Lietuvių literatūra tikrai turtinga savitais, unikaliais jos kūrėjų balsais, kurių kiekvienas geba gimtąja kalba užkoduoti mūsų pasaulėjautą atspindinčias matricas. Joms apibūdinti dažnai neturime žodžių, bet visa esybe jaučiame, kad jos yra tokios artimos, kokia begali būti nacionalinės savasties šerdis. Ypač tai pasakytina apie poezijos DNR, kai lyg ir atkartojama genetinė medžiaga, bet kita molekulės dalis kuriama kaip nebepakartojamas matmuo. Neįmanoma suklysti – K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, S. Nėries, M. Martinaičio, J. Degutytės, S. Gedos balsai… Bet ir kitų – galima vardinti ir vardinti, daugybė atpažįstamų. Per eilėraščius. O kaip žmonės? Tai didelė dilema. Asmenybės ir jos kūrybos koreliacija. Pastebiu, kad net žinodama, jog jų negalima tapatinti, vis viena kiek nuliūstu, nusimenu, nusiviliu, kai paaiškėja dideli neatitikimai. Ne, kalbu ne apie paslaptis ir klystkelius, ne apie nuomonių kaitą ir silpnumo akimirkas. Labiau apie savivoką. Esu sutikusi vienovės siekiančių, su jais bendravusi, pajutusi darną tarp mąstymo, veikimo gyvenime ir kuriamo teksto. Taip, labiausiai nepatikimas reikalas yra gyvenimas – jo valgymas visada pilnas staigmenų: tai sprangus kąsnis pasitaiko, tai vietoj vandens kažkas įpila ugninio, tai lygioj vietoj teškiesi į balą, tai neatlaikęs pagundos imi į visus dairytis nuo kalniuko. Bet tai niekis, smulkmenos, menki išbandymai, kuriuos juk galima atlaikyti. O štai ir nugriūti, ir suprasti, kodėl taip nutiko, reikalas rimtas. Net ne suprasti, o suvokti, pajusti, išgyventi, patirti „nušvitimą“. Ir taip be sustojimo, viską įsriegiant ir į kasdienybę, ir į eilėraštį.

Būtent tokiu, besilaikančiu savo išskirtinio kelio, laikau poetą Donaldą Kajoką – vieną vienintėliausių tikrai geros poezijos kūrėjų, ypatingų dvasinių ieškojimų įžodintoją, nesiliaujantį irkluoti tą nuo visų atsiskyrusią valtelę, kurioje sėdi tik jis – su savąja tikrove ir savąja realybe. Mudu ne itin dažnai, bet visgi atrasdavome minutėlę kitą persimesti keliais žodžiais apie svarbius dalykus. Apie pasaulį ir jo prigimtį, apie žmogaus ir Dievo santykius, apie poeziją ir retuosius deimančiukus joje. Šioje ilgoje mūsų bičiulystėje gal daugiau buvo vienas kito stebėjimo ir klausymosi, pametus iš akių, vėl atradimo, išgirdimo naujai. Paskutinį kartą akis į akį bendravome prieš porą metų, kai Subartonyse jam buvo teikiama Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija. Vėliau norėjau Donaldą aplankyti po širdies operacijos, jo ilgos reabilitacijos metu, tačiau jis vis rasdavo dingsčių savęs neparodyti ir man neleisti jo varginti, tad pasitenkindavau balsu telefone. Nors Donaldas – buvęs „Nemuno“ literatūros redaktorius, ne tai buvo priežastis pagaliau drauge išgerti kavos, pabendrauti ir gauti leidimą pokalbį publikuoti žurnale. Širdis liepė. Vis dažniau darau tai, ką niukteli ji, o ne galva. Apie tai, beje, mes taip pat šnektelėjom.

