Loretos Jastramskienės romanas „Paukščiai ant ledo“ – tai pasakojimas apie permainų laiką, kupiną vilties ir nusivylimų, pasišventimo ir abejonių, neaiškios rytdienos nuojautų. Istorija prasideda paskutinę vasaros dieną, kai iš Lietuvos išvedama Rusijos kariuomenė. Jauna muzikos mokytoja Vasarė Žalytė neįstengia susitaikyti ir pamiršti tėvų išgyvenimų Sibire, klajoja miesto gatvėmis, prarasdama nuovoką ir atmintį. Nusiraminimo ji ieško muzikoje, kasdien grodama sudėtingų likimų kompozitorių kūrinius. Painioje kelionėje į susitaikymą su realybe Vasarei tenka patirti ir išdavysčių kartėlį, ir gydančią meilę.

Puslapiuose muzikos ir istorinės prievartos fonai susilieja, po pusšimčio okupacijos metų vis dar ieškant atsakymo į klausimą – ar tai, ką suteikė išsilaisvinimas, vyksta po lūžio, ar šis dar laukia ateityje.

Rašytoja renkasi kamerinį, intymų toną, kai vieno žmogaus patirtys tampa visos epochos metafora. Jos kūrybai būdinga emocinis tikslumas, jautrus žvilgsnis, gebėjimas jungti istorinę atmintį ir psichologinį pasakojimą. Autorė yra išleidusi dar penkias knygas: romanus „Vanduo nemoka kalbėti“, „Juokingos moters agapė“, „Visada, Tėve, bus Amerika“, novelių romaną „Įpėdiniai“, esė rinkinį apie rašytojus „Bilietas į Grįžulo Ratus“, kuris įvertinta Juozo Tumo-Vaižganto premija.

„Paukščius ant ledo“ leidžia „Homo liber“.

Ištrauka
X. ADOMAS. ANIMOSO

Įsitvėręs gelbėjimo rato, Adomas yrėsi upe į tamsoje panirusį krantą. Prabudęs iš dienos sapno, akimirką nesuvokė, kur esąs, akyse raibuliavo sumišę vaizdai, apsunkusioje galvoje spengė, ir šis čaižus kontrapunktas aitrino mintis, neleisdamas susikaupti, sugrįžti į įprastą studijų dieną, turėjusią būti tvarkingai sklandžią.

Jam nepavyko atsikratyti daugiabalsės melodijos, sklindančios iš vakarykščio susitikimo su Petro Žalio dukra, kai rado ją apsvaigusią senamiesčio bare, besiginčijančią vyriškoje kompanijoje. Girdėjo, kaip įsikarščiavusi svaidosi keturaukščiais keiksmais, paskui laikydamasi kėdžių vinguriuoja iš salės, kur vyriškis pačiumpa ją už rankos, prispaudžia prie sienos. Argi jis vis dar turėjo stebėti, kas bus toliau? Nebelaukė, kuo baigsis nieko gera nežadanti scena, keliais šuoliais pribėgęs sugriebė už pečių smarkuolį, nubloškė šalin, nustvėręs apsvaigusią Vasarę persimetė per petį ir stipriai ją laikydamas nėrė pro duris.

Ar atsipeikėjusi ji ką nors prisimins? Kaip puldinėjo namuose prie pianino, prie butelių, surikiuotų ant stalo, kaip griuvinėjo, kėlėsi plasnodama rankomis, murmėdama nesuprantamus žodžius, kol galiausiai susmuko vidury kambario. Pakėlęs nunešė ją į lovą, tada, nulaužęs gintaro spalvos stiklo ampulės galvutę, į švirkštą pritraukė blankiai geltono skysčio. Vasarė, regis, snūduriavo, gulėjo užsimerkusi. Adomas suėmė jos rankos odą ir staigiu judesiu dūrė adata į raukšlę. Suleidęs metadoksilio, tvarsčiu nuvalė ištryškusį kraują, tuomet dūrio vietą užspaudė. Vasarė virptelėjo, atsimerkė, ilgai stebeilijo nesuprantančiu žvilgsniu, nesipriešindama, lyg matytų vyrą, kuriuo pasitiki, nes nekart buvo įsitikinusi jo nuoširdžiais jausmais, nors pernelyg rimtas Adomo veidas neatrodė panašus į laimingo įsimylėjėlio, gilios akys žvelgė abejingai, nelyginant iš jūros dugno sugėrusios sūraus vandens šaltį.

