų būti taisomas nusikaltėlių charakteris ir moralė. Tačiau iš tikrųjų trečiajame neįvykusio rinkinio apsakyme niekas netaisoma; ten skiriamos, o dar tiksliau, vykdomos bausmės. Tad pavadinimo vertimai į anglų ir rusų kalbas ne itin tikslūs – veiksmo vieta nėra baudžiamoji ir ne pataisos kolonija, bet – čia pasiūlysiu naują žodį savo kalbai – „vykdomoji kolonija“, vieta, kurioje vykdomi nuosprendžiai. Tai svarbu, nes pirmoji rinkinio istorija – taip pat vertime į rusų ir anglų kalbas – vadinasi „Teismas“, The Judgment.

Deja, baisiausias Vakarų literatūros apsakymų rinkinys tada – 1915 m. – nebuvo publikuotas. Leidėjas kiek išsigando; jis nusprendė, kad štai tos istorijos apie koloniją kaip tik ir nereikėtų įtraukti, ji iš tiesų siaubinga, geriau pasirinkti kitą. Autorius kitos po ranka neturėjo; jis rašė mažai ir skausmingai. Na, žinoma, turėjo, bet tada knyga būtų buvusi kitokia, o jis norėjo šios, kuri vadintųsi „Bausmės“ (Strafen). Iš tos pastangos nieko neišėjo; Didžiojo karo girnos abejingai malė europiečių gyvenimus; po poros metų autorius bandė apsakymą apie koloniją perrašyti, kai ką pridėdamas, kai ką praleisdamas, ir galiausiai 1919 m. publikavo ją kaip atskirą brošiūrą pas tą patį baugštų leidėją. Bet tai įvyko jau kitokiame pasaulyje, o jis pats, neišsprūdęs iš nuo vaikystės pažįstamų vietų – Prahos Vinogradų, Hradčano ir Senamiesčio rajonų – tapo kitos šalies piliečiu. Čia kalba, su kuria jis užaugo ir kuria rašė, staiga nustojo būti valstybine.

Aptariant Franzą Kafką, į pokalbį visada reikia įtraukti laiko kontekstą, antraip liksime akis į akį su visiškai niekuo neišsiskiriančiu jaunuoliu, žmogumi be jokių, taip sakant, savybių, kuris iš niekur nieko staiga pradeda kurti bene tobuliausią ir neperprantamiausią praėjusio amžiaus prozą. Tačiau jei Kafkos tekstų istoriją įtrauksime į jo asmeninę ir tą, kurioje jis gyveno ir veikė, bent jau atsiras šansas kažką suprasti. Tačiau ir tai nėra garantuota.

Taigi, buvo 1914-ųjų ruduo, karas ką tik prasidėjęs, Kafkos su nepalaužiamu tėvu priešakyje taikėsi prie naujų aplinkybių, ir Franzas kraustėsi iš vienų namų į kitus. Šeima gyveno pasiturinčiai, todėl kilnojimosi priežastys buvo labiau logistinės nei finansinės. Franzui tai netgi patiko; kažkodėl naujoje aplinkoje geriau sekėsi rašyti. Jaunuolio nepašaukė kariauti, nors jis ir veržėsi. Tačiau lemtingi įvykiai Europos istorijoje chronologiškai sutapo su lemtingais įvykiais jo gyvenime: tiesiogine prasme ultimatumo karštinės dienomis, kai serbai, austrai, rusai, vokiečiai ir prancūzai jau griebėsi ginklų, mūsų rašytojas iš savo Prahos išvyko į Berlyną susitikti su sužadėtine. Vietoj pasimatymo atsidūrė tikrame teisme: viešbučio kambaryje sužadėtinė, jos draugė, sesuo, tėvas ir dar vienas vyras apkaltino jį dviveidiškumu, melu, ištvirkavimu, lengvabūdiškumu ir dievai žino kuo dar, tad tuoktuvės buvo atšauktos. Franzas, regis, nelabai jų ir troško. Arba norėjo ir nenorėjo vienu metu, kaip jam būdinga; iš čia ir begaliniai svyravimai bei kančios, o po jomis, giliai viduje, slypėjo abejingumas, ramybė, atsiribojimas.