Esi sakęs, kad šiuo metu tvarkai savo dienoraščius, kurie galėtų pavirsti antra knyga (pirmoji – „Leistinas privatumas: Dienoraščiai 1979–1999“, 2024 m.) Daugybę metų juos rašai. Tau vaikystėje iš tiesų to norėjosi, ar praktikavai discipliną ir kantrybę?

Viskas buvo labai paprasta. Literatūros mokytoja Aldona Šimulynienė mus supažindino, kas tai yra dienoraštis, kaip ir apie ką ten rašoma – gamtos reiškiniai, įvykiai, planai. Žodžiu, davė tokią schemutę. O paskui pridūrė, kad pildantiems dienoraštį trimestro pabaigoje pakels pažymį. Aš ir pradėjau. Nuo kokių keturiolikos. Aišku, tada rašiau mokytojai, o paskui, kai baigiau pirmąjį sąsiuvinį, supratau, kad man įdomu, kad tokiu būdu kažką labai gerai savyje sureguliuoju. Matau dienotvarkę, būsimus įsipareigojimus, galiu prisiminti, jei ką pamirštu, vadinasi, man tai net naudinga. Kad ir ta gamta – anksčiau ji man buvo nė motais, o paskui ir tuos sprogstančius kačiukus ėmiau stebėti, ir paukščius, ir orą. Literatūros ten dar nebuvo, bet supratau, kad man patinka rašyti. Pamačiau, kad tai turi savotiško žavesio. Dienoraštis tapo tarsi antru prigimimu. Taip yra iki šiol.

Ar noras pasukti į literatūrą atsirado Lietuvos kūno kultūros institute? Sportininkų poetų – labai reta.

Ne, daug anksčiau. Po mokyklos planavau studijuoti žurnalistiką. Nežinau kodėl, bet atrodė, kad žurnalistika ir rašymas labai artimi. Norėjau rašyti. Važiavau į Vilniaus universitetą, bet ten man pasakė – jūs ne komjaunuolis, į žurnalistiką geriau nė nebandykite. Pagalvojau, tikrai neverta, nes jei nepavyks – iš karto į kariuomenę. O mano mama tada jau sirgo vėžiu, tai kariuomenės tikrai nenorėjau. Kadangi tuo metu sportavau, padaviau dokumentus į Kūno kultūros institutą ir planavau po pirmo kurso perstoti, kur noriu. Bet instituto žmonės pasakė, kad neduos charakteristikos, maždaug – tu galvoji čia prabūsi, paskui kitur išeisi, o žinai, kiek valstybė investavo į tavo mokymą… Be tos charakteristikos niekur nepriimtų. Tai aš ir likau, ir baigiau. Buvo smagu mokytis, sportas man patiko. Gavęs diplomą iš karto tapau Kauno skyriaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariu, o ten jau buvo ta terpė, kurioje gerai jaučiausi. Metus dar padirbau treneriu Kauno vaikų sporto mokykloje, bet visi matė, kad mano širdis ne ten. Teko pabūti ir sanitaru greitojoje, ir moksliniu bendradarbiu Maironio lietuvių literatūros muziejuje, bet kai ten prasidėjo priešingų stovyklų kovos – išėjau. Ir nuėjau į… katilinę. Tapau Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto laborantu, kartu su pečkuriais prižiūrėjau katilus.

Prieš trisdešimt septynis metus pradėjai dirbti „Nemuno“ redakcijoje. Ką gali pasakyti apie šį leidinį – tą, kurį skaitei iki įsidarbindamas, tą, kuriame dirbai, tą, kuris gyvuoja iki šiol?

Jaunystėje skaičiau „Nemuną“, kiekvieną numerį, nepamenu, ar pirkdavau, ar prenumeruodavau. Jis visoje Sovietų Sąjungoje jau buvo išskirtinis –tikras reiškinys. Kai prasidėjo Atgimimas, tuometinis „Nemuno“ vyriausias redaktorius Laimonas Inis, jo pavaduotojas Leonas Gudaitis susirado mane ir sako – reikia literatūros skyriaus vadovo. Buvo labai faina – kad pasikvietė, kad pastebėjo tokį, be filologinio išsilavinimo. Kažkiek dar padirbom drauge su Robertu Keturakiu, bet neilgai trukus jis išėjo kitur, o aš likau ilgam.