Iš kur tu? Be garso sujudėjo Vasarės lūpos. Adomas jau ketino atsakyti, bet Vasarė vėl užsimerkė ir paniro į neramų miegą. Kurį laiką stebėjo ją, paskui atsigulė šalia, apkabino, pajuto, kaip laibi pirštai sučiupo jo ranką ir įsikibo taip, kaip kūdikis sučiumpa ir įsikimba į motinos pirštą.

Iš kur jis? Kas jis? Ką atsakyti moteriai, jei dar kartą paklaus? Kad yra vyras, kad seniai nebesitiki iš šio pasaulio nieko gero, kad nėra nei palaimintas, nei nužemintas. Tokių kaip jis, panašiai mąstančių ir gyvenančių, daugiau nei ieškančių pašaukimo šviesos tamsos pasaulyje. Paprastas vyras, taip ir pasakys, jei paklaus. Toks, kuris paauglystėje išmoko atrodyti ryžtingas ir stiprus, laikyti sugniaužtus kumščius, pasitikėti savo jėgomis, tarsi bet kurią akimirką būtų pasirengęs apginti savo nepriklausomybę, o prireikus ir į marmūzę pasiūlyti. Atsipalaiduodavo tik namuose, virtuvėje, stovėdamas prie dujinės viryklės ir gamindamas valgyti, suglausdavo pėdas į vidų, lyg drovus mokinukas, o juk ką tik ten, viešumoje, švilpė sportininko žingsniais, išpūsta krūtine, tvirtai statydamas kojas, kraipydamas pečius, lyg šoktų karo šokį, kupinas animoso dvasios.

Gulėjo apkabinęs pirmą kartą sutiktą moterį, bet negalėtų tvirtinti, kad jos nepažįsta, tačiau juk taip ir yra. Kas ta Vasarė? Ką jis apie ją žino? Kad naktimis bastosi, mėgsta išgerti, kad dirba muzikos mokytoja ir groja pianinu, turi mamą, brolį ir tėvą, ištikimą šaulį, drąsų karį, su kuriuo susikirto jų keliai kol kas vieninteliame gyvenimo mūšyje parlamente. Tai beveik ir viskas. Dar žino, kad jos tėvas su motina buvo Sibiro lagery, kaip ir jo tėvas, tuo jie gal panašūs, nors būna ir priešingai. Bet juk ši jauna moteris niekada negyveno kaime, nešienavo, nesėjo, nekasė bulvių, nė nenutuokia apie tupyklą už kriaušės sodo gale ir kolūkio lauko darbininko Algimanto Vareikio sūnaus Adomo pastangas įsikurti sostinėje. Jos pirštai dailūs, laibi, ji pianistė, o kaimo kultūros namų valytojos Antaninos Vareikienės išsukioti podagros, nesveikais sąnariais, nes dažniausiai nebūdavo šilto vandens, ir žiemą vasarą motinai tekdavo plauti kaimo kultūrnamio grindis milžiniško dydžio pakuliniu skuduru, mirkant jį lediniame vandenyje. Man viskas gerai, Adomėli, sako, kai jis kartą per mėnesį sugrįžta, ir šypsosi taip ilgesingai, lyg būtų Dievo motina Marija. Jo geroji, nuolankioji mama, kuriai nieko nereikia, tik tigro tepalo, Adomėli, parvežk, nuo sąnarių skausmo, pas mus jo nerasi. Tėvas, kiek atmena, pasiligojęs, kenčiantis dusulio priepuolius, bet taikus kaip vasaros rytas. Tą dusulį parsivežė iš Vorkutos šachtų, į kurias už kelis antisovietinius atsišaukimus nusiuntė „teisingiausia pasaulyje“ sovietų valdžia. Nepasakytų, kiek kartų, gal šimtų šimtus, Adomas klausėsi motinos pasakojimo, kaip ji išvengė Sibiro. Kai atvyko stribai, barbendama į lango stiklą skausmo surakintais pirštais, tarsi palydėdama košmariško sapno prisiminimą savo sukurta muzika, mama vis kalbėdavo, kad kai jie atsibeldė, taigi, ji pasislėpė kopūstuose, ir, žinai, Adomėli, šuo buvo paleistas ant kiemo, jis lakstė aplink, bet, tik pamanyk, nėkart nesulojo!