Kad ir ką pasakotų Franzas, jis visada ramus, laikosi atstumo, niekada neišsiduoda žodžiais. Nors jo raštuose kartais nutinka neįsivaizduojamų, siaubingų ir nepakeliamų dalykų. Apsakymo veikėjas ne tik virsta milžinišku vabalu, bet ir yra atstumiamas tėvo, motinos bei mylimos sesers. Vieno romano herojui ne tai, kad įvykdo mirties bausmę žmogiškai, ne – jį paskerdžia tamsiame užkampyje lyg kokį avinėlį. Bet, žinoma, nėra nieko baisesnio už apsakymą „Pataisos kolonijoje“.

Veiksmas, kaip byloja pavadinimas, vyksta pietinėse vienos Europos valstybės valdose. Atogrąžos, karštis ir visa kita, kas ateina į galvą išgirdus žodį „kolonija“. Kafkai prieš akis iškilo maždaug tas pats vaizdas, kaip ir visiems: nors jis niekada nebuvo išvykęs iš Senojo žemyno, paauglystėje tikriausiai skaitė nuotykių romanus apie drąsius kolonistus. Vėliau turbūt spaudoje susipažino ir su gerai žinomais kolonializmo siaubų demaskavimais. Franzas turėjo būti girdėjęs apie sensacingą Rogerio Casemento pranešimą, kuriame civilizuotam pasauliui išsamiai atskleistas žiaurus elgesys su darbininkais (praktiškai vergais) Belgijos kaučiuko plantacijose Konge. Įdomu, ar skaitė Josepho Conrado romaną „Tamsos širdis“ (1899), kuris, kaip ir Casemento ataskaita, buvo parašytas po viešnagės Belgijos Konge. Manau, kad taip. Kafkos dienoraščiuose yra kelios pastabos, kaip vienas „keliautojas“ susipažįsta su tolimos – akivaizdžiai kolonijinės – šalies papročiais. Reikia pasakyti, kad kai kurie tokio gyvenimo – tiek to meto, tiek vėlesnio – bruožai, ne, net ne bruožai, o detalės, mums žinomos iš gausios vakarietiškos kolonijinės literatūros, aptinkamos ir „Pataisos kolonijoje“. Tik štai jos atlieka visai kitokį vaidmenį. Tiesą sakant, apsakyme beveik viskas, kas įprasta, veikia kiek neįprastai; jaučiamas atotrūkis tarp suplanuotos funkcijos ir tikrojo mechanizmo veikimo, o tada, artėjant pabaigai, abejingo pasakojimo mašinos korpusas staiga plyšta ir ant kruvino nelaimingos aukos kūno pabyra krumpliaračiai. Tai labai komiška – ir labai, labai baisu.

Taigi, kas iš tiesų vyksta „Pataisos kolonijoje“? Siužetas paprastas. Keliautojui, pakeliui patekusiam į pataisos koloniją, suteikiama malonė stebėti nusikaltėlio egzekuciją, vykdomą pačiu neįprasčiausiu – ir, kaip paaiškėja, progresyviausiu – būdu. Bausmė – tai nuosprendžio užrašymas ant nuteistojo nugaros, o tai daroma aštriais smaigais, kurie su kiekvienu ratu vis giliau ir giliau sminga į kūną. Tiksliau sakant, tai įvairaus ilgio virbų komplektas: vieni raižo kūną, kiti rašo. Dar yra prietaisas, skirtas visą užrašą aplieti ėsdinančiu skysčiu, bet šiuo metu jis neveikia. Keliautoją į egzekucijos vietą nuveda pareigūnas, kuris, pasakojimui dalykiškai vystantis, pasirodo besąs ir mechanikas, prižiūrintis mašiną, ir teisėjas, skelbiantis nuosprendį, ir sargybinis, ir budelis – viskas viename. Praleidau svarbiausią dalyką: nuosprendžio operacija atliekama dideliu ir gana sudėtingu aparatu, sudarytu iš gulto ir veltinio matraco, galinčio vibruoti, kad, taip sakant, sustiprintų skausmo efektą; šis sukasi į dešinę ir į kairę, kad nuteistojo nugaros ir kojų reikiamos vietos atsidurtų po dantimis. Jei tikėsime pareigūnu, baudžiamasis asmuo yra nusikaltėlis, nes jis (pareigūnas) jį nuteisė, paskyrė bausmę ir išsiuntė į egzekucijos vietą, kur jo laukia tas pats pareigūnas. Nelaimėlis tvirtai pririštas prie gulto, galva ištempta į priekį, į burną įkištas veltinis kūlis, kažkas panašaus į kaištį, kad nuslopintų riksmus ir neleistų jam iš skausmo nusikąsti liežuvio. Visa kita paprasta: virš kalinio yra du rėmai, viename – akėčios su virbais, kitame – specialiai užprogramuotas mechanizmas, jame įdėtas popieriaus lapelis su užrašu ir sudėtingu piešiniu – tai palikimas senojo komendanto, kurio laikais ir buvo įvestas šis keistas bausmės vykdymo būdas. Brėžinį su originaliu eskizu pareigūnas kruopščiai saugo piniginėje. Jis apskritai yra didelis savo buvusio viršininko gerbėjas ir jo pasekėjas. Deja, šiais laikais kolonija išglebo, morališkai suminkštėjo: aparato finansavimui beveik neskiriama lėšų, seni geri metodai nepalaikomi, ir tai greičiausiai paskutinė egzekucija, nebent, žinoma, įsikištų keliautojas – jis garsus visame pasaulyje, turi mokslinę šlovę, moralinį autoritetą ir visa kita.