Tas „Nemunas“, į kurį mane pakvietė, buvo labai aukšto lygio, leidžiamas milžinišku tiražu. Inis jį padarė tikrai populiariu – tada dar nebuvo alternatyvių, politinių leidinių, o „Nemune“ galėjai rasti visokiausių straipsnių. Tačiau jis suprato, tikriausiai, pajuto, kad tuoj plūstelės nauji vėjai, konkurencija, tada įvyko redaktorių kaita – atėjo Algis Mikuta ir papuolė į permainų mėsmalę… Kai žiniasklaida tapo ir privataus kapitalo dalimi, atsirado trys populiariausios temos – kulinarija, politika ir pornografija. Šios trys nišos iš karto buvo užimtos, ir atrodė, kad žmonėms rūpi tik tai. Geriausias biznis. O literatūra, kultūra… Ir dėmesys joms, ir finansavimas vis mažėjo.

Redakcijos svetainėje nuolat buvo pilna žmonių – kažkas vis užeina, geriame kavą, keičiamės nuomonėmis, ir nebūtinai apie literatūrą: apie visus menus, politiką, ideologiją. Susibūrė savotiškas klubas. O kai ėmė trauktis rėmimas, mažėjo tiražas, žiūriu, kad jau ir svetainė tuščia. Atsimenu, Algis per gamybinį susirinkimą klausia – tai ar kas turite naujų idėjų? Visi tyli. Jis sako – suprantu, kodėl tylite: darbo padaugės, o pinigų – ne. Žodžiu, padėtis atrodė beviltiška. Dar tie grafomanų laiškai, į kuriuos privalėdavai atsakyti. Į visus, rašyti laiškus ranka. Prastos literatūros, net ne literatūros skaitymas buvo toks beprasmis. Pagavau save galvojantį, kad dabar į katilinę keliais paršliaužčiau. Nes ten tris keturias valandas konkretų darbą dirbi, o paskui – visas laikas tavo.

Dar vėliau buvo iškeltas klausimas apie „Nemuno“ likimą apskritai. Pinigų nebuvo, Mikuta išėjo, redaktoriumi tapo Viktoras Rudžianskas. Su Kauno miesto savivaldybe pavyko sutarti, kad rems ne žurnalą, o savaitraštį. Maniau, tai jau galas, nepatempsim. Bet Viktoro, dar kelių komandos narių užsidegimas subūrė žmones, vėl tapo įdomu. Žinojom, kad esame mirtininkai, bet dirbom grynai iš azarto. Per kelerius metus pasiekėm, kad kartais net „Literatūrą ir meną“ populiarumu lenkdavom. Tai buvo paskata, įrodymas, kad pajėgiame. Tačiau atslinko ekonominė krizė, atlyginimai susitraukė iki pusės etato, ir azarto išblėso.

Dabartinis žurnalas atsisukęs į vizualumą, kaip ir visas šis pasaulis. Ypač gražūs jūsų viršeliai, jie fantastiški – kiekvienas kultūros žmogus ten su kažkokiu išieškotu cvekeliu. Galiu ir pretenzijų pasakyti. Man trūksta profesionalams skirtų tekstų, kartais pasigendu poezijos – juk yra numerių, kai jos visai nėra. Bet paskui galvoju, ir anais laikais buvo panašiai – labai stiprios poezijos retai pasitaiko. Tas pats ir Prancūzijoje, ir Turkijoje – visur. Geros daug neparašysi.

Biblijoje yra tokie žodžiai – „Žmogus gyvas ne vien duona (…)“. Čia ne visa citata, bet jei Tau reikėtų pratęsti, ką įrašytum?