Adomo atmintis susriegta geležiniais varžtais, dar niekam iki šiol nepavyko jų išklibinti. Bet apie gyvenimą kolūkyje, iš kurio jis išsiveržė baigęs aštuonmetę – išvyko į miestelyje veikusią sporto mokyklą, kolegoms vilniečiams jis neaiškina. Šįryt prisiminė – toks pat gražus, kaip šis, kadaise pievom atplaukė ruduo, kai jis pagaliau pasiryžo – kojos pačios nešė animoso į Vilnių. Tą pačią savaitę įsidarbino gamykloje, pasiruošė egzaminams, stojo į teisę, bet nesėkmingai. Netrukus susipažino ir apsigyveno pas kavinės padavėją, iš provincijos į sostinę ištrūkusią ieškoti laimės ir pinigų. Kasryt Vilė įsprausdavo laibas pėdas į žalius aukštakulnius, tamsiuose iki mėlynumo plaukuose prisegdavo baltą krakmolytą karūną, ant didžiojo piršto užsimaudavo stambų aukso žiedą su rubino akute ir primindavo Adomui – pietūs orkaitėje, pasišildyk! Ji priėmė jį po dviejų susitikimų ir vienos nakties, įkalbėjo palikti gamyklą, vežti batus iš Armėnijos ir perparduoti jos pažįstamiems turguje.

Knygos viršelio autorius Zigmantas Butautis

Tas įkvėpimo metas, kai susikūrė Sąjūdis, kai nieko kito nereikėjo, nes buvai gyvas laisvės pajauta, pakeitė Adomą negrįžtamai. Jis metė šalin turgaus krepšius, įstojo į Šaulių sąjungą, tapo savanoriu. Kartą sugrįžęs iš pratybų anksčiau, nei buvo žadėjęs, kaip banaliausiame sovietmečio kino filme užtiko savo padavėją su kolega virėju, jo plaukuota krūtinė, išvydus miegamojo tarpduryje ginkluotą karį, iš susijaudinimo ėmė banguoti kaip pašėlusi. Iškėlęs rankas virėjas pasidavė be mūšio. Prieš apleisdamas jaukų būstą, Adomas atsakančiai spyrė svečiui į užpakalį ir nejausdamas jokio apmaudo susikrovė lagaminą, netardamas nė žodžio aplink tupinėjančiai išsigandusiai Vilei. Taip baigėsi sostinės romanas, bet kartais jis aplankydavo juodaplaukę, permiegodavo, o paryčiais grįždavo į išsinuomotą bendrabučio kambarį, prisiekinėdamas sau, kad tai paskutinis kartas, graužiamas susitvenkusio kartėlio, kurį stengdavosi nuslopinti nuolat varstydamas šaldytuvo duris ir traukdamas iš kameros ledų porciją po porcijos, nors ir suprato, kad vaikystės įprotis maistu numaldyti nerimą, sąžinės priekaištus labiau tiktų mažam berniukui, o ne tvirtam vyrui. Kartais prisipirkdavo kriaušių limonado, anuomet vadintų diušėmis, sausainių Gaidelis, saldžiarūgščių čiulpinukų Barbarisų, sėdėdavo vienas vakare, stebeilydavo į sieną ir šlamšdavo vaikystės delikatesus. Vidų užliedavo šiluma, nors ir krėsdavo drebulys, apimdavo pasitikėjimo savimi jausmas, troškimas susikurti gražų gyvenimą, tas visąlaik lydintis animoso, – užmigdavo ramus. Rytą keliaudavo į gamyklą, kurioje vėl įsidarbino, savaitgaliais vykdavo į pratybas, kol vieną dieną pasijuto toks apgailėtinas, tarsi būtų pats save nubloškęs į gyvenimo šalikelę, nebegelbėjo nė diušių limonadas.