Sutelkę dėmesį į šios kolonijos technologines, teisines ir net politines detales, visiškai pamiršome dar du istorijos veikėjus. Tiesa, tai ne tik šio pasakojimo personažai, tokius vaikinus galima sutikti ir kituose Kafkos kūriniuose. Jie nuolat varinėjami, nuolat patarnauja, nuolat vykdo paliepimus, kartais net bausmes – labai panaši pora romano „Procesas“ pabaigoje subadė Josefą K. Tačiau čia, nors ir vykdo kažkieno kito įsakymus, minimi dalyviai ne tiek veikia, kiek kenčia nuo kitų veiksmų, kiti jiems kažką daro, bent vienam tai tikrai. Tai nuteistasis, kuris, kaip būdinga Franzo sapniškųjų košmarų logikai, nė nežino, kad yra pasmerktas, koks nuosprendis ir kaip bus manipuliuojama su jo kūnu. Tiesą sakant, ir su siela. Taip, su siela. Juk tikima, kad gyvenimo pabaigoje ji palieka – kaip bet kurio nekalto kankinio – fizinį pavidalą ir patenka į rojų. Iš tiesų sadistai bando prisigauti iki nemirtingojo prado – monstriškas tatuiruočių ritua­las skirtas pasiekti „nušvitimą“, kurį budelis (o anksčiau visa kilminga kolonijos bendruomenė, ypač reginių trokštantys vaikai) tikisi pamatyti mirštančiojo veide. Buvo manoma, kad kulminacijos metu auka savo kūnu per pragarišką skausmą perskaitys nuosprendį ir jo dvasia iškeliaus nušvitusi.

Žinoma, čia matome ideologinio turinio netekusį markizo de Sado ir religinių fanatikų, kankinusių ir deginusių žmones vėlyvaisiais viduramžiais bei ankstyvaisiais Naujųjų amžių laikais, sadizmą. Nors senojo komendanto sukurtas ritualas numato tokią kategoriją kaip siela – kitaip kas gi patiria galutinį nušvitimą? – nieko nesakoma apie jos priskyrimą kokiai nors religinei (ar bet kuriai kitai) institucijai. Atvirai kalbant, manau, kad karininkas, kalbėdamas apie nušvitimą, meluoja. Beje, va būtent jis sielą turi – savotišką monstrišką dovaną iš Vakarų pasaulio Dievo. Pareigūnas fanatiškai garbina patį ritualą, mechanizmo ir žmogaus kūno, negyvo ir gyvo, sąveikos procesą, siaubingą ir neskubią jų dvikovą, kuri visada, absoliučiai visada baigiasi mašinos pergale.