Žinai, kadaise man labai patiko Maksimo Gorkio ištara: žmogus – tai skamba išdidžiai. Tada atrodė, Dieve tu mano, kokia teisybė pasakyta! O dabar, paskutiniuose savo dienoraščiuose, šią mintį perfrazavau: žmogus – tai skamba pošlykščiai. Taip, tai trumpalaikė nuotaika, toks momentas, kai matai, kas vyksta politikoje, ypač geopolitikoje… Iš tiesų suprantu, kad taip sakydamas, kalbu ne visą tiesą. Ir tada numetu tą „pošlykštį“, lieka: žmogus – tai skamba. Vis dėlto, tas varpas panardintas į kažkokias srutas, jį reikėtų iš ten ištraukti, kad imtų skambėti darniau. Tik be paties žmogaus įtemptų pastangų nieko neišeis.

Ar Tau neatrodo, kad viskas taip pošlykščiai pasisuko kaip tik dėl to, kad žmogus vis dažniau pasirenka būti gyvas vien duona?

Taip, čia gerai pasakei, teisingai. Aš irgi manau, kad ypač politikoje daug kas vyksta dėl klūpėjimo prieš aukso veršį. Nors yra ir kita malda: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien…“, visgi žmogus iš tiesų gyvas ne vien duona. Kad tai patvirtintume, paprastai imame vardyti trafaretą – viltimi, tikėjimu, meile… Bet aš pasakysiu ir kitą ištarą, ne tokią trafaretinę. Tai Immanuelio Kanto moralinis imperatyvas – žvaigždėtas dangus virš manęs ir dorovės dėsnis manyje. Jei taip suvoki, taip eini, taip būni buvimą, tu nusisuki nuo aukso veršio, tau rūpi didingesni, gelmiškesni žmogaus ir būties slėpiniai. Va šitie du dalykai, kai jie labai gerai dera, sakykim, kokia kvantinė mechanika ir globalus kosmosas, tai ir yra to varpo ištraukimas, nuvalymas, tada jis ir suskamba. Ir super didybė, ir super mažybė. Net kai kurie mokslininkai mano, kad tai beveik nesuderinami dalykai, betgi viskas egzistuoja toje pačioje būtyje. Tik daugelio esminių dydžių neįmanoma nusakyti žodžiais, žmogaus kalba. Arba prie jų prisiliesti geba vien poetinė kalba, pati poezija.

Taip taip, kaip tik norėjau klausti – kaip tau atrodo, ar poezija buvo ir iki žmogaus sukūrimo?

Poezija visada buvo… Tik čia gal ne visai tos kategorijos. Kaip nusakyti tai, kas yra, tarkim, buvimas? Gyvenimas yra labai trumpas, o kas yra iki gimimo, kas – po mirties, kas ten, kur tu nieko neišmanai? Tai pajusti galbūt ir gali padėti tik super gera poezija. Žinai, koks man dabar artimiausias jos apibrėžimas? Poezija yra tai, kas jau lyg ir girdėta, bet ne iš žmogaus. Gal iš paukščio ar leduko, kosminės vibracijos, paupio smėlio, medžio ar šaligatvio rašto, bet būtinai jau girdėta. Vadinasi, atpažįstama, sava, paveiku. Ir šiek tiek mįslinga. Jei to „jau lyg ir girdėta“ nebūtų, nieko nesuprastum, teliktų neaiškus foninis triukšmas, ir tiek.

Poezija – tai, kas jau yra, ką mes kažkuria savo dalimi atpažįstame? Vadinasi, ji tikrai buvo iki žmogaus sukūrimo?

Taip, gali būti šitaip. Pati poezija yra vibracija, tam tikrų, teisingai sukritusių proporcijų pojūtis bei potyris. Menas apskritai yra proporcijos, jų žaismė. Tų kalbančių vibracijų yra labai daug, visokių visokiausių, atskriejančių ir iš Visatos pakraščių, ir iš atomo kosmoso. Daugelis jų pro mus pralekia neatpažintos, 99 procentų tų subtilių darinių nesugebame net priimti. Galbūt kada nors ir gebėsime, kai išeisime į kur kas grynesnę buvimo erdvę.