Prisivertė dar kartą pamėginti, pasiruošti egzaminams ir studijoms. O gal pavyks ir taps teisininku, tuomet nustos drovėtis, plačiais žingsniais vaikščios po auditoriją, turėdamas aukštąjį išsilavinimą jis sugebės nuveikti daugiau nei gero gyvenimo išpaikinti vilniečiai. O kur jis įsipainiojo šį rudenį? Velniai žino kur, pažadėjo Petrui Žaliui saugoti jo dukrą, tiesiog pagailo tėvo, bet buvo dar kažkas, kodėl jis sutiko pasirūpint ta mergina. Šiandien rimtai suabejojo – ar verta? Kelerius metus vilkėjo kamufliažinę uniformą, mokėjo taikliai šaudyti, gebėjo kautis ir tas žinias, praktiškai įgytas Sausio 13-osios įvykių metu, o ir vėliau per pratybas, dabar pritaikydavo vis keistesniems tikslams. Nemanė, kad reikės pradėti ginti žmones nuo jų pačių. Jai reikia mokytojo, ne kario gydytojo, ji apsėsta akedijos, susipainiojusi demonų laike, kuris vidudienį išskečia rankas tarsi šikšnosparnis plėve sujungtus pirštus, neleidžia išslysti, pabėgti, sučiumpa žmogų ir nepaleidžia.

Minčių srautas neša Adomą, ir jam nesvietiškai įdomu, kodėl išsilaisvinę nuo svetimųjų okupacijos žmonės po kelerių metų nustojo džiaugtis? Atsirėmęs ranka į sofos atkaltę, jis vėl bando skaityti Konstitucinę teisę, bet jau valandą atverstas tas pats knygos puslapis, o žodžiai niekaip nesugula į sakinius, nes akyse linguoja moteris trumpais juodais plaukais, grojanti pianinu. Trapus, smulkutis padaras su įžūliai kibirkščiuojančiomis mėlynomis akimis ir tirada šūksnių, neigiančių moterų silpnumą. Tokios jis dar nebuvo sutikęs. Buvo pratęs susigrumti su berniukais, vėliau vyrais, ir tose patvorių kovose niekada nepralaimėdavo. Moterys – kas kita, jos švelniasielės, jos atsiverdavo ir priimdavo Adomą lengvai, leisdamos pajusti užvaldantį gerumą, nebyliai atskleisdamos vyro ir moters artumo paslaptis, jos tapdavo šaltiniais, iš kurių jis gerdavo iki soties, paskui nurimdavo, jausdavosi saugus ir mylimas. Tarytum pašventintas po suartėjimo nakties panirdavo į dienos darbus, o vakare skubėdavo į paskaitas, po jų – naujos pažintys. Nepajėgdavo sustoti, pasirinkti vieną ir ja patikėti: visos buvo arti, betgi nė viena nepriartėjo tiek, kad pasiliktų visam laikui. Atrodė, jos mėgo Adomą ir joms buvo priimtinas niekuo neįpareigojantis ir neįžeidžiantis bendravimas, tarsi tai geriausių draugų susitikimas, kuris galėtų būti pratęstas arba užmirštas, kaip pasirinkdavo abi pusės.

Praėjusi naktis buvo kitokia. Jis pirmą kartą miegojo su moterimi, kuri įsikibo jo rankos, ir nieko daugiau. Susitikimas su Vasarės tėvu ir pažadas ją saugoti iš pradžių neatrodė sudėtingas, o dabar slėgė, klampino, tarsi jam prie kojos būtų pririštas akmuo, kurį nuo šiol visur privalės tąsytis.

Gal paskambinti Žaliui ir nuraminti, kad dukrą pavyko saugiai parvežti namo. Tačiau dabar geriausias pagalbininkas gal jai galėtų būti brolis? Tas Gintaras, regis, padorus, neabejingas sesers naktinėms klajonėms. Pasakyti, kad taip, jiedu su Gintaru buvo susitikę, kad brolis randa laiko pasirūpinti seserimi. O kas bus paskui? Padės telefono ragelį ir pasijus tarsi smulkus niekšelis, apgavęs žmogų, kuriuo žavėjosi ir gerbė. Tokia savijauta pati bjauriausia, ir kaip iš jos išsivaduoti, jeigu pats kaltas?