Atskleisdamas keliautojo požiūrį į būsimą auką, Kafka pamažu formuoja ir skaitytojo požiūrį. Būtent šis gebėjimas rodo jo kaip pasakotojo genialumą. „Pataisos kolonijoje“ – tai ne atkaklus sadistinio žiaurumo pasmerkimas, bet ir ne sausa ataskaita apie tai, kas vyksta už jūrų marių esančioje kankinimo karalystėje. Tai pasakojimas, būtent pasakojimas apie tai, kas nutiko vienam keliautojui atokioje atogrąžų kolonijoje, kokius stebuklus ten išvydo. O bet kurios istorijos sėkmės raktas yra saiko jausmas ir santūrumas – dvi trys užuominos apie tikrąją padėtį, ne daugiau. Kai Kafka rašo, kad keliautojui buvo nemalonu žiūrėti į pasmerktąjį, mes jaučiame tą patį. Šiame pasakojime nėra malonių personažų: nuteistasis ir kareivis elgiasi labiau kaip beždžionės – na, arba kaip tie suporuoti Kafkos romanų tarnai. Kareivis iš esmės atlieka tik grynai techninę funkciją. Nuteistojo situacija, žinoma, sudėtingesnė. Nors jam paskirtos siaubingos kančios, jis – nekalta auka, nežinanti savo nuosprendžio, net to, kad apskritai yra nuteista, mums tai nesukelia jokios užuojautos. Kafka kiekvieną kartą leidžia suprasti, kad pasmerktasis nepateisino savo padėties. Šio kario – taip, jis irgi karys, bet nusikaltęs – netgi negaila. Be abejo, jam būdingos kai kurios žmogiškosios savybės – nuteistasis, pavyzdžiui, yra godus, džiaugiasi nelaimėmis, užgriuvusiomis karininkui ant galvos (tiksliau – ant kūno), beveik nepadoriai linksminasi, matydamas iš po žymeklio gaubto byrančius krumpliaračius. Vis dėlto jis mažai panašus į žmogų. Ar bent jau priklauso žemesnei kategorijai nei karininkas ir keliautojas. Ir net nelabai pralinksmėja išvengęs egzekucijos, o nuo jos išgelbėjusiam keliautojui nė nepadėkoja.

Vienintelis personažas, keliantis simpatiją, bent jau keliautojo, – tai pareigūnas. Savo reikalo entuziastas, atsidavęs visuomenės gerovės gynėjas, pasiruošęs paaukoti gyvybę dėl kilnaus tikslo – toks jis. Garbės žmogus. Intrigų ir mūsų laikų moralės nuosmukio auka. Įjungęs mašiną, kuri tuoj suleis dantis į išsekusį nuteistojo kūną, karininkas ugningai kreipiasi į keliautoją, ragindamas padėti atkurti seną gerą tvarką kolonijoje. Jo planas gudrus ir beprotiškas. Jis pamišėlis, bet, patikėkite, ne labiau nei kiti šios istorijos veikėjai, nei jos autorius, nei mes, skaitytojai. Šis pasakojimas – ir apie mūsų beprotybę. Juk mes irgi apraudame senus gerus laikus, teikiame pirmenybę tvarkai, o ne socialinei netvarkai, galiausiai laikome save – bent jau laikome! – garbingais žmonėmis. Na, jei ne mes, tai bent jau mūsų atstovas šiame pasakojime, skaitytojo akys ir ausys, siela ir protas – keliautojas. O jis yra beveik karininko antrininkas; pastarasis mato jame vienintelę sielą, kuri jį supranta, dalijasi su juo slapčiausiomis mintimis, paskiria savo sąjungininku; nuostabiausia tai, kad keliautojas jam išreiškia visišką supratimą. Kai nuogai išsirengęs karininkas stovi prie mašinos, pasiruošęs gultis po jos dantimis vietoj pasmerktojo, kad kažkam kažką įrodytų jam vienam žinomame žaidime, o iš tiesų atlikti atsisveikinimo aktą gražaus senojo režimo garbei, kaip Mishima, sukėlęs paskutinį savo maištą, o paskui persirėžęs pilvą, – taigi, kai karininkas yra pasiruošęs baigiamajam momentui su lemtinga fraze „Būk teisingas!“, užrašyta ant nugaros, Kafka priduria: „Jo vietoj keliautojas būtų pasielgęs lygiai taip pat.“ Baisiausia čia būtent tai.