O kodėl, Tavo galva, ne kiekvienas žmogus supranta poeziją?

Poezijos ir nereikia suprasti. Ji ne aukštoji matematika. Tai šiek tiek panašu į indų kastų sistemą. Jei esi brahmanas, puikiausiai viską išgirsi, priimsi, turėsi visus poezijos variantus. O jeigu šudra, vadinasi, kol kas kai kurios vibracijos tau nebylios, štai ir viskas. Bet būtina pabrėžti – kol kas!

Ar Tu tiki stebuklais?

Tikiu, baisingai tikiu. Esu rašęs: „Stebuklas yra neįmanomas – štai kur neįmanomas stebuklas!“ Tiesą sakant, viskas, kas čia vyksta, yra stebuklas. Kaip nesistebėti, kad aš neprasmengu – juk aplink mane vien tuštuma! Taip, atrodo, kad čia kieta, viskas sudaryta iš mažiausių dalelyčių, iš ato­mų. O kas tas atomas? Jis turi branduolį, bet pagal visą atomo apimtį tasai branduoliukas toks mažytis! Iš esmės atomas yra tuštuma. Saulės tekėjimas stebuklas, kavos puodelis stebuklas, mūsų sėdėjimas stebuklas – viskas yra stebuklas. Bet kad tai jaustum, kažkas tavyje turi atsiverti. Ir kai savyje sukomponuoji, suderini šį žvaigždėtą dangų ir vidinį dorovės dėsnį, tada ir pamatai didelius stebuklus. Bet būna, kad tos durelės užsidaro – kažką ne taip padarei, pasakei, ne ten pasukai…

Man atrodo, kad žmogaus gyvenime pats gražiausias dalykas – nenustoti stebėtis.

Ir aš taip manau. Būdavo, su Petru Palilioniu bendraujam, aš jam sakau: didžiausias mano troškimas – atsigulti su šypsena ir nubusti su šypsena. Tai reikštų, kad aš visą laiką gebu stebėtis, esu šalia didžio slėpinio. O jis mane dėl to kartais ir per dantį patraukdavo.

Vis dažniau pastebiu, kad senyvus žmones pradėjau skirstyt į dvi kategorijas: vieni besišypsantys, šviesūs, dvelkia gerumu, prie jų net norisi prisiglausti, o kiti – amžinai kažkuo nepatenkinti, susiraukę, jie ne kūnu, o savo būdu raukšlėjasi.

Kadaise aš net esė rašiau apie tai – vieni išskaistėja, o kiti susitraukia, tampa piktais surūgėliais, nuolatiniais bambekliais. Nors pasirinkimas duotas kiekvienam, tik vieni tai supranta kaip didelę vertybę ir vis nori pakartoti, o kiti nueina priešingu keliuku.

Noriu grįžti prie poezijos. Pastebėjau, kad Tavo eilėraščiai, kuriuos skaito ir komentuoja žmonės feisbuke, yra įkandami ir patinka daugeliui, tačiau tik maža dalis galėtų įvardyti, kodėl. Kultūros instituto puslapyje radau apie juos paaiškinimą: gryni, tikslūs, ramūs, spaudžiantys širdį. Gal vis tik raktas – širdis?

Pradėsiu iš toliau. Kurį laiką domėjausi Šri Aurobindo mokymu. Jis yra sakęs: tai, kas dieviška, mentaliniame lygmenyje pasireiškia kaip žinojimas, vitaliniame – kaip jėga, fiziniame – kaip grožis, psichiniame – kaip meilė. Pagal indus ta psichinė esybė mumyse gyvena keli pirštai už širdies centro, iš esmės tai ir yra širdis, apie kurią dabar ir kalbam. O kai minima ji, tai išnyra meilės tema. Ne grožio, ne jėgos, ne žinojimo, o meilės.