Ne, nieko nebus, jokių skambučių. Jis nusviedžia knygą ant stalo, girgžteli spintos durys, lentynose ir ant pakabų tvarkingiau nei bet kurios skrupulingos moters spintoje rikiuojasi jo drabužiai. Balti marškiniai? Šaiposi iš savęs sagstydamasis sagas, taip, balti, kaip jaunikio.

Šalto vėjo banga siūbteli į veidą, pasviręs į priekį Adomas iriasi tarsi prieš menamą audrą, plačiai skėsčiodamas rankomis, dusdamas nuo įsišėlusio vėjo, smagiai vožtelėjusio laiptinės duris.

Galvoje įkyriai sukosi mintis apie moterį, kurią jis privalo saugoti ir kuri atims iš jo tai, ką tausojo ir su niekuo pastaraisiais metais nenorėjo dalytis – jo laiką, skirtą knygoms, pratyboms, pokalbiams su savimi apie tai, kas buvo ir kas galėtų būti, ko nebuvo ir ko geriau nebūtų. Nes tas nebuvimas yra išganymas, leidžiantis judėti ir pamiršti praeitį, stumdžiusią pasitikėjimą savimi kaip pėstininką šachmatų lentoje, o jį patį skandinusią prakiurusioje valtyje. Jis niekada ten negrįš, bet jeigu dienos, kurios skirtos jam, bus atimtos, o, dar geriau, pats atiduos jas moteriai, nepanašiai į savo tėvą, tvirtą ir kantrų žmogų, ar ji verta, kad jis slampinėtų aplink namų langus ir ieškotų jos? Kiek visa tai tęsis? Kodėl nesiliauja kankinęs jausmas, kad kažką ne taip supranta, kad gyvenimo tvarka gali priklausyti ne nuo jo, o nuo keistos, protą užgulusios jėgos, verčiančios eiti prie Žalio dukros daugiabučio, o ne prie upės. Vakarais iš miesto kiemų šiukšlynų ten suskrenda nakvoti paukščiai, o jis stebi papilkėjusius nuo dienos dulkių jų sparnus, iškeltas galvas, šokius vandeny, trumpus skrydžius, klauso čirškesio, giesmių, kalbos, kurios žmogui nelemta suprasti. Grįžti atgal ir traukti prie upės? Bet nesuvokiama jėga stumia tolyn, klaidindama, priversdama sukti aplink medžių kamienus iki tos gatvės, namo, vietos, iš kurios matosi Gedimino kalnas ir karūną primenantis pilies mūras, į butą, kur vakar rytą sutiko vyrą, nedraugiškai pasisveikinusį, galima sakyti, išvijusį jį iš tų namų, ir moterį, leisgyvę, sučiupusią jo ranką ir nepaleidusią visą naktį.

Ką jis ten veikė? Kodėl dabar vėl ieško to, kas jam nepriklauso ir ko jis negeidžia? Stovi prie Vasarės buto durų, lūkuriuoja, apsidairo, staigiai įkiša raktą, pasuka ir tyliai sliūkina per koridorių į kambarį. Namuose nieko nėra, geriausias metas peržiūrėti jos daiktus, argi tam prieštarautų Petras Žalys?