Bet kas gi vis dėlto nutiko toliau? Toliau – dar blogiau, jei šiuo atveju galima taikyti lyginamuosius laipsnius. Pasakojimo siužetas išsineria iš savo užkaborių lygiai taip, kaip mašinos detalės – iš savųjų. Karininkas bando įtikinti keliautoją užtarti žodeliu (arba kitas variantas – savo svariu žodžiu) visą senosios komendantūros nustatytą procedūrą: apkaltinimą, nuosprendį, egzekuciją. Pateikiama daugybė argumentų ir siūloma begalė gudrybių, kaip šiuos argumentus perteikti kam reikia. Galiausiai be užuolankų klausiama: ar keliautojas nori padėti įgyvendinti šį planą? Jis atsako – ne. Nuo šio momento siužetas juda dvigubai greičiau, nors tai šen, tai ten sustingsta. Štai karininkas įsako nuteistąjį atrišti nuo mašinos. Štai jis išsitraukia iš kišenės nutrintą popieriaus lapelį ir priverčia keliautoją perskaityti branginamą užrašą – senojo komendanto paskutinę valią: „Būk teisingas!“ Štai jis įdeda lapelį į žymeklį ir nusirengia nuogas. Bet čia jau buvome. Pareigūnas užlipa ant mašinos, įsikiša į burną apvemtą veltinio kaištį, ir šalti virbai jau drasko jo nugarą. Tačiau tai trunka neilgai; mašina sugenda ir subyra bedirbdama, akėčios pakabina pareigūną, dar akimirka – ir negyvas vyras kabo virš duobės, pasmeigtas ant dantų kaip milžiniškas mėsos gabalas. Keliautojas prisiartino: pareigūno veide nušvitimo nebuvo. Stebuklas neįvyko.

Apsakyme yra savotiškas post scriptum, kuriame aprašoma, ką trys likę gyvi personažai veikė po minėto stimpankiško charakirio. Puikus tekstas, tačiau susidaro įspūdis, kad šis kafkiškas fragmentas buvo pridėtas dėl kažkokio tikslo – ne tam, kad sumažintų finalo patetiką, ne, tiesiog kad jį perkeltų į visiškai neįmanomą pasaulį, tarsi neišsipildysiantį kitaip. Padvigubintas košmaras, žinoma, nepadidėja, bet ir nesumažėja: begalybę beprasmiška dauginti ar dalyti iš dviejų.

Taigi Franzas parašė jį kaip šalutinį projektą, vengdamas – arba, priklausomai nuo požiūrio, atsitraukdamas nuo „Proceso“. 1914 m. spalį Kafka išėjo atostogų, kad pasistūmėtų su tekstu, kurį buvo pradėjęs iškart po teismo viešbutyje. Ir, nors savo dienoraštyje skundžiasi, jis iš tikrųjų padarė nemažą pažangą. Šiaip ar taip, asmeniniuose užrašuose iki gruodžio 2 d. nė žodžiu neužsimenama apie apsakymą, o tada: „Po pietų pas Werfelį su Maxu ir Picku. Skaičiau jiems „Pataisos kolonijoje“, ne visiškai nepatenkintas, išskyrus akivaizdžias, neištaisomas klaidas.“ Prieš tai, anot solidžiausio Franzo biografo Reinerio Stacho, Kafka kūrinį perskaitė Maxui Brodui lapkričio 20 d. Po dvejų metų istorija buvo įgarsinta jau kur kas atsitiktinesnei auditorijai Miunchene, keistame literatūriniame renginyje, įvykusiame kažkokio Hanso Goltzo, kurį kaip maištininką stebėjo vietos policija, meno galerijoje. Ne itin linkęs bendrauti su žmonėmis Kafka susibūrime buvo priverstas atstovauti literatūrinei Prahai vienas; niekas iš jo draugų ar pažįstamų negalėjo atvykti. Gal ir Franzas nebūtų ten trenkęsis, bet susitarė susitikti su buvusia sužadėtine – ta pačia, kuri 1914 m. liepos pabaigoje Berlyne atšaukė vestuves. Dabar jau Franzas Kafka norėjo atnaujinti ryšius su Felice Bauer, ir ta proga išvažiavo į Miuncheną perskaityti istorijos apie kūno įrašus, akėčias, pamišusį karininką ir apvemtą veltinio kaištį.