Mano poezija gal ne spaudžia, o paliečia širdį… Keliskart esu sulaukęs skambučių iš nepažįstamų žmonių, kurie tikino – man buvo sunku, paėmiau jūsų eilėraščių rinktinę, paskaičiau ir palengvėjo. Ne kartą ir ne vienas panašiai yra pasakęs. O sykį ir pats, kai man buvo labai sunku, atsiverčiau savo ankstyvus, seniai bematytus eilėraščius, paskaičiau ir man taip pat palengvėjo.

Apskritai, būna, kad randu kokius senesnius savo tekstus, perskaitau ir negaliu patikėti – ar čia aš rašiau? Apie tą, apie aną, bet apie šitą tai tikrai tuo metu negalvojau. Tas daiktas kažkaip užsirašė pats, juk eilėraštį kūriau ne dėl jo! O va šiandien pamačiau jį inkrustuotą į teksto audinį, ir jis tik dabar man prabilo.

Tapo epicentru?

Taip. Nes kai rašiau, kiti dalykai atrodė svarbesni. Todėl ir sakau, jeigu pavyksta parašyti vykusį eilėraštį, jame būtinai bus ir tai, kas pats užsirašė. O jeigu to nebus, eilėraštis bus kiauras, skylėtas, pro jį ištekės energija. Ir po metų dvejų jis taps nereikalingu. Bet jeigu po dešimties penkiolikos metų jis tau vis dar bylos, vadinasi, kažkas padėjo tau jį rašyti, šį tą užrašė be tavo valios.

Tai poezija rašoma su meilės energija, atsivėrus širdžiai?

Čia svarbi mano minėtos citatos pradžia – „tai, kas dieviška“. Toji meilė, išeitų, yra antraeilis dalykas, nes svarbiausia – tai, kas dieviška. Meilė irgi dieviška, bet kalbame dar plačiau. Man kadaise įstrigo, regis, Apollinaire’o mintis: ji buvo tokia graži, kad jos pamilti neišdrįstum. Panašus mūsų santykis ir su tuo, ką vadiname Dievu. Jis toks didis, toks nesuvokiamas, toks teisingas, gailestingas, toks geras ir dar visoks kitoks, kad aš bijau jį mylėti, nedrįstu.

Tai ką daryti su ta meile, kad žmogus šį žodį tartų be banalios šypsenėlės ir be literatūrinių klišių?

Nieko nedaryti. Jeigu žmogui šitai kyla iš mano minėtos psichinės esybės, visi išsyk tai pajus. Jis gali net suvaidinti, kad ką nors pasakė šaltai, gal net pasitelkęs klounadą, meilės vibracijos vis tiek pasieks klausančiuosius. O jeigu jo psichinė esybė bus užsivėrusi, jis gali turėti geriausius aktorinius gebėjimus, bet jo lūpose beliks, deja, vien banali šypsenėlė ir literatūrinės klišės.

Tai čia mes vėl apie vibracijas, kaip ir apie poeziją.

Be abejo. Viskas yra vibracijos, absoliučiai viskas.

Ar poetas gali padėti žmogui suprasti sudėtingus dalykus, pavyzdžiui, kas yra Dievas?

Manau, ne. Niekas negali. Pati kalba negali. Nėra tokios kalbos, kuri pasakytų, kas yra Dievas. Bet pajusti itin svarbius dydžius ir tai, kad egzistuoja mįslinga jėga, tas stebuklas, ką vadinam Dievu – taip, poetas gali. Gali per kitus dalykus. Įmanoma, pavyzdžiui, rašyti apie šunį, pakėlusį koją prie krūmo, ir tame vaizde bus daug Dievo nuojautos. Nesvarbu, apie ką rašysi. O kuo dažniau tekste minėsi religinę, teologinę atributiką, tuo sunkiau šventais dalykais patikės skaitytojas. Kartais reikia nueiti visiškai kita kryptimi, kad tekste dvelkteltų dievybė. Čia vėl labai svarbi proporcijų pajauta, be jos tekste vargiai sualsuos tai, kas svarbiausia, kas dieviška.