Prie lango stovinčio stalo stalčiuje jis randa senų išblukusių atvirukų, jų įrašai banalūs ir juokingi, Adomas skaito, pašaipa judina kaktos raukšles – šoki dūki linksma būki, kas tik lenda duok į snukį, atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana, jeigu skausmas baisus tavo širdį suspaus, nesiskųsk tu žmonėms, nes jie tau nepadės, o jei laimės žvaigždė tau kada suspindės, nesigirk tu žmonėms, nes jie tau pavydės. Balta guma sujuostas nuotraukų pundelis, išnarpliojus ant stalo pabyra juodai baltai, pilka epocha, kai jie visi vienodomis uniformomis žygiuodavo pro pilnas tribūnas čepsinčių senių, užsivožusių kailines kepures, ordinais spindinčiomis krūtinėmis, ir privalėdavo šaukti valio, garsiakalbiui plyšaujant tegyvuoja! Va, vienoje Vasarė žengia išsižiojusi, suprask, dainuoja kolonoje, kitoje nuotraukoje laiko raudoną vėliavėlę ir juokiasi atlošusi galvą, dar kitoj apsupta draugų groja fortepijonu tuščioje mokyklos aktų salėje. Stalčiai prigrūsti prisiminimų atvaizdų, atspaudų, popieriukų, ko jis čia knisasi, kodėl jie turėtų rūpėti? Virtuvės spintelėje aptinka kelis tuščius Žagarės vyšnių butelius, peržvelgia kitas lentynas, jose druska, cukrus, ryžiai, nieko įdomaus, nei narkotikų, nei prezervatyvų, nieko tokio, kas paliudytų nutolusią nuo muzikos veiklą. Pianino viršus nukrautas natų knygomis, dangtis pakeltas, padėtas atverstas sąsiuvinis. Jis paima ir skaito – o dabar, mieli vaikai, Šopenas, mes negirdėsime, kaip dainuos jo sergantys plaučiai, nes skambės preliudas, vienas iš skaidriausių, Lietaus lašai, jaučiate, kokia nesulaikoma vandens gyvybė, paklausykite. Šopeno Lietaus lašai…

Užrakinęs duris skubėdamas leidžiasi laiptais, ir kaip pasiaiškintų, jei staiga čia ją sutiktų? Oras, tarsi būtų sugrįžusi vasara – šilta, žmonės vaikšto atsilapoję, ant rankų persimetę apsiaustus, abejingi, rūpestingi, sutrikę, susikaupę, bendrame sraute suvienodėja, bet atidžiai įsižiūrėjus kiekvienas jų skirtingas personažas. Labiausiai jis bodisi inteligentais apsimetančiais vilniečiais, vilenskais bičais, kartais universiteto kieme kurį nors pasivedėjęs į šalį iškloja tiesiai šviesiai – nevaidink šikančio katino, Vilnių sukūrė kaimiečiai, o jūs nesugebėjot, jūs nieko ir dabar nesugebat, tiktais naudotis tuo, ką kiti sukuria. Bendraamžiai, tie vilenski bičai, jam panašūs į naktinius vagis, kurie ryte atsikėlę pasipuošia, mina gatves blizgančiais batais, apsitempę baltais marškiniais, o po jais prakaituotos pažastys. Neturėjo čia draugų, užtat vyresnius šaulius, ypač iš provincijos, gerbė ir buvo jiems artimas.

Jis stoviniuoja tuščioje stotelėje ir – na, ar nenujautė, ar nesapnavo šiandien gelbėjimo rato? Iš troleibuso išlipa Vasarė, eina jo link. Norėtų apsimesti, kad nepažįsta, bet spokso tarsi apkerėtas, kaip ji lėtai plevena, šiek tiek pakėlusi plaštakas, lyg prisukama lėlė ar paukštis, pasirengęs skristi. Tada neištvėręs pribėga, čiumpa už rankos ir staiga atsitokėja – pats nesupranta, kodėl pribėgo ir ką dabar turėtų sakyti. Ji stovi purtydama galvą ir tyliai kužda kaip gerai, kaip gerai, kaip gerai.