Nuo pat pradžių viskas buvo tiesiog absurdiška, netgi juokinga. Policija ilgą laiką atsisakė išduoti leidimą renginiui: jiems nepatiko Goltzas, eksponavęs įtartinų avangardistų darbus. Buvo karo metas, maža kas galėjo nutikti. Pareigūnai pareikalavo kūrinių, kuriuos skaitys literatai, pavadinimų. „Pataisos kolonijoje“ jiems pasirodė kažkoks ne visai tinkamas, juk Bavarijos pataisos įstaigas valdė šios Vokietijos imperijos dalies karo ministerija, o jų karo cenzorius galėjo užginčyti pavadinime minimus žodžius. Ar negalėtų gerbiamas autorius ir renginio organizatoriai pervadinti apsakymą – tik šiam vienam viešam pasirodymui – į, pavyzdžiui, „„Atogrąžų fantaziją“? Kodėl gi ne. Juk, kaip minėjome, tai kolonijinis, atogrąžų tekstas.

Manoma, kad Kafka perkėlė istoriją į atogrąžų kraštus, sekdamas Octave’u Mirbeau, kuris veikale „Kančių sodas“ (Le Jardin des supplices) iki kraštutinumo egzotizavo savo gana padriką sadistinių ir erotinių scenų rinkinį, daugumą jų sutelkdamas Kinijoje. Ten, viliojančiame ir žiauriame „egzekucijų nupjaustant tūkstančius gabalėlių“ pasaulyje, skamba visokios gražios ir patrauklios kalbos apie fizinę kančią, fizinę meilę, buržuazinį veidmainiavimą ir panašiai. Bet visa tai netinka „Pataisos kolonijai“ – čia kalbama ne apie abstrakcijas, o apie to laiko pačius aktualiausius, kasdienius dalykus. Be visa kita, tai pasakojimas apie žiaurumą ir tai, kur – jei norite, netgi geografiškai – jis glūdi.

Apsakymo „Pataisos kolonijoje“ žiaurumas – kaip įprasta vakariečiams – perkeltas už Vakarų ribų; baisiausi darbai, kaip visada, vykdomi ne pas mus, metropolijoje, o kažkur ten, kolonijose, tarp laukinių. Tačiau – ir dėl to mes iš karto atleidžiame autoriui visas jo naivias iliuzijas apie kraujo ištroškusius čiabuvius – Kafka aukštyn kojomis apverčia mums pažįstamą Vakarų žmogaus geoetiką. Faktas tas, kad „ Pataisos kolonijoje“ čiabuvių arba visai nėra, arba jie nesiskiria nuo kolonistų. Jei tikėsime pasakojimu, rasinės problemos šioje vietoje visiškai nėra. Bet iškyla socialinis klausimas, kurį reprezentuoja karinė hierarchija: apatiniame lygyje – kareiviai, viršutiniame – karininkai, o virš viso to viešpatauja senojo komendanto dvasia. Valdymas įgyvendinamas griežtai iš viršaus į apačią, kaip kad akėčios vertikaliai leidžiasi ant pasmerktojo nugaros. Velionis komendantas kolonijoje įvedė žiauriausią tvarką, kuri turėjo įtvirtinti pirminę, ontologinę teisę į neįsivaizduojamą smurtą. Ši teisė materializavosi mašinoje, bet prietaisas sugenda ir sulūžta. Herojiškai nusižudo ir paskutinis senojo komendanto mokinys. Tačiau tai nieko iš esmės nekeičia – vienu karininku mažiau, vienu kareiviu daugiau, koks skirtumas? Mašina ir jos ištikimas tarnas jau seniai egzistavo kažkur kolonijos gyvenimo pakraštyje, jos užkaboriuose – lygiai taip pat, kaip pati kolonija įsitaisiusi toli nuo centrų, užkampiuose. Tai keistas pakraštys, be metropolijos, be centro, kaip ir ta kolonija, kuri nieko netaiso, tik kankina pačiais nepaaiškinamiausiais ir nežmoniškiausiais būdais. Mes atsiduriame pasaulyje, kuriame nėra logikos, prasmės, nieko, išskyrus absurdišką smurtą, egzistuojantį dėl savęs paties. Ir nors senoji, visiškai monstriška tvarka buvo nurašyta, tiksliau, išmesta į karjerą kartu su išdarkytu karininko kūnu, nesijaudinkite, čia bus pasirūpinta naujomis, galbūt mažiau bjauriomis, bet ne mažiau sielą gelbstinčiomis. Dar ir naują mašiną sumeistraus.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė

Dariaus Petreikio promptografija