Kokie dabar yra tavo reikalai su Dievu?

Jis dabar mane atvedė, matyt, į tą kelio atkarpą, kur turiu patirti, kas yra nuolankumas, kantrybė, nusižeminimas. Turbūt buvo metas, kai ėjau ir tais keliukais, kur nori nenori išlįsdavo vienoks ar kitoks pasipūtimas, ambicijos, išdidumas. Tarkim, Jurga Ivanauskaitė prieš mirtį, atsimenu, kalbėjo apie savo puikybę. Nors iki tol jai dingojos, kad eina teisinga link­me, į Rytus, kad ten jos tikrasis kelias…

Tai kas šitame gyvenime yra tikrų tikriausia tikrovė? Tavo žodyne irgi daug sąvokų, idėjų iš Rytų filosofijos. Bet ten dominuoja požiūris, kad viskas yra iliuzija.

Aš skyriau du dalykus – tikrovę ir realybę. Tikrovė man būdavo tai, kas patiriama visais žmogaus jutimo organais. O kalbant apie realybę, jau reikia nueit iki buvimo, gyvenimo neužtenka. Nes realu yra ir tai, kas buvo prieš gimimą ir kas bus po mirties. Ten jau globali realybė. Dar yra du svarbūs aspektai – fantazija ir vaizduotė. Žmonės dažnai fantazuoja, o visas savo fantazijas ima iš gyvenimo tikrovės. Pridaro visokių hibridų, kurie gal ir nustebina, bet iš esmės yra dirbtiniai, nekūrybingi. O vaizduotė mano gradacijoje – visai kas kita. Vaizduotėje yra tai, ką tu jutai prieš gimimą ir ką po mirties. Jau tu ten buvai, todėl kūriniai, gimę iš vaizduotės, atspindi realybę. Tai iš tiesų buvo patirta ir atpažinta. Todėl ir visa kūryba skyla į saviraišką ir savirealizaciją. Saviraiška atsiranda iš fantazijos ir tikrovės. Ja dažniausiai stengiamasi nustebinti, išsišokti. O tai, kas kyla iš vaizduotės ir realybės, – jau savirealizacija.

Tai yra žmogaus asmeninis kelias, jo prasmė? Tau pačiam pavyko toji savirealizacija?

Taip, manau, kad galiu taip teigti. Iki šiol neįstengiu suprasti, kas mane stumtelėjo poezijos link. Ten, kur gimiau, augau, apie poeziją nei kas galvojo, nei mąstė. Tad kodėl aš pasukau šion pusėn? Negana to, dėl jos atsisakiau daug ko. Esu net kažkur užrašęs: atsisakiau visko dėl Visko. Tai va, neįsivaizduoju, kas mane stumtelėjo pėdinti šiuo keliuku, bet svarbiausia – kone iki šių dienų aš tai dariau nepavargdamas, azartiškai, noriai, su tikėjimu, kad man to tikrai reikia. Todėl tas mano gyvenimas yra lyg ir išsipildęs, su savirealizacijos atšvaitėliais.

O dėl prasmės… Prasmės sąvoką aš išbraukiau iš apyvartos, kai man buvo gal trisdešimt. Vietoj jos ėmiau vartoti kitą žodį. Tad mano pasaulyje vyrauja ne prasmė, ne beprasmybė, o ne-beprasmybė. Man tai arčiausia, jaukiausia, galbūt ir tiksliausia sąvoka. Kitaip sakant, nėra nei prasmės, nei beprasmybės. Mano didžiausias pasiekimas – ne-beprasmiškumas.