– Labas, Vasare. Vakar buvom susitikę, prisimeni? Šiandien vėl. Ką tai galėtų reikšti? – Adomas nenoromis paleidžia jos ranką, pasilenkia arčiau nustebusio veido, staiga nunirusio žemyn, tarsi ji norėtų pasislėpti šaligatvio plytelėse.
Krestelėjusi trumpas juodas garbanėles, kaltai atsidūsta:
– Dabar tai jau tikrai atsilyginsiu kuo tik galiu už vakarykštę. Visą vasarą tau grosiu!
– Meluoji, ruduo šiandien.
– O! – ji apsisuka ant vienos kojos ir delnu užsidengusi burną nusijuokia. – Ne taip pasakiau! Visą va-ka-rą tau grosiu!
Norėtų apkabinti šitą žmogų, bet nedrįsta, mirksi akimis, ieškodama tinkamų žodžių, tik visi, kurie painiojasi ant liežuvio, per kieti, per švelnūs, per kvaili, todėl tyli sučiaupusi lūpas, o jos viduje skamba posmai tokios paprastutės dainos apie rudenį, nuostabų metą, kai krinta nuo medžių lapai, kai paukščiai žiemoti skrenda.
– Einam prie upės? Ten paukščiai, jie net žiemoja ten, ant ledo, – pagaliau pasiūlo.
– Patinka paukščiai?
– Mano šeimoje visiems patinka! Mama pažįsta daug paukščių, o tėtis turguj automobilių detales pardavinėja, tie sutupia ir laukia jo, visuomet pasiima duonos, džiaugiasi, kai jie mažais snapeliais renka jo pabertus ant grindinio gurinius, beveik šventas Pranciškus, paukščiai jį arti prisileidžia, tik kad ant rankų netupia. Eime, parodysiu, kur manieji. Tik… Tik tu pasakyk man savo vardą.
– O ką? Dar nesakiau? Na ir mulkis. Adomas aš, pirmas žmogus žemėje.

Mėlynos sutemos apgaubė medžius kitapus upės, o jie tebesėdėjo ant kranto, žvelgė į vandenyje nardančias, pasroviui plaukiančias antis, danguje ratu sukančius kirus. Jis kalbėjo apie kirus, kurie niekados anksčiau nežiemodavę Lietuvoje, o praeitą žiemą stebėjo čia pasilikusius. Ar matei juos čia? Klausė Vasarės, kai ši įsistebeilijusi į jo veidą lyg užburta klausėsi pasakojimo. Jai patiko santūrus, žemas Adomo balsas, raminantis kaip ambientinė muzika. O taip, jie parskrisdavo vakarais, mačiau pernai, bet tavęs čia nebuvo, dažnai ateidavai? Kartais, prasilenkėm, kaip daugybė žmonių prasilenkia, bet tau vėsu, drebi, grįžtam, palydėsiu iki namų. Turėsi užeiti, labai kviečiu, pagrosiu, kaip žadėjau, gerai? O brolis? Mano brolis taikus žmogus, papasakojau, kaip mane gelbėjai. Tikiu, bet tau šalta, o aš neturiu nei švarko, nei megztinio. Tai pabėgėsime, susikabinsim rankomis ir sušilsim.

Ji bijojo pajudinti pirštus, kad tik Adomas nepaleistų jos rankos, taip ją sugniauždavo vienintelis žmogus pasaulyje, ir jeigu jis tik galėtų, niekada nepaleistų dukros rankos. Uždususi Vasarė dabar kopė į kalną skubėdama, kad tik neatsiliktų, žengtų tuo pačiu tempu šalia vyro, kurio kvėpavimas ir judesiai, ir staigūs mostai, ir švelnus žvilgsnis sugrąžino vaikystėje patirtą jausmą, kai buvo saugi, mylima mergaitė, ir iš širdies dainuodavo plaukė žąselė per ežerėlį.

Tą vakarą Adomui ji nepagrojo nė vieno kūrinio. Koridoriuje nusispyrė batus ir uždanga nukrito – pianinas ilsėjosi, o jo vertikaliame blizgiame stačiakampyje atsispindėjo dviejų žmonių siluetai. Jie glėbesčiavosi, bučiavosi, gulėjo nuogi ant grindų. Tamsoje jis negalėjo matyti išdegintų žaizdų Vasarės kūne, bet lietė jas ranka, o vėliau, aistrai nurimus, kai ji ilsėjosi padėjusi galvą ant jo peties, jis vėl kalbėjo kambario erdvę ramybės pripildančiu balsu, tik dabar pasakojime nebeskraidė kirai, jame gyveno žmonės, pavargę ir nusivylę, apimti akedijos – šį žodį ji išgirdo pirmą kartą; jai patiko klausytis Adomo balso, jaučiant šiurkštokus jo pirštus, slystančius kūno randais. Apie Evagrijų iš Ponto, kadaise užrašiusį aštuonias ydas, prišaukiančias žmogui blogio dvasią ir demonus. Ji įsivaizdavo Egipto dykumoje sėdintį vienuolį, senesnį už šį pasaulį ir visas jo nuodėmes, glostantį smėlį ir braižantį jame piramidę, kurios viršūnėje sėdi Puikybė, didžiausia iš didžiųjų ydų, sielos votis, pritvinkusi pūlių, jeigu subręs, pratrūks, paskleis bjaurų kvapą. Ji nusviedė iš dangaus angelą ir privertė jį pulti žemėn kaip žaibą, skaičiau tą traktatą, kalbėjo Adomas.

Kylant Evagrijaus piramide į viršų, šeštas laiptas pavadintas akedija, tu suprasi, turėtumei, nes ji, man regis, užvaldžiusi tavo mintis, ir protas neįstengia jai pasipriešinti. Evagrijus paliko išsigelbėjimą mums visiems, mes galime atpažinti demonus, gyvenančius šalia ir viduje, verčiančius liūdėti, netikėti, nugrimzti į apatiją, kurią medikai pavadino depresija, išrašo raminamųjų, bet jie nenuramina, tik dar labiau įjautrina. Debesis, neturintis lietaus, yra vėjo genamas, o protas, neturintis kantrybės ištverti, yra apsėstas akedijos dvasios. Tai sielos negalia, atimanti gebėjimą atsilaikyti prieš gundymus, čia, Vasare, Evagrijaus, ne mano, žodžiai, kiekvieną kartą, kai mano pečius nori apsikabinti apatija ir abejingumas, kai rytais sunku atsikelti, juos sau kartoju. O tu galėtum? Dar nežinau, Adomai, bet galėčiau būti su tavimi iki ryto ir klausytis apie aštuonias piktybes, įrašytas to vienuolio piramidėje, ir vardas man jo gražus, Evagrijus iš Ponto, aidi lyg Don Kichotas iš La Mančos, pirmą kartą girdžiu tokį.

Rytą prabudusi Vasarė dairėsi po mirguliuojantį kambaryje šviesos spindulių lietų, stebėjosi jų ritmingu šokiu, tarsi pati gamta, nepažįstanti natų, harmonijos, diezų, bemolių, bekarų, sudėtingiausių muzikinių kombinacijų, visa tai dėliojo ir kūrė lengviau nei jos muzikos mokytoja Kapustina. Kas išmokė spindulių lietų groti ir šokti ant jos knygų spintos, ant grindų? Ji nepajuto, kaip pakilo, ir, žvelgdama į besikeičiančias šviesas tamsas, priėjo prie pianino, pradėjo groti. Iš pradžių lėtai, Šopeno Lietaus lašus, kol kambaryje atgijo daiktai, jie skriejo, sukosi kartu su šviesos lietumi, atgaivinusiu jos protą ir sielą, išvedusiu iš tamsaus miško su klykiančiais juodais paukščiais ir mirtimi grasinančiais audros gūsiais. Ji grakščiai lingavo, tikėdama, kad kompozitorius šį preliudą sukūrė jai, o Viešpats atsiuntė žmogų, išmintingą, kvepiantį gyvenimo džiaugsmu. Nematė, kaip meiliai Adomas žvelgia į ją grojančią kiek pasikėlęs lovoje, galvą atrėmęs į sieną. Nieko daugiau nenorėjo, tik kad ji nesiliautų , o auštanti diena sustotų ir pasiliktų šioje akimirkoje. Muzika ir ramybė kartu su rytmečio šalna lengvais žingsneliais vaikščiojo kambaryje.

Trys naktys aistros ir nuovargio, išaušdavo, sutemdavo, apniukdavo, išsigiedrydavo, linguodavo medžių šešėliai už lango, vakarais ir rytais skambėdavo Vasarės rečitalis. Ji grojo ir verkė, juokėsi ir susigraudindavo, stipriai įsitverdavo Adomo liemens, nenorėjo paleisti. O jis glostė, bučiavo jos kūno randus ir kalbėjo apie akedijos demonus, sunaikinančius gyvenimo prasmę ir paskandinančius neviltyje.